Ir vis dėlto – žemaičių kalba ar tarmė? (11)

Doc. Dr. Juozas Pabrėža | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Doc. Dr. Juozas Pabrėža | Lietuvos mokslų akademijos nuotr.

Žemaičiui ir aukštaičiui ne taip lengva susikalbėti. Žemaičių kalba labai ryškiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir kitų lietuvių tarmių. Juk pagal kalbą žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi daugiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, estų ir suomių, šiaurės vokiečių ir olandų kalbos.

Šiaulių universiteto docentas, monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorius dr. Juozas Pabrėža deda tašką daug metų nesibaigiančioje diskusijoje – žemaičių kalba ar tarmė – ir paaiškina: „Abu terminai yra geri ir vartotini. Jei lyginamos kelios kalbinės sistemos, puikiai tinka terminas „tarmė“, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių, pietų žemaičių, pietų aukštaičių (dzūkų) tarmės, o kalbant ir rašant apie vieną kalbinę sistemą drąsiai galima vartoti terminą „žemaičių kalba“.

Iš Skuodo kilęs dr. J. Pabrėža, aiškindamas žemaičių kalbos ir tarmės santykį, prisimena literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės žodžius: „Žemaičių žodžiais, sakiniais, tikiuosi, ir intonacijomis pasineriu į pasaulį, kurio be tos kalbos nėra ir būti negali. Kalbos mokslui – tarmė, o kalbėjusiems ir kalbantiems – kalba. Prieštaros čia nėra.“

Per keturis dešimtmečius dr. J. Pabrėža surinko daugybę duomenų, įrodančių žemaičių kalbos statusą: „Itin svarbus žemaičių kalbos tapatybės įrodymas yra tai, kad ji turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Jose visose yra išlikę nemažai unikalių, archajiškų ypatybių, garsų, formų, konstrukcijų – to, ko šiandien nerasime bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse.“

Pavyzdžiui, nemažame pietų ir vidurio Žemaitijos plote vietoj bendrinės kalbos nosinių balsių „ą“, „ę“, „ų“, „į“ yra išlikęs senesnis šių garsų tarimas su priebalsiu „n“: žemaičiai sako ne „kąsnis“, o „kansnis“, „konsnis“, ne „skęsti“, o „skensti“, „skėnstė“ ir t. t. Žemaičiai kur kas rečiau nei kalbantieji bendrine kalba ar kitų tarmių atstovai vartoja afrikatas „č“, „dž“ – vietoj jų tam tikrose žodžių formose taria priebalsius „t“, „d“, kurie gana panašūs į senuosius junginius „tj“, „dj“, pavyzdžiui, „žalte“ (žalčiai), „gaide“ (gaidžiai) ir kt.

Žemaičiai taip pat dažnai vartoja įvairių kalbos dalių dviskaitą, tarkime, „vedo, vedve siedau, jiedau“ (mudu, mudvi sėdime, valgome), „do gero vyro“ (du geri vyrai). Jie taip pat mėgsta prie veiksmažodžių pridėti pastiprinamuosius žodelius „žemėn“, „lauk“, „šalin“, „lygiai“ ir pan. Jie rodo, kad veiksmas dar neįvykęs, bet jau netrukus įvyks, pavyzdžiui, „tievalis mėršt žemėn“ (tėvelis miršta ir greitai numirs).

Dar viena žemaičių kalbos ypatybė – net keli kirčiuoti skiemenys viename žodyje, kartais jų net keturi ar penki.

Žemaičių kalba unikali ir išskirtinė. Ne žemaičiui sunkoka susigaudyti, kas yra „kramė“ (galva), „plonymas“ (smilkinys), „staibis“ (blauzda), „krupis“ (rupūžė), „ašoklis“ (raudonasis serbentas), „nikis“ (užgaida), ką reiškia „kušėti“ (krutėti, judėti), „apent apentais“ (vėl), „nogniai“ (labai, smarkiai) ir t. t. Yra trys aiškios jos tarmės – šiaurės žemaičiai (dounininkai), pietų žemaičiai  (dūnininkai), vakarų žemaičiai (donininkai), taip pat šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmės bei daugybė smulkesnių šnektų.

„Dauguma žemaičių tarmišką kalbėseną suvokia kaip tikrąją gimtąją kalbą. Daugeliui ji yra didžiulė vertybė, – sako dr. J. Pabrėža. – Apskritai žemaičių kalbos prestižas stiprėja ir auga. Įdomu, kad daug kur Žemaitijoje jaunoji karta žemaičių kalbą vertina palankiau nei vidurinioji.“

Anot mokslininko, prie šiandienės žemaičių kalbos susiformavimo ir įsitvirtinimo labai prisidėjo XVIII–XIX a. žemaičių veikėjai. Svarbiausia XVIII a. žemaitiška knyga buvo „Žyvatas“. XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti. Tuomet labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybinė bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu, tačiau vis dėlto buvo pasirinkta vakarų aukštaičių tarmė.

Prie žemaičių kalbos rašybos plėtojimo, puoselėjimo prisideda ir dr. J. Pabrėžos darbai: 1991 m. išleista knyga „Žemaičių rašybos patarimai“, 1998 m. kartu su Aleksu Girdeniu – „Žemaičių rašyba“. Atskira dalis žemaičių rašybai skirta ir monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2017), už kurią dr. J. Pabrėža nominuotas 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Skalvis:

    Ir vis dėlto – žemaičių kalba ar tarmė? O arijai kalbėjo lietuviškai ar žemaitiškai ? Štai kur klausimas. Paskaitykit Veda.

    • ŽEMAITIS:

      Arijai iš viso neiašku kaip kalbėjo. O tyrimų duomenys rodo, kad baltų, kaip ir visos europos palikimas yra labiau iš Senosios Europos (LT – Narvos kultūra), o ne iš klajoklių arijų. Ką jie mums paliko – tai gyvulininkystę ir žemdirbystę. Daugiau nieko.
      Tad visos nacių teorijos vertos tik baronkos skylės…

      • Skalvis:

        Teisingai, šaunuolis! Visada sakiau, kad žemdirbystė klajoklių azijatų gyvenimo būdas: užpuola lauką, suaria, pasėja, nupjauna ir toliau keliauna. Jo, be žodžių – jie visai nekalbėjo. Barankos skylės. Matau, kad žemaičius atstavauja tikras proto bokštas! Šaunu!

  2. MAHATMA GANDIS ANTANUI POŠKAI SAKĖ: ŽINAU LIETUVĄ!! Joje gyvena mums giminingi arijai! Jų kalba senesnė už SANSKRITĄ! Ar gali ŽEMAIČIŲ KALBA būti DAR SENESNE už SANSKRITĄ?! Baikime juokauti!

  3. Kęstutis:

    Atsimenu, dar sovietmetį nugirdau kaip rusas rusą mokė kalbėti lietuviškai. Tas mokantis ir sako: “va čia tu dabar išmoksi lietuviškai, apie Vilnių, Kauną susikalbėsi, o nuvažiuosi į kokius Telšius, Plunge ir “ny chu..” nesuprasi ką jie tau sako… ” “O tai kaip čia taip gali būti?” nustebęs perklausė besimokantis rusas, “Tai, kad jie ten savo žemaitiška kalba kalba…” paaiškino…

  4. Algis:

    Iš praktikos manau kad aukštaitis žemaitį suprastų tik kokį 20 nuošimčių kalbos visgi.
    Ot tiap būdava lenksma.
    Bet tai jau praeitis. Kai nuo 1970 pradėjo plisti televizija ir valstybinė kalba mokykloje, deja pasikeitimai žemaičių kalbos nenaudai.
    Beje ten pas juos tai viduje dar yra 3 tarmės.

  5. Kadangi žemaitiški žodžiai savo prasme mažai skiriasi nuo kitų tarmių tų pačių žodžių prasmių, o skirisi jie tik garsiškai, kalbėjimo – balsių garsų “pakraipymu”, t.y. skiriasi tuo, kas laikoma tarminiu požymiu. Pagal tai yra susidariusi tik žemaičių tarmė, o ne kalba.
    Pvz., paėmus žem. žodį apent “vėl” matosi jo giminingumas tą pat reiškiančiam slavų ‘opiat’, tačiau žemaičių “apent’ šaknis ap- be abejonės yra gimininga prūsų ape ‘upė’. Savo ruožtu žodis ‘vėl’ gali būti radęsis taip pat iš požymio būdingo upėms – Lietuvoje upių, turinčių pavadinimuose šaknis vel-, vil-, vyl-, – kiek nori. Tas požymis gali būti vyksmo nenutrūkstamumas, nuolatinis – vėl ir vėl tekėjimas… Taigi painūs procesai yra vykę lietuvių kalboje.

  6. Algimantas:

    Sąjungos kūria vieningas kalbas, o lietuvaičiai nori “smulkintis”, kalbas kurti pagal rregionus. Panevežys kaba vienaip, Kupišis kupiškėniškai, Uteniškiai irgi savaip , bet neužmirškime ir dzukų su suvallkiečiais , kuo jie prastesni. Atsiras regionų ” kunigaikštukų”, panorė susigrąžinti senas teritorijas, prasidės karai dėl žemių. Pav. žemaičiai norės atsiimti žemes iki Nevėžio, paprašys pagalbos iš užsienio, svetimieji įkurs babazes……, o mūsų nedraugai to ir laukia. Žinoma, juk pagalvoti visaip galima. Tik keista, kad ir taip tautos kultūrą naikinant, kažkam kyla nepamatuotos įdėjos.

  7. Arūnas:

    “XIX a. žemaitiškai rašė Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti.” O aš, negyvenęs Žemaitijoje, pilnai suprantu jų raštą, nes jis parašytas lietuvių kalba, nors ir žemaitiškai. 🙂

  8. ŽEMAITIS:

    Manau, kad kalba. Jau gerokai primiršta kalba.
    Dėl žemaičių identiteto – tai problema savimonėje. Kol kas tik labai nedidelė (apie 2200 žmonių) žemaičių dalis, 2011 m. surašymo duomenimis, laiko save atskira tauta – žemaičiais. Deja, neaišku, kodėl Statistikos departamentas elgiasi labai neliberaliai – nepripažįsta jų žemaičiais, o vadina “lietuvių tautybės asmenys, priskyrę save žemaičiams”?
    Manau, kad tai prieštarauja žmogaus teisėms ir vakarietiškai tradicijai. Jei savimonė yra žemaitiška – reikškia, kad mes esame ŽAMAIČIAI.
    Tad ir klaba ŽEMAITIŠKA – NE TARMĖ, O KALBA!
    Tikiuosi, kad Lietuva pasuks liberaliuoju keliu ir bus gerbiamas žmonių apsiprendimas. Tikuosi (ir to aktyviai siekisime, jei reikia – kreipsimės ir į ES žmogaus teises ginačias institucijas), kad 2021 m. surašymo metu užsirašę save žemaičiais bus pripažinti tauta!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: