G. Burneika. Prakeikimas – aukojimas Jahvei (13)

 Kristus prakeikia jam neįtikusį figmedį | benjamingeneration.net nuotr.

Kristus prakeikia jam neįtikusį figmedį | benjamingeneration.net nuotr.

Jau kuris laikas telefonu gaunu liguistas, agresyvias žinutes iš Biblijos mokymu besiremiančios religinės bendruomenės (registruotos Teisingumo ministerijoje), kurios nariu ir pats kitados buvau. Nors į jas neatsakinėju, jos nesiliauja, o po mano pastarųjų publikacijų Alke netgi padažnėjo.

Štai kelios jų (kalba neredaguota): „Nusprendėme jus informuoti, kad [bendruomenės pavadinimas] susipažino su jūsų straipsniuose viešai skleidžiama Tamsos propaganda. Nuspręsta, kad esate atkritęs nuo Biblijos tiesos, išniekinote V. Jėzų Kristų ir krikštą Jo vardu. Todėl, Dievo Žodžio reikalavimų jus prakeikiamas, nes pasiekę aiškų tiesos pažinimą atpuola, tų neįmanoma atgaivinti atgailai. Te Šėtonas stovi jūsų dešinėje ir pražūtis tebūna visų jūsų pribėga. Tokia Judo lemtis. Bažnyčios Siono vardu [pasirašo sektos vadovas].“ (2018.01.18) Sionu bendruomenės vadovas vadina jos tarybą.

Grasinimai ir įžeidinėjimai siunčiami ne bet kada, o pagal galimybes nutaikius laiką. Štai kokią žinutę gavau mirus tėvui (kalba neredaguota): „Užuojauta dėl tėvo. Bet argi aš nesakiau kad taip bus! Dar pavasari sakiau kad kris tavo tevas paskui motina paskui tu ir galiausei didžiausiose kanciose is visų [mano žmonos vardas]. Gal jau užteks vaidinti apaštala su pranašais ir laikas butu pradet atgailaut, kol dar navėlu? Ar vis dar nasupranti su kuo turi reikalą?“ (2014. 11.13)

Abu tekstai parašyti prakeikimo forma. Jie vieni iš padoriausių. Kiti – visai nepadorūs. Juose aš vadinamas šunimi, idiotu, visaip įžeidinėjama mano žmona.

Viename iš pastarųjų bendruomenės tinklalapyje patalpintų vaizdo įrašų jos vadovas cituoja Bibliją: „…gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mt 19.19); „Niekam neatmokėkite piktu už piktą, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“ (Rom 12, 17). Argi tai ne dviguba moralė? Lengva Biblijos citatomis pridengti savo tikrąjį veidą! O gal ne – gal toks elgesys kaip tik atitinka Biblijos mokymą? Juk sektos vadovas mane prakeikė „Dievo Žodžio reikalavimu“. Iš tiesų nuostabu, bet Šv. Raštas, tiek daug kalbantis apie meilę artimui, nesibodi į kairę ir dešinę svaidyti prakeiksmus.

Prakeikti mokė pats apaštalas Paulius: „Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas!“ (1 Kor, 16, 22 Kosto Burbulio vertimas); „Bet nors mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8–9) [1]

Polinkis prakeikti seka Biblijos Dievu, Senajame Testamente prakeikusio visą žemę: „…tebūna už tai prakeikta žemė“ (Pr 3, 17). Už brolžudystę jis prakeikė Kainą: „Todėl būk prakeiktas“ (Pr 4, 11). Kristus aikštingai prakeikė jam neįtikusį figmedį: „Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiuvo“ (Mt 21.19). Paskui tai Jėzui dar priminė Petras: „Rabi, štai figmedis, kurį tu prakeikei, nudžiuvo“ (Mr 11, 21). O juk Šv. Raštas liepia sekti Dievo pavyzdžiu: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Ef 5, 1). Vadinasi, keikite nesivaržydami?

Štai ir pranašas Eliziejus Dievo vardu prakeikė jį suerzinusius vaikus, kad jie būtų sudraskyti lokių: „Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: „Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki! Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus“ (2 Kar 2, 23, 24, Burbulio vertimas). Prakeikė jis ir savo tarną Gehazį (2 Kar 5, 27). Viešpaties angelas jo išrinktąją tautą moko: „Prakeikite Merozą! – tarė Viešpaties angelas, – visu kartumu prakeikite jo gyventojus“ (Ts 5, 23). Jerubaalo (kitaip Gedeono, Ts 8, 35) sūnus Jotamas politinio konflikto metu prakeikė visus Sichemo miesto gyventojus (Ts 9, 57). Nepraleisdavo progos ką nors prakeikti ir pranašas Elijas (2 Kar 1, 10 ir 12). Nojus yra prakeikęs savo sūnų ir visus jo palikuonis (Pr 9, 24–25).

Apaštalas Paulius prakeikė žmogų, bandžiusį sutrukdyti evangelizacijai: „Ak tu velnio vaike! Tu visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių? Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės“ (Apd 13, 11). Prakeikė pražūčiai žmogų, norėjusį Šv. Dvasios dovaną nusipirkti už pinigus: „Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Kurgi čia išgirtasis krikščioniškas pakantumas, meilė artimui?

Tam tikra prakeikimo forma galima laikyti ir Apd 5, 3–11 aprašytą įvykį. Apaštalui Petrui dalyvaujant, paeiliui buvo numarinti du tikintieji – vyras ir žmona, atidavę tik dalį apaštalams pažadėtų savo pinigų už parduotą žemę: „Tada Petras prabilo: „Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš“. Bematant ji susmuko prie kojų ir mirė“ (5, 9-10). Ar tai toks Biblijos Dievo teisingumas, jo bausmės proporcingumas?

Į Naująjį Testamentą prakeikimai ateina iš Senojo. Tai kunigiškos tarnystės dalis, prisakyta paties Biblijos Dievo. Pirmiausia prakeikti liepiama prie aukuro, pastatyto ant Ebalo kalno: „O prakeikimui ištarti stos ant Ebalo kalno šios giminės: Rubenas, Gadas, Ašeras, Zabulonas, Danas ir Naftalis“ (Įst 27, 13, žr. 4–5). Taigi prakeikimas – savotiška auka Jahvei. Kadangi Naujajame Testamente krikščionims yra suteiktas visuotinės kunigystės statusas (1 Pt 2, 5), tai prakeikinėjimas apaštalų Petro ir Pauliaus pavyzdžiu irgi yra auka bibliniam Dievui. Prakeikti galima ir Jėzaus vardu, nes pasakyta: „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu“ (Kol 3, 17).

Kai jau paties biblinio Dievo ir jo šventųjų pavyzdžiu prakeikimas įteisintas, lyg ir susinepatoginama (matyt, norint išsaugoti veidą): „O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, mano broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas?“ (Jok 3, 8–12, Burbulio vertimas). Tačiau šis trumpas sąžinės nušvitimas lengvai apeinamas, nes Jokūbas suturi tik nuo prakeikimo tų, „kurie sutveri pagal Dievo atvaizdą“, o juk kiti, pagal Bibliją, yra tiesiog „neprotingi gyvuliai“, todėl „jie prakeikimo vaikai“ (2 Pt 2, 12, 14). Jie kaip ta „nenaudinga“ žemė, ant kurios „krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta“ (Hbr 6, 8). Taigi minėtasis sektos vadovas yra teisus, sakydamas, kad Jokūbas nedraudė keikti žmonių, sukurtų pagal „gyvulio atvaizdą“.

Kurie gi žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, o kurie – pagal gyvulio? Pirmieji – tai tie, kurie yra pakrikštyti Šventąja Dvasia, taigi – krikščionys, atgimę „pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). Visi kiti tėra „gyvuliai“, „prakeikimo vaikai“. Taigi, jei bendruomenės vadovui „buvo apreikšta“, kad kažkas „nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus“ ir skelbia „kitokią evangeliją“ arba tiesiog „trukdo skelbti evangeliją“, arba kad neatidavė sektai visų žadėtų savo pinigų, pelnytų už kokią nors parduotą žemę ar kitokią komercinę veiklą, arba apskritai yra „ne tos dvasios“ ir, ko gero, sukurtas „pagal gyvulio paveikslą“, tai „tebūnie jis prakeiktas!“

Kiekviena krikščionių bažnyčia skelbia savo evangeliją, antraip jos nebūtų susiskaldžiusios. Taip atsiveria plačios galimybės Dievo vardu ką prakeikti. Negailėjo prakeiksmų viena kitai katalikų ir stačiatikių bažnyčios, išsiskyrusios 1054 m. Dėl to milijonai krikščionių valingai, žinodami ir nevalingai, nežinodami laikė vieni kitus prakeiktais (tam kartui pamiršdami krikščioniškąjį atlaidumą ir meilę, kuria kitomis progomis taip noriai giriasi). Priklausant minėtai sektai, kartą ir man teko dalyvauti vadovo surengtose vienos moters prakeikimo „iškilmėse“. Nemalonu prisiminti.

Vadinamieji pagonys neturi nei Kristaus mokymo, nei biblinio krikšto. Jie, pasak Pauliaus, pasižymi „proto menkyste“ ir yra pilni „visokių netyrų pasitenkinimų“ (Ef 4, 17, 19). Todėl „pagrįstai“ gali būti laikomi gyvuliais ir, iškilus reikalui, būti prakeikti, ypač jei trukdo skelbti „išgelbėjimą“ ar net jam priešinasi. Būtent dėl to Paulius, „Šventosios Dvasios kupinas“ (Apd 13, 8–11), prakeikė pagonių burtininką, parodydamas pavyzdį visoms būsimosioms judokrikščionių kartoms. Ar ne šiuo pavyzdžiu sekė Rusios stačiatikiai, prakeikdami Lietuvos valdovą Traidenį, kuris aršiai gynėsi nuo kardu ir ugnimi jų nešamos „meilės žinios“? Juk Haličo-Voluinės metraštyje pasakojama, kad „Lietuvoje pradėjo kunigaikščiauti pasiutęs ir nedoras, prakeiktas, negailestingas Traidenis“. [2]

Mano šeimai skirti prakeikimai irgi remiasi Biblija. Pirmajame laiške Timotiejui (1, 20) Paulius prakeikia du jam nepaklususius tikinčiuosius: „Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau šėtonui“. Paulius čia seka Psalmėmis (109, 6–15, Burbulio vertimas): „Atiduok tokį nedorelių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje. Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė. Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas. Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona – našle. Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savo sunaikintų namų. Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto. Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius. Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas. Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta. Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą“. Taigi, prakeikti ne tik neįtikusį asmenį, bet visą jo šeimą ir giminę, – tikra Šv. Rašto tradicija.

Man prakeikimas buvo skirtas yra už tai, kad pasikeitė mano religinės pažiūros – kad aš „atkritęs nuo Biblijos tiesos“, šitaip „išniekinęs krikštą“ ir skleidžiąs „tamsos propagandą“. O su prakeiktuoju – ir santykis atitinkamas. Biblija moko: „Bjaurėkis juo ir šalinkis nuo jo, nes tai prakeikta“ (Įst 7, 26, Burbulio vertimas), venk „net jų kūnu suteršto drabužio“ (Jd 23), išvis varyk šalin kaip šunį ir net nesisveikink: „Jei kas ateina į namus ir neatsineša šitokio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite“ (2 Jn 10). Štai tikroji judokrikščionio sielos būsena: „Nekenčiu jų mirtina neapykanta, laikau juos savo priešais“ (Ps 139, 22). Štai tikrasis santykis su buvusiais bendražygiais, pasukusiais kitu keliu: „Teužklumpa juos mirtis, težengia jie gyvi į Šeolą!“ (Ps 55, 16).

Ir visoje šitoje biblinių prakeiksmų simfonijoje staiga: „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite“ (Rom 12, 14). „Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje“ (Pt 20, 20). Ir t. t. (Pt 30, 11; Kun 20, 9; Iš 21, 17; Mt 15,4; Mr 7,10; 1 Kor 4, 12). Kaip gi suprasti šį prieštaravimą? Jis vertas atskiro aptarimo, kurio ketiname imtis ateityje.

Šiaip ar taip, mano šeimos niekas nė nemėgino laiminti – per pastaruosius keturis metus ji buvo tik keikiama. Tarp pradžioje pacituotų prakeikimų esu patyręs pakankamai ir kitų užgauliojimų. Ir nesistebiu: juk toks elgesys ne tik kad neprieštarauja Biblijai, bet yra netgi sveikintinas, nes prakeikti – tai viena iš aukojimo Jahvei rūšių.

Tiek Senajame, tiek Naujame Testamente gana ir prakeikimų, ir gražbyliavimo apie meilę artimui. Todėl apsukrus manipuliatorius lengvai gali pamokslauti apie krikščionišką meilę ir tuo pat metu pagrįsti savo nuožmius prakeiksmus tiems, kas jam dėl vienų ar kitų priežasčių neįtiko. Panašiai elgiasi kunigas pedofilas: per pamokslus kalba apie atsispyrimą pagundai, kūniškumo marinimą ir pagarbą, gailestingumą artimui, o po pamaldų eina tvirkinti vaikų, visam gyvenimui juos dvasiškai suluošindamas.

Karlas Gustavas Jungas sako: „Nevisavertis žmogus niekada nebūna geras mokytojas. Bet jis slepia savo žalingą nevisavertiškumą, kuris slapta nuodija mokinį, prisidengdamas puikia metodika ir lygiai taip pat nuostabiu intelektinės raiškos gebėjimu“ [3]. Toks „ganytojas“ gudriai maskuoja savo pagedimą, pasitelkdamas tam Bibliją. Vis dėlto anksčiau ar vėliau gyvenimas apnuogina jo vidinę dorovinę dykumą. Ir ištrūkti iš tokio „mokytojo“ įtakos tėra vienintelė galimybė – atpažinti savo paties patiklumą, naivumą, teisuoliškumą ir kitas sielos ydas, pavertusias tave jo vergu.

Išnašos

[1] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.
[2] http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/nevidonas-traidenis-/194.
[3] Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 485.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *