Kino teatras – puikus intelekto bei neapykantos testas.

Neapykantai augant, turėjau apie tai anksčiau ar vėliau parašyti, bet paskutinioji patirtis pranoko viską.

* * *

Slinkdami savo vietų link pajutome apspardomas kojas, nes sėdintys ponai nepasivargino jų deramai patraukti, iš karto išgirdome tokį buką balsą (maždaug tokį, kokį įsivaizduojate įsigarsindami sau agresyviai tariamą frazę „Kas tau yra?“), pažvelgę balso link išvystame intelekto nesužalotą veidą. Iš karto supratome: lengva nebus.

Valgo jie filmo metu kažkokius padaže dažomus traškučius, staigiais pokštelėjimais sinchroniškai atsidarinėdami alaus, giros ar limonado (nežinia!) skardines, kurias netrukus išmaukę vieną po kitos stato sau prie kojų. Be abejonės, viso filmo metu garsiai kalba.

Filme paminėjus kompaniją „Biba“, jie, aišku, garsiai suprunkščia ir demonstratyviai pakartoja: „Byba! Ehehe! Byyyba!“ Filme išvydus dviejų vyrų bučinį, be jokios abejonės, labai staigiai visiems kino salėje susirinkusiems žiūrovams iškilmingai pranešama: „Fuuu, BLET!“ Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia: „Pažiūrėkit į mane, tokį didelį ir tikrą vyrą, kuris niekada nebučiuotų kito vyro, aš ne toks, kaip šitie ekrane, aš – normalus bachūras!“ Neduok, Dieve, kas nors dar pagalvos kitaip, jei tą akimirką pratylėsi.

Visos svarbesnės filmo scenos garsiai komentuojamos. Tiesa, tai mažai ką keičia, nes kitais atvejais komentuojami kokie nors kiti dalykai, su filmu nesusiję.

Po filmo, aišku, kaip kiaulidėje paliekama pribarstyta visokių traškučių trupinių, kuriuos po kiekvieno seanso ateina kuopti kino salės darbuotojai. Jau nusiteikiu lažintis, kad skardinių patys jie, aišku, neišsineš, bet – netikėta! – suklystu.

Išėjęs iš kino salės pamatau tą garsųjį skardinį komentatorių, einantį su mergina, link kurios kiek linktelėjęs, bet vis tiek garsiai, kad girdėtų žmonės aplinkui, prasitaria: „Kūrva, aš tuoj apsimyšiu“. Na taip, mano klaida kompensuota su kaupu, nes ̶k̶ū̶r̶v̶a̶ vyšnia ant torto vis dėlto uždedama.

Imame iš naujo suprasti, kad šitame pasaulyje dar ir tokių žmonių būna.

* * *

Žinote, tai nebuvo vienkartinis atvejis. Veikiau retai pavyksta praslysti kino teatre nesusidūrus su panašiu atveju. Po kiekvieno seanso kino salė būna kuopiama lyg savaitę netvarkyta kiaulidė, nors čia viso labo nuo praeito valymo pusantros valandos buvo atėję žmonės. Su visais savo spragėsiais, skardinėmis, išmaniaisiais telefonais, garsiomis kalbelėmis ir kitais intelekto anestetikais.

Kad ir koks įtemptas būtų filmas, kad ir kokia sukrečianti būtų pabaiga, vos tik įsijungia užrašai, žmonės, lyg gavę komandą prieš žemą startą, tiesiog akimirksniu pakyla iš savo vietų, ima garsiai šnekėtis, rengtis, nepaisydami, kad jiems už nugaros sėdi filmą tebežiūrintys žmonės, jie ima tikrinti telefonus ir kitaip vaizduoti, kad čia nieko nebuvo, čia tik filmas, o gal ir to nebuvo, snaudėm, ir pajutę kažką įgnybus į sėdimąją staiga pakilome linksmai nusiteikę. Ir su visu tuo šurmuliu jie, jau pasiekę duris, staiga išgirsta, kad filmas teberodomas, kad yra dar papildoma scena po užrašų, ir staiga visu būriu atbėga atgal, ir atbėgę, vos scenai pasibaigus, vėl kaip banda prie maisto neria link durų. Ir nepamato po užrašų rodomos dar vienos scenos.

Kadangi aš, o ir bet kas, kas kada nors su manimi eitų į kino teatrą, sėdime iki filmo pabaigos – o, taip! – iki paties filmo, o ne tik scenos prieš užrašus, pabaigos (nes mums tai yra NET filmas, o ne TIK filmas), tai išeiname paskutiniai ir visuomet matome, kaip baisiai apleista atrodo kino salė – ištisais kalnais tiek ant kėdžių, tiek po jomis priversta spragėsių ir kitokio šlamšto, pilna įvairiausio plauko šiukšlių lyg po tris dienas trukusio muzikos festivalio didelėje pievoje.

Kas žmogaus gyvenime turi atsitikti, kad jis šitaip negerbtų savęs, aplinkinių ir, svarbiausia, filmų, kuriais jie mėgaujasi, kūrėjų?

Aišku, kai filme būna tylesnė scena, kadangi niekas nekalba, tai kaip ir savaime suprantama, kad nėra ko klausytis, iš karto imama garsiai, didelėmis saujomis kramsnoti spragėsius, šnabždėtis ar kitaip neigti sceną, kurioje niekas nekalba. Juk galima, juk ką čia klausytis!? Juk tyla niekada negali būti tai, ką vertėtų išgirsti, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, juk negali tai turėti kokios nors kitokios reikšmės nei vien beprasmį tarpą tarp garsų, juk negali tas tylus momentas būti paliktas tyčia, kaip tai, į ką turi įsiklausyti, kas pakeičia girdimų garsų perspektyvą, kaip klasikinės muzikos koncerte, kada orkestrui nutilus tyla pasirodo kaip kažkas, kas atveria visai kitą suvokimo ir patirties erdvę – ne ne, taip būti negali, taip nebūna, tyla yra tik signalas mums, žiūrovams, garsiau čepsėti ir naudotis proga pasikalbėti, kol nieko įdomaus nevyksta.

* * *

Man regis, prie kino salės turėtų tikrinti ne tik bilietus, bet ir intelektą. Nes kitaip pati kino salė patikrins intelektą, kuris aplinkiniams švies labiau nei Pripetė 1986-aisiais. Ir tiems intelektams pasišalinus, pati kino salė atrodys kaip Pripetė šiandien.

V. Vyšniausko 2019-01-11 įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“. Pridedame kai ką ir iš komentarų, nes jie gerai praplečia temą.

Komentarai:

Man dviejų vyrų bučinys taip pat sukeltų rusiško keiksmažodžio nuotaiką. Todėl, kad svarbiausia grandinė yra gyvybė. Du vyrai negali jos pratęsti. Šiandien civilizacijos ir intelekto kelrodė žvaigždė tapo mirties kultūra.

Man tai vis tiek didžiausia paslaptimi išlieka klausimas, ką ten tiek viso filmo metu šnekėti. Tiesiog ką? O jei jau turi tiek daug kalbos, tai, jau taip pragmatiškai žiūrint, ko iš viso į tą filmą eiti ir dar leisti (kas svarbiausia, tikrai nemažus) pinigus už bilietą?.. Kosmosas 🙄 Apie užsimiršimą, kad jie sėdi tarp žmonių, o ne savam kambary, jau nešneku.

Tai nusipirk už 30 eurų bilietą į filharmoniją ir nereikės kentėti nuo darbo klasės žmonių tose vietose, kurios skirtos tokią vartojimo galią turintiems žmonėms. Iš tuščio į kiaurą pilsto ir su inteligentiška panieka apvemia tuos, kuriuos paskui jautriai bandote apginti nuo nejautraus politinio elito. Paradoksų paradoksai tiesiog.

Vytautas Vyšniauskas: Tada reikės kentėti nuo „elito“. Patirtys iš operos ir baleto teatro gal kiek geresnės, bet ne kažin kiek. Išsipustę, visi vienas į kitą žvilgčioja, konkuruoja žvilgsniais, rankinėmis, suknelėmis ir kostiumais, susirinko pasirodyti, pažiūrėkite į mus, kokie mes inteligentiški, kokie mes išprusę, kokie mes gilūs ir elitiški. Visi mandagūs ir netrukdo vieni kitiems, bet, kita vertus, ateina tiek prisikvėpinę, kad per kelias eiles neša tos cheminės bombos, makiažas tiesiog laša kaip vaškas nuo degančios žvakės, o visas tas veidmainiškas puikavimasis savimi kelia labai slogų įspūdį, kuris psichologiškai ima trukdyti, nors tas trukdymas jau tada būna savoje galvoje, ne išorėje, tad galbūt tik tuo ir galima pasiteisinti.

„Darbo klasės“ žmonės yra įvairūs, kaip ir bet kurios visuomenės grupės, ir man nusispjaut, ar tu iš operos atėjai, ar tu iš šiukšlyno smirdintis atsivilkai, tavo elgesys nuo to neturėtų priklausyti, ir dalis žmonių sugeba su tuo susitvarkyti taip, kad tarp nerafinuoto kaimietuko ir nuo operų išpuikusio miesčionio kino salėje neliktų jokio skirtumo ir jie abu tiesiog tylėdami žiūrėtų filmą.

Čia nėra jokios inteligentiškos paniekos, veikiau jaučiu panieką pačiam „inteligentiškumui“, ne ką mažesnę, kaip ir visam tam, ką poste aprašiau. Nelabai suprantu, kur yra paradoksas: tu gali kritikuoti žmogų ar jų grupę už jų kvailą ir neatsakingą elgesį, bet tuo pat nelaikyti jų atmatom, kurias derėtų užmiršti ir nesirūpinti, kad jiems už jų darbą būtų tinkamai atlyginama. Paradoksas yra manyti, kad galėtų būti kitaip. Berods būtent dėl tokio manymo kitaip (t. y. būtent dėl niuansų reduktyvizmo) aš ir pasitraukiau iš politinės veiklos.

Na jau, na jau. Nereikia kategorizuoti. Visokių būna kinuose, visokių filharmonijose. Ir išsipusčiusių, ir kukliai apsirengusių. Ir ėdančių spragėsius, ir tyliai sėdinčių iki paskutinio muzikos akordo, nes, kaip žinia, filmo muzikinis motyvas dažniausiai pilnai pasireiškia pabaigoje. Kaip gyvenime. Lankausi „Pasakoje“, ir man regis, kad ten nėra kaip kiaulidėje.

Dėl to lipimo per kojas, tai ne mažiau už kalbėtojus ir spragėsininkus nemėgstu vėluotojų, kurie sugeba ateiti paskutiniai, nors bilietus turi kur nors centre, ir paskui lipa visiems per kojas ir galvas.

O dėl netvarkos… na, kino teatrai iš spragėsių turbūt uždirba ne ką mažiau nei iš bilietų, tai šitas diskomfortas greičiausiai įvertintas ir įskaičiuotas į kainą. Taip, estetiškai ir kultūriškai atrodo ne kaip, bet patys kino teatrai priima tokį sprendimą.

Vytautai, nueik į teatrą. Aš kaskart apsilankęs jame prisimenu a. a Šapranausko garsiai ištarta kritiką. Atvykusio žiūrovo paveikslas: nutriušę džinsai, kedai, margi marškiniai ar neaiškios kilmės džemperis. Jis apibūdino tokį žmogų paprastai. „Ėjau iš alubario pro teatrą, neturėjau ką veikti, užėjau vidun“. Pats asmeniškai buvau kalėdiniame koncerte, Kongresų rūmuose Vilniuje. Apžvelgiau auditoriją, kaip apsirengę vyrai… Buvo ir tvarkingų, bet buvo konkrečiai su mėlynais džinsais ir raudonų langelių marškiniais. Dešinė pusė sukišta į kelnes, o kairė išsidraikiusi… Norėtųsi tokiam pasakyti: žmogau.. pabūk namie, neik į koncertus.

Skambant operos uvertiūrai, dvi priešais sėdinčios tetulės aistringai aptarinėja kažkokius savo „ūkio reikalus“. Liautis neketina, tad mandagiai primenu, kad dabar opera. „Uau! Kiba teatre pirmąkart? Prisirenka čia visokių kaimiečių!“, – atsako man (labai oriai, niekinama intonacija) tetulės.

Vytauto aprašytieji kino pražiūrovai mane patį taip varo į neviltį, jog apokaliptinės ateivių invazijos metu norėtųsi pačiam save paaukoti eksperimentams, kad tik į ateivių galūnes nepapultų minėtieji intelektai, nes nukrečia šiurpas pagalvojus, ką apie tipinio žmogaus proto pajėgumus jie pamanytų atidarę tokių hominidų momenkaulį ir išvydę po juo kalafijorą.

O kalbant rimtai, aš dažnai einu į tą patį filmą po du ar daugiau kartų. Dažniausiai dėl to, kad arba filmas geras, arba kasdienybė niūresnė nei įprastai, bet kartais būna dar ir smalsu pamatyti naujus žiūrovus ir pasidžiaugti arba pasišlykštėti kai kurių iš jų elgesiu.

Savotiška atrakcija: pamatai, ką tokie žmonės sau leidžia, kaip jie mato ar vaizduojasi save kitų apsuptyje. Savaime aišku, kad dauguma minėtų probleminių personažų į save iš šalies nepasižiūri. Jie stačia galva atsiduoda juos blaškančios, proto nekontroliuojamos valios ir kūno konvulsijoms, bet užtat kiti aiškiai mato, kad jie taip elgdamiesi jaučiasi esą herojai, tikri mačo, pagal kurių kliedinčios sąmonės būsenų švytuoklę privalo pulsuoti visa kino salė. Tiriamaisiais tikslais įdomu stebėti tokius dalykus… Iki tam tikros ribos. Dar nesu išėjęs iš kino salės dėl tokių žiūrovų, bet ne kartą išeinu galvodamas, kada kitą sykį eisiu į tą patį filmą.