V. Vaitkevičius. Amžiaus radinys Lietuvoje – Šventosios stabas (21)

Sventosios stabas B.Pinkeviciutes rankose_Liaudies kultura 2015.nr5

Šventosios stabas restauratorės Bronislavos Pinkevičiūtės rankose | Liaudies kultūra, 2015, Nr. 5, p. 9

Didysis praėjusio šimtmečio Lietuvos archeologinis radinys – prieš 5500 metų pajūryje iš juodalksnio išdrožtas stabas. Prasidedant akmens amžiaus gyvenviečių tyrimams Šventojoje prie Palangos, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad kartu su daugeliu kitų radinių giliai po žemėmis bus ir medinis dievybės atvaizdas.

Archeologė Rimutė Rimantienė prisimena, kad 1969 m. rugpjūčio 28 d. stabą, ekspedicijos dalyvių pavadintą dievuku, atrado Juozas Šliavas – mokytojas ir kraštotyrininkas iš Žeimelio su vienu iš moksleivių:

Nelabai ko tikėjausi iš to plotelio, bet, kaip visada, viską stengiausi iškasti iki pat galo. Įsitaisiau gal kokiame 3 m aukštyje ant iškastų žemių krūvos su visomis atsarginėmis priemonėmis.

Šalia manęs stovi vonelė su švariu vandeniu, turiu pasidėjusi šepetukus, fotoaparatą ir visa kita. Jiedu ramiausiai nukasinėja nuo laiptų viršaus sapropelį, tik žiūriu – išryškėja kažkoks rąstelis ir matyti pjaustymo žymės. Kasėjai susijaudino – čia ne mes iškirtom, šaukia jie. Aišku, matau, kad tai senos įkartos.

Ir kaip nesijaudinti, nes visi žinojo mano šviesiausią svajonę – iškasti dievą! Matau veidą – Šliavas negali net patikėti! O aš šaukiu: nosis, tikrai nosis! Į perkasą įlipti jau nebegaliu – paduodu jiems vonelę su vandeniu ir šepetukus. Taip, tikrai veidas (Rimantienė R. Aš iš dvidešimtojo amžiaus. Pluoštas archeologės prisiminimų. Vilnius 2010, p. 302).

Prieš 50 metų surastas Šventosios stabas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje (viršutinė dalis) | Griciuvienė E., Grižas G., Steponaitis V. Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 49.

Prieš 50 metų surastas Šventosios stabas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje (viršutinė dalis) | Griciuvienė E., Grižas G., Steponaitis V. Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 49.

Radinys slūgsojo netoli nuo buvusios lagūnos (naujausi tyrimai rodo, kad tai galėjo būti Šventosios upės vaga) kranto, pačiame gitijos – ežerinių sąnašų sluoksnio dugne, atokiau nuo kitų radinių. Visas stabas 1,95 m ilgio, 10 cm skersmens. Nužievinta ir apdirbta tik 32 cm aukščio galvos ir krūtinės dalis. Kaktoje paliktas medžio liemens apvalumas, kuris siaura juostele tęsiasi ir per nosį. Akys nepažymėtos, burną rodo tik nedidelis gūbrelis. Kaklas ir krūtinė nutašyti siauromis plokštumėlėmis, kiek leido titnaginis peilis ir akmeninis kirvis. Viršugalvis nutašytas smailai, pakaušyje palikta žievės.

Laboratoriniai tyrimai parodė, kad stabas buvo padirbtas tarp 3641 ir 3370 m. pr. m. e. (Rimantienė R. Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos. Šventosios ir Būtingės tyrinėjimai. Vilnius, 2005, p. 286).

Stabo radimvietė Šventosios kraštovaizdyje | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Stabo radimvietė Šventosios kraštovaizdyje | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Akmeniniai ir juo labiau mediniai senovės dievų atvaizdai randami kartą per šimtą metų. Tai didelė laimė ir garbė. Nesvarbu, kad niekas tiksliai nežino šių dievų vardų, nes galia slypi jų šventume. Žinojimas, kad praėjo tūkstančiai metų, stiprina protą ir sielą. Įkvepia, teikia pasididžiavimo jausmą ir, žinoma, žadina viltį, kad tokie dideli ir reikšmingi radiniai dar mūsų laukia ir ateityje.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Mes baltai, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. O, koks čia atradimas? Tokių stabų visoj Europoj ir pasauly galima rasti.Ir dar iš akmens o ne iš medžio.Užtenka į Stounhendžą nuvažiuoti.

    • Bartas:

      “Teisingai”Tomai sakai. Na koks čia atradimas. Va, kitose šalyse tai atradimai “tūkstantį” kartų vertingesni. Yra į ką pažiūrėti, o čia kažkokia Lietuva . Įsivaizduojat, jei tas “stabas” būtų akmeninis. Kur Lietuva būtų.
      Pilnos “božnicos” medinių “stabų” – tinka , visi ant kelių, o prieš tūkstančius metų žvejai išsidrožė Dievybę, -nevertingas pagalys.
      Geriau varom į Velykų salą.

    • Algis Dievų siūstas:

      Tamsta Staunhendžas yr restauruotas iš gelžbetonio, ne taip ir seniai ši paslaptis paviešinta kai neva luotai kurie atrodo iš akmens pradėją irti ir pasimatė gelžbetonio ko strukcija… va tai atradimas 😉

  2. jurgis:

    dar Velykų saloje, neužmiršk…

  3. Rimgaudas:

    Pastaba: 10 cm skersmuo yra identiška BIrutės kalno astronomijos observatorijos (prof. Vladas Žulkus) stulpelio žymė. Veidas moteriškas, todėl stulpelis galėjo būti Mergelės žvaigždyno ženklas paleoastronominiame Šventosios kalendoriuje (ratas) miestelio gyventojų šventėms švęsti. Rinkinyje galėjo būti stulpeliai su dar 11 Zodiako žvaigždynų ženklų, tačiau, matyt, nebuvo lemta. Ar galima ten dar pakasinėti?

    • Kęstutis:

      “Veidas moteriškas, todėl stulpelis galėjo būti Mergelės žvaigždyno ženklas paleoastronominiame Šventosios kalendoriuje…” – galėjo ir nebūti. Galėjo būti, bet kokia moteriška Dievybė ir ji galėjo stovėti centre, o gal apskritai viena? O gal tai motinos kulto stabas? O kaip nustatyti, kaip žmonės vadino tą žvaigždyną prieš 5000 metų?

  4. Ženklas:

    ,,Nesvarbu, kad tiksliai nežinome Dievų vardų, jų Galia slypi jų šventume“. Tai mūsų Dievai ir Deivės, o ne kažkoks svetimdievis.

  5. Gerbiamieji, atkreiptinas dėmesys į šio artefakto amžių- nuo 3640 iki 3370 m.pr.m.e. Tad vidurkis – 3500 m.pr.m.e! Anot šaltinių, tuo metu, šiame Žemės pusrutulyje, buvo arijų- baltų dievo SAULIAUS laikmetis, kuris VIEŠPATAVO 4000 metų – nuo 3500-jų iki 1000-jų metų pr.m.e.
    Įdomu yra ir tai, kad šis STEBUKLAS sulaukė 6000 metų jubiliejų, kurie Žemėje kartojasi periodiškai kas 6000 metų!
    Dar įdomiau yra tai, kad tame laikmetyje, kai mūsų protėviai DROŽĖ šį artefaktą, KLIMATAS mūsų ŽEMĖS PUSRUTULYJE BUVO visiškai TOKS PAT KOKS YRA IR MŪSŲ LAIKAIS!!!
    SVEIKINU SU PASAULINIU ATRADIMU!!!

  6. Koks, tuo metu, buvo vandens lygis vandenyne? Tuo metu vandens lygis jūroje buvo 70 metrais žemesnis nei yra mūsų laikais!!!

  7. T0mas J.:

    “archeologinis radinys – prieš 5500 metų pajūryje iš juodalksnio išdrožtas stabas”
    Ir kurgi jis atrastas? Straipsnyje randame atsakymą – “giliai po žemėmis”.
    Būčiau patikėjęs, jei ne nuotrauka.
    5500 metų senumo juodalksnio drožinėtas rąstas “giliai po žemėmis” taip šauniai išsilaikė, kad net žievė nuo paviršiaus nenupuvo toje dalyje kur rąsto nelietė drožinėtojo peilis? Pažiūrėkit į nuotrauką. Matot žievę?

    Nežinau ką 1969 m. atrado Juozas Šliavas, bet pirmoje nuotraukoje mes tikrai matome ne “giliai po žemėmis” ilgai išbuvusį rąstą..
    Čia paprasčiausiai iš mūsų šaiposi.

  8. T0mas J.:

    Beje – pirmoje ir antroje nuotraukoje – ne tas pats drožinys.

  9. Tomas yra teisus. Skirtumas akivaizdus. Mokslininkams reikės dar padirbėti, kad būtų pašalintos atsiradusias abejones.

  10. Gal čia iš tos pačios operos, kaip ir apie Birštone atrastus pilkapius… Žodžiu, sensacijų nėra – jų žiniasklaidai užpildyti reikia – tenka patiems jas kurti…

  11. -.-.-:

    ačiū už nuotraukas. Įsižiūrėjus į antrąją (va, kad taip kokybė dar geresnė būtų, ir keliais rakursais, bet tiek to), tikrai kyla įvairių minčių ir galimų analogijų su gerokai vėlesniais dirbiniais – jau geležies amžiaus. Niekam nebuvo kilę minčių dėl to datavimo peržiūrėjimo? Nes šumerų kažkaip gaila pasidarė, jei tas datavimas būtų teisingas. Jau Vinčos kultūros radiniai juos kaip ir nuskriaudė, o čia dar ir lietuviai su savo Šventąja…

    • mvasionis:

      Be reikalo Tomas abejoja dėl datavimo. Artefaktas atrastas durpių sluoksnyje, o ten netgi lavonai randami nepažeisti — radiniai Danijoje. Ten buvo nuskandinti asmenys ir labai seniai. Skulptūra buvo skubiai panarfinta į vandenį ir konservuota, nes būtų veikiai virtusi trūnėsių krūva. Datavimas nustattomas pagal žiedadulkių tame žemės sluoksnyje sudėtį, anglies C14 kiekį ir taip toliau. Tad tai iš tikrųjų stebuklas, ir tikras dievybės atvaizdas prieš beveik šešis tūkstančius metų išdrožtas.

      • -.-.-:

        aš ne į išdrožtą atvaizdą žiūrėjau, o į tai, kas ant jo gana gausiai išpiešta ar išraižyta (nors ir neaiškiai matosi, bet tikrai ne inventorizacijos numeris). Dėl to ir kyla abejonės, o ne dėl to, ką pastebėjo Tomas. Galbūt, yra ir alternatyvių paaiškinimų, kaip tarp to laikmečio sąnašų galėjo atsidurti ir šis dirbinys? Ypač, jei jis rastas atokiau nuo kitų.

  12. Rimgaudas:

    Dėl datavimo abejonių nėra: Donkalnio žynys, su regalijomis ir apibertas ochra (V. Vaitkevičius), Žemaitijoje buvo palaidotas apie 8, 4 tūkst. m. atgal, struktūrinė astronomijos observatorija Birutės kalne, remiantis jos kalendoriumi, buvo įrengta 9,6 tūkst. m. atgal, Vilniaus observatorija, remiantis archeologiniais kasinėjimais (N. Kitkauskas) po Katedra turi 9,6 tūkst. m. senumą. Zodiako juostos žvaigždynai – visur turi tuos pačius pavadinimus, išskyrus Liūtą. Pas mus šiaurėje, tuo tarpu, žvėrių karalius yra Vilkas ir jis puikiai įsipaišo į tas pačias, kaip kad ir Liūtas, žvaigždes. Palangos observatorijos stulpeliai turėjo apie 10 cm skersmenį (liko žymės), bet kas ant jų buvo išdrožta – nėra žinoma. Observatoriją atkasė prof. Vladas Žulkus. Tiškevičiaus dvaro koplyčia, kuri yra užrakinta ir dėl to vitražais su Birute centre nėra galimybės džiaugtis, turi valstybinės nuosavybės statusą, galimam observatorijos atkūrimui netrukdo.
    Šumerų observatorija nėra atkasta ir todėl nėra žinoma, kaip ji veikė. Palangos observatorija, tuo tarpu, 2017 m. rugsėjo mėn. keturiom valandom schematiškai buvo atstatyta ir parodytas veikimas: ugnelę ratu per kaladėles vedė “vaidilutė”, kilnojamame aukure auką Baltų vienybei iš gintaro smilčių aukojo “žynys”.

  13. Rimgaudas:

    Atsiprašau: Vilniaus observatorija (buvo ant Stalo kalno) pagal kalendoriaus po presbiterija žymę turi 9,3 tūkst. m. senumą. Observatorijos, kurios schema buvo pristatyta Pilių parkui, taipogi Kultūros ministerijai, atkūrimui Vilniuje trukdo nulinis lėšų stygius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *