Po Konstitucinio Teismo išaiškinimo: Vaikų paklausa išaugs dar labiau (0)

Vaikai darželinukai | sam.lt nuotr.

17 pilietinių organizacijų kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad šis neišaiškintų, jog Baltarusijos pilietis turi teisę gyventi Lietuvoje vien dėl to, kad Danijoje susituokė su Lietuvos piliečiu. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip ir buvo galima tikėtis, visuomenės balsą ignoravo, tarp pasirašiusių buvo ir apie 100 iškilių Lietuvos piliečių. Viena jų – istorikė prof. Rasa Čepaitienė – įspėja: dabar bus tik blogiau.

„Iš esmės Konstitucinio Teismo išaiškinimas atveria kelią įvairioms šeimos ir santuokos sąvokos interpratacijoms, įskaitant ir poligamiją, kas jau atsirado Vokietijoje. Ten Konstitucinis Teismas išaiškino, kad poligamija neprieštarauja šalies Konstitucijai, nes ją propaguoja Vokietijoje gyvenantys musulmonai. Taip pat sumažinti ir amžiaus apribojimai, jau ir su vaikais galima susituokti ir tai neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai. Todėl kyla pavojus, kad ir Lietuvoje gali būti kitaip išaiškinta šeimos bei santuokos samprata“, – „Vakaro žinioms“ sakė R.Čepaitienė.

– Konstitucinis Teismas sako, kad reikia vadovautis vienu ES Teisingumo Teismo sprendimu vieno Rumunijos piliečio byloje. Pastarojo atžvilgiu priimtas palankus sprendimas, jam leidžiant gyventi kartu su tos pačios lyties sutuoktiniu. Ar nėra keista, kad Liuksemburge reziduojančio teismo sprendimai turi įtakos mūsų Konstitucijai?

Konstitucinis teismas: Dainius Žalimas, Elvyra Baltutytė ir Vytautas Greičius | S. Žumbio nuotr.

– Iš esmės taip. Kyla grėsmė Lietuvos suverenumui, nes jau abejojama, ar mūsų Konstitucija yra aukštesnė už ES teisę. Kita vertus, mane stebina argumentas, kad galima padaryti išimtį Baltarusijos piliečiui, susituokusiam su Lietuvos piliečiui, ir duoti jam leidimą gyventi pas mus, nesuteikiant kitų pilietinių teisių. Tai irgi keistai skamba.

– Labai primena situaciją, kai homoseksualai iš pradžių norėjo tik eitynių ir dievagojosi, kad nieko daugiau nereikalaus, bet po to ėmė reikalauti santuokų, net įsivaikinimo teisės…

– Taip, Overtono langas (Overtono langas – politinė teorija, apibūdinanti, kaip viešoji nuomonė gali būti pakeista taip, kad idėjos, kurios anksčiau buvo laikomos beprotiškomis, gali būti priimtos ilguoju laikotarpiu, – aut. past.). Galima prieiti iki absurdų. Man lygiai taip pat užkliuvo, kai mūsų aukščiausi šalies vadovai, tarp jų ir prezidentė, palaikė JT Migracijos paktą. Specialiai pasižiūrėjau Lietuvos prezidento priesaikos tekstą, o jame pažadama rūpintis Lietuvos žemių vientisumu, stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę. Iš esmės pritarimas paktui prieštarauja tam, tai kaip tada yra su prezidento priesaika? Taip pat ir kitų, kurie viešai duoda priesaikas Seime? Tai – labai plati ir rimta problema.

– Neaiškus Konstitucinio Teismo vaidmuo. Jis remiasi europinių teismų praktika. Tai gal tada ir reikia formuluoti: jis aiškina ne tai, ar konkretus teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, o tai, ar neprieštarauja ES teismų sprendimams?

– Taip, yra toks paradoksas, kad lyg ir turėtume gyventi pagal Konstituciją, kuri priimta Lietuvos piliečių daugumos balsavimu, tačiau… Konstitucija turėtų būtų pagrindinis šalies dokumentas, kuris remiasi sveiku protu, tradicijomis, mūsų šalyje nusistovėjusia kultūra ir piliečių daugumos sutarimu. Tačiau kažkas kitas, apeinant visuotinį sveiką protą, bendrą susitarimą, gali išaiškinti bet ką. Turiu mintyje Konstitucinį Teismą, kuris pasitaria su kažkokiomis dvasiomis ir nusprendžia, kad žino daug geriau, nei visi kiti piliečiai. Taip yra ne kartą buvę. Konstitucija yra aukščiau nei teisinis dokumentas, nes tai yra visų piliečių susitarimo pagrindas. Tačiau Konstitucinis Teismas jaučiasi esantis aukščiau Konstitucijos.

 – Lietuvoje nepripažįstama tos pačios lyties santuoka, todėl du homoseksualai susituokė Danijoje ir dabar reikalauja leisti gyventi Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje jų santuoka yra neteisėta. Ar tai ne tas pats, kaip nusipirkti narkotikų Olandijoje, kur jie įteisinti, ir, atsivežus į Lietuvą, reikalauti leisti juos vartoti?

– Labai taiklus palyginimas. Kita vertus, žinau, kad labai didelių problemų dėl leidimo apsigyventi Lietuvoje turi ir heteroseksualios poros, kurių abi pusės yra skirtingų tautybių. Todėl šiuo atveju galima kelti ir klausimą, kodėl homoseksualūs asmenys yra aukščiau kitų susituokusių porų.

– Manote, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimuose yra priklausomas nuo elito, nors turėtų būti nepriklausomas?

– Bijau, kad taip. Mūsų elitas apskritai yra orientuotas į vadinamąsias europietiškas vertybes ir mūsų nacionaliniai interesai netenka jokios galios. Galios centras yra kitur. Nors manau, kad žmonės, prieš beveik 30 metų rašę Konstituciją, net neįsivaizdavo, kad po kurio laiko nežinosime, kas yra santuoka, kas yra šeima. Turime reikalą su fundamentaliu, žmogaus tapatumo perkonstravimo projektu. Minėta byla yra tik viena iš formų. O dabar jau kalbame ir apie Stambulo konvenciją, apie 57 lytis, ar kiek ten jų yra. Apklausos rodo, kad visuomenė laikosi tradicinių vertybių, tačiau elitas į tai nekreipia dėmesio.

– Kalbama, kad bendros kompetencijos teismuose reikėtų tarėjų. Galbūt panašiai galėtų būti ir Konstituciniame Teisme: kai jis bando išaiškinti vieną ar kitą Konstitucijos straipsnį, gal tegul pasikviečia vieną iš jos kūrėjų ir paklausia, kas buvo turėta mintyje? Gal tada nekiltų abejonių ir dėl to, ar vyras+vyras yra šeima, ar ne?

– Būtų labai gražu, bet vargu ar galima to tikėtis, nes dauguma iš Konstitucijos kūrėjų yra opozicija to, kas dabar vyksta. Todėl Konstituciniam Teismui neprasminga būtų juos kviestis konsultacijoms.

***

Vytautas Radžvilas | respublika.lt nuotr.

Prof. Vytautas Radžvilas: Pamoka visuomenei ir ypač – turinčioms vaikų šeimoms

Po Konstitucinio Teismo sprendimo tapo kaip niekad akivaizdu – Lietuvą gali pražudyti ne kas kita, o mūsų pačių visuomenės nesugebėjimas tarti savo žodžio net tada, kai sprendžiami patys svarbiausi ir dešimtmečiams ar net negrįžtamai Tautos ateitį lemiantys klausimai.

Būtent KT nagrinėtas šitokios svarbos klausimas – kas Lietuvoje bus teisiškai laikoma šeima ir santuoka – nesulaukė jokio dėmesio. Jį svarstant salė turėjo lūžti nuo į ją netelpančių piliečių. Teko dalyvauti šios bylos klausymuose: teismo salė virto laiko mašina, nukėlusia į gūdžiausius sovietmečio laikus. Teisėjų ištartų keleto frazių pakako suprasti, kad „svarstoma“ byla, dėl kurios sprendimas seniai iš anksto priimtas.

Slogiausiai atrodė beveik tuščios salės vaizdas. Neabejotinai dėl dviejų priežasčių: arba nesuvokta bylos svarba, arba vėl mąstyta „praktiškai“, tai yra vadovautasi filosofija „manęs tai neliečia“. Apmaudžiausia, kad nebuvo tų, kurie turėjo atskubėti pirmieji – turinčiųjų vaikų. Greičiausiai pagalvojusių: mums tai nesvarbu, nes mūsų vaikai kurs įprastas šeimas.

Bet nepagalvojančių, kad šiame pasaulyje viskas susiję. Tiesa, ne visada lengvai pastebimu ryšiu. Įtvirtindamas iš pirmo žvilgsnio visišką absurdą – „lyties požiūriu neutralios šeimos“ sampratą – KT ne tik žengė paskutinį žingsnį tiesiant kelią ir „lyties požiūriu neutralioms“ santuokoms.

Iš tikrųjų jis jau nuveikė nemažai ir sieks nuveikti kur kas daugiau – visomis išgalėmis plečia vaikų rinkos ribas. O tiksliau – kuria sąlygas augti jų paklausai.

Dėl mįslingų ir moksliškai nepaaiškinamų priežasčių vienalytės „šeimos“ niekaip ir niekada neįstengia natūraliai susilaukti vaikų. Bet argi jie nebūtini norint „įrodyti“ visuomenei brukamą genderizmo ideologijos „tiesą“, kad vienalytės „santuokos“ ir „šeimos“ yra „tokios pat“ kaip prigimtinės santuokos ir šeimos? Kaip tokiomis sąlygomis gali nedidėti vaikų paklausa?

Ją ir skubama ne tik kurti, bet ir patenkinti. Vienintelis „išteklius“ – iš padorių, tvarkingų, bet neturtingų šeimų atiminėjami vaikai. Beviltiškai apleisti – netinka. Paklausios tik kokybiškos prekės. Todėl „reformos“ gynėjai ne tik nuožmiai įsikibę ir ragais nagais gina absurdišką smurto šeimoje apibrėžimą, leidžiantį bet kokia dingstimi atimti vaikus iš vargingesnių ir mažesnį socialinį svorį turinčių šeimų. Toliau ciniškai žaidžiama nelaimingojo Matuko korta mėginant natūralų kiekvieno padoraus žmogaus atjautos ir gailesčio jausmą išnaudoti tam, kad būtų paralyžiuotas visuomenės gebėjimas blaiviai mąstyti ir perprasti tikruosius „vaikų gynėjų“ kėslus. Pirmiausia – ideologinius bei komercinius jų vykdomos „reformos“ tikslus. Tačiau jų apetitai didesni – neužtenka net išplėstinio ir savavališko smurto apibrėžimo. Spekuliuojama ir vaikų „nepriežiūros“ sąvoka siekiant iškelti nepakeliamus reikalavimus daugybei nelengvai gyvenančių ir sunkiai dirbančių šeimų.

KT sprendimą ir vaikgrobystę siejanti nematoma gija pirmiausia yra juos maitinantis bendras idėjinis šaltinis – liberalkomunistinė genderizmo ideologija. Ji yra komunistinė, nes numato absoliučią valstybės teisę savavavališkai apibrėžti, kas yra santuoka ir šeima, ir šitaip „išradinėti“ žmonijos istorijoje nematytas „santuokos“ ir „šeimos“ formas. Kaip jau minėta, tokioms „santuokoms“ ir „šeimoms“ ideologiškai pateisinti reikalingi vaikai. Ši komunistinė ideologija taip pat numato absoliučią valstybės galią savavališkai apibrėžti, kas yra smurtas, nepriežiūra ir kitos blogybės, suteikiančios pagrindą nusavinti vaikus. Kartu ši ideologija yra (neo)liberali, nes atveria galimybę suprekinti nusavintus vaikus „paleidžiant“ juos į rinką įvairių vartotojų poreikiams tenkinti.

Vienalytės „šeimos“, kurias pripažino KT, šitaip atverdamas kelią ir tokioms pat „santuokoms“, iš esmės yra ne kas kita, o dar viena savitų poreikių turinti, vaikų pirkėjų ir vartotojų grupė. Tokia yra ekonominė KT sprendimo logika. Kaip sakoma: nieko asmeniško – tik verslas. Genderizmas taip pat labai svarbus šio verslo plėtrai. Jį galima trumpai apibūdinti kaip liberalkomunistinės ideologijos taikomojo pobūdžio plėtinį, arba ataugą, kuri visiškai išryškėjo ir suvešėjo įskiepijus į šią ideologiją vadinamąją radikalaus socialinio konstruktyvizmo nuostatą. Taikoma žmogaus lytiškumo sričiai, ši nuostata atveria kelią iš principo neribotai „socialiai konstruojamų lyčių“ įvairovei, o tuo pačiu – vis naujoms ir egzotiškesnėms „santuokos“ ir „šeimos“ formoms. Taigi ir naujoms bei egzotiškoms vaikų panaudojimo galimybėms ir formoms. Tai nėra jokia karščiuojančios vaizduotės fantazija: mūšis dėl pedofilijos „normalizavimo“ jau prasidėjo ir vis labiau įsibėgėja. Nueita kur kas toliau, negu gali atrodyti į šios kovos peripetijas neįsigilinusiam stebėtojui.