V. Rubavičius. Naujoji skirtis: ar yra vietos tautinei valstybei naujojoje Europoje? (15)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Pranešimas, perskaitytas sausio 16 dieną Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą?“.

Kalbėsiu apie skirtį, kuri įvairiai skaido Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį ekonominį darinį, visas šio darinio saistomas valstybes ir jų visuomenes. Ta skirti vienaip ar kitaip reiškiasi ir žmonių sąmonėje, kurioje dažnai sulimpa šiaip jau priešingos sąvokos, nesiaiškinant, kokiu pagrindu jos siejamos. Skirtis ideologinė ir politinė, o sykiu ir kultūrinė, nes pats kultūros suvokimas ima priklausyti nuo tos skirties. Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti. Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną, o kitoje – žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“.

Skirtis tarp dviejų ES raidos vaizdinių – vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, vietoviškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad daugelio tyrėjų ir politikų aptariamos vadinamosios „demokratijos stokos“ sąlygomis valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi.

Akivaizdu, kad tokios skirties esama visose ES visuomenėse, visuose kolektyvuose, nesvarbu, kaip vieni ir kiti būtų vadinami ar priešinami, pavyzdžiui, liberalai, šiuolaikiniai europiečiai demokratai prieš nacionalistus ir įvairiausius fobus ar europeistai prieš populistus. Pastaruoju metu ta skirtis ima formuoti ES valstybių narių jungtis. Pavyzdys – Vyšegrado valstybės, kurių bendra politika ima oponuoti Vokietijos ir Prancūzijos europinį federalizmą ir tolesnį išvalstybinimą bei išsuvereninimą skatinantiems veiksmams. Esminis šių dienų su nurodyta skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą – Breksitas (Brexit). Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis – suverenas, suverenitetas ir valstybingumas. Britai įsitikino, kad tolesnė europinė integracija plečiama „virš pagrindinių sutarčių“ įvairiomis valstybinį suverenitetą silpninančiomis direktyvomis, kurias leidžia Europos federalizavimo ir kosmopolitizavimo ideologija savo veiklą grindžiančios eurobiurokratų institucijos.

Mūsų komunistinio elito spartus „sueuropėjimas“ vyko internacionalizmo ideologijos pagrindu, įgaunant galimybę tvarkyti Lietuvai skiriamus europinius finansus. Tai tarsi užmokestis už tinkamą tautiečių ir piliečių europinimą ir globalinimą „Globalios Lietuvos“ politika, kuri tapo ideologine priedanga, nuslepiančia tikrąją didžiulės emigracijos priežastį – didelės dalies visuomenės nuskurdinimą. Klasinį sovietinį internacionalizmą pakeitė demokratinis kosmopolitinis, pasaulinį finansinį kapitalą aptarnaujantis internacionalizmas, suvienijęs kairiuosius ir dešiniuosius politinius elitus. Kairiojo europiniu tapusio politinio elito persikeitimas aptarnauti pasaulinį finansinį kapitalą išryškėjo subrendus vadinamajai revoliucinei 1968-jų kartai. Juk ir mūsų šalyje greičiausiai europiniais globalistais ir kosmopolitais, atvirai niekinančiais lietuviškąjį patriotinį nacionalizmą, o su juo ir visą moderniosios lietuvybės istorinį kelią, tapo komunistinės ir komjaunimo nomenklatūros atstovai, kuriems netrukus atsirado vietų ir ES struktūrose.

Esama ir civilizacinės mūsų paryškintos skirties dimensijos. Pastaruoju metu stebimas ryškus civilizacinės vaizduotės stiprėjimas ir raiška, nulemianti didžiųjų valstybių geopolitinius veiksmus. Turkija atsigrįžta į Osmanų imperijos civilizacinį paveldą ir pasitelkia jį naujam turkiškajam tapatumui ugdyti, iš dalies atsiribojant nuo sekuliarios kemalistinės tapatumo politikos. Kinija atvirai didžiuodamasi rodo savo kelių tūkstantmečių civilizacinį paveldą ir juo grindžia dabartinius imperinio pobūdžio politinius veiksmus, taip stiprindama ir legitimuodama savąjį pasaulinės galios vaidmenį.

Šitai vyksta ir Rusijos politikoje – vis labiau stiprinama civilizacinės politinės ir kultūrinės vaizduotės svarba, juolab kad ji grindžiama išplėtota eurazijininkų idėjų tradicija, kurią šiuo metu skleidžia bene įtakingiausias rusų politinis mąstytojas Aleksandras Duginas. Panašių reiškinių apstu ir Lotynų Amerikoje, tačiau mums svarbiausia – kas vyksta europinėje bei apskritai Vakarų civilizacijoje, kurios esminę ją silpninančią bėdą nusakė Samuelis Huntingtonas. Pasak jo, Vakarų pasaulio, o ypač Europos Sąjungos išsikrikščioninimas ir besaikis sekuliarizavimasis yra pati pagrindinė civilizacinio silpnėjimo priežastis, ypač aiškiai regima pastaruoju metu kitų civilizacinių darinių stiprėjimo aplinkoje. Islamo pasaulis europiečiams ir vakariečiams turi būti suvokiamas ir kaip pavyzdys, ir kaip iššūkis – tikėjimas yra esminis civilizacinį tapatumą formuojantis ir palaikantis veiksnys.

Mums nepaprastais svarbūs yra ES ir NATO santykiai. Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito ir jo išpažįstamos ideologijos kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą – krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija. Apie 8–9 praeito amžiaus dešimtmetį buvusį ES kūrėjų elitą pakeitė subendrintas neomarksistinis neoliberalistinis, bankinį kapitalą aptarnaujantis elitas. Jis ėmėsi kurti kosmopolitinio pavyzdžio pilietišką europinę multikultūrinę liaudį unitarinės ES vizijos pagrindu.

Nacionaliniai skirtingumai imti vaizduoti kaip laisvam finansinio kapitalo tekėjimui trukdantys ir dėl to naikintini barjerai. ES, taip pat ir daugelio Europos šalių viršūnėse atsidūrė bankų bei finansinių korporacijų statytiniai. Tada ėmė klostytis tam tikra, šiuo metu vis labiau ryškėjanti naujosios ES ir NATO santykių kolizija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją. Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje – išlaiko suverenitetą.

Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių, o savąsias skiriant pavyzdiniam multikultūrinės gerovės dariniui kurti, šitaip oponuojant toms pačioms Jungtinėms Valstijoms. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, intelektualinis kairuoliškas liberalus Europos politinis ir akademinis elitas,  ėmęsis aptarnauti finansinį kapitalą, išlaikė ir stiprų antiamerikietišką užtaisą. Pavyzdys čia prancūzų akademiniai sluoksniai, kurie didžia dalimi formavo ir naująją europinę multikulti politiką bei nuostatą priešintis amerikietiškajam kultūriniam ir ekonominiam „imperializmui“.

Agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių atžvilgiu ir ES politinio elito negebėjimas tinkamai atsakyti į karinius iššūkius privertė naująją JAV administraciją šitą nutylimą konfliktą iškelti viešumon ir pareikalauti deramo sutarto gynybos finansavimo. Valstybių narių suvereniteto klausimo aspektas ryškus ir ES politinio elito vis atsinaujinančiuose svarstymuose apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas – kuriant tokias pajėgas būtų galima perimti dalį ES narių valstybinio suvereniteto, kuris dabar nepasiekiamas „glūdi“ NATO organizacijoje. Federalizacijos vizijos apakintas europinis politinis elitas pastaruoju metu stengiasi imtis praktinių žingsnių šiai idėjai įgyvendinti, nors ir ne karybos specialistams akivaizdu, kad ES karinių pajėgų kūrimas silpnins NATO ir galimybes kuo greičiau atsakyti į vis naujus karinius iššūkius. Ironiška, kad kaip tik Rusija labiausiai ir palaiko ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėją.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad JAV ėmėsi savo politiką viešai grįsti suvereniteto supratimu, politinius veiksmus kreipiant suvereniteto stiprinimo linkme. Toks „posūkis“ iškelia dvišalių santykių svarbą ir savaip silpnina įsigalėjusių tarptautinių organizacijų valdžią, kurią ypač jaučia mažosios šalys. Juk ir įsilinguojanti JAV ekonominė kova su Kinija vyksta apeinant Pasaulinę prekybos organizaciją. Todėl ES politiniam elitui teko iškęsti netikėtą JAV akibrokštą –Jungtinėse Valstijose buvo pažemintas ES diplomatinis statusas. ES diplomatinei atstovybei iš tradicijos buvo teikiamas valstybinis rangas, tačiau prieš kurį laiką jis imtas ir prilygintas tarptautinių organizacijų rangui.

O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas, lietuviškieji oligarchai? Jų mąstymas regimas veiksmuose. Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl šios priežasties tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos, detaliai grėsmės suverenitetui požiūriu paaiškindamos tokį savo žingsnį. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis – mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo Ž.-K. Junkerio (J.-C. Juncker) ir A. Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai. Tad būtina daryti „namų darbus“, nekreipiant dėmesio į visoje Europoje stiprėjančius judėjimus, palaikomus suvereniteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjos, bei įvairių valstybių politinius „atsigrįžimus“ į savąjį suverenitetą. Juk ir dabartinė Lenkijos valdžia labiausiai susirūpinusi savuoju suverenitetu, kaip tik suvereniteto klausimas ir yra pagrindinė jos kolizijų su ES politinių elitu priežastis.

Lenkija suverenitetą stiprina ir plėtodama dvišalius įvairiapusius, ypač karinius, santykius su JAV, prisiimdama JAV forposto ES vaidmenį. Suprantama, padedama pačių Jungtinių Valstijų. Dvišaliams santykiams su Lenkija plėtoti deda pastangas ir Italija, kuri kartu su Lenkija tikisi kartu kurti „naująją Europą“, vokiečių ir prancūzų ašiai priešinant lenkų ir italų. O mūsų Seimo pirmininkas tuo metu virkauja apie būtinumą pasipriešinti kylančiai „nacionalizmo ir vartotojiškumo“ bangai. Toks tad mūsų politinio elito geopolitinio išmąstymo gylis.

Savaip mūsų aptariama skirtis ir su ja susijęs suvereniteto klausimas bei suvereniteto nuovoka ima skirti ir svarbias mūsų institucijas – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Neseniai nuskambėjo tyrimo apie pasirengimą ginti Tėvynę skaičiai. Apgailėtini skaičiai, kurių neįmanoma įvynioti į jokių išlaisvėjimų vatą. Krašto apsaugos ministerijos atstovų samprotavimuose pasigirdo pageidavimų kurti stiprų istorijos pasakojimą, kuriame būtų iškelta pokario pasipriešinimo svarba. Klausimas – kodėl reikėjo trisdešimties nepriklausomybės metų, kad šitai būtų suvokta, kodėl visus tuos dešimtmečius visaip buvo skatinami ir valstybiniais apdovanojimais dabinami iš pokario pasipriešinimo šaipęsi istorikai ir kitokie kultūrininkai, kurie ir į Vilniaus okupavimą bei prijungimą prie Lenkijos žvelgė kaip į nesusipratusius lietuvius civilizuojantį Lenkijos politinio elito žingsnį, stiprinantį puoselėtiną lietuviškąją lenkybę.

Mūsų vaikams „įmontuojamas“ toks „atviras“ istorijos pasakojimas, kuriame nebeliko atskiros Lietuvos valstybės istorijos. Lietuvos švietimo sistema jau pasirengusi priimti naują centralizuotai kuriamą Europos istoriją, išvengsiančią nacionalinių valstybių istorijų ir jose pagerbiamų nacionalinių didvyrių bei kultūros veikėjų, nes vienaip ar kitaip jie prisidėję prie nacionalizmo blogio. Kadangi kol kas istorija yra ir bus tik vienos ar kitos tautos istorija, kurios užduotis – laiduoti tautinį bei nacionalinį tapatumą ir tautos, kaip istorijos subjekto, valstybingumo teisėtumą, tai kuriamoji nacionalumą ir valstybingumą peržengianti naujoji Europos istorija bus tik vienokių ar kitokių istoriniais vadinamų faktų aprašymas, turėsiantis ugdyti ir naujojo kosmopolitinio darinio liaudies tapatumą, jau nesusijusį su jokia konkrečia tėvyne bei tėviške ir nesuterštą jokiais „žemės ir kraujo“ ar krikščionybės sentimentais. Tai ne istorijos pasakojimas, o socialinės inžinerijos programos dalis, įvilkta į istorinio pasakojimo apvalkalą.

Toje istorijoje neliks jokių nacionalistiniais vadinamų pasipriešinimų. O juk mūsų pokario pasipriešinimas – tai tas pats komunistų aršiai naikintas ir eurofederalistų nuožmiai trinamas iš viešumos lietuvių buržuazinis nacionalizmas. Nejau Krašto apsaugos ministerijai prireikė lietuviškojo nacionalizmo? Manau, joks mūsų drąsiausias pareigūnas nedrįstų to viešai pasakyti. Nors nei vengrams, nei lenkams, nei amerikiečiams šiuo metu nacionalizmas neatrodo esąs visaip naikintinas „užkratas“. Gi Užsienio reikalų ministerija savo vadovo ir atstovų lūpomis kalba kitaip – visaip stengiamasi iškelti ir paskleisti „Globalios Lietuvos“ idėją, o su ja ir įtvirtinti dvigubą pilietybę. O juk ideologinė nuostata, kad Lietuva yra visur, kur tik lietuvio gyvenama, tai pats tikriausias užkratas, silpninantis Tėvynės išskirtinumo, jos šventumo nuovoką. Kodėl žmonės turėtų aukoti savo gyvybes už teritoriją, kurią sudaro kažkieno nuosavybėj esantys žemės sklypai? Juk kilus pavojui daug paprasčiau būti „globaliu šiuolaikišku lietuviu“ ir gyventi kur panorėjus, kur šilta ir gera. Juolab kad, pavyzdžiui, iki Ispanijos ar Vokietijos agresyvūs Rusijos veiksmai neatsiris.

Tad kokia ateitis ES laukia nacionalinių valstybių? Valstybinio suvereniteto ir nacionalinės valstybės atžvilgiu išskyrėme tam tikras ideologines ir politines prieštaras, kurios ryškėja ir ES raidoje, ir geopolitikoje, ir didžiųjų valstybių santykiuose, ir tautų bei visuomenių savimonėje. Trumpai tariant – išsuvereninimo ir atsuvereninimo, išnacionalinimo ir atnacionalinimo tendencijas. Konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą. Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija. Kol kas drąsiai ir „atvirai“ išsivalstybiname, o Tėvynės gynybai stiprinti siūlome bunkerį Lukiškių aikštėje, kuriame mūsų valstybės vadovai galės įsirengti ir parodomąją vadavietę.

Matyt, tikimasi, kad šis pasauliui lietuvių modernumą ir atvirumą rodysiantis valstybinis statinys, iškilsiantis visiems pirmiesiems mūsų valstybės politikams tvirtai surėmus pečius, tikrai atgrasys didžiąja mūsų kaimynę, o jaunimo ir visos pažangiosios dvipilietės visuomenės širdyse įžiebs neblėstantį pasididžiavimą „Globalia Lietuva“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Nieko nesuprasta, – ir čia Vytautas Rubavičius, – garsus, sąžiningas, kūrybingas ir veiksnus, bet kažkokiose “balose”, pabaliuose, paraštėse gyvenimo (savo, ar su V.Radžvilu “kažkur medžiuose” išgalvoto …mažvaikėliškume). Išlipt iš medžių gal “TIESIOG” ar “propatriškai” užsikabariojusiems metas.

    Ar susiprasta, kad 2 pavyzdžių: valstybingumo praradimų 1795 m. bei 1940 m. prielaidų ir padarinių nagrinėjimui (nagais, nuo šios šaknies sąvoka juk) neskiriama net pusantro sakinio.
    Taip, pusantro (mat atskirai “įsirėmint” po vieną niekur nekviečiantį sakinį ir šios balutės – pripilstytos gaišinimui iš TIESOS, “Forumo” ar velniažin kam – Alke …atkapstyt įmanoma), bet persifiloSOFAvimai be jokios šviesos (galui… tunelio), be jokių gyvų atramų bei asmenybių (žygių ir klaidų įvardų) visiška b a l a, “papilstymas”.
    Na, kad aiškiau, akivaizdžiau bei apčiuopiamiau susivokt – tarsi laboratorinėn menzūrėlėn (filosofijos) užpiltas ir “užtaisytas” placebas. Koktu jau nuo tokių filo-placebų. Bet, gal klystu, gal šioje “balutėje” giliai giliai padugnėse tikrai slypi reikšminga tiesa, o mes žiopliai (t.y. ir aš) visai įžvelgt net nepajėgūs TO.

    Bet, nori nenori, šneki, tyli, – baudi ar baudiesi (kaip Premjeras į Prezidentus pasikelt pasibaudė Rusnėje; o gal ir susibaus – kas ty žino), vis vien to, t.y. šio, gyvo bei garbiai likutinio paveldo iš 1795 m. bei 1940 m. išvengt neišvengsi. Na, kitas gal dar apdairiai “kyšteltų” ir visų mūsų kaimynų (apdairiai pastebėtų, kad ženkliai netgi vien… BUVUSIŲ) 1938, 1939 bei tų pat 1940 metų u l t i m a t u m u s, – Lenkijos, Vokietijos (ohoho kur su ja siena “nubėgusi…”) bei jau visai skaityk net nelikusios (pradedant mūsų KOVO 11-ąja bei Sausio 13-osios pasauline Pergale prieš 13 milijonų žmonijos dalies IŠŽUDYMO-IŠNAIKINIMO ant Rusijos imperijos lavono sukurptą šutvę)
    CėCėCyPė. todėl keista, kad ir po 1945 m., kaip ir po 1990/91-tų, neskaitant 1918 m. Valstybingumų stebuklinio atsikūrimo pradžių abejose Valstybėse (vienos, Jungtinės arba u n i j i n ė s ATR atskirų dalių), t. y. tarpe JŲ;
    Lietuvos ir Lenkijos taip ir neatstatoma g a l i o j a n t i ir niekuomet nekeista tarpusavio siena.
    Taigi “baliniai liurbynai mėgintuvėliniai”, tik diena iš dienos vilgo-tildo bei atitolina šią vienintelę – aiškią, atvirą, viešai paliktą bei abiem pusėms – ir lenkams, kaip lietuviams pačią pačią skaudžiausią 1795 m. bei 1939/1940 m. netekčių temą (ką suvalkuose mėginta pradėt “vyniot” ir su ginklu ir net JAU diplomatiškai, tas palikta MUMS, – mūsų kartai.

    O gal nebūta Liublino, gal nebūta nei Katynės nei 1941 m. birželio 14 d. ir vėlesnių žmonių grobimo bei gabenimo IŠŽUDYMUI-SUNAIKINIMUI ant Rusijos imperijos lavono tyrų (kurių erdves pajungt į tą imperiją iš šimto su keliasdešimties bajorų draugovių net veik pusšimtis buvę iš Lietuvos vykstančios draugovės – “družinos”, net visoj istorinėj atminty išlikę garbūs prisiminimai, – tuo metu visas visas už Uralo vykstančias pajėgų kuopas įvardinant “LITVOMIS”, – sulietomis kaip uola, kaip viena – pati tvarkingiausia bei veiksniausia vieneta – liejinys), tą grobimą, užgrobtų erdvių išvalymą tebepriimant, perimant pagal grobikus ir įsivardinant ligi šiol !? “tremtimis”. Nelaimingiausia ne vien “užpelkėjusi istorinės atminties paverkšlenimų balutė”, kad po to, – atgavus bei apgynus savą laisvę, mes su t.p. stebukliškai tebeišlikusiu kaimynu negalime net pradėti kalbos; tokia bjauri dešimtmečių nušutvinimo, arba kaip bendramoksliai vis vartojantys – “nusovietinimo padaro” pasekmė (ir mums ir visiems kaimynams tekusi).

    Suprantam, tekę “kabarotis į medžius”, slėptis, slapstytis, “lankstytis” netgi tam, kad savą savastį, savitumą bei išlikusių (išsaugotų) minčių visumą – TAPATYBĘ – išsaugoti bei apsisaugoti.
    Tačiau, – gal visgi metas išlipti iš medžių, iš rūsių išlįst, nusipurtyt primetinius ir imtis atviros, savistovios raiškos, saviraiškos bei vadovavimo VEDANT. Bala žino, todėl galbūt aš klystu dėl Tamstos, Vytautai, “balutės” turinio, kiek ir kaip atsiskleidęs jis, su visa visuma bei aplinkuma, ir su užtiktu jos žodžiuose s t a b d u. Nestabdykite – tuo “į niekur.”

  2. Rimgaudas:

    Pakeitę konferencijos pavadinimą “Kaip išsaugoti Europą?” į pavadinimą “Kaip išsaugoti Lietuvą?”, tęskime ją svetainės alkas.lt puslapiuose. Preambulė tokia: ką daryti, jeigu ištiks šaltį nešantis kataklizmas – toks, koks aprašytas “Reader’s Digest” serijos knygoje “Tiesa apie istoriją”, leid. Alma Littera, Vilnius, 2010. Ten rašoma, kad prieš 70.000 m. Homo sapiens vos neišnyko, nes maždaug prieš 3.000 žmogiškų kartų visi Žemės gyventojai galėjo sutilpti mažame futbolo stadione. Vis daugiau DNR duomenų įrodo, kad Homo sapiens galbūt tebuvo likę mažiau nei 10.000, o moterys sudarė vos 500 visos populiacijos, todėl ne vieną šimtmetį kiekviena Homo sapiens karta galėjo būti paskutinė. Katastrofą paleoklimatologai ir geologai datuoja 71.000 pr. Kr. laiku. Nelaimės priežastis – Tobos ugnikalnio išsiveržimas Sumatroje, palikęs 100 km skersmens kraterį. Spėjama, kad pats išsiveržimas truko apie dvi savaites ir šešerius metus po jo tęsėsi vulkaninė žiema: stori pelenų debesys užstojo saulę ir vasaros temperatūra krito net 12 laip. Cels. dydžiu. Grenlandijos ledynuose randamas kalcis rodo, kad ištisomis dienomis siaučiančios audros naikindavo augalus, taip atimdavusios maistą iš gyvūnų ir žmonių. Alkaniems, nevilties apimtiems žmonėms buvo sunku gimdyti vaikus, ką jau bekalbėti apie jų auginimą. Už žmonijos išlikimą turime dėkoti žmonėms, kurie – lydimi sėkmės ir sumanumo – Afrikoje sugebėjo išgyventi geologinę katastrofą, pražudžiusią daugumą.
    Nuo savęs, kaip Rimgaudo, priduriu, kad nelaimės metu Europą buvo sukaustęs ledynmetis, ir mes iš dabartinės Lietuvos buvome persikėlę gyventi į atvėsusią Afriką (kelioninis epas “Eglė žalčių karalienė”). Tad, užduodu paprastą klausimą: jeigu ištiks nauja Tobos tipo katastrofa – geriau gelbėtis glausta tautine bendruomene, ar būti ištirpusiais amerikose, europose, azijose? Transporto, naftos, dujų, kelių, radijo, televizijos, mašinų, traktorių, lėktuvų, traukinių niekur tada jau nebus – iškils grėsmė nacionaliniam saugumui. Įvertinkite situaciją ir pasisakykite, prašau, kiekvienas atskirai.
    Mielieji, klausimas lieka tas pats – ar mums būti susiglaudus

    • Kęstutis:

      “(kelioninis epas “Eglė žalčių karalienė”)” – kurioje vietoje pasakojama apie kelionę į Afriką?

      • Rimgaudas:

        Kęstučiui: prašau paskaityti knygos adresu vydija.lt/tekstai/knygos “Apie seniausiuosius laikus II” XVII dalį EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ – KELIONINIS LIETUVIŲ EPAS. Bus tęsinys.

        • Kęstutis:

          … taip ir neradau kur būtų išnagrinėtas būtent epas “Eglė žalčių karalienė”? Gal galima būtų tikslesnę nuorodą, kad atsiverstų kaip tik ta vieta?

          • Rimgaudas:

            Kęstučiui: užsiduokite per Google “Apie seniausiuosius laikus II ir Jums atvers tokį patį pavadinimą. Paspauskite pavadinimą ir Jums atvers šios knygos I d. su pavadinimu “Baltieji stulpai Kaune ir Vilniuje”. Neskaitę, nusileiskite žemyn ir, pasibaigus tekstui, apačioje paspauskite ant “tęsinys”. Tada jums atidarys II d. ETRUSKAI – jos neskaitykite, nusileiskite žemyn ir, pasibaigus tekstui, vėl paspauskite “tęsinys”. Pasirodys III d. AISČIAI po to IV d.ir t. t., kol atsidarysite XVII d. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ – LIETUVIŲ KELIONINIS EPAS. Sėkmės.

            • Kęstutis:

              … na švelniai išsireiškus – likau abejojantis, nepatikėjau, pritrūko aiškumo, paaiškinimų… pvz. kad ir žalčio užkapojimas, tokia svarbi pasakojimo dalis, gal ir svarbiausia, o iš jūsų pusės jokio paaiškinimo? Jei jau sugebėjote “atkoduoti” 160 tūkstantmečių, paaiškinote ką pasakojime reiškią balta višta, avis, karvė, kultuvė, gandras…tai kodėl “laiko nužudymas” liko nepastebėtas ir nepaaiškintas? Spėjau dar ir kitas dalis paskaityti, kai būsiu laisvesnis, perskaitysiu visas, bet jau man užkliuvo jūsų paminėtas Šeimys – Senovės Egipto rašto ir kalbos “atkoduotojas”. Skaičiau ir Šeimį, skaičiau kaip jis suplakė Japonijos samurajus ir Senovės Egiptą? Jau tada man iškilo klausimas – jei žmogus sugeba nusigrybauti suplakdamas skirtingus laikmečius ir nesusisiekiančius pasaulio kraštus, tada gal jis ir apskritai grybauja??? Jūsų požiūris įdomus, kabina, bet vis tik man trūkstą svaresnių apibendrinimų…

              • Rimgaudas:

                Gerb. Kęstuti, “EŽK” variantų (L. Zauka) lietuvių kalba surinkta 182 vnt., latvių kalba – 87, Pabaltijo finų – 40 vnt. (estų tame tarpe – 34). Slavuose, įsk., Kursko, Saratovo, Jekaterinburgo, Bresto, Voronežo ir t.t. sritis, Ukrainą, Bulgariją etc. – 63 (tame tarpe Lenkijoje – 4). Yra dar keletas EŽK variantų moldavų, totorių, kazachų, čiuvašių tarpe: visų detalės papildo arba eliminuoja vienos kitą.
                Turėjau tik UAB “Jotema” Eglės žalčių karalienės variantą, bet to, pagavus kampą (A.J. Greimo nuopelnas), užteko pasakos prasmei suprasti. Toliau derėtų siekti žmonių, kurie domisi semantika, darbų, bendrinant EŽK, vystymo. O, kur dar “Dvylika brolių juodvarniais lakstančių”, “Jūratė ir Kastytis” etc. reikalai ?
                Tęsiant lietuviškos Afrikos (Apriekos) naratyvą, per Medžio deivės (Heike Owusu) įvaizdį knygoje “Apie seniausiuosius laikus I, II”, be EŽK, tikiuosi rasti kitus aisčių (baltų) istorijos grybus, gal net labai toli, bekiškiakopūsteliaujant, už horizonto ribų nusigrybaujančius. Sėkmės visiems.

  3. Prašalietis:

    “Besicivilizuojančių šimtus metų” teritorijų kaip Lietuva tautiniai intelektualai ir po 28 metų “nepriklausomo valstybingumo” nesuvokia kur jie buvo iki tol, į kur pakliuvo 2004 metais, nežino kur jie esa šiandien ir nesuvokia kas jų laukia ateityje. Tokiu atveju jiems ir 21 a. belieka tik “pasitelkti tikrą tautinį, dvasinį tikrovės suvokimą” ir pradėti likusiems tėvynainiams kalbėti kerus, pranašystes,prakeiksmus, užkalbėjimus, kurie “padės” dar neišsivaiščiojusiems tautiečiams “išsaugoti” nepriklausomybę, valstybingumą,tautiškumą, kultūrą, naciją ir t.t. Vien ką reiškia V. Rubavičiaus “pranašystė”, kad NATO”saugiai glūdi Lietuvos nepriklausomybė nuo piktų ES kėslų”.NATO yra ES valstybių “nepriklausomybės garantas” Europoje. Tiesa, net ir didžiausi šiandienos “tautiniai”pranašai, “valstybingumo, tautiškumo, nepriklausomybės ir visokio kitokio nacionalinio gėrio puoselėtojai” nusiduoda, kad nežino jog elementarūs, nepriklausomai valstybei būtini atributai yra sava teritorija, savi piliečiai, savi pinigai, savi bankai,nepriklausoma ir tik savo rinkėjams atskaitinga valdžia, savų įstatymų viršenybė ir t.t. Tad nebaigti sakyti sau ir kitiems, kad į ES įsiprašiusi ir Vokietijos šelpiama Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kurios “nepriklausomybę, suverenitetą” reikia,neaišku nuo ko ginti, gali tik visiškas nemokša, “tautinis” pro europinis propagandistas ar visiškas, tarybiniais laikais tik komunistinius mokslus baigęs, profesionalus, po 1990 metų pasidaręs “tautiniu”,idiotas. ES kūrimas vakarų valstybių veikėjų buvo sugalvota pokario metais ” ne krikščioniškas vertybes ginti, puoselėti ir t.t.”, kurios, beje, padėjo atsirasti vokiškajam fašizmui ir šis bildėjo po Europą apsikarstęs kryžiais ir pražudęs dešimtis milijonų žmonių ne tik garbinusių komunistines žvaigždutes, bet ir krikščionių nešiojusius krikščionių kryželius,o tam, kad Europoje nebūtų arši tarpvalstybinė ekonominė konkurencija perauganti į karus dėl žaliavų, rinkų, teritorijų, kaip jau buvo 1914 metais ir 1939 m. Tokių pseudo valstybinių teritorijų kaip Lietuva tautų išlikimui yra pavojingiausia ne ES ar Rusija, bet jie patys su savo “tautiniais pranašais, kerėtojais, švento rašto aiškintojais ir t.t.”, prie valdžios prileistų tautinių viršininkų nesibaigiančiu siekiu būti kokioje nors sąjungoje, sąjungoje būti kieno nors nuolatos ir galimai dosniau šelpiamiems, vaidinti”nepriklausomas valstybes”, keikti savo buvusias sąjungas ir buvusius šelpikus… ir galiausiai, sutinkamai su esama politine konjunktūra”tautiškai teisingai suvokti” juos supantį pasaulį, kur “tautinis suvokimas” neturi nieko bendro su realybe…. ar tai būtų šiandieninės Europos suvokimas, ar tai būtų marksistinės teorijos supratimas, ar tai būtų jų pačių istorijos suvokimas, ar tai būtų”tautinių politinių intelektualų pranašystė” Putinas su rusais eina nuo 2015 varyti Lietuvos iš ES sojūzo į savo sojūzą, ar tai būtų “tautinis” užkeikimas – atgrąsysim Rusiją nuo Lietuvos ir apginsim JAV ir vakarų civilizaciją nuo Putino rusų ir t.t. be galo…..

    • Juozas:

      kaip visada, prajuokino Prachadimcas. Na, nors kiek pasimokyk istorijos, nuo kada fašizmui “padėjo atsirasti krikščioniškosios vertybės” ? Aišku, Ničės neskaitei ir neskaitysi. Bet tokį tavo briedą gali sugalvoti tik sovietinis politrukas arba jo atžala liberastas

      • Prašalietis:

        Juozuk, šaunu, kad gyvenime vienam kitam pasiseka, ir skurde plūduriuojančiame, išsivaikščiojančiame durnių laive atsiranda kas sugeba prajuokinti. Bet net jei tu gimei “tautiniu”patriotu po karo miškelyje iškastame bunkeryje neprievartiniu būdu, ar tu atsiradai, kumečio tvartelyje , kuriam nauja sovietinė valdžia davė žemės dėka ten naktį atėjusio laisvės kovotojo su”tautiniu tikslu” atvesti kumetį su visa šeima į protą, kuris be auklėjamojo darbo dar ir “artimai pabendravo” su Smetoninės Lietuvos buvusio kumečio dukra, net jei tu kaip Grybauskaitė ar V.Lansbergis taip pat “kovojai savo mažus ar didesnius karus”, net jei tu ir skaitei(neaišku ar ką supratai) dėdulės Hitlerio nacių mylimo Nyčės kūrybą. Klausimas, kurio periodo Nyčės kūrybą skaitei, ar kai jis dar nebuvo psichinis ligonis, ar jau kai buvo nepagydomas psichas ir jo “psichine kūryba” užsiiminėjo jo sesuo ir t.t… Tamstai yra visai nedovanotina, šiais pilnos laisvės ir nepriklausomybės laikais,būnant “tikrų tikriausiu šiandienos patriotu” ,ir dar jei esi išmokęs lietuvių kalbos gramatiką okupacijos laikais, kai okupaciniai mokytojai buvo nesukalbami ir, jei norėjai baigti mokyklą, privalėjai ne tik žinoti gramatikos taisykles, bet ir mokėti jas taikyti, perskaitęs mano šposą, nesugebėjai pastebėti kabučių, o jei pastebėjai, tai matyt nelabai žinai jų reikšmę sakiniuose, nelabai pagauni kam yra padėtas vienas kitas kablelis. Todėl parašyme-“ES kūrimas vakarų valstybių veikėjų buvo sugalvota pokario metais ” ne krikščioniškas vertybes ginti, puoselėti ir t.t.”, kurios, beje, padėjo atsirasti vokiškajam fašizmui ir šis bildėjo po Europą apsikarstęs kryžiais ir pražudęs dešimtis milijonų žmonių ne tik garbinusių komunistines žvaigždutes, bet ir….” Juozuk,kad dar labiau tave prajuokinčiau tai tik tau viena pasakysiu ir be kabučių apie”krikščioniškas vertybes”-1933 liepos mėn. Vokietijos katalikų bažnyčia sudarė su Hitlerio naciais tarpusavio palaikymo ir bendradarbiavimo sutartį. Beje, tuometinė Vokietijos katalikų bažnyčia turėjo 20000 kunigų ir dar 100000 kitokių kulto tarnų. Hitlerio naciai žygiavo su užrašu Dievas su mumis. Taip kad kas čia yra tos “krikščioniškos vertybės”sužino tik šiandieniniai lietuviški”tautiniai intelektualinai patriotai”, perskaitę “lietuviško Nyčės”pavarde V.Lansbergis “tautinę filosofinę kūrybą”. Kas liečia Tamstos “gilų krikščioniškų vertybių tautinį supratimą” ar lietuvių kalbos gramatiką, tai, matomai, “patriotiškai”paskaitei ne tik V.Lansbergio kūrybą, bet “paskaitei vokiškai”Nyčės antrojo psichinio periodo kūrybą,viską “gerai supratai”, todėl, nieko nuostabaus, kad tau susidaro keblumų “pagauti” mažaraščio lietuviškai rašomų komentarėlių prasmę. Bet šiandieniniame durnių laive “tikram tautiniam intelektualui” nesvarbu ar jis teisingai suprato prasmę ar ne, svarbu, kad šiam”tautiniam intelektualui” ir kitiems panašiems būtų linksma….

        • Kęstutis:

          “nuo kada fašizmui “padėjo atsirasti krikščioniškosios vertybės”” pirmasis rasizmo šaltinis – judaizmas, o rasizmui pasklisti po pasaulį labai padėjo krikščionybė… Taip, kad belieka šioje vietoje sutikti – krikščionybė, fašizmas, komunizmas, islamizmas – to pačio medžio vaisiai..

          • Prašalietis:

            Pats kalbėdamas apie “krikščioniškas vertybes”jas dedi į kabutes. Vadinasi supranti, kad buvusios vertybės, kuriomis ,kai jos gimė ir vėlesniais laikais jos rėmėsi atitinkamomis moralėmis, filosofijomis, ideologijomis ir pagal kurias daugumas stengėsi gyventi, jau seniai tėra tik vienas iš įrankių, skirtų kvailinti arba valdyti mases. Ką, neturėdami nieko konkretaus protingo pasakyti, jau seniai ir plačiai naudoja valdantieji, jų propagandistai, įvairaus plauko “tautiniai”demagoginiai”tautų, valstybių, jų suvereniteto, laisvių ir t.t. gelbėtojai”.

            • Prašalietis:

              Mažutis papildymas- Akivaizdus pavyzdys yra šis V. Rubavičiaus “vertybinis ir patriotinis” straipsnelis, kurio generalinė mintis yra,kad lietuviai eilinį kartą savo istorijoje “vis besitęsiančioje valstybinėje laisvėje ir nepriklausomybėje”Europos sojūze” turi gyventi su”vertybe”-“mirsim, bet nepasiduosim užsienio ir vidaus priešui”( anksčiau kelis dešimtmečius kitame sojūze šis šūkis skambėjo-obosramsia no niezdamsia arba dadim stranie uglia mielkovo no dochuja). Kad viskas vyktų “šauniai” V.Rubavičius “patriotiškai ir vertybiškai” parašo”kas yra prie ko”- “Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą. Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija…” Lietuvai turint ir ne vieną Rubavičių, jos ateitis bus “nuostabi”. Rusija Porošenkinės maidadinės Ukrainos šerti daugiau nenori, tai artimiausiu metu banderinių runkelių bėgs iš jos dar didesniais mastais. Lietuva sulauks banderinių”vertybių”išugdytų, turinčių Rubavičinės “valstybinės savipratos” daugiau nei reikia, šimtų tūkst. naujų”ukrainietiškų lietuvių”……

  4. belieka viltis:

    O pas mus dar gilus įšalas – kaip Sibire.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: