M. Balikienė. Dėvėtų rūbų magija (1)

M. Balikienės nuotr.

M. Balikienės nuotr.

Aišku, ką žmonės galvoja apie dėvėtus drabužius. Tai šlamštas. Ir dar senas. O seno šlamšto niekas nevertina, negerbia ir netausoja. Juo siekia kuo greičiau atsikratyti. Žinoma, be reikalo: seni trantai, rykai ir skarmalai – tai lobis sumanaus žmogaus rankose. Senienų perdirbimo (angliškai tai vadinama recycling arba kūrybiško perdirbimo – angliškai upcycling) entuziastai vartojimui nebetinkamus daiktus verčia naudingais, dažnai suteikdami jiems visai naują paskirtį (angliškai –  repurposing). Tikslas – įtikinti žmoniją gyventi be šiukšlių (,,zero waste“ lifestyle) ar bent jau palankiai pažvelgti į šiukšlyną, pasiieškoti jame įkvėpimo.

Taigi tarytum bevertis šlamštas geba transformuotis į naujus ir naudingus daiktus. Kūrybiško senienų perdirbimo projektų autoriai iš antrinės žaliavos, pvz., senos taros ar padangų  sukuria unikalią sodo įrangą; originalų staliuką iš seno lagamino ar kelio ženklo; ekologišką suolą, šviestuvą, tvorą, lentyną, pakabą iš atitarnavusios banglentės; nepakartojamus apdarus iš senos užuolaidos; pagaliau prašmatnią puotą iš prekinę išvaizdą praradusių, bet nesugedusių produktų, kurių galiojimo terminas nepasibaigęs. Kūrybiškam perdirbimui tinka bet kurie seni, kieno nors naudoti daiktai. Rezultatas – naujas ir unikalus kūrinys – įdomesnis, individualesnis ir, žinoma, pigesnis.

Tiesa, ne visas senienas žmonės be išlygų niekina. Kai kurias brangina. Pvz., senus baldus ar knygas. Šie sendaikčių parduotuvėje įsigyti pirkiniai saviti ir nestandartiniai, turi, vartotojų  manymu, išskirtinių savybių. Stebintis ir grožintis šiomis išimtimis, kyla klausimų. Ar vien tik iš aukšto, kaip į niekingą šlamštą žmonės žiūri į dėvėtų drabužių parduotuvėse siūlomas prekes? Kokius dar jausmus ir mintis galimiems pirkėjams kelia nenauji rūbai? Kokias dar nebūtas savybes vartotojai jiems priskiria? Klausimai rimti, vien jau dėl to, kad apdarų senatvė madinga. Pvz., džinsus siuvimo įmonės pačios dirbtinai sendina, drasko, blukina, kad atrodytų nenauji, kad dėmės ir skylės bylotų apie tariamai energingą tų kelnių praeitį ir nepaprastus nuotykius. Panašia linkme veikia ir visuomenės pažibas aptarnaujantys stilistai. Dienraščiuose ir socialiniuose tinkluose jie vis pamoko, kaip, pvz., iš 10 senų kadaise įsigytų drabužių sudaryti 100 naujų, dar  nematytų ansamblių ir kombinacijų. Laikraščiai kaip nepaprastą sensaciją pristato žinią, kad, pvz., princesė N oficialia proga ir vėl pasirodė jau matytu apdaru, seniems jos drabužiams (ir princesės aristokratiškam išsišokimui!) skirdami žymiai daugiau dėmesio negu naujiems. Klesti ne tik aprangos, bet ir baldų, medienos, dailylenčių ir kitų statybos bei apdailos medžiagų sendinimo verslas. Kam? Gal ne vien tam, kad dirbtinai pasendintoje aplinkoje kosmetiniu chirurginiu būdu komiškai retušuotas modernus žmogus išdidintomis krūtimis ir sėdmenimis, tatuiruotomis lūpomis, blakstienomis ir antakiais, išlygintomis raukšlėmis ir apželdinta plike pasijustų jaunas, gražus ir drąsus?

Sprendžiant iš to, ką apie dėvėtus rūbus pavyko sužinoti, skaitant, stebint, bendraujant, klausinėjant, galiu pasakyti štai ką: nebenaujiems, kieno nors dėvėtiems drabužiams žmonės suteikia labai nepaprastų, tiesiog magiškų savybių. Tokių fantastiškų ir neįtikimų, kad kai kuriems mano kalbintiems asmenims susidūrimas su dėvėtais rūbais atitinkamoje parduotuvėje būtų ekstrymas. Jiems dėvėti rūbai labai grėsmingi, pavojingi, rizikingi. Kadangi pavojus  ,,energetinio“ pobūdžio, jo nepanaikina dezinfekciniai preparatai, pvz., Pyremax K arba Permex E, kuriais dėvėtus rūbus apdoroja dėvėtų drabužių importuotoja VšĮ ,,Humana People to People Baltic“.

Šiokiadienio pavakarys Šeškinės mikrorajono ,,Humanoje“. Šioje dėvėtų drabužių parduotuvėje, įsikūrusioje požeminėje „Iki“ parduotuvės pasaže, kaip visada, knibždėlynas žmonių. Vieni jau nekantriai stovi, išsirikiavę eilėmis prie matavimosi kabinų, kiti dar tik renkasi rūbą, o skubantieji velkasi paltus ar švarkus tiesiog salėje prieš veidrodžius. Besižvalgydama ir sau kokio nors įdomesnio drabužio, nugirstu pokalbį. Tariasi jauna porelė. Vaikinas jau būtų linkęs panaršyti po vyriškų kelnių ekspoziciją, bet tai nepatinka merginai:

–  Rūbai, – nejaukiai sušnypščia ji. – DĖVĖTI rūbai. Taigi neaišku, kas juos dėvėjo.

– Tai koks skirtumas, kas juos dėvėjo, – dar mėgina prieštarauti jaunuolis, tik jo racionalių išvedžiojimų draugė nesiruošia klausyti, ryžtingai pajudėjusi lauko durų link.

Nekantriosios merginos balse jutosi keista baimė, nors rūbai toje parduotuvėje ir švarūs, ir dezinfekuoti. Galų gale dėl šventos ramybės juos galima dar kartą išskalbti, kad neliktų parduotuvės ,,firminio“ kvapo, ką paprastai žmonės ir daro. Tad ko gi bijoti? Gal ta mergina tiesiog nekenčia skudurynų ir poniškai riečia nosį? Ne, ne, toks aiškinimas būtų per daug paprastas, trenkiantis klasių kova, klasiniu pavydu ir neapykanta. Šiame nenore, matyt, slypi dar kažkas…. O kas?

Štai ir prisiminiau pokalbį su viena studente, kurią klausinėjau apie blogas akis ir nužiūrėjimus, tačiau pašnekesys nukrypo prie dėvėtų drabužių. Tuomet ji man papasakojo, kad tokių drabužių neperka, nes nežinia, koks žmogus gali būti juos dėvėjęs. O jei negeras tai žmogus, tai ir jo energija bloga, galėtų pakenkti.

Tokių atsargių sutikau ir daugiau. Tik atrodo, kad visa Lietuva drąsiai naršo po skudurynus. Tai netiesa. Kai kurie net užeiti vengia. Vienas kalbintas jaunuolis man yra sakęs, kad nė karto nesilankė ,,Humanoje“ ar panašioje parduotuvėje. Tad pasidarė įdomu, kodėl kai kurie žmonės dėvėtos aprangos neperka?

Mano pašnekovų žodžiais tariant, žmonės privengia svetimos neigiamos energetikos. Netgi gero žmogaus dėvėto rūbo geriau nesivilkti, nes žmonės turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių, ir tos neigiamos gali paveikti, paaiškino man vienas jaunas vyras, mėgstantis gražiai pasipuošti, tačiau ,,Humanas“ aplenkiantis:

–  Neigiama energetika galėtų, pavyzdžiui, susargdinti mane, todėl net išmesdamas savo sudėvėtą rūbą, imuosi atsargumo priemonių. Nebereikalingus rūbus sudeginu. Nunešu prie Neries, apipilu degiu skysčiu arba sukarpau prieš mesdamas į konteinerį, kad niekas negalėtų apsivilkti. Tas atbulinis ryšys su manimi ir mano rūbą kur nors šiukšlyne suradusiu žmogumi tikrai  galėtų būti. Ir aš galėčiau susirgti, jeigu koks negeras žmogus jį dėvėtų.

Pasidomėjau, ar ta neigiama energetika išties tokia galinga? Ar galima ją kaip nors pašalinti?

– Mano močiutė sako, kad galima kelissyk apnešti dėvėtą rūbą žvake, tuomet padės, tačiau aš pats taip nedarau, verčiau užsisakau pigesnių rūbų iš užsienio, – atsakė jaunuolis. – Nei vanduo, nei kokios kitos dezinfekcinės priemonės negali išvalyti neigiamos energetikos, kuri susikaupė tame  rūbe.

– O kuris rūbas pavojingesnis? Gal mirusio žmogaus?

– Oi, visai nesvarbu, ar tai mirusio žmogaus rūbas, ar gyvo, kuris drabužį sunešiojo ar išaugo. Mirusiųjų rūbai, mano nuomone, nė kiek nėra pavojingesni už gyvųjų.

– Įdomu, kurie dėvėti rūbai būtų mažiau ir kurie daugiau pavojingi? Gal striukė mažiau pavojinga, nes toliausiai kūno, velkama jau ant kitų drabužių?

– Labiausiai vengčiau tų drabužių ar apdangalų, kurie arčiausiai galvos. Pavyzdžiui, šalikas, kepurė. Striukė man neatrodo taip smarkiai pavojinga kaip kepurė, tačiau nemanau, kad ją galima drąsiai dėvėti, nes neaiški jos energetika.

– Gal apatiniai drabužiai pavojingiausi, nes arčiausiai kūno?

– Na, dėvėtus apatinius rūbus vilkėti tai jau išvis pavojinga, bet ne dėl energetikos, o daugiau dėl higienos. O štai svetimo žmogaus turėtu skėčiu, pirkinių maišeliu ar krepšiu aš galėčiau naudotis, nes šie daiktai yra jau toliau nuo kūno. Bet kurio drabužio, tegu ir naujo, gali kūnas tiesiog nepriimti, gali nepriimti jo ir dvasiškai. Tiesiog junti, kad nemalonu tau su juo, tai ir nedėvi, laikai spintoje. O mieliausi rūbai – tai dovanos iš draugų, giminių, pažįstamų. Štai padovanojo viena draugė naujus marškinėlius ir dėviu jau ketverius metus. Rūbas tampa per tiek laiko savas, mielas, nes dovanotas su geromis, šviesiomis mintimis.

– O jei tai būtų koks dėvėtas rūbas iš gero pažįstamo žmogaus ar giminės rankų?

– Šiaip vengčiau vilkėti, vis tiek dėvėtas tai rūbas, nebent tai būtų kokio švento žmogaus, pranašo drabužis. Vienas doras žmogus padovanojo man savo džinsus, mūviu juos. Jie netgi nėra dėvėti,  nes jis juos tik mėgino pasimatuoti. Jam netiko.

– O ką gi darytum, jei tiesiog vieną kartą imtų ir tektų praverti ,,Humanos“ duris? Gal skurdas ištiktų, gal nepritekliai, o gal karas, o apsirengti juk reikia, nuogas neliksi?

– Iš bėdos galėčiau, žinoma, bet šiuo metu randu kitokią išeitį internetinėse parduotuvėse ,,SportsDirect“. Štai ir mano draugai ten perka. Viena pažįstama, chemikė, sako, kad nuo tų dėvėtų drabužių galima gauti ir odos ligą, nes tikrai ne viską pavyksta dezinfekuoti.

Įdomu, kokių atsargos priemonių imasi dėvėtų rūbų energetika tikintys, bet vis tik juos perkantys žmonės? Gal atlieka namuose kokius nors slaptus rūbų nukenksminimo ritualus? Gal vanduo, kuriame namų sąlygomis antrą kartą skalbiami rūbai, atlieka taip pat ir rūbų apvalomąjį vaidmenį? Juk vanduo, kaip ir ugnis, įvairių kultūrų ritualuose vykdo sakralinę funkciją. Gal dėvėtų  rūbų plovimas yra lyg ir tam tikra neįsisąmoninta apeiga?

Pasižvalgius po visokius internetinius tinklalapius bei forumus,  matyti, kad, ko gero, taip ir galėtų būti. Ir tai būtų netgi daugiau įsisąmoninta, negu neįsisąmoninta apeiga. Nes  žmonėms iš tiesų aktualus dėvėtų rūbų pavojus. Tik vieniems jis toks baisus, kad  į ,,Humanas“ jie jau nebenori net kojos kelti, o kiti randa būdų ir rūbą nusipirkti, ir blogą energiją neutralizuoti. Apie neigiamą drabužių energetiką internete šnekamasi ir tariamasi gana atvirai.  Dalis žmonių labiausiai būgštauja  netyčia įsigyti rūbų, kurie priklausė šiuo metu jau mirusiems asmenims, kiti vengia bet kurio svetimo žmogaus dėvėto drabužio. Apie neigiamą drabužių energetiką rašo vadinamieji magai ir bioenergetikai, teigiantys, kad ne tik drabužiai gali pakenkti, bet ir pinigai, perėję per tūkstančius svetimų rankų iki tavo kišenės. Todėl negerai dėti į pinigines artimųjų nuotraukas šalia banknotų, perspėja šiuolaikiniai burtininkai. Pakenkti, anot jų, gali ne tik drabužiai, susiurbiantys juos dėvėjusių žmonių nelaimes, išgyvenimus ir kančias, bet ir sendaikčiai, seni baldai ar lova, kurioje mirė ligotas žmogus. O kad svetimų žmonių  drabužiai energijos požiūriu neigiamai veikia, magai rėžia nė kiek neabejodami. Ką gi tada daryti, jeigu kišenėse švilpauja vėjai, jei nauji ,,Versace“ firmos gaminiai per brangūs, o žmoniškai apsirengti gali padėti tik ,,Humana“? Žmonės forumuose siūlo vieni kitiems įvairiausių idėjų, padedančių panaikinti kenksmingą dėvėtų rūbų ,,energetiką“. Vienas iš paprasčiausių patarimų būtų tiesiog tuos rūbus išskalbti, nes vanduo panaikina neigiamą energiją. Kaip jau minėta, apvalo ne tik vanduo, bet ir ugnis, todėl patariama apeiti rūbą su žvakės liepsna arba pamirkyti vandeny su druska, o po to išplovus padžiauti, kad tris dienas lauke džiūtų.  Tada rūbai gautų ir Mėnulio, ir Saulės energijos. Tačiau pagal Ajurvedą tiktų ir karvės mėšlas, visiškai rimtai pataria vienas internautas. Karvės mėšlo galia aprašyta taip pat ir lietuviškoje internetinėje spaudoje. Nors šis patarimas iš pirmo žvilgsnio pernelyg juokingas, mums  tolimas ir galbūt net kvailas, išmatos ar šlapimas nėra svetimšalė ar neįprasta priemonė blogiui neutralizuoti  taip pat ir lietuviškoje tradicinėje kultūroje. Tik Lietuvoje blogiui nugalėti dažniau naudojamas ne karvės, o žmogaus šlapimas (pavyzdžiui, šlapimu apšluostomos nužiūrėtų vaikų akys). Grožio ir vyrų viliojimo gudrybių klausimais patarimų nestokojanti populiarių moteriškų videokursų ,,Šokoladas sielai“ autorė Rūta Banionytė taip pat dalijasi informacija, kaip nukenksminti dėvėtus rūbus, gautus iš draugių ar pirktus ,,Humanoje“. Jos nuomone, dėvėtus rūbus geriausia… sušaldyti, įkišti į šaldytuvo kamerą arba pakabinti lauke, nes šaltyje esą suyra ,,neigiama energija“. Taip pat labai gerai gelbėja druska, kurios tereikia ant dėvėto rūbo tiesiog užpilti ir kurį laiką palaikyti, kad blogis išeitų. Šiais patarimais, ko gero, mielai ir noriai naudosis didžioji dalis Lietuvos moterų, ir vyresnio amžiaus, ir jaunos, nes ,,Šokoladas sielai“ populiarėja. Tai jau ne tik mokykla / kursai, bet ir  knyga, interneto svetainė, parduotuvė, kompaktiniai diskai, pilni praktiškų patarimų  su aiškiomis užuominomis į magiją, padedančią  pritraukti vyrą ir pagerinti  gyvenimą, atnešti finansinę sėkmę. Tad jei jūsų kaimynė ar draugė žiemą šaldys dėvėtus drabužius ,,pagal šokoladą“, labai  nenustebkite. Gali būti, kad ,,šokoladiniais“ patarimais jau vadovaujasi net kai kurie atsargesni vyrai? Ypač atsargūs ir vengiantys būti ,,pagal šokoladą“ suvilioti.

O kaipgi mirusiųjų dėvėti drabužiai? Apie mirusiųjų rūbus dalis žmonių šneka su didele baime, kiti moja ranka, tvirtindami, kad visagalis vanduo arba karvės mėšlas viską apvalys. Tačiau juk žmogus gali būti ne tik savo natūralia mirtimi miręs, bet ir nužudytas arba nusižudęs… Net jei ir netikime, kad ta energetika gali neigiamai veikti, ko gero, toks rūbas prislėgtų, užuot papuošęs, net ir jokiais prietarais netikintį žmogų. Galų gale yra dar ir nusikaltėlių, vagių ir kitų įvairiausio plauko nedorėlių rūbai. Vargu ar pirktume gražią suknelę ,,Humanoje“, jeigu  šalia kainos būtų dar prisegta informacija, kad drabužis anksčiau priklausė žmogžudei. O jei drabužio savininkė būtų tik  liežuvautoja, įkyruolė, pavyduolė ir tos ydos kabotų surašytos prekės etiketėje šalia kainos? Gal tuomet, vilkėdamos tą suknelę, ją ant savo kūno  jaustumėt kitaip: lyg tai būtų ne rūbas, o nuo buvusios savininkės nudirta oda? Lyg dalis tos liežuvautojos, įkyruolės ir pavyduolės savasties? Lyg tai būtų ne JŪSŲ, o JOS drabužis, kurį vilkite, persisunkdamos tegu ir banaliomis, bet vis dėlto nedorybėmis?

Psichologas Briusas Hudas (Bruce Hood) kartą į paskaitą atsinešė megztinį, kurį, profesoriaus žodžiais tariant, dėvėjo garsusis anglų serijinis žudikas Fredas Vestas (Fred West). Tai, žinoma, netiesa. Megztinis tebuvo paprastas trikotažo gaminys, ko gero, net paties Hudo drabužis. Tačiau kai profesorius iškilmingai ištraukė jį iš krepšio ir pristatė publikai, megztinis pavirto baisenybe. Gal norėtumėte apsivilkti, pasimatuoti? Mielai prašom, visi norintieji. Ir štai mokslininkas fiksuoja, kaip susirinkusiųjų veidai beregint ištįsta, rankos nusvyra žemyn, salėje pasigirsta neramus murmesys, įsivyrauja įtampa. Tai yra ar nėra norinčių? Yra. Keletas. Dalis žmonių išdrįsta pasimatuoti žudiko rūbą, galbūt norėdami įrodyti kitiems ir sau, kad nei prietarai, nei baimės jų nevaldo. Tačiau tokių drąsuolių tikrai nedaug.

Šis psichologinis eksperimentas padeda geriau suprasti žmogų kaip iracionalią būtybę. Juk žmogus ne vien racionalus; jis mąsto, vadovaudamasis taip pat ir nuojautomis bei sapnais, prietarais, spėjimais ar nepatikrintomis versijomis. Žmonės, pasak Hudo, bijo susitapatinti su Fredu Vestu; apsivilkę jo rūbą, bijo susiteršti, nors tai viso labo megztinis, kurio niekada nevilkėjo tas baisusis XX a. 7–9 dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje sykiu su žmona veikęs, bet galų gale sučiuptas ir savo dienas savižudybe baigęs nusikaltėlis. Eksperimento dalyviams jis puikiai pažįstamas, todėl sukelia neigiamas emocijas ir šiurpulius. Jei būtų laiko racionaliau pagalvoti, galbūt ir daugiau žmonių išdrįstų vilktis ,,žudiko megztinį“, juk tai tiesiog megztinis, aiškina Hudas. Tačiau žinia apie megztinio kilmę užklumpa publiką taip netikėtai, jog racionaliam galvojimui tiesiog nėra laiko. Akimirkos netikėtumas sukelia aštresnes emocijas, taip pat baimes ir svyravimus, tačiau slopina protą ir mintį, kad prieš akis tiesiog rūbas. Įdomu, pagalvojau ir pati, o kaipgi vėliau būna su tais drąsuoliais, kurie, panorėję pasirodyti auditorijoje nebailūs arba tiesiog ištroškę aštresnių pojūčių, ima ir susigundo megztinį apsivilkti? Kaip jie pasijunta vėliau, po paskaitos? Ar tie žmonės, likę vieni, neišsigąsta savo poelgio padarinių  ir, tarkim, ,,žudikiškos energetikos“?

Jeigu tai būtų garsaus aktoriaus ar muziko megztinis, jį greičiausiai čiuptų daugybė nekantrių rankų, tų pačių, kurios, drebėdamos iš džiaugsmo, kiša bloknotėlius autografams. Nes, prisilietęs prie gero daikto, ir pats jautiesi pakylėtas, kažin ką pajautęs ar pamatęs, o galbūt net savotiškai palaimintas. Pavyzdžiui, į Europos miestuose veikiančias roko kavines ( hard rock cafe) žmonės vyksta ne vien dėl jose rengiamų gyvos muzikos koncertų, bet ir dėl ten eksponuojamų daiktų ir rūbų, kuriuos dėvėjo ar kuriais naudojosi muzikos garsenybės. Rūbai ir muzikos instrumentai, įrėminti už stiklo it brangiausios relikvijos, suteikia aplinkai išskirtinumo, džiugina melomanus, kurie pagarbiai stebi juos iš tolo. Ne, tais rūbais apsivilkti negalima, jie skirti tik pasižiūrėjimui, negalima net paliesti šių kone muziejinėms vertybėms prilygstančių kadaise dėvėtų drabužių. Tad tai jau ne ,,Humana“, o beveik jau tam tikras šiuolaikinis Luvro atitikmuo, o gal Meka, gal ir Lurdas ar kita šventvietė. Buvau tokioje roko kavinėje Krokuvoje ne sykį. Vieną kartą net naktį, kai, prisiplojusi prie  užvertų durų, žiūrėjau pro stiklą, tikėdamasi pamatyti viduje ką nors gero, bet nieko nepamačiau, nes buvo jau gerokai po uždarymo. Ir kelissyk dieną, kai, vaišindamasi skanumynais, klausiausi  ,,Iron Maiden“ ir gėrėjausi Džono Lenono (John Lennon) šaliku, Briuso Dikinsono (Bruce Dickinson) kalaviju, roko žvaigždžių gitaromis ar kitais nepamirštamais eksponatais. Tačiau, atidžiau pagalvojus, visa ta ekspozicija tėra įprastinis ,,Humanos“ asortimentas, tik jam jau suteikta sakralinė reikšmė.

Apie teigiamą dėvėtų drabužių energetiką nedaug teko skaityti ar girdėti, bet vieną nepaprastą nutikimą tikrai žinau ir tuoj apsakysiu. Seniai seniai, prieš daugelį metų padovanojau draugei ,,Humanoje“ nusipirktus salotinės spalvos džinsus. Man jie net nelabai tiko, na o draugei atvirkščiai – buvo kaip tik, tad greitai su jais atsisveikinau ir visam laikui užmiršau. Tik staiga išgirstu stulbinantį tų salotinių kelnių istorijos tęsinį. Sunku patikėti, tačiau, draugės žodžiais tariant, minėtieji džinsai atnešė jai sėkmę ir laimę gyvenime! Pasirodo, kad tą lemtingą vakarą, kai draugė susipažino su savo būsimu vyru, ji kaip tik ir mūvėjo tais mano džinsais. Tos kelnės, galima sakyti, juodu ,,supiršo“. Suveikė ,,geroji energetika“? Šįmet sutuoktiniai švenčia gražaus, laimingo ir jau labai netrumpo bendro gyvenimo sukaktį. Laimę atnešusius džinsus draugė išsaugojo atminčiai, pasiliko kaip gražią relikviją, užuot sudėvėjusi ir išmetusi. Tik klausimas: kieno ,,energetika“ tie salotiniai džinsai buvo iš tiesų įkrauti? Mano ar prieš mane juos įsigijusios pirkėjos? Juk pirkau ,,Humanoje“.

Daugiau teigiamos dėvėtų drabužių energetikos pavyzdžių nesu aptikusi nei spaudoje, nei girdėjusi iš žmonių. Žymiai greičiau ir lengviau sekasi sužinoti apie įvairius dėvėtų rūbų keliamus pavojus. Sakoma, kad netgi vaikų dėvėti drabužiai gali būti pavojingi, nors vaikai mūsų kultūroje laikomi nekaltomis, blogais žmonėmis dar nespėjusiomis tapti būtybėmis. Dėvėtų drabužių parduotuvės  teisinasi, siekdamos nuraminti susirūpinusias mamas, bijančias, kad parduotuvės prekiauja  taip pat ir mirusių vaikučių rūbais. Nieko panašaus! 2018-02-18 rašo ,,Mamos žurnalas“, remdamasis vienos dėvėtų drabužių pardavėjos žodžiais:  mirusių vaikų rūbeliais tikrai neprekiaujame, mes gauname labai daug rūbų iš užsienio, kuriuos maži vaikai greitai išauga arba trumpai dėvi, tad vakariečiai tėvai, dažniausiai pertekę rūbų, ir atiduoda į labdarą. Tačiau žmonės turbūt nėra labai naivūs. Prekių ,,Humanose“ pasitaiko juk labai įvairių. Įvairiais būdais jos ir atkeliauja. Ko gero, žmones labiausiai gąsdintų tiesiai nuo lavono nutraukti rūbai. Taip pat ir kitos, jau mažiau antgamtiškos baisybės. Pavyzdžiui, sykį ,,Humanoje“ apžiūrinėtame sportiniame krepšyje radau teptuką ir nenaudotą švirkštą. Ant sienų rašyti mėgstančio narkomano krepšys? Tikrai ne, kadangi švirkštas per daug storas, tad narkotikams leistis netiktų. Tačiau nuo to karto kadaise prabangias natūralios odos rankines praveriu nedrąsiai, jau nekyla noras grūsti ranką krepšiui tiesiai į nasrus. Nežinia, kas ten gelmėje slepiasi? Kita vertus, nežinia, ar tyrinėti nepažįstamo žmogaus nešiotą rankinę nėra šiek tiek ekstremalu? Dievaži, geriau jau įsigyti naują, bet ūkiškumas neleidžia, jis greičiau skatina truputį rizikuoti.

Norintiems daugiau sužinoti apie dėvėtų daiktų ir drabužių istoriją, vartojimo kultūrą, žmonių gebėjimą tikėti neįtikimais dalykais, apie mados magiją, siūlau paskaityti šią mokslinę literatūrą:

Calefato, P. The clothed body.  Oxford, New York: Berg, 2004.
Gregson, N., Crewe, L. Second-hand cultures. Oxford, New York: Berg, 2003.
Hood, B. M. SuperSense. Why we believe in the unbelievable. New York: Harper Collins publishers, 2009.
Modernity and the second-hand trade. European consumption cultures and practices, 1700-1900. Ed. by Jon Stobart and Ilja Van Damme. Palgrave Macmillan, 2010.
Moeran B. Magical names: Glamour, enchantment, and illusion in women’s fashion magazines // Magical capitalism. Enchantment, spells and occult practices in contemporary economies. Ed. by Brian Moeran and Timothy de Waal Malefyt.  Palgrave Macmillan, 2018, p. 137–161.
Old clothes, new looks. Second hand fashion. Ed. by Alexandra Palmer and Hazel Clark. Oxford, New York: Berg, 2005.
Through the wardrobe. Women’s relationships with their clothes. Ed. by Ali Guy, Eileen Green and Maura Banim.  Oxford, New York: Berg, 2001.

Kategorijos: Etninė kultūra, Gyvoji tradicija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: