J. Vaiškūnas. Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms (37)

Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms | Alkas.lt koliažas.

Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms | Alkas.lt koliažas.

Kasmet kalendorinių metų pabaigoje esame penimi azijietiškais blizgučiais ir pasakomis apie tvarte gimusį Dievo sūnų, apie Tris Karalius, Beatliejaus žvaigždę, beždžionių ir kiaulių metus… Šios pasakos įkūnijamos kičiniais dirbiniais, neskoningomis iškamšomis ir spektakliais, visokio plauko „astrologų“ pranašystėmis apie mus laukiančius iššūkius kiaulių metais bei kunigų iš tribūnų, laikraščių puslapių bei ekranų sekamais pamokslais apie didingą Dievo išrinktosios tautos istoriją, papročius ir giminystę su Dievu.

Ta proga dažnai nė nesugebama, o gal nenorima, atskleisti šiais mitiniais vaizdiniais perteikiamų pačių bendražmogiškų dvasinių tikėjimo esmių, kuriuos į juos sudėjo tos Azijos tautos puoselėdamos ir uoliai tebepuoselėjančios savo kultūrą ir papročius. Mat tai atskleidus netruktų paaiškėti, kad panašios vertybės taip pat reiškiasi ir per mūsų savitą prigimtinę tautinę – lietuvišką kultūrą.

Tikra stabmeldystė atsiranda iš visais laikais gajaus paviršutiniškumo, dvasinių vaizdinių sudaiktinimo ir suistorinimo. Ji užvaldo žmonių ir tautų protą, kuomet imama neskirti daiktinių-vaizdinių, dvasinės patirties perteikimo priemonių, nuo jomis išreiškiamų pačių dvasinių patirčių. Tuo būdu religiniai vaizdiniai  sumedžiaginami, mitinė kosmogonija suistorinama ir net sugeopolitinama. Pats šventumo sudaiktinimas, arba daikto sušventinimas yra įprastas ir paplitęs žmogaus religinės veiklos padarinys, juk žmonijai būdinga neapčiuopiamas dvasines esmes per žmogiškuosius jutiminius reginius išreikšti daiktinėmis priemonėmis. Čia viskas tvarkoj, bet tik tol kol daiktą pavertę šventu – paties šventumo nepaverčiame daiktu.

Tauta ar religinė bendrija, apsiskelbusi Dievo išrinktąja ir savo dieviškumo pajautos išraišką – kelianti aukščiau kitų – kaip vienintelį teisingą, suteikia sau teisę savo tikėjimo išpažinėjų ratą plėsti ne tik įtikinėjimais bet net prievarta ir ginklu. Dar daugiau tokia veikla paskelbiama ne tik Dievo išrinktosios tautos, bet ir jos „teisingąjam“ tikėjimui paklususių tautų svarbiausia užduotimi. Tuo būdu „vienintelio teisingojo“ tikėjimo platintojai, skelbiantys karą stabmeldystei – patys tampa stabmeldžiai, nes nebesugeba įžvelgti Dievo vardu prievartaujamų tautų ir valstybių savitose kultūrose jas   persmelkiančios dieviškosios šventybės.

Nesudaiktinta visuotinė šventybė sklendžia visur. Ji įsikūnija kiekvienos tautos kultūroje savitomis išraiškos priemonėmis. Ją įžvelgti, apie ją mąstyti ir regėti ją privalu bent jau dvasininkui. Būtent tokia tikybine laikysena pasižymėjo lietuvių religija. Gerai žinomi Lietuvos Karaliaus Gedimino, atsisakiusio priimti jėga iš šalies brukamą „vienintelį teisingą“ tikėjimą, Romos popiežiui 1324 m. skirtame laiške parašyti žodžiai, kad jis krikščionims leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.

Žinoma, dabar, dvasinius šaltinius sudrumstusio globalizmo laikais, kiekvienas skelbiamas laisvu tikėti kuo nori – pradedant šamanizmu ir baigiant ateiviais iš kosmoso. Tačiau, jei vis dar esame Tauta, jei vis dar gyvename laisvoje tautinėje valstybėje, tai turime ne tik galimybę ir teisę bet ir pareigą – vertinti, saugoti, tirti, pažinti ir puoselėti savo tautos papročius bei kultūrą, ieškoti dvasinės išminties versmių pirmiausia savo tautos pavelde. Tad Lietuvoje valstybės labiausiai globojami ir skatinami turėtų būti lietuvių tautos kultūros tyrimai, remiama ir uoliai palaikoma tautinė kultūra ir religija.

Bendros žmogiškosios vertybės kiekvienoje tautoje apreiškiamos savais  ypatingais pavidalais – kalba, vaizdiniais, ženklais, menu. Kad už kultūrinių daiktinių meninių simbolių įžvelgtumėme esant gilesnės dvasinės patirties išraiškas, tautinės valstybės valdžia privalėtų remti ir globoti pirmiausia tautinės kultūros tyrimus, kaip antai – istorijos, etnologijos, mitologijos, religijotyros ir baltistikos mokslų sritis. Tai leistų atskleisti ir paviešinti ne tik mūsų tautos istorijos, kultūros, bet ir savitos tautinės religijos vertybes. Tuomet už pagoniškais ir stabmeldiškais apšauktų mūsų protėvių papročių ir tikėjimų sugebėtumėme įžvelgti seną, savitą ir labai vertingą kultūrinę-religinę patirtį. Gerokai sumažėtų jau ir išsilavinusių žmonių tarpe išplitusio iškreipto stabmeldiško kultūros ir religijos supratimo apraiškų, pasireiškiančių kelionėmis į „Dievo gimtinę“ Beatliejuje ar jo kančios kelius Jeruzalės kalvarijose, praeitų noras kompiuteriu išskaičiuoti Beatliejaus žvaigždę, pasitikti Kiaulės metus ar santykiauti su ateiviais.

Tuomet suvoktume, kad šventumas reiškiasi per kiekvieną iš mūsų, kad kiekviena Tauta yra Dievo išrinkta, o jai paskirta žemė – šventa. Tik tai suvokę išmoktume įkūnyti ir perteikti dieviškumą likdami savo kalboje, savo žemėje ir savo tautoje, o tuo pačiu pajėgtume suprasti ir kitas tautas, bet visada trokštume pasilikti Dievo mums paskirtojoje.

Štai kodėl šiandien tariu griežtą – NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir visokioms Azijos kiaulėms!

Visus tautiečius ir tėvynainius sveikinu su Žvaigždžių diena, Žemaitijos, Lietuvos šaulių sąjungos, Prezidento Antano Smetonos, Pasaulio lietuvių, Jono Žemaičio-Vytauto, Laikinosios sostinės, Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Vietovardžių ir Juozo Naujalio metais.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

37 komentarai

  1. jurgis:

    o kai išmuš paskutinė valandą, į ką kreipsies? Į akmenį?

    • Tomas:

      Jei kreiptis, tai tik į skraidančias lėkštes ir reptiloidus.

    • Algimantas:

      Iš biblijos : – Praeis Žemė ir Dangus, bet Dievo galybė nepraeis. Įdomu Jurgi , į ką tada reikės kreiptis jei nebebus nei Dangaus , nei Žemės ir kur ta dievo galybė dėsis. Ar pagalvojai ? Turbūt didesnių stabmeldžių už krikščionis Pasaulyje nerasi , pas kuriuos būtų tiek daug šventųjų ir jų stabų,

      • “J. Vaiškūnas. Ar išlaikysime Norberto Vėliaus vėliavą?

        Tautos šviesulių šviesulys, subūręs-atvėręs mitų ir siekių pasaulį, žadinęs ir toliau žadinantis mus: siekti, atsakyti; pareigoj ir kasdienybėj Augti… Norbertas Vėlius – žmogus šventovė, žmogus aukuras, žmogus Mokytojas.

        Jau nepamenu iš kur nusirašiau šituos nuostabius žodžius apie garsųjį lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrėją profesorių Norbertą Vėlių (1938-1996) [1].
        /Gal iš internetinių komentarų, nes greta žodžių išliko šis prierašas: Velykos-Jorė, 2008-04-22, 14:30 val./

        Sunku, tiesą sakant, neįmanoma įsivaizduoti Lietuvių tautosakos, mitologijos ir religijos be Norberto Vėliaus indėlio. N.Vėlius ne tik tyrinėjo tradicinę lietuvišką kultūrą, jis buvo Lietuvos etnografinio kraštotyros sąjūdžio kūrėjas, daugelį paskatinęs atsigręžti į savo tautos kultūrą, jos papročius, tautosaką, mitologiją. Jis ne tik pirmasis pradėjo rengti taip vadinamas kompleksines kraštotyros ir tautosakos rinkimo ekspedicijas, bet ir pats gyvai jose dalyvavo, užrašydamas per 30 000 lietuvių tautosakos kūrinių.

        Gerai pamenu, kokį įspūdį bestudijuojančiam Vilniaus universitete fiziką ir dar menkai besidominčiam etnine kultūra, man padarė Vėliaus veikalas „Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai“ (Vilnius: „Mintis“, 1983). Ta knyga daugeliui iš mūsų atvėrė akis, parodė, kad senoji lietuviška, baltiškoji kultūra yra ne tik vadinamasis liaudies menas, liaudies kūryba, kad ji yra iš protėvių paveldėtos senosios baltų religijos ir pasaulėžiūros tąsa.”

        ***
        “Abejojantiems … N. Vėlius sakė:
        „Mes turim ne prastesnius šaltinius negu graikai, kadangi visa graikų mitologija yra rekonstruota iš literatūrinių šaltinių. Mūsų mitologijos šaltiniai yra daug geresni negu slavų ar germanų. Žymiausi rusų mitologai V. Toporovas, V. Ivanovas yra įsitikinę, kad, norint suprasti slavų mitologiją, pirmiausia reikia išstudijuoti baltų mitologijos šaltinius, kurie yra žymiai turtingesni“. N. Vėlius buvo įsitikinęs, kad mitologija yra raktas į mūsų etninę kultūrą. Jis nuolat teigė, kad nežinant mitologijos duomenų „negalima suprasti nei mūsų simbolinio liaudies meno, nei tautosakos, nei papročių. Net ir dabartinės mūsų kultūros“.

        Ir t.t. ir dar daugiau, bet … – prieš 6,5 metukų (2012 09 26 ) čia.

        IR VĖLIAVA YRA LAIKOMA,
        – ji laikoma garbingai, – TAIP!

        • Bartas:

          Kažkada, “youtube. com” esu žiūrėjęs vaizdo įrašą su V. Toporovu. Jis būdamas geras N. Vėliaus draugas padėjo išleisti knygą. Bijau tvirtinti, bet man atrodo, kad ,Tamstos, paminėtas veikalas ir bus ta knyga.
          Kada N. Vėlius kreipėsi pagalbos , nes vietiniai garukai buvo prieš. Tada V. Toporovas su draugais sugalvojo, kad raštas iš Maskvos , su visokiais antspaudais , papuoštais rusiškom žvaigždutėm ir “herbais”, padarys įspūdį vietiniams “balševikams”. Nesuklydo. Knyga buvo išleista.

  2. Algimantas Zolubas:

    Ilgiausių, prasmingos veiklos metų!

  3. Vilnietis:

    Lietuvių religija yra ne pagonybė o Vedismas.

  4. Rimgaudas:

    Dėkoju už sveikinimą, Jonai.

  5. Aldona:

    Latviai sausio 6-ają vadina Žvaigždžių diena. Tą dieną Oriono žvaigždyno 3 žvaigždės išsirikiuoja ir šviečia ryškiausiai.Mūsų protėviai jas vadino Šienpjoviais.
    Taip pat protėviai tikėjo, kad nuo žiemos lygiadienio iki Šienpjovių pasirodymo protėvių dvasios lankė žemėje likusius artimuosius.sausio 6-ąją jos išvykdavusios į amžiną buveinę.Apie senovės lietuvių papročius ir apeigas nedaug kas žino.
    Apie senovines “pagoniškas ” apeigas yra Dionizo Poškos knyga “Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir žemaičių kunigaikštystėse 1823 m. Tam, kad nešvęsti svetimų švenčių, reiki atkurti savas.

  6. Žemyna:

    Dievas visagalis. Jam jokio skirtumo, kur „komandiruoti” savo sūnų. Tačiau kažkodėl ne aisčių (baltų) barti Jis siuntė, o piečiau gyvenančių? Gal Dievo Kūriniją garbinantys aisčiai Jo planams netrukdė?
    Apie Dievo priesakus, mokymus ne iš Jo, ne iš sūnaus paliktų raštų žinome. Daugiausia – iš užrašytų liudininkų pasakojimų. Ar kiekvienas jų teisingai suprato, ką girdi, ar ko nesupainiojo praėjus kažkiek laiko. Ar ko nesupainiojo tie, kas gal tik gerokai vėliau sugalvojo užrašyti, ką iš liudininkų, apaštalų kalbų įsiminė?
    O vertėjai? Ypač, kai žodynų dar net svajonėse nebuvo, o kalba ilgainiui vis labiau kito, vis labiau tolo nuo originalo? O kai žodynų jau radosi, nebuvo jų specializuotų įv. mokslų šakoms… Ar vertėjai turėjo visą reikalingą informacinę literatūrą, be kurios net labiausiai patyręs, net puikiausiai kalbą mokantis negali apsieiti? Kiek klaidų padaryta verčiant ne tik Adomo šonkaulį, bet ir kitas tekstų vietas? Kiek vietų apskritai atvirkščiai išverstos, o kiek – visiškai nesupratus, apie ką kalba, todėl pagal savo supratimą ir pagal iki tol verstą tekstą pasirinkus, kas šioje situacijoje galėjo būti pasakyta?

  7. T0mas J.:

    Baltų tikėjimo romuviečių vaidila Vaiškūnas čia pasikarščiavo, pasielgė netinkamai krikščionims brangią prakartėlę suplakdamas su kiaulėmis. Visiems linkiu parodyti daugiau tolerancijos kitų tikėjimų išpažinėjams. Tavo tikėjimas vienoks, kito žmogaus kitoks – neįžeidinėk to kito dėl jo tikėjimo, gerbkim tikėjimo laisvę.

    • Kęstutis:

      Jonas Vaiškūnas nesikarščiavo, ramiai apgalvojo, palaukė kol baigėsi šventės ir pasakė tai, ką galvoja bent kiek blaiviau mąstantis lietuvis. Kiek kartų vis kartojau – krikščionybė sunki protinė negalia su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėm… Net tokio paprasto straipsnelio nesugebėjote suprasti – “kiaulės” metai iš Azijos atėjo, prie ko čia jie mums? Tegu azijatai ir gyvena kaip kiaulės, savo kiaulės metais… O krikščionybė mums prie ko? Ką ji bendro turi su Lietuva??? Kaip ji pas mus atėjo??? Gydykitės “išrinktosios tautos” sekėjai, iš paskos sekate, tai tik užpakalius tematot ir iš ten sklindančiais kvapeliais svaigstate.. Kol jums aiškini ramiai – tai jūs kaip tos kiaulės ir knisitės toliau po tikybos šiukšlynus… Kad jums Perkūnas gerai trinktelėtų per puodynes, gal suprastumėte kur gyvenate, kuo reikėtų domėtis, kuo rūpintis… Ir dar pagarbos reikalaujate, parsidavę svetimam tikėjimui??? Ar išdavikus kas gerbia???

  8. laba:

    Rusai priešai jusu, ten priešinasi ir homoseksualistu neprisileis ačiū Dievam! Bet jus ilysit, virusas nestabdomas čia

  9. Gediminas:

    Cituoju – “Kad už kultūrinių daiktinių meninių simbolių įžvelgtumėme esant gilesnės dvasinės patirties išraiškas, tautinės valstybės valdžia privalėtų remti ir globoti pirmiausia tautinės kultūros tyrimus, kaip antai – istorijos, etnologijos, mitologijos, religijotyros ir baltistikos mokslų sritis. Tai leistų atskleisti ir paviešinti ne tik mūsų tautos istorijos, kultūros, bet ir savitos tautinės religijos vertybes”.

    Gerai, perskaičiau tekstą, o paskui komentarus. Mano manymu, svarbiausias tekste esantis dalykas yra tai, kad tautos atminties tyrinėjimus privalu – remti, skatinti, “auginti”. Tačiau ar kas nors gali išvardinti, na, bent 5 jauno amžiaus (iki 35 metų) mitologus, kurie dabar aktyviai publikuotų straipsnius? Kitaip sakant, tyrinėtų ikikrikščionišką baltų kultūrą? Galvoju, kad vyresnio amžiaus tyrėjų dar turime, tačiau kur yra jaunimas? Kas bus ta pamaina, kurios anksčiau ar vėliau reikės … ?

    • Žemyna:

      Gal reiktų nuo to pradėti, kiek didesnį skaitytojų ratą turinčių leidinių savininkų entuziastingai ir nemokamai skelbtų tokius straipsnius? O tai, kas mažuose skelbiama, negali plačiai pasklisti, ar ne?
      Taigi, kiek turime stambių verslininkų, kuriems tėvynė ir tauta pirmoje vietoje?

      • Gediminas:

        Ačiū, Žemyna, už atsakymą, tačiau aš turėjau galvoje ne kokius nors komercinius leidinius. Kalbu konkrečiai apie mokslą (mitologiją, etnolologiją, folkloristiką) ir akademinius straipsnius. Pavyzdžiui, dr. Dainius Razauskas – mitologas, o kur jo mokiniai? Kur jaunesnė karta, kuri rūpinsis senosios baltų kultūros tyrimais ateityje?

  10. Hm:

    Aš tai tariu griežtą pochui.

  11. Su Žvaigždžių diena:

    Nepamirškime savo lietuviškų tradicijų. Man irgi keistai atrodo kažkokie Vilniaus gatvėmis nešami Trys Karaliai. Didelės, svetimos mūsų kultūrai pamėklės ir liūdniausia, kad etninės kultūros puoselėtojai keliauja šalia ir nesusimąsto iš kur tai atėjo, kada atėjo? Ar jie turi ką nors bendro su mūsų protėvių senoviniu gyvenimu?
    trys Karaliai galėtų būti bažnyčios šventė, o ne visuotinė gatvėse.
    Ačiū už priminimą, kad trys žvaigždės Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne svarbios šiai datai, kad latviai net šiandien nepamiršo ir teisingai vadina Žvaigždžių diena. Kryželiai ant durų tai trys žvaigždės ant durų. Viskas tada stoja į savo vietas. Kada maži bandydavom išsiaiškinti ką reiškia tos raidės – KMB – pasirodė, kad vardai sudėtingi, nelietuviški, nesuprantami. Todėl ir paišėme kryželius.
    Per ilgą laiką “primeta ” svetimą kultūrą, svetimą tikėjimą, o savąjį pamirštame. Nėra aiškintojų, nėra mokytojų tokių kaip N. Vėlius, G. Beresnevičius. Ačiū tiems, kurie primena savas tradicijas.

  12. kuoka:

    Na puiku, Jonas Vaioškūnas – tikras senojo lietuvių tikėjimo karys…

  13. kuoka:

    Na puiku, Jonas Vaiškūnas – tikras senojo lietuvių tikėjimo karys…

  14. Tvankstas:

    Gerb. J.Vaiškūnui – puiku, taip reikalingas straipsnis šviesti lietuvių tautą.

  15. Romas:

    Pritariu ir aš, reikalingas straipsnis. Man ypač patiko padaryta takoskyra tarp dvasinių patirčių, kurios yra bendra žmogiška vertybė ir stabmeldystės. Per ją krikščionys primena tą puodą…

  16. Virginijus:

    Visiškai pritariu autoriui. Krikščionybė apako ir nususo iki tokio lygio, kad popiežius ragina būti pakantiems atžvilgiu tų, kurie nori ją (krikščionybę) sunaikinti. Taip išeitų, kad jis visas tautas, kuriose yra apčiuopiamas šios religijos sekėjų skaičius, skatina savižudybei. Lyg kokius paršelius skerdimui ruošia, pasakėles apie karalius sekdamas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *