D. Vaitkevičienė. Žemių sauja, arba į ką įsikūnija mirusieji (žuvusiems Sausio 13-ąją atminti) (7)

Darius Gerbutavičius | lrs.lt nuotr.

Darius Gerbutavičius | lrs.lt nuotr.

1991 metų sausis. Septyniolikmetis Darius Gerbutavičius, žuvęs prie Televizijos bokšto nuo sovietinių desantininkų šūvių, pašarvojamas šv. Teresės bažnyčioje. Vienoje pusėje karsto prie sūnaus palinkęs tėvas, kitoje – motina. Gedulas. Sunkią akimirką tėvai ištaria žodžius: „Viena paguoda – kad gulės savoj žemėj, ne afganistanuose“.

Šie žodžiai reiškia, kad žūti už Tėvynę yra visai kas kita, nei žūti už Sovietų Sąjungą kariaujant Afganistane. Bet reiškia ir dar kai ką daugiau: baisi yra ne pati mirtis, bet palaidojimas svetimoje žemėje.

Tai keista mintis, kurios paaiškinimas slypi kultūrinės sąmonės gelmėse. Prieš pusantro šimto metų Simonas Daukantas rašė:Šiandien dar žemaitės ar kalnėnės, išgirdusios svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji žodžiai širdgilo yra: „Vaikeli brangusis, − sako, − svetima žemė tavo kaulus uždengė“. Ir taip nesigaili, kad sūnus mirė, bet to, kad jis svetimoj žemėj paliko palaidotas, nesgi, pagal jų nuomonę, svetimoj žemėj mirti ir tenai palaidotu būti žmogui rodėsi jiems didžiausia nelaime.

Žinome lietuviškus priežodžius: „Neduok, Dieve, svetimai žemei mano kaulus aprausti“ , „Neduok, Dieve, svetur kaulus padėti“. Kokis turinys glūdi tokiuose pasakymuose?

Paaiškina Daukantas:

Pagal jų nuomonę tas tiktai galėjo į dangų eiti, kas buvo savo žemėj palaidotu, kitaip klaidžiojo jo dūšia po medžius, namus ir tyrus, viso pikto kentėdama ir pati daug pikto darydama savo gentims ir žmonėms, jog jos nepalaidojo.

Mirusiuosius turi priimti ir apglėbti gimtoji žemė. Mūsų kultūroje ji ­– ir gimdytoja, ir maitintoja, ir pomirtinė globėja. Naujagimį kadaise trumpam padėdavo ant žemės, kad jis prisipildytų žemės jėgos ir būtų stiprus. Taip pat ir mirštantįjį guldydavo ant aslos, kad žemė jį priimtų ir palengvintų kančias.

Ten, kur gimstama, ateinama į šį pasaulį, ten yra ir vartai išeiti. Štai kodėl 1989–1991 metais tūkstančiai lietuvių keliavo į Sibirą parsivežti savo artimųjų, mirusių tremtyje ar Gulago lageriuose. Kad palaidotų juos Lietuvoje, šeimos kapavietėse. 1990 m. Eugenijus Ignatavičius rašė:

Pasaulio tautų istorijoj neįprasti dalykai, kad vienos genties atstovai vyktų į kitą žemės pakraštį ieškoti saviškių kapų, iškastus palaikus lėktuvais gabentų ilsėtis Tėvynėn. Lyg ten ne ta pati Viešpaties Dievo globojama žemė. Juk iškeliaudami ieškoti mes patys žinojome, kad niekur ir niekada jų nerasime, jie pasklidę erdvėse ir amžinai išnykę.

Tai ne tiesa. Mes juos radome. Jie prisikėlė mumyse. (E. Ignatavičius. „Stovi Šiaurėje vienišas kryžius. Iš rašytojo bloknoto“).

O kas nerado kapų, parsivežė žemės saują – iš Rešiotų, iš Altajaus, nuo Laptevų jūros, nuo Baikalo ir iš šimtų kitų vietų. Vežė žemės ir iš Lietuvos, pylė ant tremtinių ir politinių kalinių kapaviečių – kad Tėvynės žemė apglėbtų Sibiro žemę.

 Žemė, užbėrusi kaulus – tai pomirtinis kūnas, kuris toks didelis, kad apima ne tik kapą, bet ir gimtinę, tėviškę, Tėvynę. O mirusiojo dvasia, laki ir besvorė, kaulams į gimtąją žemę sugrįžus, vėl atgimsta naujose žmonių kartose savojoje žemėje.

Tikėjimas, kad protėviai atgimsta ainiuose, be galo senas. Jis ateina iš supratimo, kad sielos keliauja ratu, o išėjusieji sugrįžta pas mus per vaikaičius ir provaikaičius. Kai protėvių kaulai ilsisi Tėvynėje, jų sielos pergimsta į savąją gentį.

 Dariaus Gerbutavičiaus tėvai suprato, kad jų sūnaus žūtis vardan Lietuvos nepriklausomybės yra daugiau nei paprastas mirtis. Dariaus ir kitų žuvusiųjų Sausio 13-ąją Lietuvos vaikų kaulai, užberti gimtosios žemės saujomis, leidžia jų drąsiai ir laisvai dvasiai įsikūnyti mūsų širdyse, mintyse ir darbuose.

Karstai su mirusiųjų tremtinių palaikais iš Lenos deltos parengti keliauti į Tėvynę Tit-Ary, 1989. | Nuotrauka iš Irenos Špakauskienės albumo.

Karstai su mirusiųjų tremtinių palaikais iš Lenos deltos parengti keliauti į Tėvynę Tit-Ary, 1989. | Nuotrauka iš Irenos Špakauskienės albumo.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Žemyna:

    Štai,TŲ dienų įrašas – va, ką padarė буржуазные нахалы(!!!) – lyg tai tie „nachalai” ginkluoti geležinėmis dalbomis ir kt., laužėsi į Seimą, pradėjo šaudyti, tankais per gyvus žmones važinėti… 🙁
    Gaila tu kareivukų, kuriuos Kremlius privertė žmogžudžiai tapti.
    Šiandien tiems iš jų, kas bent kiek sąžinės turi, visa tai prisiminus, tikrai ne kas sąžinėje dedasi – juk nenusiplausi to kraujo.

    • Skalvis:

      Ar Paleckį paleido jau ?

      • Žemyna:

        Nežinau, ar jo sąžinė, ar galvelė nesveika, bet jo likimas nedomina.
        Domina nebent jo teiginys, jog „savi šaudė į savus”.
        O jei jis neišsigalvojo, jei tikrai buvo, kas nuo stogų šaudė? Tokiu atveju keistas prokurorų tylėjimas, nenoras išsiaiškinti, kas jie buvo.
        Jei Šiaurės miestelio kariai, tada jų čia seniai nebėra.
        Tačiau jei tai buvo Jedinstvos „berniukai”, jei tai jie, galima sakyti, į kaimynus šaudė? O dabar, pvz., su Georgijaus juostelėmis Gegužės 9 kasmet švenčia, o gal net EP „už nuopelnus” ilsisi (ir gerus „poilsinius” gauna), nors tokiam vieta Lukiškėse?
        Jei to ištirti nebeįmanoma, nebėra, kas gali paliudyti, derėtų vieną sykį padaryti oficialų pranešimą, kad visiems būtų aišku. Juk šis feiknjūsas kartojamas kas keletas metų, lašinami nuodai vis naujai priaugančiai kartai, juodinamas Sąjūdis!

        • Skalvis:

          Visiškai pritariu, jog turi būti čia padėtas taškas. Surengtas viešas abiejų pusių susitikimas, pateikti visi turimi įrodymai ir žmonės patys sau galės nuspręsti kas teisus . Tačiau sutikti su tuo, kad valdžia turi teisę slaptai grobti piliečius, įkišti į belangę neribotam laikui , kas uždarytas ir ar dar tebe uždarytas – paslaptis- saudžiams gal įprasta, bet Lietuvoje net tarybiniais laikais taip nebuvo. Nebent prie stalino. Jums tai normalu ? Nedomina ?

        • mvasionis:

          Ar kas tada nuo stogų šaudė? Liudiju — niekas, nes aš tą naktį ten buvau ir drauge krūtinėmis dengėme žurnalistus ir kino operatorius. Vienas jų, kaip vėliau paaiškėjo, buvo japoniukas, kurio technika viską transliavo į kosomosą, tad per palydovą pasiekė BBC ir po valandos jau plito po pasaulį vaizdai nuo TV bokšto Vilniuje.
          O kareiviai iš tankečių prožektoriais visą laiką šmirinėjo po Karoliniškių namų stogus bei balkonus. Išskyrus žiopsinčius balkonuose senukus nieko daugiau neaptiko. Bet matyt, provokacija buvo ruošiama ir jos tikėtasi. Būtų bent vienas šūvis “nuo stogų” ir jiems būtų duota proga kulkosvaidžiais ir tankais “atsiginti”, tačiau nugalėjome plikomis rankomis. Ir armija pasimetė…

  2. Žemyna:

    Klausimas:
    Ar žinomi ir apdovanoti visi Vakarų žurnalistai, buvę prie Bokšto TĄ naktį?
    Šiaurės miestelis turėjo informacijos apie juos. Tad ir jų buvimo prie Bokšto dėka galvažudžiai nenužudė tiek, kiek galėjo nužudyti ir išniekinti vikšrais kūnus!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *