Š. Valentinavičius. „Dovana“ Lietuvos Valstybės šimtmečiui – nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta tautos istorijos niekintojui (40)

Šarūnas Valentinavičius | asmen.nuotr.

Šarūnas Valentinavičius | asmeninė nuotr.

Iki tos dienos eita beveik tris dešimtmečius – nuo pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės dienų. Eita atkakliai ir įžūliai, visomis įmanomomis priemonėmis ir keliais, išnaudojant visas galimybes ir formas niekinti ir trypti Lietuvos didžiavyrius, kovojusius ir paguldžiusius galvas nelygioje, bet garbingoje kovoje su sovietiniais okupantais ir kolaborantais. Pagaliau – pergalė!

Pergalingai ir galingai  skambant fanfaroms  atėjo ši diena: romano „Žali“ autoriui Mariui Ivaškevičiui už gyvybę paaukojusių partizanų atminimo dergimą skiriama 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premija. Premiją niekintojui pačioje   garbingiausioje vietoje  – Prezidentūroje ir pačią svarbiausią Lietuvos valstybės dieną – 2019 metų vasario 16 dieną  – įteiks Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Iki šios dienos buvo šliaužta atsargia ir kryptingai, neskambant fanfaroms ir nesigiriant, tyliai knygynuose pardavinėjant ir bibliotekų fonduose platinamose knygose. Paimkime, kad ir  per kraštus besiliejančios neapykantos laisvai Lietuvai bei švelnios, neapsakomos meilės „tarybinei Lietuvai“ ir Leninui Jono Januičio romaną „Užvakar ir šiandien“, buvusio Lietuvos kompartijos (LKP CK) sekretoriaus Liongino Šepečio prisiminimus apie meilę laisvai Lietuvai, už ją „sovietinės okupacijos laikais kovojant“ , LKP CK sekretoriaus Vytauto Astrausko  „prisiminimus“,  Rūtos Vanagaitės opusą „Mūsiškiai“.

Paminėjau tik mažą dalelytę didelį Lietuvos patriotų pasipiktinimą sukėlusių opusų. O jeigu prisimintume „smulkesnius“ melo, dezinformacijos bei brutalaus istorijos iškraipymo prisotintus leidinius ar taip vadinamos nepriklausomos visuomeninės televizijos ir radijo (jau nekalbant apie komercinių TV) dezinformacines laidas? Kaip, pavyzdžiui, nedaug kam girdėta ar skaityta Lietuvos policijos istorija skambiu „Angelo sargo skrydis“ pavadinimu. Prisiminkime, kaip įžangoje įžūliai meluoja ir juodina jaunimą  policijos generalinis komisaras (dabar – Alytaus meras) Vytautas Grigaravičius: „Iš tikrųjų, visuomenės aistros, kurios paprastai nurimdavo žiemą, kai stumdytis mitinguose tiesiog nesmagu, vėl užvirdavo pavasarį ir tęsėsi iki vėlyvo rudens. Pramogų tuomet buvo nedaug: trys kanalai <…>, vienas–  kitas koncertas… Teatrai –  gastrolėse, knygų vasarą nuolat neskaitysi, užsienio kelionės –   iš fantastikos srities. Tad mitingai, demonstracijos daugeliui, ypač jaunimui, buvo ne tiek pilietinė pareiga ar politinė būtinybė, kiek galimybė padūkti, išsirėkti, nebaudžiamai keiksnoti valdžią, pasijusti šalies likimo sprendėjais, pagaliau, susitikti su draugais…“,  –   taip aiškinamos priežastys, kodėl žmonės 1988 metais pradėjo rinktis į Sąjūdžio mitingus. Juk nepamiršome, kaip 1988 m. rugsėjo 28-ąją tuometė Vidaus reikalų ministerijos vadovybė, pasitelkusi į pagalbą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pulką, jėga išvaikė į Gedimino aikštę palaikyti badaujančių Lietuvos laisvės lygos aktyvistų suplūdusius žmones, o kitą ankstyvą rytą milicininkai sumušė badautojus? O ką ir bekalbėti apie ne kuriuos istorikus (kaip savo opuse rašo J. Januitis) „pavardžių neminėsiu, nes iš teismų neapsieisiu“, reguliariai juodinančius ir niekinančius garbingą Lietuvos valstybės istoriją ir pokario kovas su sovietiniais okupantais ir kolaborantais?

Vikipedijoje apie M. Ivaškevičių rašoma: „Marius Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Teigiama, kad jo postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką.“

Tenka apgailestauti, kad „Vikipedija“ neįvardija, kas yra šio teiginio autorius, „proto bokštas“, Tautos istorijos niekintoją įvardijęs postmoderniu kūrėju?  Kas, pagaliau, gali paneigti, kad toks iš viso neegzistuoja, o „Vikipedijos“ skaitytojas subtiliai klaidinamas.

Rusija atvirai grąso konvenciniu karu, kibernetinių atakų antpuoliai jau tapo kasdienybe, daugelį nebestebina „tituškų“  išpuoliai. Ne itin reaguojame į taip vadinamų komentatorių provokacinius, dezinformuojančius  paistalus elektroninėje erdvėje. Tačiau  jie nepastebimai kaupiasi ir nusėda jaunimo pasąmonėje  

Bet nemažesnis pavojus slypi jaunajai kartai, kai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu šlovinami ir garbinami tokio raugo ir tokio postmodernizmo „kūrėjai“? Negalime būti ramūs ir abejingi, kai platinama ir šlovinama politinės pornografijos literatūra. Skaitant M. Ivaškevičiaus opusą, nejučiom kyla asociacijos su sovietinių laikų palikimu, iki šiol plintančiu jaunimo leksikone – sovietiniais triaukščiais ar daugiaaukščiais keiksmažodžiais. Juk „laureatas“ vienu ypu partizanus apšaukia daugiaaukščių šlykščiausių žodžių ir posakių tiradomis. Jie, Lietuvos partizanai, –  „kvaištelėję degradantai“, erotiniai iškrypėliai. O LAF kūrėjas, 1919 m. sausio 1 dieną Gedimino bokšte iškėlęs trispalvę, 1941 metų Birželio 23-ios sukilimo organizatorius Kazys Škirpa – Hitlerio šuo, žydų žudynių Lietuvoje šauklys. Tokių šlovinamų valstybiniu lygiu „kūrinių“ prisiskaitęs jaunimas irgi panašiai pradeda galvoti apie tautos didžiavyrius. Girdi, taip rašo nacionalinės premijos laureatas M. Ivaškevičius, panašių melo ir neapykantos laisvai Lietuvai gali užtikti  Jono Januičio, Liongino Šepečio kūryboje… Ir niekas šito melo nepaneigia, niekas tokių autorių nedemaskuoja, neužvėrė kelių tokiems „žinovams“. Nei Kultūros ministerija, nei Rašytojų Sąjunga, nei Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos Mokslų Akademija, Vilniaus ir Kauno universitetų profesūra.   Net gerbiami mūsų prezidentai tyli, o dabar jau sveikins laureatą už lietuvių tautos didžiavyrių niekinimą

Vien tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, o pastaruoju metu istorikas Vladas Terleckas, filosofas Vytautas Radžvilas skambina pavojaus varpais. Tik, deja, šie varpai skamba mažiau skaitomuose tinklapiuose ir vyriausybei, kultūros ministerijai bei prezidentūrai elektroniniais laiškais siunčiamuose nelaimės signaluose. Deja, ten pavojaus varpų gaudesio iki šiol dar neišgirsta.

Kažkodėl pavojaus varpų gaudesio neišgirdo ir iki šiol „nebyli“ Lietuvos Žurnalistų Draugija, kurios  Įstatuose parašyta, kad  Draugijos vienas kertinių tikslų yra „Lietuvos valstybingumo ir pilietinės visuomenės ugdymas“.

Su 2019-iais metais,  Lietuvos Žurnalistų Draugijos nariai!

Autorius yra atkurtos LŽD valdybos narys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

40 komentarų

  1. priminimas:

    Dabartinis Lietuvos gyvenimas, mikroklimatas šalyje mena Leonido Brežnevo laikus.

    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

      Būtent.
      (žinia)
      Algirdas Endriukaitis – Jei 2018 m. teisėjai rašo, kad kolaborantų veiksmai rezistentų atžvilgiu buvo teisėti, tai ne kas kita, kaip nusikaltimų neigimas. Nes vien jau pats rezistentų persekiojimas buvo nusikaltimas.

      Danas Nagelė – Tačiau jei dabartiniai teisėjai vadovaujasi SSRS įstatymais, ar tai nereiškia, kad jie ir pačią okupaciją pripažįsta?

      Algirdas Endriukaitis – Be abejo. Juo labiau kad visus veiksmus darė nusikalstama pripažinta organizacija – KGB.
      Visas pokalbis
      va čia
      Okupacija – jau įteisinta
      http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/okupacija__jau_iteisinta/
      ___
      Dabar, prezidentė komunistė Dalia Grybauskaitė privalo atsistatydinti nedelsiant, pirmadienį, sausio 7.

    • Algimantas:

      Gerb. Priminimas. Primena ne Brežnevo laikus ,o Stalino. Prie Brežnevo lietuvių daugėjo, o dabar lietuvių tauta ir valstybė sparčiai nyksta.

  2. Ūla:

    Kažkodėl nesistebiu…………..

  3. jurgis:

    geras šūksnis (tyruose?), Šarūnai. Reikia vasario 16 d. akcijos prie prezidentūros su šūkiu: “Premija – Lietuvos niekintojui?”

  4. Antanas:

    Čia – Lietuva, čia…. durniais lyja. Kažkokia kreivų veidrodžių karalystė! Graudu…

  5. Žemyna:

    Ateis laikas, kai šią komisiją, ir ne tik ją, žmonės minės, kaip šiandien mini „saulės vežėjus”, o jų anūkams gėda bus.

  6. Kęstutis:

    Tai, kad ne už “rašinėlius” gavo, čia tik priedanga. Už “išrinktosios tautos” pagarbinimą premija… Už eiseną, už tai, kad pagarbino laiku ir vietoje “išrinktuosius”, o jie tai skolingi neliko… Būtų ir Vanagaitė gavusi, bet persistengė, per žemai pasilenkė ir apsi….

    • Pikc:

      Taikliai pastebėta. 😉
      Beje, jei neklystu, oficialiai ta premija skirta už jo “indėlį” į teatrą, mat tas ypata kažkokį spektakliūkštį sukurpė, kurio esmė – kelios valandos rusiškų keiksmažodžių nuo scenos. Kiek žinau, net buvo mokyklų, kurios mokinius ten vežė. Sakė, paaugliams patiko – gi “prikolas”, kai teatre keikiasi “kiečiau” negu degradai gatvėje.

  7. Prašalietis:

    Š. Valentinavičius supyko, kad paskyrė premiją M. Ivaškevičiui, jo manymu,nepakankamai “paaukštinusiam šiandieninių didvyrių kaulų šventumą”. Savo “aukščiausio patriotinio jausmo” persunktoje rašliavoje matomai Š. Valentinavičius “labiausiai nusipelno” gauti tokias premijas. Skurstančio durnių laivo “kultūrinio ir propagandinio fronto intelektualiniai” keleiviai jau 28 metus “patriotiškai”kimba vieni kitiems į atlapus, kad premijos ir privilegijos, kurios jų sotesniam pramitimui labai reikalingos, būtų paskiriamos”teisingai”. Vieni kitų “didesnio patriotizmo įrodymui” jie tesugeba išreikšti bendromis frazėmis šį savo”didelį patriotinį jausmą vertą premijų”, bendrų”jausmingų patriotinių frazių”pakanka ir kitų, “nevertų premijos ir jų netikro patriotizmo kritikai”. “Tautiniams ir patriotiniams valentinavičiams” nereikia nieko konkretaus pasakyti apie savo “patriotiškesnę pagarbą šiandieninių didvyrių kaulams”, kaip nereikia nieko konkretaus pasakyti su pacitavimais “neteisingų ar ne visai patriotinių”pasisakymų ir kitų “nevisai patriotų”atžvilgiu, “parodžiusių nepakankamą pagarbą šiandieninių didvyrių kaulams”ir vis tiek gausiančių premiją. Taip kad kol kas dar plūduriuojančio ir išsivaikščiojančio durnių laivo “patriotinio auklėjimo darbo fronte”niekas nesikeičia jau 28 metus….”Verti premijų”tokie darbai kaip:„Lietuvos valstybingumo ir pilietinės visuomenės ugdymo; meilės tėvynei, neklystančioms partijoms, vyriausybėms ir jų vadams; tikėjimo šviesia tautos ateitimi; tautos švento tikėjimo Lietuvos vidaus ir užsienio priešų visišku sutriuškinimu; šiandiena dar gyvų patriarchų(esamų V.Lansbergio ir jo anūko bei būsimų), partijų ir vyriausybių nustatytų žuvusių didvyrių kaulų šventumo nustatymo ir šventos atminties ir t.t.“vyko, vyksta ir vyks ateityje pilnu tempu kol bus gyvas ir neišsivaikščiojęs nors vienas”valentinavičius” ir kol už šiuos darbus kas nors kiek nors mokės ir skirs premijas….

    • Kęstutis:

      O “prošalietis” vis dar raša,
      kap apie savą Rašą,
      kad ty jis gera mata,
      Ty visišką “parašą”…
      Kur sėdi, ką mato – tą ir aprašo…

    • jurgis:

      koks čia vatnykas filosofuoja?Jonai, užbanyk Tu jį… Darbuokis, stribuk, kokiam nors “Būkime vieningi” portale…

      • Kęstutis:

        Neverta, tegu palinksmina, porodo tikrąjį putinistų “veidą”… Čia jo veiklos įtakojimai ir “pasiekimai”, kaip pasiusiojimai prieš vėją. Tik tiek jis gali čia nuveikti…

        • Pikc:

          “Neverta, tegu palinksmina, porodo tikrąjį putinistų “veidą”…” – tai kad jis tą savo snukį jau labai seniai visais “rakursais” išdemonstravo, nieko naujo neišvems. Tiek vatnykai/koloradai, tiek konservatnykai/liberastai yra itin primityvūs gyviai, ir jų “linksminamoji” funkcija yra labai trumpalaikė, nes ta fauna veikia “užstrigusios plokštelės” principu – mat labai jau ribotos atrofijos (dėl nenaudojimo) pažeistų smegenų galimybės. Taigi, aš visokių “diedų”, “prašaliečių” ir pan. padarų blevyzgų net neskaitau – laiko gaila.

      • Prašalietis:

        Jurgi su Jonu,”Alke” Valentinavičius piktinasi, kad “tautos patrioto”nacionalinę kultūros ir meno premiją paskyrė “nelabai dideliam patriotui” Ivaškevičių Mariukui, kuris, pagal Valentinavičių, savo romane “Žali” “dergia partizanų atminimą”. Taip kad tipiniam”tautiniam intelektualiniam” runkeliui “kompetetingam pafilosofavimui” stribukų, banditukų, žydukų šaudytojų ir .t. tema su kitu “patriotiniu”runkeliu, tautiniu šunaujos atstovu, kurdupeliu,vatnyku, koloradu ir t.t. reiktų paieškoti išsivaikščiojusio Žemaitijos kaimo tarybiniais laikais statytame vietos”tautinių patriotų” klube. Iš komentaro matosi, kad žymus šio šiandienių “tautinių patriotų” klubo atstovas yra komentatorius “Kęstutis”, paveldėjęs vieno žymaus pokario miškų kovotojo prieš okupantus slaptą slapyvardį – ” tas Vaškys Ontė be vieno dontė”, kurio atminimas yra taip pat šventas ir jo dergti nevalia jokiam”nesusipratusiam” tautinės šunaujos atstovui, kurdupeliui, runkeliui, apie vatnykus, koloradus ir kalbėti nėra ko…..

  8. T0mas J.:

    Jeigu gyvenat iliuzijose – nusileiskit į realybę ir supraskit: ESAM MES – IR YRA JIE. Yra laisvės gynėjai – ir laisvės duobkasiai. Yra patriotai – ir yra parsidavėliai, kolaborantai, komunistai (bei jų vaikai).
    TSKP narės (nuo 1975 m.) vadovaujama komisija partizanų niekintojui, izraelitų tarnui premiją paskyrė, okupacijos laikų kolaborantė TSKP aktyvistė vasario 16 d. tą premiją įteiks.
    Ar jūs stebitės? Ar čia kažkas nelogiška, nenuoseklu?
    Kokia komisija, toks ir jos sprendimas. Pasigilinkit – kas toje komisijoje..
    # Komisijos narė Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ, teatrologė, gimė 1957 m. – tais pačiais metais, kai jos tėvas poetas Justinas Marcinkevičius įstojo į TSKP. Tais pačiais metais, kai TSKPistų valdžia nužudė vieną iš trijų garsiausių ir labiausiai pasižymėjusių lietuvių pokario partizanų – Adolfą Ramanauską Vanagą.
    A. Lunačiarskio institutą Maskvoje Ramunė baigė 1980 m.
    # Premijų komisijos narės Jūratės SPRINDYTĖS tėvai garbino TSKPistą Justą Paleckį – obuolys nuo obels.. Kai auka garbina budelį – atitinkamai ir vaikus išauklėja..“ Mano tėvai vėliau Paleckį garbino už tai, kad jis leido mamą ištraukt iš vagono tikrąja to žodžio prasme“ (į Sibirą vežamą mamą) … „Į spaliukus stojau netgi noriai – tėvai neprotestavo. Į komjaunimą aš taip pat stojau visiškai natūraliai. Tėvai šyptelėjo, bet nieko nesakė. Dešimtoj klasėj aš net buvau klasės komjaunimo sekretorė“ … „Aš iššifravau keturis žmones, kurie dirbo saugumui ir buvo mano aplinkoje. Jie visi buvo mano draugai. Tai nediskredituoja jų, nes aš puikiai suprantu, kodėl saugumas juos įpainiojo“ – tai Jūratės Sprindytės žodžiai, pasakyti 2013 m.
    # Aktorius Česlovas Stonys straipsnyje „Lietuvą mylėti apsimoka“ – 2013 m. vasario 16 d. – tyčiojasi iš Bažnyčios, kad ši mirusio A.M.Brazausko palaikų karste nepriėmė į Vilniaus Katedrą. Matyt labai brangus jam AMB buvo.. O apie SAVE tame straipsnyje parašo: „Buvęs pionierius, komjaunuolis, TSKP narys. Mokęsis saugumo mokykloje. Su KGB nebendradarbiavęs“ – štai šito Stonio SŪNUS yra Audrius STONYS, Premijų komisijos narys (g.1966 m.) – kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

    ESAM MES – IR YRA JIE. Nepamirškite to niekada.

  9. Reikalinga skųstis Seimo parlamentinei kontrolei, kad tinkamai nefuncionuoja Valstybinių premijų skyrimo komisija, reikalaujant keisti šios komisijos sudarymo bei premijų skyrimo reglamentavimą. Inicijuoti šio reglamento atitinkamą pakeitimą leistų ir Prezidento pareigos. Aimanos žianiasklaidoje čia nieko nepadės, tam priešinkimės laisvų žmonių teisių nustatytu keliu…

  10. Ona Voverienė:

    Nuoširdžiausiai ačiū žurnalistui už šito nepraustaburnio “gerų darbų” Rusijai ir visai KGB sistemai paviešinimą. gera pradžia. Tik ne pabaiga. O reikėtų paviešinti ir visus tos komisijos narius, muis visą sąmon in gą lietuvių tšautą paniekinusius ir pažeminusius tos premijos Mariui Ivaškevičiui paskyrimu. Visi jie kaltri ir turi būti sujreaguota, nes njie stojo į atvirą kon freontaciją` su visa lietuvių tautra, gin dami banditinės okupacijos garbintojus. Maloniai prašyčiau paskelbti tos komisijos narių pavardes, jų posėdžių datą ir kas jie – tie balsavusieji už tą Lietuvos šmeižiką. Juos reikia ginti kuo toliau nuo Lietuvos kultūros, nes jie dar pridarys Lietuvai bėdos, garbindami ir mūsų visų pinigus dalindami Lietuvos aršiausiems priešams, tokiems, kaip Ivaškevičius. Ministrės , globojusios tokius pat niekšus, jau nebeliko. Nereikia ir jos priešiškos Lietuvai, skatinančios Lietuvos valstybės dergimą, komisijos. Pagarbiai Ona Voverienė. Vilnius, 2019.01.05

  11. Diedas:

    Konkrečiai parašyta.
    Suprato visi.
    Ačiū autoriui.

  12. Bartas:

    Nauji Metai , o naujienos šlykščios.

    • Bartai, juk žinote, kad kažkoks žioplys-nevykėlis Naujus Metus išrovė (iš amžino pavasario rato) ir
      apiplėšęs atplėšė į prievartinį “silvestradienį” (va čia tai tikrų tikriausia šlykštuma), pasityčiojo iš
      visų ir iš Gamtos. Labai. Įsivaizduok medį, paukštį, krūmą, žolę ir arimą (ne pavasario atgimty).

      Tad naujus metus Žmonės sutinka, sutiko ir sutiks, – kaip visuomet, o nežmonės, – lai tebūn vien savimpi.

  13. Susidarius tokiai padėčiai tikslingiausiai būtų valstybinių kultūros ir meno premijų skyrimą kokiems metams sustabdyti. Tai yra naujojo Kultūros ir sporto ministro galioje…

  14. Knygos autorius už viešą tautiečių niekinimą turėtų atsakyti teisme, jei dar valstybė esame. O „komisiją“ su bolševikiniu mentalitetu derėtų pasiųsti krienų ravėti.

  15. ŽEMAITIS:

    Lietuvos partizanų tarpe, manau, pasitaikė įvairių žmonių (o kur jų nebūta?), tačiau visumoje Lietuvos partizanai – tai DIDŽIULĖS PAGARBOS VERTI KOVOTOJAI UŽ LIETUVOS LAISVĘ.

    O BANDANTIEMS JUOS APJUODINTI PATEIKSIU LABAI IŠKALBINGĄ FAKTĄ:
    Lietuvos partizanai Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje (1949 m.) rėmėsi 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija.
    T.y., ne kokia nors 1938 m. diktatoriška smetonine konstitucija, O 1922 M. DEMOKRATIŠKOS LIETUVOS KONSTITUCIJA! Tai be galo iškalbinas faktas ir tvirtas argumentas tiems, kurie, paviekti mums nedraugiškų šalių propagandos, stengiasi apšžmeižti Lietuvos laisvės kovotojus (pokario partizanus).

    Na, o jei ir buvo (manau, kad vienas kitas buvo, bet tokių tikrai mažuma) tokių, kurie karo metu kolaboravo su naciais, žudė Lietuvos piliečius – tai tokius, žinoma, būtina išaiškinti ir pasmerkti. Bet tokie, kaip taisyklė, dažniausiai pasitraukė kartu si naciais. Tad partizanų tarpe dominavo pilietiški ir pasiaukojantys kovotojai už Lietuvos laisvę. Tai žinau, nes ir mano giminėje būta partizanų. Iki karo ir jo metu – tiesiog paprasti, su naciais nieko bendro neturėję, ūkininkai. O pokaryje, kai sovietai nusavino jų žemę, tiesiog išėję kovoti už Lietuvą.
    Ir aš taip pasielgčiau, jei kokie agresoriai išdrįstų okupuoti Lietuvą (šaunu, kad esame NATO nariai ir to padaryti neįmanoma) ar kokie socialistai išdrįstų prikišti nagus prie mano nuosavybės (tikiuosi, kad ir to padryti neįmanoma). Tuomet ir aš kovočiau, nes kitos prasmės tiesiog nematyčiau!

    • Bartas:

      Tai, kad visi “koloborave” su vokiečiais – seniausiai pasmerkti, nuteisti, sušaudyti. Jų nėra. Kita “koloborantų” pusė , dirbusi maskovijai ,nei pasmerkti, nei nuteisti. Gyvena, džiaugiasi ”pasiekimais” ir sudarinėja “komisijas komisarams ” pagerbti ir dovanas dalinti. Aš piktas.

    • Algimantas:

      žemaiti, jeigu tu niekini Smetoną kurisišgelbėjo

      žemaiti, jeigu tu niekini prezidentą A. Smetoną, kuris išgelbėjo Lietuvą , tu nedaug skiriesi nuo tų, kurie stengiasi suniekinti Lietuvos patriotus. Paskaityk profesoriaus, diplomato Eidimto knygą ” Prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka” , kurioje Jis rašo : Jei ne A. Smetona dabar Lietuvos nebūtų”. A. Smetona statė ir kūrė, ne taip kaip per dabartinę ” nepriklausomybę” , per kurią tauta baigia išnykti. Todėl aš manau, jei mes norime išlkti tauta su savo valstybe mes turime 1926.12. i7 d. paskelbti kaip ” Tautos ir valstybės” išgelbėjimo diena, šventine nedarbo diena. Tautos gelbėtojui A. Smetonai , kaip Pilsuckiui ar Petrui Pirmąjam Lukiškių aikštėje pastatyti didingą monumentą. Be patriotizmo, pagarbos savo didvyriams ir Tėvynės meilės nei viena tauta neišliko . Žinoma, nemylintiems Tėynės ar kitiems… gali ir nepatikti.

      • ŽEMAITIS:

        Taip, aš manau, kad Smetoną galime vadinti Lietuvos prezidentu tik dėl to, kad jis trumpą laiką (1919-1920 m.) juo buvo kaip demokratiškai Seimo daugumos išrinktas Lietuvos vadovas.
        O nuo 1926 m. gruodžio – tai tiesiog perversmo keliu valdžią užgrobęs dikatorius (nevertas “prezidento” vardo). Ir aš to nepateisinu!
        Tad 1926.12.17 galime paminėti nebent kaip gėdingą dieną. Bet geriau jos iš viso neminėti, nes tai mūsų tautai liūdna data.

      • Žemyna:

        Jei tokiais dalykais būtų galima žaisti… – Žinoma, su galimybe tuoj pat nutraukti žaidimą, kai išaiškės rezultatas. – Tada žaidėjai galėtų lažintis, jog sostinės(!!!) meru vėl tapus Šimašiui, ar kitam vergiškai svetimiems paklusti pasirengusiam pretendentui į „merus”, Lukiškių aikštėje netiktų ir Smetona, – kaip netiktų ir niekas kitas iš tautos praeities vedlių…
        Šioje aikštėje ponai mužikų tautai nebent leistų kokį nors laikiną įslaptintų prasmių „kūrinį” – pvz., universalios, nes „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi” paskirties statinį – bunkerį, ar pan. Tokį, kokį būtų nebrangu greitai pašalinti, kai aikštę „atgaus” „tikrieji šeimininkai”.

  16. Leonas:

    Istorijos niekintojų šiandien vžnors vežimu vežk..

  17. Ir dar viena „dovana”:

    Šiek tiek istorijos:
    Viltinga pradžia:
    „Prie Šimtmečio rato Lukiškių aikštėje pagerbtas ir įamžintas visų laikų Lietuvos Laisvės kovotojų atminimas”
    – slaptai.lt/prie-simtmecio-rato-lukiskiu-aiksteje-pagerbtas-ir-iamzintas-visu-laiku-lietuvos-laisves-kovotoju-atminimas/
    ( tekste pridedamas relikvijų iš visų palaidojimo vietų sąrašas)

    Mįslingas tęsinys
    A. Zolubas. „Ne tik netesėti pažadai, bet ir Lukiškių aikštės relikvijų sąrašas atsidūrė ten, kur uždarytos Žaliojo tilto skulptūros”
    – slaptai.lt/ne-tik-neteseti-pazadai-bet-ir-lukiskiu-aikstes-relikviju-sarasas-atsidure-ten-kur-uzdarytos-zaliojo-tilto-skulpturos/

    Ir ŠVENTVAGIŠKA – šv. Kalėdoms skirta(!!!) – protu nesuvokiama pabaiga? –
    „Vilnius čiuožia į Kalėdas – atidaryta ledo čiuožykla Lukiškių aikštėje”
    https://vilnius.lt/lt/2018/12/07/vilnius-ciuozia-i-kaledas-atidaryta-ledo-ciuozykla-lukiskiu-aiksteje/

    Prie Šimtmečio rato Lukiškių a. buvau, kai ten būrėmės (gal vasarį, gal vasaros pradžioje), ir šiandien.
    Kai buvo paskelbta žinia apie mero iniciatyvą Valstybės reprezentacinėje aikštėje įrengti čiuožyklą, slapčia vyliausi, jog ją ir pačiūžų nuomos palapinę – geo kupolą – įrengė bent jau kuo mandagiau, aikštės šone, ne jos centre, t. y., kad Šimtmečio rato nepalietė, kad Lietuvoje dar palaidojimai neniekinami…
    Ant „liaudies priešų” palaikų smagindavosi kaimyninės šalies siųsti okupantai – PRIEŠO palaikus iš kapo išversdavo, išsityčiodavo, apiplėšdavo (žinoma, kriminaliniai nusikaltėliai turi savo „konstituciją”). Bet juk Lietuvoje dabar – ne okupacijos metas, kad koks išgama kgbistas, įrėmęs demokratiškai rinktam MERUI į pakaušį naganą, grasinimais nužudyti priverstų jį iš savo artimojo, t.y. ir iš mūsų visų protėvių – 19 a. sukilėlių ankstesnių amžių kovotojų už Lietuvą, taip pat ir pr. amžiaus – pokario, Sausio 13 aukų pelenų, išsityčioti!
    Neįmanoma patikėti, kad taip pasielgti savo valia gali žmogus ANGELO VEIDU ir drovia KŪDIKIO ŠYPSENA. Nebent tas veidas – paties Šėtono kaukė būtų.
    Baisioji šios šventvagystės pusė – paties mero rūpesčiu ant Šimtmečio rato, ant visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę palaikų pelenų smaginasi… VAIKAI ir jaunimas. Pagal merą, tai .. pažangu. Jie prie tokio elgesio pratinami, kaip prie savaime suprantamo, kaip prie vertybės… Ar vaikams niekas, net ir mokykloje nepaaiškino, kad jie, to nesuvokdami, padeda Tautos bei Tautos istorijos niekintojams, besityčiojantiems iš jų protėvių pelenų? Tai tas pat, kaip iš savo tėvų, senelių kapo tyčiotis. Liūdna, bet ir merui, SUAUGUSIAM žmogui, net politikų etiketo mokytojai nepaaiškino, jog tai siaubingas poelgis, darantis gėdą visai valstybei; jog ankstesniais laikais kaimiečiair už šventvagystę kaimo piktadarį ant … vežimo pasodinę, išveždavo ir išversdavo už kaimo ribų. Jog taip pasielgęs asmuo prilygsta kad ir tiems, kas Šiauliuose prie bažnyčios Prakartėlę išniekino. Tačiau meras, štai, ant scenos lipa, Katedros a. su pravoslavais Kalėdas švenčia, siekia likti antrai kadencijai. Tskant, „kurso kartoti”…
    Jis, kaip ir šis rašytojas, tautos nuomonės nepaisys, nes ji jam nesvarbi (išsk. per rinkimus 🙂 . Nebent tik viešai pasityčios, išvadins „praeities šešėliais”. Jis „savų” burbule gyvena, tačiau kažkodėl LT piliečio paso bei LT sostinės mero posto norėjo. Ir apie tęsinį svajoja!
    _____________________________
    Savo nuomonę galime pareikšti ir geokupolai.lt Facebook psl.?
    Ar tokiems tikslams jų nuomojamas daiktas jiems gera reklama?

    • ŽEMAITIS:

      Esat kažkokia/kažkoks niektauza…
      Su tokia logika mes visą Lietuva kažkokia memorialine dykyne paversti galime. Tad gal gana liūdnų vietų ir memorialų? Kodėl gi Lūkiškių aišštėje neįrengus vielniečiams ir miesto svečiams skirtos poilsio zonos, su fontanu, augmenija?
      Esu didelis baltų istorijos, XIX a. sukilimių, pokario partizanų kovos gerbėjas. Partizanų tarpe būta ir mano giminų, seneliai globojo partizanus ir t.t. Esu kilęs iš tų vietų, kuriose partizaninis pasipriešinimas buvo gana intensyvus.
      Tačiau, mes gi visos Lietuvos negalime ir neturime apstatyti paminklais. Sudėtingas tas mūsų etninis charakteris, o vienas iš svarbiausių išskirtinių (tačiau ne pačių geriausių) mūsų bruožų – tai nuolatinė dėpresija, praeities skriaudų kartojimas ir t.t. Nenorime žvelgt į ateitį su optimizmu. Deja, mums tai nepavyksta, nes mūsų genetikoje labai daug pasimizmo.
      Tad gal pasistenkim ir padėkokim tiems, kurie stengiasi, kad Vilniuje būtų linksmiau. O ne priekaištaikum jiems!

      • Prašalietis:

        Mažas pastebėjimas… Lietuva “su brazauskine-lansbergine logika”jau seniai yra išsivaikščiojantis ir išmirštantis durnių laivas, kurio keleiviai “pirmauja” pasaulyje pagal savižudybes,Europoje “pirmauja” pagal skurdžių skaičių, pagal susirgimus tuberkulioze ir sifiliu, pagal išgeriamo alkoholio kiekį, pagal emigraciją ir t.t. Šiandieninio durnių laivo dar neišsivaikščiojusių”patriotinių”keleivių pagrindinis simbolis yra medinis, parimęs, susiraukęs ir benusibaigiantis”tautinis”rūpintojėlis, o begalinis ‘tautinis”džiaugsmas yra priklausyti kiek galima ilgiau pramintančių “tautinių runkelių, kurdupelių ir šunaujos atstovų luomui”,džiaugsmas yra būti pasiruošusiems “kariauti partizaninį karą”, dar džiaugsmingai yra laukiama niekaip neateinačio nuo 2014 metų okupuoti Lietuvos Putlerio su rusiškais ir lietuviškais vatnykais ir koloradais”….Na o Lukiškių aikštėje pastatytas bunkeris būtų šio didžiausio “tautinio džiaugsmo,būsimų karinių pergalių ir tautinio optimizmo meninė demonstracija”ne tik visiems”tikriems patriotams”, bet ir visokio plauko “užsilikusiems vatnykams, koloradams, prisipažinusiems ir užsislapstinusiems KGB-istams, komunistams ir t.t.”. Patatytas per visą aikštę pokario laikų konstrukcijos partizaninis bunkeris Vilniaus centre būtų akivaizdus pademostravimas tautos “ryžto nepasiduoti rusiškam okupantui”ir, tuo pačiu, šis visas “tautinis projektas pasitarnautų kaip dar negirdėtas ir nematytas ginklas Putino Rusijos atgrąsyti “….

  18. Jonas:

    Viskas teisinga. Tokis tokį pažino ir ant alaus pavadino!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *