D. Razauskas: Seneli Gintautai, apgink mūsų tautą! (18)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr,

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr,

Švenčių proga apie Kalėdų papročius, jų ištakas pasakoja mitologas dr. Dainius Razauskas.

– Kokie Kalėdų laikotarpio papročiai yra paveldėti iš pagonybės?

– Mano atsakymas būtų iš dviejų dalių. Pirma, sąvoka „pagonybė“ yra ideologema, „pagonybės“ pasaulyje niekuomet nėra buvę. Antai bolševikai lietuvius pravardžiavo smulkiaburžuaziniais nacionalistais, bet kai griuvo Sovietų Sąjunga, tai ir tokios sąvokos neliko nė kvapo. Panašiai „pagonybė“ yra krikščionybės šešėlis, projekcija, kitiems primetamas atpirkimo ožys. Objektyviai tokio reiškinio kaip „pagonybė“ nėra. Antra, visi papročiai krikščionybės yra perimti iš ankstesnių religijų, be išimties – tik pervardinti ir aplipinti bibliniais vaizdiniais.

– Tai kas gi prieš krikščionybę yra gimęs gruodžio 25-ąją?

–  Vėlgi, reikia turėti omeny, kad gruodžio 25 d. yra atsiradusi dėl kalendorių kaitos. Iš tikrųjų švenčiama saulėgrįža. Kažkada senovėje gruodžio 25 d. buvo tikroji astronominė saulėgrįža, bet kalendoriai keitėsi, jie dabar išvis yra nuslinkę nuo astronominės tikrovės, tai su kalendoriumi nuslinko ir kai kurios šventės. O per žiemos saulėgrįžą gimsta Saulė. Ir kokios tik yra buvusios Saulės dievybės, visos jos gimė per saulėgrįžą. Vienas iš stipriausių Kristaus konkurentų buvo Romoje paplitęs, romėnų kariuomenės ypač garbintas (iranėnų kilmės) Mitra, irgi soliarinis dievas, todėl irgi gimęs per žiemos saulėgrįžą – per Kalėdas, beje, irgi tvarte. Kadangi Kristus pirmųjų krikščionių buvo suvokiamas kaip žmonijai patekėjusi nauja dvasinė Saulė, nors ir perkeltine prasme, tai ir jo gimtadienis buvo priskirtas žiemos saulėgrįžai, kai gimsta Saulė. O kada yra gimęs istorinis asmuo Jėzus iš Nazareto, jei toks ir būtų buvęs, – tiesiog nėra žinoma.

– O kodėl ant Kūčių stalo pagal paprotį turi būti 12 patiekalų?

– Skaičių santykis 12 + 1 labai plačiai paplitęs, jis irgi susijęs su metais. Per vienerius saulės metus mėnulis padaro 12 pilnų apsisukimų ir dar dalį 13-to. Iš čia visa kalendorių problema, žmonijos istorijoje spręsta nuo seno ir labai įvairiai. Tas likutis – tai nepaprastas laikas, nes iškritęs iš sistemos, iš kosminės darnos, visokių stebuklų laikas, šventas laikas, kurį dabar maždaug atstoja dvi savaitės nuo Kūčių ligi Trijų karalių. Šis šventas metų laikotarpis tarsi suima savyje visus metus, kurie jau praėjo, o nauji dar neprasidėjo. Tai vadinamasis „13-tasis mėnuo“, dieviškas mėnuo virš 12 paprastų. O mėnesiai nuo seno suasmeninami, pavyzdžiui, ir mūsų pasakose, kur 12 vyrų sėdi aplink ugnį – Saulę. Tas 13-tasis, šventasis ir astoja pačią Saulę, Dievą, apsuptą dvylikos dievų. Tai labai plačiai žinoma simbolika, iš jos bus atsiradę ir 12 apaštalų su Kristumi, ir 12 patiekalų ant mūsų Kūčių stalo. Užėjus krikščionybei, visa tai norom nenorom ėmė sietis. Tų dvyliktukų ir daugiau visokių yra, pavyzdžiui, Dzeusas ir 12 Olimpo dievų.

– Ar nebūtų galima 12-os patiekalų sieti su burtais, linkint atitinkamoms kultūroms ateinančiais metais gero derliaus?

– Mano įsitikinimu, gelminis, pamatinis visų apeigų motyvas yra simbolinis – įžvelgti ir savo simboliniais veiksmais pažymėti tam tikrą prasmę. Žmogus negali gyventi be prasmės, beprasmiame pasaulyje, beprasmio gyvenimo. Įžvelgus prasmę, chaosas virsta kosmu, graikiškai tariant. Kita vertus, prie apeigų simbolikos – kaip jos šalutinis, bet dažnai neišvengiamas padarinys – prisišlieja vadinamoji magija. Naudos siekis, noras pagerinti, paskatinti, dažniausiai – derlių, visokeriopą vaisingumą, nes nuo jo žmogus tiesiogiai priklauso. Taip apeigose atsiranda visokių maginių užuominų, beje, krikščioniškose apeigose – irgi, vis dėlto jos, mano įsitikinimu, tėra ir visuomet buvo antrinės.

– O ką reiškia šienas po staltiese per Kūčių vakarienę?

– Jau senovės indų vedose, viename seniausių išlikusių indoeuropiečių dvasinės kultūros paminklų, galutinai sunormintame vos kiek vėliau nei 2000 m. pr. Kr. (atskiri jų tekstai – žymiai senesni), dievai į aukojimą kviečiami ir aukos jiems dedamos ant patiestų šalia aukuro šiaudų. Taigi šiaudai arba šienas nuo seniausių laikų atstoja aukojimo patiesalą. Ir Lietuvoje nuo senų senovės aukos dėtos ant šiaudų. Stalas namuose per šventes atstoja altorių, tad jis irgi padengiamas šiaudais. Tai dievų ir Dievo stalas. Iki šiol. Religija tarsi pasikeitė, o apeigos – tos pačios, tik perprasmintos. Apie tai yra straipsnį parašęs Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.

– Ar Kalėdų eglutė irgi mus pasiekė iš žilos senovės?

– Dabartinė Kalėdų eglutė – ne toks jau senas reiškinys, į Lietuvą atkeliavęs iš Vakarų Europos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Tuomet tai dar buvo naujiena. Kita vertus, pats medis, šventas medis, papuoštas medis, medis šventovės viduryje ir šventės metu – plačiai žinomi dalykai (be kita ko, ir Izraelyje iki šiol). Šiuolaikinė Kalėdinė eglutė tad labai įtiko į bendrą mitinę pasaulėjautą, gal dėl to ji taip mielai ir buvo priimta. Nors nuo šio papročio įsigalėjimo Lietuvoje tepraėjo vos 100 metų.

– O kas tada iš tikrųjų yra Kalėdų senis?

– Kas slypi už paties personažo, kokia dievybė ar mitinė būtybė, nėra visai aišku.  Viena vertus, per Naujuosius metus būdavo įsivaizduojama vykstanti ir net apeigomis vaidinama kova tarp senųjų metų ir naujųjų metų, kuriems atstovauja atitinkamai senis ir jaunuolis. Jaunuolis, žinoma, laimi. Tad gal Kalėdų senio dovanos – iš pribaigtų senųjų metų „atimtas“ laimikis? Kita vertus, davėjas, dovanotojas – tai būdingas Dievo ir dievų epitetas, žinomas plačiai pasaulyje nuo seniausių laikų. Dievas ir dievai būtinai ką nors dovanoja, antraip kas gi jiems melsis, ar ne? Slavų žodžis bog net pagal savo šaknį (veikiausiai iranėnų kilmės) yra „dalią skiriantis, duodantis, dovanojantis“. Šitaip žiūrint, tas naujametines dovanas dalinti labai tiktų pačiam Dievui, ypač Seneliui Dievui, koks jis gerai pažįstamas lietuvių tautosakoje. Tad galime tikėtis, kad Kalėdų senelio dovanos iš tikrųjų yra paties Dievo dovanos, kuo įvairiausios, kokių tik kas labiausiai viliasi ateinančiais metais. Ir duok Dieve kiekvienam to, ko jam iš tikrųjų labiausiai reikia!

O vakarietiškasis Kalėdų senio vardas Santa Klausas jam teko nuo krikščionių šventojo Mikalojaus, graikiškai Nikolaus, Vakaruose virtusio Klausu. Beje, garsus kalbininkas, profesorius amžinatilsį Nikolajus Mikhailovas, kalbėdamas lietuviškai ne tik vadino save Mikalojumi, bet ir vertė savo vardą į Gin-tautą, mat graikų nikė – tai „pergalė“ (taigi apsigynimas), o laus – „žmonės, liaudis, tauta“. Graikų Nikolaus tad turi lietuvišką prasminį atitikmenį – Gintautas. Tokie senųjų dvikamienių vardų atitikimai remiasi bendra senąja indoeuropiečių tradicija, bendru paveldu.

Tad Santa Klausą lietuviškai galėtume vadinti Seneliu Gintautu ir prašyti, kad jis apgintų mūsų tautą, pirmiausia nuo pikčiausių vidinių priešų – proto aptemimo ir dvasios menkystės. Kas nori, gali tai daryti rimtai, kas nori – juokais. Svarbiausia, kad suveiktų. Juk tai šventas burtų ir stebuklų laikas!

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. Smalsuolis:

    Puikios mintys, ačiū. Bet, deja, teginiai dėl Kalėdų eglutės vėlyvo atsiradimo – neteisingi, arba originaliai naujoviški. Tikrumoje yra daug daug išlygų ir netirtų klaustukų

  2. Miškų katė:

    Labai Jums ačiū už itin prasmingas, tautos mentą stiprinančias įžvalgas. Jūs kaip visada – neprilygstamas savo ieškojimais ir kerinčiais atradimais. Lietuvių Kalėdų dvasia-senelis vardu Gintautas – tai nuostabu! Tikiu, kad jis jau labai seniai ir skalsiai Jus apdovanojo: suteikė širdies jautros ir šilumos bei išminties šviesos, sąžinės skaidros, proto aštrumo ir nepaprasto darbštumo, kurių vaisiais taip dosniai dalinatės ir su mumis. Kiekvieno Jūsų straipsnio ar pokalbio su Jumis laukiu kaip aušros, kuri, tikiu, nors po lašelytį atitirpdo sielos stingulį ir viltingai pažadina daugelį mūsų.
    Nuoširdžiai linkiu, kad žengiant pro Metų Vartus Laimė savo baltas drobes, margas šimtaraštes juostas klotų išilgai Jūsų gyvenimo kelio!

  3. Aš visada stengiuosi apsisaugoti nuo blogio. Kiekvieną rytą eidamas iš namų – štai ką padarau: Iš savo galvos ištraukiu kelis plaukus ir sudėjęs juos tarp pirštų apšlakstau vandeniu, tada tris kartus apsisukęs apie save perlaužiu gluosnio šakelę ir numetu šalin. Patikėkit tiesiog vyksta stebuklai. Blogis manęs nepuola, o kartu ir nežmoniškai sekasi. Pabandykit ir jūs.

  4. Kęstutis:

    Dainiau, gerų jums Naujųjų Metų, stiprybės, sveikatos ir ištvermės. Jūs gi mūsų Protėvių papročių, Senojo Tikėjimo pats tikriausias Gintautas…

  5. mvasionis:

    Kaip visad Dainiaus Razausko žodis tiesiog Dievui Seneliui į ausį.
    Norėtųsi tik papildyti apie tai, kada gimęs istorinis asmuo Jėzus iš Nazareto. Toks asmuo Jėzus turėjo gimti 6 metais prieš Kristų. Astronomai nustatė, kad tą rugsėjį pasirodo ryški žvaigždė — tai Jupiteris ir Saturnas (stebint iš Žemės) suartėja ir danguje atrodo kaip labai ryški žvaigždė. Astronomai lengvai apskaičiavo, kad taip įvyksta kas 800 metų.
    Tada dar valdė Erodas Didysis, tai jis išsigandęs, kad gimė Žydų karalius jam galįs tapti konkurentu, todėl įsakė išžudyti visus berniukus. Trisdešimt trijų metų Jėzų nukryžiavo 27 mūsų eros metais (6+27), t.y.pirmais metais, kai dar nepatyręs Pontijus Pilotas buvo atsiųstas iš Romos prižiūrėti žydiškos provincijos, todėl dar nesusigaudė situacijoje ir Žydų šventikų prašomas leido nužudyti šventą žmogų. Na visa kita — mitologija.

  6. mvasioniui:

    Visa kita gal ir mitologija, o tai, ką Jūs papasakojote – tikrų tikriausia stebuklinė pasaka. Žydų sukurta pasaka žmonijai valdyti, kuria apdujęs pasaulis patikėjo kaip tikrove.

    • Kęstutis:

      … na kaip čia gali nepatikėti, kai tuo metu visi netikintys degė inkvizicijos laužuose… Ir Lietuvoje galiojo 100 metų mirties bausmės už, bet kokias Senojo Tikėjimo apraiškas ir jos buvo vykdomos…

    • Juozas:

      Kęstučiui ir co.
      Jūsų žinios apie krikščionybės plitimą ir platinimą šiek tiek neatitinka faktų. 300 metų po Kristaus būtent krikščionys degė laužuose, buvo žudomi arenose, užsiundomi alkanais liūtais. Beje, romėnai garsėjo savo tolerancija religijoms, kodėl tuomet jie taip elgėsi ? Pagrinde dėl melagingų įskundimų, o skundė juos daugiausia žydai (gal kaip atskalūnus, eretikus ?). Todėl sakyti, kad žydai išplatino krikščionybę, yra mažų mažiausiai nepadoru

  7. aitvarai:

    Ačiū !!!
    Gerų derlingų metų !
    Ir – kuo palankiausių vėjų.

  8. Kodėl:

    Kodėl Alkas straipsnį apie Kalėdas įdėjo joms jau praėjus? Tos mintys skirtos stebuklingam Kalėdų metui,bet skaitytojų laiku nepasiekė, o iki kitų Kalėdų straipsnis bus pamirštas.

  9. Visa kas pasaulyje gimsta ar tarkim lukštą prasikalęs išsirita iš kiaušinio dar turi užaugti, todėl gruodžio 25 d. veikiau derėtų laikyti ne Saulės gimimo, o jos “užaugimo” (išsiritimo iš “lukšto”, išsivadavimo iš “kalėjimo”), data… Visai gali būti, kad iš žodžio “kalėti” gali būti ir Kalėdų pavadinimas.

  10. Danutė:

    Niekas nesugeba geriau paaiškinti senojo tikėjimo ir papročių prasmės. Ačiū Dainiui. Gera skaityti išmintingo ir išsilavinusio žmogaus, kuris pats gerbia protėvių gyvenimą.

  11. Kadangi Žemė nuolat verčiasi per savo ašigalius, tad ateina laikas, kai jos tai vienas, tai kitas ašigalis, atsigręžę į Saulę..Taip, kas 3000 metų įvyksta Žemės ašigalių kaita. Tuo metu, ir pasaulio kultūrose, gimsta arba miršta DIEVAI- įvyksta dievų kaita. Beja, arijų-baltų šaltiniuose būta įvairaus rango dievų. Aukščiausiojo rango tapatinami su SAULE!
    Beje, SARMATIJOJE (nuo 1-jo iki 4-jo amžiaus – nuo Baltijos iki Juodosios jūros) vyriausiu dievu buvo dievas GŪDAS! Anot graikų geografo Klaudijaus Ptolemėjaus, tuo metu šioje teritorijoje gyveno 61 gentis, kurių bendrinė kalba buvo LIETUVIŲ. Anot Marijos Gimbutienės, tai buvo SARMATIJOS AUKSINIS LAIKOTARPIS!
    Anot prof. Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės, 500 metais :MĖNULIUKAS SIUNTĖ PIRŠLIUS PAS SAULŪŽĘ O NETRŪKŪS JĄ IR VEDĖ. (Mat, nuo 500 -jų m,pr.m,e. iki 500-jų mūsų eros metų, dabartiniame Šiauriniame Žemės pusrutulyje, viešpatavo tiktai vienas MĖNULIUKAS! ).
    Beja, 325 metais Romos imperatorius Konstantinas I mūsų protėviams paskelbė KRYŽIAUS KARĄ , kuris tęsėsi iki 1378-jų metų! Juo metu, anot šaltinių, buvo įvykdytas LIETUVIŲ GENOCIDAS, po kurio LIETUVA prarado ne tiktai savo istorinę ATMINTĮ, bet ir RAŠTĄ !!!

    • Kęstutis:

      Na negi jums dar niekas nepasakė, kad tas “jūsų žemės ašigalių vartymasis” jau nebe juokingas, tai atrodo visiškai kvailai… Tokius “arabus pūsti” galėtų žmogus be jokio išsilavinimo, o jūs rašote – inž. ir ką tai galėtų reikšti? Nežinau kelintos klasės dabar, bet mano laikais pakako 11 klasės Astronomijos vadovėlio išsiaiškinti, kad žemės ašies pokrypis svyruoja tik kelis laipsnius. Paskutinis mokslininkų pastebėtas pokytis vyko prieš 15000 metų… Apie jūsų “mėnulius” jau geriau patylėti, tai jau už, bet kokių svarstymų ribų…

  12. Kęstuti, mes – LIETUVIAI privalome didžiuotis padarytais PASAULINIAIS ATRADIMAIS, o ne niekinti vienas kitą! Beje, šį JUODĄ DARBĄ palikime daryti mūsų priešams! Jie tai moka daryti puikiai! Ankščiau ar vėliau TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS ir jų VYKSMĄ, PRIVALĖS PAŽINTI kiekvienas moksleivis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: