A. Verkelis. Svetimi didvyriai (II) (20)

1944 m. vasario 17 d. vokiečių pranešimas apie įvykusias derybas su Wilku | RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 17 nuotr.

1944 m. vasario 17 d. vokiečių pranešimas apie įvykusias derybas su Wilku | RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 17 nuotr.

Pirma dalis ČIA.

1944 m. balandžio 14 d. gen. T. Komorovskis informavo vadovybę Londone:

[…] [1944] II. 10 ir 11 [vasario 10 ir 12 – aut. pastaba] Vilniuje 3 vokiečių karininkų pasiuntiniai apygardos komendantui mainais už ginklus ir šaudmenis siūlė bendradarbiauti kovojant su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] ir netrukdyti ūkiams atiduoti prievoles Reichui. Žadėjo negrobti įkaitų ir nepersekioti „lenkų pasipriešinimo judėjimo“, taip pat pašalinti kitas pagalbines formuotes [lietuvių savisaugos batalionus – aut. pastaba], esančias lenkų partizanų dalinių zonose. Buvo atsakyta, kad joks susitarimas negalimas, ir pažadėta, jei nesiliaus policinis teroras, suaktyvinti antivokiškus veiksmus […].32

T. Komorovskis veidmainiauja. Sandėris užsimezgė, nors ir neišsiplėtojo iki atviro bendradarbiavimo. 1944 m. kovo 23 d. policijos ir SD vadas Lietuvai SS oberfiureris ir policijos pulkininkas V. Fuchsas siunčia pranešimą aukščiausiajai SS ir policijos vadovybei Rygoje apie jau įvykusias derybas:

[…] Vokiečių derybų su baltųjų lenkų gaujų vadais pagrindas buvo šie punktai:

[…] b) Prievolės turi būti vykdomos atsižvelgiant į Vermachto aprūpinimo ir civilinio sektoriaus poreikius. Čia ypač svarbi yra valstybinio turto apsauga. (Jei šiuos reikalavimus baltųjų lenkų gaujos įvykdys, Lietuvos SS ir policijos vadai neturės jokių abejonių atitraukdami iš ūkių ten esančias apsaugos komandas.)

c) Atskiroms gaujoms nustatyti saugojimo rajonus ir veiksmų teritorijas […]

d) Baltųjų lenkų gaujų veiksmai gali būti vykdomi tik iš anksto pranešus apie tai numatytoms tarnyboms.

e) Darbo jėgos ėmimas darbo tarnybai Reiche baltųjų lenkų gaujų veiklai priskirtuose rajonuose ir toliau turi būti vykdomas.

Vokiečių, be kita ko, pateiktas siūlymas:

a) Įsigalios taika tarp baltųjų lenkų gaujų ir vokiečių Vermachto, taip pat tarp vokiečių ir lietuvių policijos bei valdžios institucijų, dirbančių pagal vokiečių vyriausybės užduotis.

b) Dalinis aprūpinimas ginklais, amunicija ir medikamentais, sužeistųjų slaugymas ligoninėse.

Derybose dalyvaujantys baltųjų lenkų gaujų vadovai pareiškė sutinkantys su vokiečių pateiktais derybų punktais. Tačiau pabrėžė, kad galutinis sprendimas priklausys nuo lenkų aukščiausiosios vadovybės Varšuvoje. Iki galutinio sprendimo patvirtinimo lojalumo ženklan kovai su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] Rūdninkų miške į pietus nuo Vilniaus buvo perduota ir panaudota 3-ioji lenkų brigada. Vokiečių junginiai veiksmuose nedalyvavo.

1944-03-13 […] Centras Varšuvoje atmetė bendradarbiavimą su vokiečiais […] Tačiau buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrityje veikiančios baltųjų lenkų gaujos liko nepatenkintos atmetimu. Konfidencialiai pavyko sužinoti, jog baltųjų lenkų gaujos iš Varšuvos centro gavo nurodymą nuo šiol sustabdyti priešiškus veiksmus prieš bolševikų gaujas, pasipildyti ginkluotę ir būti pasirengusios veiksmams.33

1944 m. vasario 10 d. Vilniuje, restorane „Valgis“ (dabar – Gedimino 9), įvyko AK ir vokiečių derybos | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

1944 m. vasario 10 d. Vilniuje, restorane „Valgis“ (dabar – Gedimino 9), įvyko AK ir vokiečių derybos | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Nors oficialūs vokiečių ir AK santykiai nutrūko, tolesni įvykiai įrodo, kad svarbiausi susitarimų punktai – 1) AK teritorijų kontrolė, 2) prievolės vokiečiams, 3) taika – įsigaliojo. 1954 m. liepos 23 d. komunistinės Lenkijos tribunolui buvęs AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vadas A. Boryčka (slap. Tońko) parodė:

[…] [vokiečiai – aut. pastaba] pažadėjo mums šalia Rūdninkų girios skirti teritoriją, kurioje galėsime laisvai judėti, ir net pasiūlė saugoti jų dvarus, iki tol saugotus vokiečių arba lietuvių. Tik su sąlyga, kad jie rinks prievoles ir verbuos žmones į darbus […].34

Vokiečiai įsipareigojimų laikėsi, nes jiems svarbiausia buvo užtikrinti karo prievoles frontui. 1943 m. Vilniaus apskritis kariniais taktiniais sumetimais buvo priskirta Vermachto armijų grupės „Centras“ Baltarusijoje dispozicijai. Vilniaus apskrities SS ir policija taip pat buvo pavaldi Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vadui. Civiliniame valdyme šie kariniai reorganizavimai nieko nepakeitė.35 1944 m. vasario 26 d. Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vado SS štandartenfiurerio E. Erlingerio telegramoje sakoma:

[…] Lenkams nevalia daryti jokių kliūčių vykdyti prievoles, todėl, savaime suprantama, yra garantija prievolėms, bendrai kovai prieš bolševizmą reikia panaudoti visas jėgas. Bet visų svarbiausia yra Vermachtą išmaitinti ir kitaip stiprinti vokiečių karinį potencialą […].36

Prievolės buvo surenkamos per Vilniaus krašto valstybinius dvarus, kuriuos anksčiau nuo sovietų partizanų saugojo lietuvių savisaugos batalionai. 1944 m. vasario mėn. SS ir policijos vadovybės įsakymu jie buvo išvesti iš dvarų ir nesugrąžinti. Šios Vilniaus krašto dalies administracinį ir ūkinį valdymą vokiečiai perdavė AK. Garsus lenkų rašytojas T. Konvickis, AK dalinyje kovojęs su bolševikais iki 1945 m. pavasario, rašė:

[…] [AK – aut. pastaba] administruodama ištisas apskritis, derėjosi su vokiečiais, dėjosi esanti svarbi, nes vokiečiai buvo laimingi, kad neliečia kelių […].37

Pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) tapo didžiulių teritorijų faktiniu valdovu (1944 m. birželio mėn. AK Naugarduko ir Vilniaus apygardos buvo sujungtos), pasivadino generolu ir, pasisiuvęs generolo mundurą, opeliu (pilkas „Opel Super-Six“, pagrobtas iš garažo Vilniuje adr. Jogailos g. 11) laisvai važinėjo po kraštą. AK Naugarduko apygardos vadui pplk. J. Šliaskiui (slap. Prawdzic, Borsuk) ypač nepatiko Wilkas dėl šio perdėtos garbėtroškos, paradų ir prakalbų pomėgio. Jis prisimena:

[…] 1944 m. birželio 27 d. […] atvyko „Wilkas“, vilkintis uniforma su generolo skiriamaisiais ženklais, nors buvo tik pplk. […] Savavališkai pasikėlė į generolus. Mėgavosi kalbomis ir bataliono atsakymu į pasveikinimą „Sveiki, pone generole“ […].38

AK Vilniaus apygardos karininkas kpt. E. Banasikovskis (slap. Jeż) rašė:

[…] Kai kurie „Prawdzico“ aplinkos karininkai „Wilką“ kaltino perdėtomis asmeninėmis ambicijomis. Kalbėta, jog jis laikąs save šiaurės rytinių žemių šeimininku ir šios teritorijos politiniu vadovu, nors tam stokojąs profesinių savybių […].39

Vilniaus Abvero skyriaus viršininkas mjr. J. Christiansenas su sūnumi. 1942 m. pavasaris | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Generolo uniformą vilkintis pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) priima Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizano R. Kiersnovskio (slap. Puhacz) raportą. 1944 m. liepos 1 d. | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

1944 m. gegužės 19 d. Wilkas raporte vadovybei į Varšuvą giriasi, kad „išvalė“ vokiečius ir lietuvius iš tam tikrų teritorijų:

[…] vietovės trikampyje tarp Vilnius–Ašmenos ir Vilniaus–Lydos geležinkelių visiškai išvalytos nuo vokiečių ir lietuvių būrių. Išimtis tėra geležinkelio linijos ir plentai, tačiau ir juos laisvose vietose pereiname kada panorėję. Į dalinius minimose vietovėse išvažiavau balandžio 30 d., grįžau gegužės 17 d., išvažinėjau teritoriją, gegužės 11 d. buvau susitikęs su Novinų [Naugarduko apygardos – aut. pastaba] vadu „Borsuku“. Prie Lydos ir niekur kitur nesutikau jokio priešo. Toje geležinkelio linijų apibrėžtoje teritorijoje yra tik Viano [Vilniaus apygardos – aut. pastaba] ir Novinų daliniai. Visa administracija yra mūsų rankose, ir visi krašto ištekliai mūsų dispozicijoje. Kadangi mūsų dalinių akcijos visiškai likvidavo arba išstūmė plėšikaujančias sovietų ir žydų gaujas, gyventojai į mūsų dalinius žvelgia tiesiog entuziastingai […]40

Wilkas persistengė girdamasis: teritoriją kontroliavo vokiečių 221-oji saugos divizija. Vokiečiai „tik“ suteikė jam teisę valdyti šias žemes mainais į lojalumą. Ir AK vadas T. Komorovskis, ir Lenkijos vyriausybė puikiai suvokė tikrąją padėtį. 1944 m. birželio 7 d. Londono vadovybei jis siunčia pranešimą Nr. 12:

[…] Mūsiškiai. Vilniaus krašte: po kelerių kautynių su vokiečiais ir jiems tarnaujančiais lietuvių daliniais Vilniaus–Ašmenos–Lydos rajonų teritoriją, išskyrus didesnius miestus ir komunikacijos centrus, užėmė mūsų partizanų daliniai. Vokiečiai laikosi pasyviai, apsiriboja karinių ir komunikacijos objektų saugojimu, taip pat tęsia sėkmingą [lenk. redaktoriaus išnaša: taip štabo egzemplioriuje, turi būti: nesėkmingą. Aut. pastaba] kampaniją, kurios tikslas – palenkti į savo pusę mūsų dalinius ir panaudoti kovai su komunistais bei sov[ietais][…].41

Atkreipia dėmesį šio dokumentų rinkinio redaktoriaus pastangos „pataisyti“ dokumentą: sėkmingą vokiečių bendradarbiavimą su AK jis pakeitė į „nesėkmingą“. Taip redaktorius mėgino pateikti pokariu pasikeitusį požiūrį į okupantus. Niurnbergo procese SD buvo pripažinta nusikaltėlių organizacija. Bet kokia užuomina apie artimesnius ryšius su gestapu galėjo mesti šešėlį Armijos Krajovos Vilnijoje mitui. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors yla išlįs iš maišo ir nemaloni tiesa išaiškės? Atsiras ir SD dokumentai, ir kiti archyviniai dokumentai. Vilniaus Abvero skyriaus viršininko mjr. J. Christianseno sūnus leit. H. B. Christiansenas karo metais tarnavo Brandenburgo pulke – Abvero specialiame dalinyje, ne kartą lankė tėvą Vilniuje, 1943 m. vasarą vakarieniavo su AK atstovu daktaru Emilio42.

Generolo uniformą vilkintis pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) priima Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizano R. Kiersnovskio (slap. Puhacz) raportą. 1944 m. liepos 1 d. | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus Abvero skyriaus viršininkas mjr. J. Christiansenas su sūnumi. 1942 m. pavasaris | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

1955 m. H. B. Christiansenas buvo paleistas iš sovietų nelaisvės. Maždaug po 1960 m. tarp motinos dokumentų jis rado karo metais tėvo rašytus jai laiškus. Be labai asmeniškų dalykų, laiškuose J. Christiansenas aprašė susitikimus su Vilniaus AK vadais. 1944 m. vasario 6 d. jis rašė:

[…] Pokalbį baigėme tikrai draugiška švente mano garbei su apsikabinimais, bučiniais ir pagarbos pareiškimais, kaip įprasta šiose vietose […].43

Į priešų susitikimą nepanašu. Išgertuves vokiečiams Ašmenos apylinkėse surengė AK Vilniaus apygardos 3-iosios brigados vadas Szczerbiecas. Liudininkų netrūko. 1954 m. liepos 23 d. lenkų čekistams A. Boryčka parodė:

[…] Po pasitarimo kpt. surengė vaišes, buvo degtinės ir užkandžių […]. Vaišėse dalyvavo visa mūsų apsauga, išskyrus lauko sargybinius. Išgėręs degtinės, „Szczerbiecas“ bučiavosi su vokiečių majoru [J. Christiansenu – aut. pastaba]. Vokiečiai skelbė tostus už AK partizanus […].44

1944 m. pavasarį 3-iosios AK brigados uniformos ir ginkluotė kardinaliai pasikeitė. M. Korejva (slap. Milimetr) prisimena:

[…] [1944 m. liepos pradžioje – aut. pastaba] visa brigada [3-ioji – aut. pastaba] atvyko į Turgelius. Pėstininkai atvažiavo automobiliais, nes jų tada jau nemažai turėjome. Pasibaigus bažnyčioje iškilmingoms pamaldoms, dalyvavome eisenoje. Ji buvo itin vykusi. Kitų padalinių fone labai išsiskyrė mano Smogiamoji kuopa. Visi kaip vienas vilkėjo vokiškas uniformas. Puikūs ginklai, kiekvienas būrys turėjo po tris kulkosvaidžius, vieną iš jų – juostinį MG tipo. Būrių ir grandžių vadai turėjo automatus, dažniausiai vokiškus pistoletus-kulkosvaidžius, kiti – Mauzerio šautuvus arba 10 šūvių pusiau automatinius šautuvus. Visi užsimovę vokiškus šalmus su dirželiais po smakru, pasiraitoję uniformų rankoves, kiekvienas – su baltai raudonu raiščiu“ […].45

Generolo uniformą vilkintis pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) priima Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizano R. Kiersnovskio (slap. Puhacz) raportą. 1944 m. liepos 1 d. | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Generolo uniformą vilkintis pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) priima Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizano R. Kiersnovskio (slap. Puhacz) raportą. 1944 m. liepos 1 d. | Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Apie kokias tarpusavio kovas galima kalbėti? Tikrovėje AK jokių didesnių susidūrimų 1944 m. vasario–birželio mėnesiais su vokiečiais nepasitaikė. Okupacinei valdžiai terūpėjo karo prievolės, kurias užtikrino AK. Savo ruožtu vokiečiai leido AK naudoti krašto išteklius savo reikmėms ir pripažino AK rekvizicinius dokumentus. Vokiečiai akovcams žadėjo:

[…] Aprūpinimas maistu organizuojamas taip: paskiriamos tam tikros teritorijos, iš kurių maisto produktai būtų pasiimami […].46

Pabradės–Lentupio apylinkėse veikiantis AK Vilniaus apygardos 2-osios grupuotės vadas mjr. M. Potockis (slap. Węgielny) rašo:

[…] Iš pradžių savininkai į oficialius kvitus žvelgė labai skeptiškai, ne per daug tikėjo, kad vokiečių valdžia juos pripažins, bet vėliau patys jų reikalavo, nes vokiečių valdžia, iš tikrųjų jais remdamasi, savo rekvizicijas sumažindavo tokiu mastu, kuris atitiko mūsų išduotus pakvitavimus. Paprastai rekvizicijos buvo vykdomos tose vietovėse, kur gyveno lietuviai, nes pagrindinės nekintamų ir nuolatinio maisto produktų tiekimo vietos buvo tiktai lenkiškuose kaimuose […].47

Vokiečiai, užskaitydami rekvizicinius akovcų dokumentus kaip savus, tarsi pripažino, kad yra atsakingi už Armijos Krajovos išlaikymą visame Vilniaus krašte. Tad okupantai leido akovcams „legaliai“ plėšti lietuvių valstiečius. Turint galvoje, jog panašiai maitinosi ir sovietų partizanai, sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno Pietryčių Lietuvos kaimas. 1944 m. birželį, be rekvizicinių žygių, AK partizanai neturėjo ką veikti – daliniuose tvyrojo keista ramybė. Akovcai dažnai atostogaudavo, konfliktų su vokiečiais vengė, galiojo savotiškos paliaubos: tu manęs neliesi, aš – tavęs. Jie jau šeimininkavo daugelyje Vilniaus krašto rajonų: Ašmenos, Dieveniškių, Turgelių, Eišiškių, Pabradės, Lentupio apylinkėse. Lenkų istorikas T. Balbusas rašo:

[…] Rekviziciniuose reiduose į vien lietuvių gyvenamas teritorijas Vilniaus AK būriai, taip pat ir „Jurando“, gerokai papildydavo atsargas, kartu lengviau atsikvėpti galėjo ir lenkiškieji kaimai. Brigadai kokioje nors vietovėje ilgėliau įsitvirtinus, partizanai pavieniui […] arba grupėmis (dažniausiai sudarytomis iš kelių karių) traukdavo į aplinkines gyvenvietes apsirūpinti maisto produktais bei būtiniausiais daiktais. Tokie išpuoliai vadinti „bombardavimu“. Pavadinimas perimtas iš vietinių paramos retai sulaukdavusių sovietų partizanų, kurie be atodairos plėšė („bombardavo“) Vilnijos gyventojus – atiminėjo ne tik maistą bei drabužius, bet ir vertingesnius daiktus. Panašūs „Jurando“ būrio rekviziciniai reidai lenkų tautybės gyventojams nebūdavo itin skausmingi. Labiau nukentėdavo lietuvių ir baltarusių gyvenami kaimai. Janušas Gžesikas-Grzenickis „Leszekas“ rašo: „Visų pirma būdavo imamas maistas, bet, progai pasitaikius, neatsisakoma ir tokių daiktų, kurie galėjo bet kada praversti, pavyzdžiui, kailinių, pirštinių ir t. t. Tačiau neprisimenu, kad lenkų kaimuose kas nors būtų atimta „jėga“. Įprasčiau būdavo „prašyti“, ir tuos „prašymus“ kaimiečiai kartais tenkindavo noriai, kartais – nelabai. Žinoma, „bombardavimu“ vadinti reidai į lietuviškus kaimus, kai maisto produktų būdavo atimama daug ir nepaisant savininkų reakcijos.“ […] Prievartinę rekviziciją Vilniaus AK būriai taikydavo lietuviškuose ir baltarusiškuose kaimuose. „Jurando“ būrys į lietuvių ūkius konfiskuoti maisto produktų kartais siųsdavo specialiuosius patrulius, patyrusius partizanus, įgudusius naudotis ginklu, žinančius vietos gyventojų papročius ir nesutrinkančius dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Tokie, be kitų vyrų, buvo Albinas Višomirskis „Orzeł“, Edvardas Višomirskis „Pistolet“, Vitoldas Stšeminskis „Bohunek“ ir Henrikas Trojanovskis „Hena“. Į prieškario Lietuvos teritorijai gretimas vietoves buvo surengtas ne vienas didelis apsirūpinimo reidas. Vieno tokių išpuolių dalyviai (keliolika partizanų, tarp kurių buvo ir Janušas Gšesikas-Gšenickis „Leszek“ bei Juzefas Kravčukas „Walter“) į būrį parvedė galvijų, kitokių gyvulių, pargabeno statinių su mėsa, rūkytų lašinių. „Viename tokių reidų dalyvavau. Į brigadą tada parvežėme apie 20 vežimų maisto, parsivedėme nemažai galvijų. Brigados gyvąjį turtą išskirstėme po lenkų ūkius, kuriuose buvome apsistoję, ir skersdavome tik tada, kai prireikdavo…“ – pasakoja vyresnysis leitenantas Borisas Štarkas „Ptasznik“ […].48

Izidorius Šimelionis iš Pelesos krašto (dabartinė Gudija) atsiminimuose rašo:

[…] Lietuviški kaimai buvo plėšiami nuolat, kol Armijos Krajovos Naugarduko dalinys 1944 m. rugpjūčio mėnesį nustojo egzistavęs […].49

Su vokiečiais bendradarbiaujančiu AK Naugarduko Šiaurės grupuotės vadu J. Borysevičiumi (slap. Krysia) I. Šimelionis ne kartą buvo susitikęs asmeniškai. Vieną kartą:

[…] Staiga triukšmingai atsidarė priemenės […] durys. Į vidų įsiveržė keli ginkluoti „akovcai“ […] pabėrė keiksmažodžių serijas ir gausybę piktų grūmojimų lietuviams ir Lietuvai […]. Atėjūnai siautėjo ir troboje, ir tvartuose, kluonuose. Net penkiolika ginkluotų ir kailiniuotų vyrų buvo apsupę vienkiemį. Namiškiams atrodė, kad egzekucija jau neišvengiama. Kai visa šeima suklaupusi, po šventųjų paveikslais, raudojo, prašė Viešpaties pasigailėti, čia pat įnirtingiausias pagyvenęs vyriškis automato buože pradėjo mušti iš eilės kiekvieną klūpantįjį. Ir jo bendrai paleido į darbą lazdas, spardė, stumdė kaip įmanydami visus. Nustūmęs į kitą pirkios kampą motiną su Maryte, neprašytas svečias paskelbė, kad AK karo lauko teismas Lenkijos Respublikos vardu nusprendė sušaudyti Šimelionių šeimą […]. Tuojau du atėjūnai nukreipė ginklus į tėvą ir sūnų. Akimirka, kita – ir driokstelės šūviai. Staiga triukšmingai atsidarė durys, ir pirkios viduryje atsirado šio regiono AK vadas „Krysia“. Rankos mostu įsakė baudėjams nuleisti ginklus […]. – Šį kartą mes jums dovanojame, – pabrėždamas kiekvieną žodį, kalbėjo „Krysia“. – Jus išgelbėjo kaimynai. […] Vietos lenkai užtarė Šimelionis, nes visos mūsų šeimos santykiai su jais prieš karą buvo gana geri. Lenkmečiu aš ne tik sugyvenau, bet ir gražiai bendravau ir su kitų kaimų padoriais lenkais […]. „Krysia“, dovanojęs gyvybę, pareikalavo duoklės. Dar tos dienos vakarą jis liepė nunešti […] naujus tėvo kailinius, keturis kilogramus lašinių, keturis litrus naminės ir aštuonis kilogramus žirnių. Reikėjo rasti tiktai krūminės, nes savos neturėjome […].50

Bet Griškoms akovcai nebuvo tokie „gailestingi“:

[…] Tragiška buvo Griškoms kita diena – kovo antroji. Apie vidurnaktį tie patys baudėjai Dainavos kaime apsupo Albino vyresniojo brolio Aleksandro namus. Jį nusivedė iki Žižmos upės netoli Tumasonių kaimo tilto ir nužudytą šūviu į pakaušį šį 35 metų vyrą pakišo po ledu. Namie liko du sūneliai – trejų metukų Mečiukas ir septynerių Leonardas su mamyte. Tą naktį tik šiame Dainavos kaime buvo nušauti net penki lietuvių ūkininkai […].51

AK neapsiribojo rekvizicijomis ir pradėjo lietuvių terorą. Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizanas R. Kiersnovskis (slap. Puhacz) prisimena:

[…] Gal iš tikrųjų tai buvo būtina, bet mums tada atrodė tiesiog nesuprantama. Rakliškėse Truškovskis liepė sušaudyti kažkokią lietuvę, tariamai šnipę. Nežinau, kokiomis prielaidomis jis grindė tokią išvadą, galbūt jų ir pakako, bet jis apie tai nieko nerašo. Tuo metu dar nebuvo sukurta mūsų žandarmerija, kuri vėliau rūpinosi egzekucijomis, tad imta ieškoti savanorių, ko gero, laužant visas taisykles. Mano būryje niekas nenorėjo vykdyti nuosprendžio, bet atsirado iš kitų, ir vėliau girdėjau jų pasakojimus. Vėlesniais mėnesiais panašūs įvykiai jau taip labai nešokiravo, pratinomės prie karo, bet iš pradžių tai buvo sukrečiantis dalykas […].52

Po karo dauguma AK karininkų pateko į NKGB pinkles. 1945 m. balandžio 21 d. Vilniuje kaltinamasis Poklevskis (mjr. L. Koplevskis-Skarbek – AK Vilniaus įgulos komendantas) tardomas parodė:

[…] Vokiečių kariuomenės okupuotoje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir Vilnijoje, AK organizacija prieš vokiečių grobikus nekovojo, jeigu neskaičiuosime keleto neorganizuotų atskirų ginkluotų būrių išpuolių ir tos kovos, kurią kaip savigyną vykdė AK būriai prieš generolo Plechavičiaus lietuvių būrius [Vietinę rinktinę – aut. pastaba]. AK vadovybės ir lenkų vyriausybės emigracijoje Londone direktyvų dėl aktyvių veiksmų prieš vokiečius nebuvo. Buvo nurodymas rengtis ginkluotai kovai ir laukti tinkamo meto bei signalo pradėti karo veiksmus […].53

Iki šiol galutinai neaišku, kodėl vokiečiai apginklavo, leido mobilizuoti ir išmaitinti tūkstantinius AK Naugarduko ir Vilniaus apygardų būrius. Gyvuoja skirtingų versijų, nors, ko gera, nė viena neatspindi tikrųjų priežasčių. Wilkas Vilniaus pogrindžio vadovybei pareiškė, jog, leisdamasis į derybas su vokiečiais, turėjo tikslą palengvinti suimtų lenkų pogrindžio dalyvių padėtį ir išsiaiškinti vokiečių kariuomenės nuotaikas54.

Wilkas gudravo, derybose su vokiečiais jis kalbėjo ką kita, net sutiko, kad AK ir Abveras bendradarbiautų:

[…] „Wilkas“ pabrėžė, jog kai tik bus sudarytas susitarimas, aktyvus šnipinėjimo darbas taps nereikalingas. Tačiau jis mano, kad visos iki šiol surinktos žinios buvo skirtos tik Lenkijos vyriausybei Londone. „Wilkas“ sutiko, kad jei būtų sudaryti Lenkijos ir Vokietijos susitarimai, tai ir vokiečių žvalgybos bei kontržvalgybos aparatai sąveikautų, nes tai susiję su kova prieš bolševizmą […] [AK Vilniaus apygardos kontržvalgybos padalinys „Cecylia“ bendradarbiavo su vokiečiais iki pat sovietų atėjimo – aut. pastaba].55

Svarbiausias akovcų derybų tikslas buvo žūtbūt iš vokiečių gauti ginklų, nes kitų būdų nebuvo. SD teigė, kad jų tikslas buvo panaudoti AK kovoje prieš sovietų partizanus.

1944 m. kovo 23 d. V. Fuchso pranešime sakoma:

[…] 1944-ųjų sausio pradžioje įvairūs baltųjų lenkų gaujų vadai mėgino užmegzti ryšį su vokiečių tarnybomis ir derėtis dėl bendros kovos prieš bolševikines gaujas. Vokiečiai grindė tuo motyvu, kad, trūkstant nuosavų pajėgų, šiuo metu baltųjų lenkų gaujos yra vienintelė jėga, galinti Vilniaus krašte sulaikyti bolševikines gaujas. Į baltųjų lenkų gaujų vadų siūlymą derėtis buvo atsakyta teigiamai, ir derybų partneris iš pradžių buvo Vermachtas, o vėliau iš jo šią funkciją perėmė SS (saugumo policija ir SD)[…].56

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Vulfas savo pranešime pritarė, kad AK būtų panaudota prieš sovietų partizanus:

[…] Ponas majoras Christiansenas paaiškino, kad tam tikrų žinių apie derybas yra pasklidę tarp vietos lenkų gyventojų, taip pat ir miestiečių, todėl apie jas gali būti žinoma ir lietuviškuose sluoksniuose, tad nedelsdamas noriu pabrėžti […]:

  1. Aukštesnioji vadovybė turėtų nedelsdama priimti sprendimą, ar mūsų esminės nuostatos ir politinė linija leidžia pradėti derybas su lenkų gaujomis, savaime suprantama, neturėtų būti ignoruojamas ir nuosavų žmonių tausojimo klausimas, jei, pavyzdžiui, 800 baltųjų lenkų banditų nudėtų 600 bolševikinių banditų […].57

Bet su SD nuolat konkuruojančio ir konfliktuojančio Abvero pozicija skyrėsi. J. Christiansenas teigė, kad AK panaudojimas prieš sovietus jo nedomino. H. Vulfo pranešime sakoma:

[…] Ponas majoras Christiansenas ypač pabrėžia, kad jam OKW [vyriausiosios Vermachto vadovybės – aut. pastaba] iškelta užduotis tik išsiaiškinti, kokius kanalus į Londoną ir Maskvą naudoja lenkų gaujos, skirtingai traktuojančios lenkų karinius kadrus, teroristines grupes ar ypatingus inteligentijos ratelius. Todėl jam rūpėjo sužinoti smulkmenas ir patekti į tas grupeles, kad, pasinaudojus užsimezgusiais ryšiais, galima būtų sužinoti konfidencialesnės informacijos. Kova su gaujomis ar baltųjų lenkų gaujų panaudojimas prieš bolševikines gaujas jo – majoro Christianseno – visiškai nedomino […].58

J. Christianseno laiškai rodo, kiek daug dėmesio OKW skyrė bendradarbiavimui su AK. Dabar galime tik spėlioti, ar tai buvo vien informacijos rinkimas, ar vokiečių siekis įtraukti lenkus į kovą prieš sovietus plačiu mastu, ar ketinimas diskredituoti lenkus sąjungininkų akyse. Žmonai jis rašė:

[1944 m. vasario 11 d.]

[…] Šiuo metu esu gavęs ypatingą užduotį, kuriai skiriu visą laiką. Bet ji man miela ir labai patinka. Jei apie ją tau papasakočiau, nedelsdama pasakytum: „Jis meluoja!“ Bet pasekmes pajusime jau po kelių savaičių. Antra vertus, tada tapsiu uždaras ir turėsiu išvykti. Man pasiūlė labai aukštą postą […].

[1944 m. vasario 14 d.]

[…] Visa tai taip neįtikima, tu tikriausiai nepatikėsi. Rytoj turiu išvykti su pranešimu ir viliuosi, kad netrukus jį teks perskaityti taip pat ir OKW… Žinoma, dar nesu dėl to tikras. Bet reikalas nepaprastai svarbus, turiu gauti atitinkamus įgaliojimus […].

[1944 m. vasario 22 d.]

[…] Šis reikalas visur sukelia sprogusios bombos efektą. Mane siunčia skaityti pranešimo nuo vieno generolo pas kitą. O darbas dar tik prasideda… Aš aprūpintas visomis reikalingomis darbo priemonėmis, įskaitant lėktuvą. O siūlomos kitos užduotys taip pat ne šiaip sau […].

[1944 m. vasario 28 d.]

[…] Rytoj išskrendu į kelionę, skaitysiu pranešimus dideliems viršininkams štabuose ir lauksiu įgaliojimų. Manau, kad kelionė truks aštuonias dienas. Tada prasidės antra projekto dalis, labai paini ir svarbi… Jei viskas pasiseks, tai gali būti įrašyta į istoriją… […]

[1944 m. kovo 3 d.]

[…] Viskas žlugo. Siaubinga, kokias galimybes prarandame… Graužia šioks toks kartėlis. Jautiesi sukrėstas, kai stovi priešais savo darbo griuvėsius […].59

Po žlugusių derybų J. Christiansenas iš Vilniaus buvo atšauktas ir perkeltas į Voluinę.

Bus daugiau

____________________________________

32 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 405.
33 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 50–51.
34 Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka: Z dziejów WiN-u, t. 1., Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85.
35 „Lietuvos generalinės srities karo komendanto gen. mjr. Emilio Justo 1946 m. parodymai sovietų tardymo organams“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 10, Kaunas, 1994, p. 181.
36 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.
37 Tadeusz Konwicki, „Rojsty“, in: Zdzisław A. Siemaszko, Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944, Paryż: Zeszyty Historyczne, 1984, p. 50.
38 Janusz Prawdzic-Szlaski, Nowogródczyzna w walce 19401945, London, 1976, p. 217.
39 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 176.
40 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 227–228.
41 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 472–473.
42 Hinrich-Boy Christianseno archyvas.
43 Ibid. 1944 m. vasario 6 d. J. Christianseno laiškas.
44 Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka, Z dziejów WiN-u, t. 1, Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85–86.
45 Marian Korejwo, Moje ścieżki partyzanckie, Towarszystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1995, p. 140–141.
46 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.
47 Mieczysław Potocki, Między Dzwiną a Wilią, Warszawa: Wydawnictwo PROHIBITA, 2008, p. 88.
48 Tomasz Balbus, „Jurandowcy“ powstańcy wileńscy, 1944, Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisji Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu we Wrocławiu, 2008, p. 248–249.
49 Izidorius Šimelionis, Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir autosakos institutas, 2002, p. 208.
50 Ibid., p. 211–212
51 Ibid., p. 214.
52 Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Wydawnictwo Instytutu Historii PAN, 2007, p. 90–91.
53 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22490/3, t. 1, l. 277.
54 Zdzisław A. Siemaszko, „Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944“, in: Zeszyty Historyczne, Paryż, 1984.
55 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 20.
56 Ibid., l. 50.
57 NARA, T-454, Roll 19, EAP 99/44, in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9.
58 Ibid.
59 Hinrich-Boy Christianseno archyvas, op. cit.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. Kokia šiandienos idėja (po Sausio 13-osios Pergalės) – Kovo 11-ąją mums pradėjus teroristinio SSSR darinio išardymą, ir …po čia aprašomų 1944-45 m. įvykių, t.y. po 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo susitarimų su 16-kos
    “respublikų sąjungos atstovautoju” (jam laikinai, iki būsimo taikos susitarimo palikus administruot šiaurės Rytprūsių plotus, pietus t.p. laikinai Lenkijai perdavus), kurios pasirašė bičiuliškos Lenkijai Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų ĮGALIOTIEJI VADOVAI.
    Kur “vinis”?
    Kaip “įvilkta” (išvelkant jau paviešinamą nacių sėbrą “Wilk”), per Hitler-Stalininį Lenkijos ir viso pasaulio pasidalijimo susitarimą 1939 m. rugpjūty. Per tuometį pirmųjų nelaimėlių, lenkų internavimą-priglaudimą Lietuvoje, dar vis nesutvarkytoje 1795 m. sužlugdytos ATR lietuviškoje dalyje (taip ir neatstačius ligi šiandien -1569 m. Abiejų Tautų susitarime, Priesaikomis sutvirtintame, iki pat pat 1795 m. išlikusių nekeistų NIEKUOMET po to tarpusavio sutartimis valstybių sienų);
    čia nei vokietys, anglas ar amerikonas, net bolševikas (beje vis tebevaldantis tuometę 15-ąją ir 16-tąją respublikas, jau sujungtas, bet vis valdantis…kol nepalaidotas, – iš Raud.aikštutės t e b e v a l d o, 15-osios su 16-ąją gyventojų širdis ir smagenus) nepajėgus įtakoti, ką Lietuva ir Lenkija atstatant netvarką tarpusavio ribose per Potsdamo nutarimo vykdymo eigas turės derėt derėt derėt derėt derėt…
    Todėl kiekviena smulkmena, kiekvienas priminimas-viešinimas – svarbu.
    Rytprūsiai tai ne vien nelaimėlių Terezos Mėj su Donaldu Trampu (beje prūsiško kraujo!) reikalas, tai ir visų
    16-kos TĄDIEN (1945-08-02) pavergtųjų tautų gyventojų reikalas, tad į s i p a r e i g o j i m a i dėl tolesnės Tvankstos (Karaliaučiaus, Kaliningrad=Stalingrad kai be skirtumo “uždažas” koks, Kionigsberg, Krolevec…)
    žemių ateities jau ne dviejų į s i p a r e i g o j u s i ų bailų valstybėlių (juk bailiai Tereza Mėj su Donaldu Trampu)
    vadovybių reikalai, bet visų 20-ies (čia įtraukim ir Lenkiją su sujungtosios VDR+VFR gyventojais).
    Juk taip?

    • Metas 1579-1582, kažkodėl neužimant Pskovo, ir švedams atstūmus nuo Aušrajūrės rusus.

      “Bloga Rusijos padėtimi pasinaudojo popiežiaus pasiuntinys A. Po-
      sevinas, tarpininkavęs Ivano IV ir Stepono Batoro derybose. Popiežius
      kaip atlygio už tarpininkavimą tikėjosi, kad Rusija atsivers į katalikybę
      arba bet jau leis čia nevaržomai ją išpažinti. Laiškuose Ivanui IV A.
      Posevinas pakankamai perdėjo Stepono(Ištvano) Batoro pajėgų galią ir
      planus, kad įtikintų carą, jog tik paliaubos gali padėti Rusijai išsaugoti
      Pskovą ir Livoniją. Tuo pat metu A. Posevinas puikiai suvokė tikrąją padėtį
      ir įkalbinėjo kitą pusę būti nuolaidesnę, nes, anot Ivano IV, Pskovo jie
      per 20 metų neužkariaus. Taip, kai abiejų pusių padėtis buvo sunki,
      jam pavyko susitarti, kad 1581 m. gruodžio 13 d. Zapolės Jame prasidė-
      tų lietuvių, lenkų ir rusų pasiuntinių derybos. Po labai ilgų ir kompli-
      kuotų derybų, kurios du kartus vos nenutrūko, 1582 m. sausio 15 d.
      pavyko sutarti dėl 10 metų paliaubų. Taip pat buvo susitarta, kad Rusija
      atiduos visas savo pilis Livonijoje, o Lietuva ir Lenkija grąžins 1580–
      1581 m. Rusijoje užimtas pilis. Steponui Batorui atiteko 34 Livonijos
      pilys
      Deja, dėl J. Zamoiskio priešiškumo Lietuva negalėjo pasinaudoti
      pergale.
      Sudarius taiką, J. Zamoiskiui pasitaikė puiki proga sustiprinti
      Lenkijos įtaką Livonijoje. Atsitraukianti nuo Pskovo lenkų algininkų
      kariuomenė užimdavo rusų Livonijoje paliktas pilis. Lenkų įgulos
      nepakluso Lietuvos pareigūnų reikalavimams, t. y. Livonija atsidū-
      rė Lenkijos valdžioje. Lietuvos didikai reikalavo sau pusės visų vietų
      Livonijos administracijoje ir buvo labai nepatenkinti lenkų savivale. Ta-
      čiau, dideliam J. Zamoiskio aplinkos džiaugsmui, lietuviai niekaip ne-
      galėjo pakeisti padėties savo naudai.

      Lietuviai 1582 m. seime bandė atgauti Livoniją. Matydami, kad
      lenkai nenori skirti pinigų Livonijos gynybai, lietuviai pareikalavo Livonijos
      sau ir, ko gero, būtų ją gavę, jei ne J. Zamoiskio protestas, kuris
      pareiškė, kad neleis atplėšti Livonijos nuo Lenkijos. Lietuviai daugiau
      ginčų nekėlė, nes šiame seime jų pagrindinis rūpestis buvo ne atgauti
      Livoniją, o gauti leidimą rengti III Statutą . Visiškai atstumti Lietuvos
      nuo Livonijos valdymo lenkai nesugebėjo. 1585 m. seime vyko karšti
      ginčai, kam turi priklausyti Livonija, ir karalius pripažino, kad ji turi
      būti valdoma bendrai – Lietuvos ir Lenkijos”


      “LIETUVOS KARIUOMENĖ LIVONIJOS KARO
      KAMPANIJOSE 1578–1581 M.”
      Dr. Kastytis Antanaitis

    • Liublino unijos akte valstybės pavadinimas nėra nurodytas, oficialiuose dokumentuose ji vadinta – Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Pavadinimas Rzeczpospolita Obojga Narodów – dabar lietuviškai verčiama kaip Abiejų tautų respublika, yra gyventojų šnekamojoje kalboje naudotas pavadinimas, todėl istoriškai yra neturintis teisinės prasmės ir kaip toks istorijos moksle nevartotinas. Be to, panašu, kad „obojga“ nėra įvardis, o atitinkama veiksmažodinė kalbos dalis. Užsienis valstybę vadino trumpai – Lenkija.
      Lietuva prie Lenkijos karalystės buvo prišlieta Krėvos unija, Lietuvos kaip Mindaugo sukurtos karalystės žemėlapyje ir gyvenime nebeliko. Tad Liublino unijos metu (1569 m.) buvo tikslinamos Lietuvos ir Lenkijos kaip Lenkijos valstybės – karalystės dalių vidaus aministracinės sienos. Tokia yra šio fakto teisinė esmė. Po trečiojo padalinimo (1795 m.) Žečpospolita kaip suverenus vastybinis subjektas išnyko apskritai. Lietuva kaip atskiras suverenus valstybinis subjektas atsikūrė 1918 metais jau ne Lenkijai, o Rusijai kaip teisėtam suverenui priklausiusioje teritorijoje, kurią 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi Rusija pripažino priklausančia Lietuvos valstybei. Šia sutartimi be kitų teritorijų Lietuvai priklausančiais pripažinti Suvalkai ir Augustavas. Tačiau pagal Potsdamo susitarimą (1945 m.) šias teisėtas Lietuvos teritorijas gavo ne Lietuvos, o Lenkijos komunistai. Jau greitai 30 metų, kai šalis valdo ne komunistai, tačiau apie šio Lenkijos komunistų neteisėtai priimto Lietuvos gabalo grąžinimą tarp Lenkijos ir Lietuvos valdžių kalbų kaip ir nėra… Ar ne čia – ta esminė “vinis”…

      • Keistenybiu daug,
        ir tą “vinį” rast bei ištraukt (ar įkalt) tikrai nebus lengva.
        Juk ne veltui Stasio Šilingo 1916 m. “Отечество” veikale
        “Lietuvių literatūros prielaidose” pažymima:
        “…argi beribiai Smolensko žemių plotai galės atstoti
        kada nors Prūsijos Romintos /ramovių/ netektį…”

        Ar Šventinė ties Kyliu, Rugijos (Riugen) sala, visa Dunojaus-Dauguvos
        – keltų su hunais kaimynystės aplinka, – iki pat privalomojo /ir sau, dėl savęs/
        Lenkijos išlikimo bei gelbėjimo Liubline; o Krėva, kaip ir valdovo Vytenio
        sostapilės iš Naugarduko į Panerių Šventovių didį lopšį Vilnių iškėlimo
        paskatų aplinkybės, dar mums nepažinta

  2. Manau tie lenkų reidai į lietuvių sodybas vykdyti neatsitiktinai, nes tai tikriausiai buvo kerštas lietuviams – už 200 metų vykdytą Lenkijos žemių puldinėjimą LDK laikotarpiu.

    • O ar visas Krėvos unija prie Lenkijos prišlietos Lietuvos gyvavimas nėra iš senovės atėjęs „kerštas“…

      • Stebėtina, kad tiek sumaištingos mitologijos į tuos 1385 m. sukraunama.
        Gan nešališkiausią įrašą (prie to ką nežinomo apie Algirdo dinastiją, kovas
        palikuonių dėl įtakų tarpusavyje bei su Kęstučiu žemiau rasi) pavyko aptikti
        (gaila, kad niekas ryškiai seką prie Dovydiškių sutarties – 1380 m. gegužės 31 d.
        nepaseka…)
        kur “Jogaila slapta pasižadėjo nepadėti Trakų kunigaikščiui Kęstučiui ir jo vaikams, jeigu jų valdas pultų kryžiuočiai. Jogaila siekė susidaryti saugų užnugarį kovai su maištaujančiais broliais – Polocko kunigaikščiu, – pretendentu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą Andriumi ir Briansko kunigaikščiu Dmitrijumi Algirdaičiu ir karui su jų sąjungininku, Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu.”
        To paseka – Didžioji lietuvių įgulos (tikėtina su patrankomis iš Smolensko) Maskvos gynyba
        http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=DOC_O_38997_1&biRecordId=4059
        žr. psl. 179

        Ir vėliau …tik po rusų metraščiuose bei istoriniuose atlasuose paminimo kunigaikščio Astiejaus žūties, išlikt, bet kokia kaina; ir valdyt valdyt, kad būtume Valstybe toj sumaišty
        – Jogailos tęstos derybų-derybos asmeniškai:
        kai “suartėjimas su Austrija grėsė lenkų savarankiškumui ir valstybingumui, todėl lenkai atsigręžė į Lietuvą ir pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą.
        Tokiu būdu jie tikėjosi slavų žemeių ir bendromis jėgomis kovoti su Ordinu. Sąjunga buvo suinteresuoti ir Lietuvos bajorai, miestiečiai… Tiktai lenkų feodalai tokią sąjungą suprato ne kaip dviejų lygiateisių valstybių sąjungą, o kaip Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

        Nuo 1383 m. Jogailos motinos Julijonos iniciatyva lietuviai vedė (vėl) derybas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Donskojumi. Tačiau sąjungos su Maskva sudaryti nepavyko, nes šis reikalavo, kad Jogaila taptų jo vasalu.” /iš ltvirtove.lt/

        Taigi – kur, koks ir kam “kerštas”??

        • Suprasti Jogailos veiksmų sveiku protu kitaip, negu kad daromų iš keršto, neišeina. Labai gali būti, kad tas kerštas atėjo iš Mindaugo ir Tautvilo laikų varžymosi dėl Lietuvos karalystės valdovo sosto. Algirdas gali būti Tautvilo šakos, o Kęstutis – Mindaugo šakos palikuonis. Be to, galimas daiktas, kad Algirdas yra ne Gedimino, o Skalmanto sūnus. Taigi Algirdas ir Kęstutis ne broliai, o tolimi giminaičiai. Kęstutis Mindaugo karalystės paveldėtojas, o Algirdas tik Rytų apeigų kunigaikštysčių, išskyrus Maskvą, Tverę, Smolenską, gal ir Polocką, valdovas – Didysis Lietuvos kunigaištis (pagal Bizantišką tradiciją – imperatorius). Pagal titulus Kęstutis yra savo valdomos Lietuvos dalies karalius, o Algirdas – Rytų apeigų Lietuvos dalies valdovas – imperatorius. Tai toks galėtų būti tos 1385 m. įvykių mitologijos išnarpliojimas…

          • Giedrius ir Kažinis į lankas visiškai nusigrybauja. Pirmiausiai jei kalbėsim apie Dovidiškių sutartį taip ji susijusi su artėjančiu Kulikovo mūšiu, bet čia Jogaila žaidė genialų žaidimą. Jis norėjo neutralizuoti Kęstutį ir Andriaus keliamą pavojų arba jį bent ženkliai sumažinti. Po Kulikovo mūšio jam pasilikti valdžioje buvo pavojinga nes Andrius su Maskvos pagalba galėjo jį pašalint. Todėl jis nusprendė trumpam pasitraukt iš valdžios ir ten pakišt Kęstutį. Žiūrėkim kas vyksta toliau: Kestutis susitaiko su Maskva,o Andrius grįžta į Polocką, totoriai sudegina Maskvą, tada Jogaila grįžta į valdžią ir Kęstutį įkalina, o Andrius ramiai sėdi Polocke. Nežinau ar toks buvo Jogailos tikslas bet faktai kalba patys už save.
            Kalbant apie Jadvygos santuoką su Jogaila tai faktai kalba kitaip – jau 1379 metais Skirgailos derybų su Liudviku Košicėje metu tapo aišku, kad Jogaila taps Lenkijos karalium.Tą parodo 1378 metų Jadvygos ir Vilhelmo santuokos sutarty numatytas 200 000 florinų užstatas. Tą parodo 1384 metais Jogailos slaptas susirašinėjimas su Jadvygos motina Elžbieta Bosniete ir Mažosios Lenkijos didikais, kai Jadvyga dar nebuvo atvykusi į Lenkiją.
            Taip pat norėčiau pasisakyti apie Jogailos derybas su Maskva dėl sąjungos 1383 metais. Sąjunga nebuvo sudaryta dėl to, kad sutrukdė Tochtamyšas. Iš Jogailos susirašinėjimo su Dimitrijum aiškėja, kad Jogaila ir lietuviai būtų sutikę priimti stačiatikių tikėjimą tik tuo atveju jei Maskva teiks Lietuvai karinę paramą prieš kryžiuočius. Tačiau Dimitrijus su tuo nesutiko. Tiek iš manęs šį kartą.

            • Oho gerb. Tomai,
              net teko paėjėt per raides atgal (“lankų paieškot”, – baltos lankos
              juodos avys 🙂 , tačiau nei grybų nei uogų…).
              Biškutuką pasūdėt, pasūdėt tarp Dovydiškių-Kulikovo-Maskvos ir Krėvos.
              Mintis juk vien apie tą “Krėvos šliejinį”, jo padarą ir velesnes nelaimes (ypač po neišvengiamybinių krikštynų mūsų žynių žudynes-naikinimą vėliau sekusį, – paseką pokrėvinę, ypač aršius moterų-žynių Žemaitijos atokybėse deginimo atvejus).
              Jei jau neigt, slėpt, vengt ar “užglaistinėt XIV-XV a. padarą” šį,
              tai su aiškesniais įvardais – kas pas pat kaimyną, prūsą, lenką, rusą, net latvį, vykę-įvykę-nutikę (kas žuvę, ir kas kaip, KODĖL
              išlikę),
              Juntam, kad esat žinių susisandėliavęs gan ganėtinai, tuo pagirtina, gal net ir žavu (galim tik pavydėt), tačiau noro įžvelgt užžinintos tikrovės, – savos tautos vargų priežasties šaltinio
              (dugnan slėpto bei t e b e s l i a p i a m o), vargu vargu ar turit.

              Čia tik galim “ant grybo” kelią 1382 m. vasarą į Maskvą aptarinėt
              panagrinėt. Visgi iš kur, ir kas tas Astiejus, – sūnus, brolis… ar tik iš Smolensko, ir aplamai iš kur su ta “technika”, ir kokių velnių su tom išrastom tik ką patrankom (dab. būtų “raketinės paleidimo sistemos”) po Rusijos plotus tūsėsi… (p.179 Trimite” jei radom?).

              Sūdint, užsūdint nei Krėvos, nei Liublino nereikia; ne tie tikslai.
              Tikslas, – vien po 1795 m. nelaimės s t e b u k l i n i a i atgauto valstybingumo raidos sutvarkymui, t o l i m e s n i a m susitvarkymui abiejų nelaimėlių – Lenkijos su Lietuva (tarpusavy)
              sienų …kaip Liubline (jokioj ten “Krėvoj”) palikta, įtvirtinta ir LIKĘ.

          • Kažini, Jogailos veiksmus galima suprasti. Jo tėvas Algirdas jam įkalė į galvą savo dėdės Jaunučio ideologiją, kurios jis griežtai laikėsi visą savo gyvenimą. Jo politikoje daug panašumų į Jaunutį, kaip sakykime: Jaunutis prarado valdžią Lietuvoje po motinos Jaunės mirties, o Jogaila po Julijonos mirties ir tt.

            • Kaip iš Krėvos sutarties turinio galima spręsti, Jogaila apskritai nėra gebėjęs savarankiškai veikti. Kol gyvas buvo jį kėravojo tėvas Algirdas, šiam mirus – motina Julijona, o Julijonai padarius jį Lenkijos karaliumi ir jai mirus – Jogailą kėravojo Lenkijos dvasininkija su didikais. Algirdas mirė 1377 metais, taigi Kęstučio nužudymas (1382 m.) ir sveiku protu nesuvokiama Krėvos sutartis (1385 m.) yra Julijonos valios – keršto realizavimo pasekmė. Be abejonės tai įvyko ir dėl buvusios Kęstučio ir Algirdo konfrontacijos, kai vienas prieš kitą atitinkamai turėjo užsitikrinę paramą – Kęstutis Maskvos, o Algirdas Lenkijos. Kaip faktai rodytų, Jaunutis buvo Kęstučio giminės pusėje, taigi jo ideologija vargu, kad galėjo būti tinkama Jogailai auklėti.

              • Jei nežinai tai priminsiu, kad Krėvos sutartyje Jogaila įrašė terminą applicare. Tai padarė dėl to, kad nebūtų aišku ar Lietuva prijungiama prie Lenkijos ar ne. Ginčas dėl to termino tarp lenkų ir lietuvių bajorų vyko apie 200 metų. iki Liublino unijos. Dėl Kestučio nužudymo ir Krėvos sutarties, tai čia nėra ko nesuvokti, nes šie du įvykiai atitiko Jogailos ideologiją( Jaunučio ideologiją), o visa kita jau tavo nusigrybavimai.

                • Pavadinimas, valdymas, kiti faktiniai santykiai rodo, kas kuo po Krėvos unijos tapo. Iš jų matyti,kad Lenkija yra karalystė, o Lietuva tik jos prisisegta (applicare) kunigaikštystė valdoma to paties karalius. ‘Applicare’ to meto teisinė sąvoka, jos prasmė aukštuomenei buvo žinoma. Ji reiškė, kad Lietuva tampa prisegtos kunigaikštystės statusu tuo atveju, kai Jogaila tampa Lenkijos karaliumi. Tai atitinkamas apsidraudimo veiksmas būdingas vedybų sutarčių atvejams. Vedybos vienkartinis veiksmas, o šalių santykiai daugiaveiksmis procesas, dėl to ir vyko nuolatiniai šalių bajorų ginčai.
                  Kas dėl Jaunučio tai jis veikiau laikytinas ne Gedimino, o Vytenio arba jo sūnaus sūnumi. Apskritai tokio būrio – 16 ar 18 vaikų skaičiaus priskaičiavimas Gediminui yra panašu į pramaną. Matyt, nieko tikro nėra ir su tomis Jaunučio ideologijomis – akivaizdžiau manyti, kad tiek Algirdui gyvam esant, tiek po jo mirties viską tvarkė Julijona…

  3. Žodžio laisvė...:

    O labiausiai kentėjo Rytų Lietuvos lietuviški kaimai nuo visokių gaujų:rusiškų,lenkiškų,vokiškų.Ir Nepriklausomoj
    Lietuvoj visas kaimiškas lietuviškas mokyklas kaip judo dalgiu nušienavo nuo žemės paviršiaus.Dabar daugelis tokių
    kaimų stūkso be gyvybės ženklo.Suslovo priesakai įvykdyti.Na ,švietimo ministre,pakartok savo “žygdarbį”,gal gerai
    apsidairius gal dar kur nors ir rastum kokią užsilikusią mažą kaimo lietuvišką mokyklėlę.Dabar jau aiškesnė ir tavo
    biografija po platesnių paviešinimų internete.Maskvos mokytojai žinojo kaip ir ką “gerai” mokyti.

    • Žemyna:

      O kiek tų R. Lietuvos žemių su visais lietuviškais savo vardais atiteko BY bei PL
      Bet ar kitkuo noriu visus alkiečius nudžiugti:
      – Seimas planuoja plačiau atverti partijas kitų ES šalių piliečiams
      — delfi.lt/news/daily/lithuania/seimas-planuoja-placiau-atverti-partijas-kitu-es-saliu-pilieciams.d?id=80100241
      – Kažkur Liet.ryte Valdo Bartasevičiaus str. „Bandys judinti ledus” – naujasis Kultūros ministras teisina menininko, pasaulyje žinomo dramaturgo teisę „į kitokį požiūrį” – t.y., teisę kaltinti tėvynės gynėjus, kad…. „ne tuos šaudė”??? O gal į klerko teisę pataikauti valdančiai jėgai? Na, kad ir oficialioji Maskvos TV pritaria žymiajam mūsų dramaturgui bei naujajam KM ministrui, akivaizdu iš neseniai gauto laiško:
      – gavau štai tokį laišką
      – youtube.com/watch?v=tlPTt2Bkveg
      „Šioje Maskvos žinių laidoje buvo parodyti kadrai iš mūsų partizanų apdovanojimo. Jie išvadinti žydšaudžiais, taikių gyventojų žudikais.
      Rodė ir žinomą nuotrauką iš vadinamojo Kauno garažo; rodė nuotrauką, kurioje lietuvė aprauda 1941 m. sovietų teroro aukas – viską interpretavo kaip mūsų partizanų aukas.
      Reikėtų patriotinių organizacijų atsiliepimo, gal ministras išsikvies Rusijos ambasadorių? Nežinau, kaip oficialiai tokiais atvejais reaguojama. Ir pas mus buvo rašyta, kaip Lenkija oficialiai pasipiktino, kai viename vokiečių filme Armijos krajovos karys buvo parodytas kaip antisemitas. Berods, lenkai laimėjo bylą.”

  4. Gerb. Autoriui:

    jei galėčiau paprašyti:
    Gal verta būtų partizanus (= miško brolius) – kur į mišką Tėvynės ginti išėjo ir karininkai, bet ir net ir šauktiniais nebuvę, šautuvą pirmą kartą į rankas paėmę gimnazistai, kiti jaunuoliai ar vyrai,
    skirti nuo „partizanų” (darbui užsienyje rimtą mokymų kursą diversantų karo mokyklose perėjusių PROFESIONALŲ), kurie buvo rengiami RU, ir, profesionaliai ekipuoti ginklais bei ryšio priemonėmis, naktimis lėktuvais atskraidinami į LT (arba BY šalia mūsų pasienio), čia parašiutais nuleidžiami miškuose, kur jų jau laukdavo vietos kolaborantai. kad būtų sudarytos kovinės gaujos, kurių tikslas buvo užtikrinti, kad, vokiečiui pasitraukus, lietuviai nepaimtų valdžios į savo rankas, ir taip sulaukti rusų armijos.
    Tai yra, okupanto diversantus tik kabutėse „partizanais” vadinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: