V. Šilas. Lietuvos dvasinio atgimimo šauklys (4)

1988 m. rugpjūčio mėn 17 d. Petras Cidzikas, Arvydas Juozaitis ir Algimantas Andreika | LCVA, Viktoro Kapočiaus nuotr.

1988 m. rugpjūčio mėn 17 d. Petras Cidzikas, Arvydas Juozaitis ir Algimantas Andreika | LCVA, Viktoro Kapočiaus nuotr.

Į XXI amžiaus pradžią atėjusi Lietuva lieka taip ir nesupratusi mūsų dvasinio amžininko Petro Cidziko fenomeno. 1998 m. rugpjūčio 21 d. P.Cidzikas iš išrinktojo Lietuvos prezidento rankų gavo Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžių, bet tuo Lietuvos vadovų dėmesys jam baigėsi. Nė viena nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė dar nėra tinkamai įvertinusi ir pagerbusi jo, Nepriklausomybės atgavimo metais plačiai žinomo, o dabar valdžios palikto ir didžiosios žiniasklaidos (pvz. Lietuvos Radijo)  ignoruojamo, politinio kalinio, rezistento. O mes imkim ir, nepaisydami tylėjimo suokalbio, pakalbėkime apie Petrą Cidziką, kurio širdis, nesulaukusi savo šeimininko  75-jo gimtadienio, sustojo 2019 metų sausio 21-ą dieną, o kūnas sausio 24-ąją atsigulė Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Petras Cidzikas kilo iš Lazdijų rajono Šeštokų kaimo (dabar miestelis). Tėvo protėviai buvo 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyviai – visos Cidzikų kartos augo kovos už tautos laisvę, už išsilaisvinimo nuo rusiškojo imperializmo priespaudos tradicijoje. Beje, prosenelio giminės šaknys liko už Romintės girios, pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje.

Gal būt, norėdamas daugiau teisybės Lietuvos žmonėms, Petras Cidzikas nutarė įsigyti teisininko specialybę ir 1971 metais įstojo į Vilniaus Universiteto teises fakultetą. Tačiau jis, įtarus jį platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, 1973 metais buvo išmestas iš universiteto, suimtas ir įkalintas specialiajame psichiatriniame Įsruties (rus. Černiachovsk) kalėjime.

Taip jis pirmą kartą susitiko su Mažąja Lietuva, ir iš kalėjimo prižiūrėtojų išgirdo apie Karaliaučiaus krašto gyventojų sovietinio genocido faktus. Paleistas iš kalėjimo jis buvo tik 1977 metais. Tačiau neilgam – po to dar 6 kartus buvo areštuotas ir dar 5 kartus teistas. Nieko nepaisydamas, P. Cidzikas nenurimo, rinko parašus už suimtųjų kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tomkevičiaus išlaisvinimą. Kartu su politkaliniu Antanu Terlecku jis pasirašė protestą dėl psichiatrijos, kaip bausmės naudojimo įtariamiesiems antisovietine veikla.

1978 metais P.Cidzikas  pasirašė „45 pabaltiečių Memorandumą“ – protestą dėl bolševikinio-nacistinio Molotovo-Ribentropo suokalbio. 1987 m. birželio mėnesį jis pasiūlė A.Terleckui surengti mitingą Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti (į organizacinę veiklą įsijungus ir kitiems, toks mitingas 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje). l980-1987 metais P.Cidzikas  patriotiškai nusiteikusiai tautiečių daliai organizavo pažintines keliones po lietuvių etninių žemių pakraščius – Gudiją ir Karaliaučiaus kraštą. 1988 metų pradžioje jis kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę“, kurios tikslas buvo priversti sovietų valdžią išleisti į laisvę lietuvius politkalinius.

 Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) nariai yra labai dėkingi P.Cidzikui už jo dalyvavimą jos pirmojo dvidešimtmečio veikloje. Nors P.Cidzikas MLRT nariu tapo tik 1990 m., jis netiesiogiai yra vienu iš jos steigėju. 1988-1989 m. P.Cidzikas surengė tris Vakarų spaudoje didelio atgarsio sulaukusias Pasniko akcijas su politiniais reikalavimais.

Trečiojoje jų, 1989 gegužės pabaigoje, prie ankstesnio reikalavimo paleisti visus politinius kalinius, jis pareikalavo pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Buvo sudaryta LTSR AT pirmininko Liongino Šepečio deputatinė komisija P.Cidziko reikalavimams išnagrinėti, kuri rudeniop patenkino reikalavimą dėl politinių kalinių, bet genocido nepasmerkė. Tuomet P.Cidziko bendražygio P. Pečeliūno rūpesčiu Sąjūdis subūrė Mažosios Lietuvos genocido ir kultūrinio palikimo komisiją, kuri L.Šepečio ir Prano Kūrio siūlymu 1989 m. gruodžio 18 d. buvo įteisinta kaip prie AT Prezidiumo veikianti visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba ( MLRT).

Atėjęs į MLRT,  P.Cidzikas 1990 m rugpjūčio 26 d., talkinant kitiems MLRT nariams, Karaliaučiaus centre, priešais Katedros griuvėsius surengė nesankcionuotas pamaldas Jono Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų sukakčiai paminėti. Mišias laikė Kauno kunigų seminarijos prefektas (vėliau Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas) Alfonsas Bulotas. Po to, niekaip neįregistruojama Karaliaučiaus lietuvių katalikų bendruomenė, rugsėjo 15 d. buvo įregistruota ir taip prasidėjo Karaliaučiaus krašto Katalikų bažnyčios atgimimas.

1990 m. rugsėjo 2 d. P.Cidzikas, suorganizavęs 14 žmonių grupę, pradėjo Kryžiaus nešimo į Maskvą akciją. Intencija – pramušti bedievystės, okupacinio bolševizmo antidvasingumo sieną. Per pakelės miestus buvo einama su kryžiumi, o tarp jų važiuojama autobusu. Milicijai buvo aiškinama, kad einama remiant sąjungininkų derybas 4+2, kad būtų teisiškai užbaigtas 2-asis pasaulinis karas.

Derybų pasirašymo dieną ši grupė pasiekė Kremlių, o ten buvo sustabdyta. Po to nužygiavo su kryžiumi į žiedinę Sadovoje kolco gatvę, o žygį užbaigė, KGB’istų siaubui, prie Lubiankos kalėjimo.

Prasidėjus 1991 metų sausio tragedijai, P.Cidzikas, kartu su architektu Donatu Daukša, nuėjo pas Aukščiausiosios tarybos (AT) pirmininką Vytautą Landsbergį ir AT daugumos, Sąjūdžio klubo pirmininką Virgilijų Čepaitį. Jis juos įtikino, jog būtinas dvasiškių dalyvavimas dvasiniame pasipriešinime Rusijos agresijai. Tuomet, pirmasis, išgirdęs kvietimą į parlamentą atėjo stačiatikių vyskupas Chrizostomas. Lietuvos katalikų hierachams kvietimo iš Parlamento nepakako. Tuomet P.Cidzikas, pasisakęs per televiziją, priminė, kad visose šalyse, kai tautai būdavo sunkus metas, dvasiškiai visada eidavo  kartu su tauta – taip turi būti ir čia, Lietuvoje. Netrukus V. Landsbergis savo eilinėje kalboje pranešė neeilinę konstataciją – Lietuvos vyskupai ir kunigai remia Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos žmonių ryžtą į laisvę. Kitą dieną keli vyskupai ir apie šimtas kunigų sugužėjo į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę.

1992 m. liepos 10 d. P.Cidzikas Vilniaus arkikatedros Šv.Kazimiero, Lietuvos globėjo, koplyčioje užsakytomis Šv. Mišiomis pradėjo Kryžiaus nešimo žygį Mažosios Lietuvos 1944-1947 metų sovietinio genocido aukoms atminti.

Kelių šimtų žmonių kolona, nuėjusi prie AT rūmų (niekas iš deputatų neišėjo), palydėjo tuos, kurie patraukė į Karaliaučiaus sritį. Prie Kybartų juos sutiko ir palydėjo kunigas su tūkstantiniu žmonių būriu. Piligrimai iki Įsruties su kryžiumi ėjo pėsti, o toliau (vietos valdžios paliepti) – vyko važiuoti.

Pagrindinis srities laikraštis „Kaliningradskaja pravda“, nors nelabai korektiska forma, bet visgi, išdėstė pagrindinius P.Cidziko skelbtus teiginius apie Mažosios Lietuvos genocidą, o grupę sustabdę Tepliuvos represinių struktūrų karininkai sutiko, kad aukų buvo ir paminklo joms reikia. P. Cidzikas daugelį savo akcijų vykdė su Kryžiaus ženklu, tačiau reikia pažymėti, kad jis būdamas katalikas mistikas,  tikėdamas į Dievą ir jo dvasią, iš Katalikų bažnyčios hierarchų laukė tauresnio ir patriotiškesnio dvasingumo.

 Savo visuomeninei veiklai P.Cidzikui iš Valstybės institucijų paramos neteko sulaukti. Jis be valstybės paramos, iš savo ir paaukotų lėšų leido plakatus (dalį Mažosios Lietuvos gyventojų genocido tema ir Tilžės Akto tema). Maža to, 1996 m. už suorganizuotą nesankcionuotą eiseną prie Rusijos ambasados (Vilniaus savivaldybė leidimo neišdavė) sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukoms paminėti buvo teistas, o kitais metais už tokią eiseną nubaustas 500 Lt bauda.

Sunkiais MLRT veiklai 1999 metais P.Cidzikas tapo jos vicepirmininku ir išbuvo juo iki 2003 metų. Tuomet, P.Cidzikas ypač siekė, kad  būtų įteisinta atmintina sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, nuolat kėlė Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą. Išskirtiniu P.Cidziko aktyvumu pasižymėjo 2000-ji metai.

Vilniuje 2000 m. birželio 12-14 dienomis pirmą kartą Europoje įvyko Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ sulaukęs visuomenės atstovų iš 24 pasaulio šalių, kurie kaltino komunizmo doktriną ir politiką, komunistines partijas, jų sukurtus režimus, padarytus žiauriausius nusikaltimus. Kongrese birželio 13 d.  P.Cidzikas padarė savo pranešimą apie Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Jis teigė, kad Mažojoje Lietuvoje „Po Antrojo pasaulinio karo Europos viduryje buvo sunaikinta mūsų tautos dalis, sutryptas jos kultūrinis paveldas ir kraštas apgyvendintas civilizacinio suvokimo neturinčiais kolonistais“. Jis priminė, jog „tam kad Lietuvoje kasmet spalio 16 dieną būtų minimas Mažosios Lietuvos genocidas, į Lietuvos Respublikos Seimą 1994, 1997, 1998, 1999 metais kreipėsi Mažosios Lietuvos reikalų taryba, kurios vicepirmininku aš esu. Šių metų balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką ir jo pavaduotoją aš patikinau, kad labai tiktų, jeigu artėjant komunizmo pasmerkimo konferencijai Vilniuje Lietuvos Respublikos Seimas pagaliau priimtų sprendimą dėl sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukų pagerbimo dienos“. Vienok, LR Seimas tik 2006 metais priėmė (LR prezidentas V.Adamkus patvirtino) įstatymą, kuriuo spalio 16-oji paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

2000 m. rugpjūčio mėnesį MLRT parengė P.Cidziko inicijuotą „Kreipimąsi dėl visiško Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo“ adresuotą LR prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui V.Landsbergiui, Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui. Jame buvo teigiama, kad „mums kelia didelį nerimą ir susirūpinimą kai kuriose valstybėse atgyjančios imperinės ambicijos, stiprėjančios militarinės nuotaikos ir iš jėgos pozicijų sprendžiamos tarptautinės problemos“. Buvo siūloma, kad Lietuvos Respublika kaip galima greičiau inicijuotų Karaliaučiaus srities demilitarizavimo klausimą. Deja, Prezidentas ir jo kanceliarija kreipimąsi ignoravo (neatsakė ir kiti adresatai). Daugiausia paties P.Cidziko pastangomis šį Kreipimąsi pasirašė 29 LRS nariai, 85 Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai.

2001 m. MLRT, parėmus Lietuvių Fondui, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui, Lietuvos Respublikos Seimui ir Vilniaus miesto savivaldybei spalio 19-20 dienomis Savivaldybės rūmuose surengė tarptautinę konferenciją „Neišspręstos Karaliaučiaus krašto problemos“. Vienu iš konferencijos rengėjų buvo ir P. Cidzikas. Konferencijoje dalyvavo 22 pranešėjai (tarp jų 15 mokslo daktarai) iš penkių šalių: Vokietijos Federatyvinės Rspublikos, Rusijos Federacijos (atvyko asmenų grupė iš Kaliningrado srities), Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

 Į Konferencijos išvadas, Karaliaučiaus krašto statusą ir jo vietą būsimoje Europoje buvo atkreiptas ne tik Baltijos jūros regiono valstybių, bet ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Europos Sąjungos, taip pat Rusijos Federacijos vadovų dėmesys. Susidomėjimą ir padėką Konferencijos organizatorei MLRT pareiškė Europos Sąjungos Komisijos pirmininkas R. Prodis, Didžiosios Britanijos Ministras pirmininkas T. Blairas ir jos Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vadovas R. Obrainas (O`Brien), Latvijos užsienio reikalų ministras I. Berzinš (I. Bērziņš), Belgijos Ministras pirmininkas G. Verhofstadt. Kaip ir į 2001 metų Kreipimąsi dėl Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo jokio dėmesio į Konferencijos išvadas nesulaukta nei iš LR Prezidento V. Adamkaus, nei iš LR Ministro pirmininko A. Brazausko. Informacija apie Konferenciją ir jos išvadas buvo išsiuntinėtos didiesiems Lietuvos laikraščiams. Išspausdino tik Lietuvos Aidas“, XXI amžius, Tautininkų žinios, Donelaičio žemė, Mokslo Lietuva.

2002 metų kovo 28 d. MLRT paskelbė programinį pareiškimą „Karaliaučiaus krašto ateitis – su Lietuva!“. Jį pasirašė ir P.Cidzikas.

Prisiminėme, deja, ne viską, ką Mažosios Lietuvos (o ir visos Lietuvos) labui yra nuveikęs Petras Cidzikas. Gal apie šį tautos sąžines įsikūnijimo asmenį daugiau parašys kiti. Gal būt. O aš, šių prisiminimų pabaigai pateiksiu tokį Vydūno draugijos garbės pirmininko (o ir MLRT nario) dr. Vacio Bagdonavičiaus vertinimą: „Petras Cidzikas – ne tik drąsaus kovotojo, bet ir teisingo, giliai dvasingo  žmogaus idealas. Tokių žmonių dabarties Lietuvai labai reikia, tad Jo iškeliavimas – didžiulė netektis mums visiems.“ 

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Diedas:

    Labai informatyvus ir reikalingas straipsnis. Kiauliu komunistu ir rusisku okupantu kankinti , bet nepaluze zmones, dabartines valdzios ir ziniasklaidos ignoruojami. Nuduodama, kad po partizanu sunaikinimo, visi buvo laimingi ir patenkinti okupaciniu rezimu.
    Aciu autoriui uz tai.
    Bet nuotrauka virs straipsnio – apsaugok Viespatie.
    Cidzikas nuleides galvele, nustumtas i sona, o centre svyti brazauskinis kremlinas, kuriam Lietuvos nepriklausomybe buvo istorine klaida.
    Fotke tikriausiai paimta is tuometines “Komjaunimo tiesos” kuri turejo vadintis “Juozaitis atkalbineja fanatikus nacionalistus ekstremistus nuo bado streiko” (nepamirsot sio famto???)
    Cidzikas ir Juozaitis is skirtingu barikadu pusiu.
    Sita fotke, spjuvis ant velionio kapo ir doriems, Lietuva mylintiems zmonems i veida.

  2. Nuotrauka – faktas,
    o prie straipsnio joje – degutas, pasibjaurėtiniausias A.J (taip girgždame, ant atsarginių bėgių, “atsarginėje’ Lietuvoje,
    be atsarginių kaip nausėdos, ničnieko nematant); moralas – negražu Šilą patį, ir šviesaus atminimo Retrą Cidziką su
    ..poruot-vizualiZuot

    tai ir …zuojam, …zuojam, …zuojam, …zuojam, …zuojam, …zuojam (o kada gyvent, bent atmintim ir ateitim rūpinsimos)

  3. Diedas:

    Alkas varo putindelfio stilium.
    Straipsnio pavadinimas su nuotrauka neturi nieko bendra.
    Straipsnis skirtas “gudruoliams” skaitantiems tik pavadinimus.
    Jiems ir be skaitymo aisku, kad Juozaitis “Lietuvos dvasingumo atgimimo sauklys”
    Truksta tik komentaru “as, mano seima, visas padjiezdas ir dazcios kaiminai balsuos uz jozaitis”

  4. Aris:

    Keista, publikacija apie A.A. Ciziko nuveiktus darbus, rašo gerb, Šilas, o komentarai apie nedorėlį Juozaitį. Ne kiekvienas tais 1988 m. susigaudė situacijoje ir matė sovietyno ekonominį merdėjimą. Ne kiekvienas teisingai prognozavo kuomi tai baigsis. Ne kiekvienas teisingai pasirinko kovos kelią ir bendraminčius su jų neišvengiama įtaka. Ne kiekvienas juos teisingai pasirenka ir šiandien. Iš turimo kontingento reikia šiandieną pasirinkti mažiausiai kenksmingą ateities Lietuvai. Aš tai už Juozaitį. Prašom atleisti už savaiminę agitaciją, bet ji kažkaip visose temose neišvengiama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: