Z. Zinkevičius. Bezdonių gyventojų tautinė kilmė (6)

Bezdonys | wikimedia.org nuotr.

Bezdonys | wikimedia.org nuotr.

1999 metų rugsėjo 27 dieną teko dalyvauti Bezdonių mokyklos 95 metų sukakties minėjime. Ta proga susipažinau su šios mokyklos pirmųjų mokinių (1911 m.) sąrašu, esančiu Vilniaus švietimo apygardos byloje Nr. 31677 (Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 567, ap. 11, b. 401). Jame surašyti 64 mokiniai, turintys 38 pavardes. Tautybė nenurodyta. Įrašyta tik kalba, kuria mokinys šneka šeimoje, ir jo tikyba.

Šeimos kalbos yra tokios: lietuvių, latvių ir žydų po vieną mokinį, gudų (baltarusių) – keturi mokiniai, rusų – aštuoni, visų kitų mokinių šeimos kalba nurodyta lenkų. Pažymėtina, kad šeimos kalba dažnu atveju kertasi su pavardės kilme. Antai vienintelis iš lietuviškai kalbančios šeimos mokinys užrašytas Устинъ Шульскiй, o tarp lenkiškai kalbančių randame Адольф Первенисъ (plg. liet. Pervenis), Эмилiя Горбуль (Garbulis), Иванъ Нагелло (Nagelė) ir kt. su neabejotinai lietuviškos kilmės pavardėmis, tik rusiškai užrašytomis. Didesnis ryšys tarp šeimos kalbos ir tikybos: latviškai kalbančios šeimos mokinys yra liuteronas, žydiškai kalbančios šeimos mokinė – judėjų tikybos, rusiškai kalbantys – visi stačiatikiai, lietuviškai, gudiškai ir lenkiškai – visi katalikai; šių pastarųjų tautybės iš tikybos nustatyti neįmanoma.

Visas dokumentas parašytas rusiškai. Jame mokinių vardai (krikštavardžiai) sistemingai pakeičiami rusiškais tų vardų atitikmenimis, taigi rašoma Иванъ vietoj Jonas ar Jan; Осипъ – vietoj Juozas, Józef; Викентiй – vietoj Vincentas, Wincenty ir pan. Iš tokio vardų užrašymo nustatyti tautybės irgi neįmanoma.

O kaip su pavardėmis? Čia didelė maišalynė. Jas visas sieja tik tai, kad užrašytos rusiškai. Surusinta pavardžių fonetika ir priesaogs bei galūnės, rašoma, pvz., Шульскiй, Черневская, o ne Шульскисъ (juk pavardės turėtojo šeimoje kalbama lietuviškai!) ar Шульски (toks būtų lenkiškas šios pavardės variantas) ir Черняускайте (jeigu lietuvaitė) ar Черневска (jeigu lenkaitė).

Kadangi dauguma pavardžių yra krikštavardinės kilmės, tai jų rusiškas užrašymas vienodai gali atspindėti tiek lenkišką, tiek lietuvišką tos pavardės variantą. Antai lietuvio pavardę Adomavičius ir lenko Adamowicz anuomet rusiškuose dokumentuose rašydavo vienodai: Адамовичъ. Taip ši pavardė parašyta ir nagrinėjamame sąraše, galinčiame rodyti tiek lietuvišką, tiek lenkišką jos variantą. Visų sąraše esančių krikštavardinės kilmės pavardžių šiandien mes turime lietuviškus vairantus, pvz., ЮхневичъJuknevičius, Ляховичъ – Lekavičius, Марцынкевичъ – Marcinkevičius, Петкевичъ – Petkevičius, Рамановичъ – Ramanavičius, Станилевичъ – Stanilevičius, Волотковичъ – Valatkavičius. Visos šios pavardės, tiek lenkiški, tiek lietuviški jų variantai, kilo iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos raštinių kalboje vartotų patronimų (tėvavardžių) su rytinių slavų (ne lenkų!) priesagomis -ovič, -evič ir kaip tokios anuomet negalėjo ir dabar negali rodyti tų pavardžių turėtojų tautybės. Dar plg. sąraše užrašytą gudiškai šeimoje kalbantį mokinį Радзевичъ (lietuviškai būtų Radzevičius, turime ir Radzys, pradžią davė krikštavardis Radijonas), žydiškai šeimoje kalbančią mokinę Рива Михалевичъ (lietuviškai būtų Mikalevičius, krikšavardis Mykolas – hebrajų kilmės).

Tą patį reikia pasakyti ir apie sąrašo patroniminės kilmės pavardes, padarytas iš nekrikštavardinės kilmės asmenvardžių, bet turėjusių vienodai ar panašiai į lietuvių ir slavų kalbose tariamą šaknį, pvz., Прушакевичъ (plg. Prūsakevičius, Prūšokas, iš etnonimo prūsas) – du mokiniai šeimoje kalbantys rusiškai ir stačiatikių tikėjimo, greičiausiai persikrikštijusių lietuvių ar lenkų palikuonys. Kas kita stačiatikio šeimoje rusiškai kalbančio mokinio pavardė Рудзевичъ, turinti lietuviškos kilmės šaknį, plg. Rudzevičius – patronimas iš Rudzys ar Rudis (rudis „rudaplaukis“).

Tautybės atžvilgiu indiferentiškos yra taip pat pavardės su -sk- tipo priesagomis, jeigu jos padarytos iš krikštavardžių ar kitokios kilmės vienodai lietuvių ir slavų kalbose ištariamos šaknies asmenvardžių, arba tiesiog pavardėmis virtę krikštavardžiai, vartoti ne tik lenkų, bet ir lietuvių, pvz., МихаловскiйMikalauskas, МотейкоMateika, СтанчикъStančikas ir kt. Čia dar priskirtinos nelietuviškos (paprastai lenkiškos) kilmės pavardės, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių paplitusios Lietuvoje, kurios irgi daugeliu atvejų nerodo jų turėtojų tautybės, pvz., sąrašo mokiniai ЗавадскiйZavadskas, ВышимирскiйVišimirskas, КачановскiйKačanauskas, Чернявская – iš Černiauskas, Гжибовская – iš Grybauskas ir pan.

Kaip minėta, sąraše yra ir aiškiai lietuviškos kilmės pavardžių, nors jų turėtojai mokiniai nurodyti kaip šeimoje šnekantys lenkiškai (vienas rusiškai). Be jau minėtų Первенисъ, Горбуль, Нагелло, Рудзевичъ, tokios yra Буткевичъ (Butkevičius, iš Butkus – senas baltiškas asmenvardis), Шиманецъ (Šimonis, priesaga -onis slavinant būdavo sistemingai keičiama į -анец), Козелло (Kaziela, gali būti ir iš Kazelė; priebalsio l dvigubinimas – būdingas lietuviškos kilmės asmenvardžių požymis, plg. Jagiełło – Jogaila, Tyłło – Tyla ir t. t.), Гайдамовичъ (GaidamavičiusGaida ar Gaidys), Медзюта (plg. Mėdžius; mokinys šeimoje šnekėjo gudiškai) ir kt.

Iš istorijos duomenų ir ypač iš Halinos Turskos veikalo žinome, kad Vilniaus apylinkės buvo sulenkintos XIX a. pabaigoje ir XX amžiuje. Taigi daugelio lietuviškos ir krikštavardinės kilmės pavardes turinčių sąrašo mokinių tėvai ar bent seneliai tada dar mokėjo lietuviškai, mažų mažiausiai buvo dvikalbiai, tik šeimose, jeigu tikėsime sąrašo sudarytojais, vartojo vis labiau įsigalinčią lenkų kalbą. Neišleistina iš akių ir tai, kad lenkų kalba buvo tada prestižinė katalikų kalba, todėl tėvai ir mokiniai stengėsi pasirodyti ją mokantys, nors gal tik šiek tiek mokėjo. Tokių atvejų paliudyta nemaža iš kitų Lietuvos vietovių.

Dėl viso to spręsti apie tautinius santykius 1911 m. Bezdonių apylinkėje iš šio sąrašo, neištyrus jo antroponimikos mokslo požiūriu, jokiu būdu negalima. Tikrovė galėjo gerokai skirtis nuo tos, kokią [nuomonę] galime susidaryti iš pirmo žvilgsnio. Tai pasakytina ir apskritai apie ano meto ir iš dalies senesnius dokumentus, jeigu juose lietuvių asmenvardžiai užrašyti be lietuviškų galūnių ir suslavinta fonetika. Juose nelietuviškai užrašyti asmenvardžiai gali klaidinti ir dažnai klaidina nesuvokiančius to meto sąlygų ir nesiorientuojančius lietuvių antroponimikos raidoje asmenis, kurie domisi tautiniais santykiais, ypač istorikus. Kokio didumo gali būti daroma paklaida, rodo žemiau aprašomas eksperimentas.

Būdamas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi 1995–1996 m., šių eilučių autorius perrašė to instituto darbuotojų (jie visi lietuviai!) pavardes taip, kaip jos būdavo užrašomos ano meto oficialiuose dokumentuose, t. y. be lietuviškų galūnių, svetima rašyba ir suslavinta fonetika. Iš taip sudaryto instituto darbuotojų sąrašo paaiškėjo, kad net 60% jame esamų pavardžių nebeįmanoma nustatyti jų turėtojus esant lietuvius ir tik 40% pavardžių tai padaryti galima, t. y. jose išliko lietuvių kalbos elementų. Maždaug tokią padėtį rodo ir „Lietuvių kalbos pavardžių žodyno“ (1985–1989) duomenys (tikrintos raidėmis A- ir J- prasidedančios pavardės). Jeigu šį santykį (60 : 40, esant visumai 100) pritaikytume Bezdonių mokyklos 1911 m. mokinių sąrašui (žinoma, neįskaitę latvio, žydės ir tikrai rusiškų pavardžių), būtume priversti daryti išvadą, kad mažų mažiausiai 72% jame įrašytų mokinių tėvai ar protėviai turėjo būti lietuviai.

Tai, kas pasakyta, verčia būti labai atsargiems sprendžiant apie žmogaus tautybę iš nelietuviškai rašytų praeitų šimtmečių dokumentų. Tai labai svarbu ir įsidėmėtina ypač istorikams.

Ištrauka iš knygos: Zigmas Zinkevičius. Apie lietuvių pavardes kitakalbiuose šaltiniuose. Rinktiniai straipsniai, III. Vilnius: Katalikų akademija, 2003, p. 127–129.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: