J. Vaiškūnas. Kalėdos primena – Lietuva yra ČIA! (26)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt, G. Vaiškūnaitės nuotr.

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt, G. Vaiškūnaitės nuotr.

Saulei įriedėjus į žiemos žemuosius rytus ir Pasauliui panirus į didžiosios tamsos galių gelmes – švenčiame Kūčias bei Kalėdas.

Mūsų protėvių sakmės byloja – kadai Pasaulis skendėjo Tamsoje. Tuomet Dieviškas Kalvis, pasak senųjų metraščių vardu Televelis, paėmęs blizgančią geležį, kalė, kalė ir per šešerius metus nukalė Saulę. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į Dangų. Ir iki šios dienos Ji ten tebešviečia. Latvių sakmėse priduriama, jog Saulę sukūrė Dievas su Kalvio pagalba: Dievas liepęs kalviui nukalti apvalų skridinį. Kalvis nukalė. Tada Dievas nuspalvinęs tą apvalų skridinį aukso spalva ir pakabinęs danguje. Taip atsiradusi Saulė.

Iš mūsų protėvių sakmių taip pat išplaukia, kad visą pasaulį globojančią Saulę vieną kartą patykojęs pagavo galingas Karalius ir įkalino Ją pačiame tvirčiausiame bokšte. Pasaulį apgaubė Tamsa. Ištisus mėnesius nebuvo matyti Saulės, ir visa kas gyva Pasaulyje pradėjo šalti ir mirti. Tuomet Saulei į pagalbą atėjo Zodiako ženklai!  Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę Ją žmonėms. Taigi, kūjis esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę Šviesą [1].  Gintaras Beresnevičius buvo įsitikinęs, jog šį sakmė apie Saulės vadavimą buvo svarbiausia baltų sakmė.

Ši sakmė paaiškina, kad Dievų sukurto Pasaulio Darnai nuolat kyla grėsmė, ir kad mes privalome protėvių papročiu daryti viską, kad neleistume Pasauliui pražūti. Todėl kaskart, kai Saulė, žemėdama ir vis silpniau švytėdama, vėl nustodavo šildyti Žemę, mūsų protėviai apeigomis kasmet kartodavo Dievų ir Didvyrių Saulės vadavimo žygį – žygį, kuriuo mirtingieji kadai atgavo Dieviškąją Šviesą.

Iš čia ir kilo mūsų prigimtinio tikėjimo kalėdiniai papročiai bei apeigos. Užvaldžius pasaulį  Tamsos galioms, su artimaisiais, Dievais ir protėvių vėlėmis susitelkiame prie savo namų židinio bendroje Kalėdų išvakarių vakarienėje – Kūčiose. Kalėdų dieną valkiojame ir deginame seną blukį, o įžiebdami iš jo ugnį – vaduojame žiemos kalėjime Tamsos Valdovo įkalintą Saulę… Mūsų namus aplanko protėvius ir Dieviškuosius didvyrius įkūnijantys kaukėti sakmių Saulės vaduotojai – kalėdiniai persirengėliai. Jie ragina mus ir kviečia įsijungti į mūšį dėl Saulės Šviesos, į kovą dėl gyvenimo.

Ir nors dabar geriau nei bet kada žinome, jog gamtinė Saulė į dangaus skliautą sugrįžta ir pradeda budinti Žemę iš žiemos miego be mūsų pastangų, tačiau neabejotinai aišku ir tai, kad mūsų gyvybė ir sveikata – tiesa sakant, visas mūsų gyvenimas šiame Pasaulyje tiesiogiai priklauso nuo Jos. Gyvendami Saulės ritmu, esame Jai pavaldūs, bet, deja, Saulės amžiaus nugyventi mums neduota.

Todėl jaučiame, kad kiekvieni gyvenimo metai  gali būti mums paskutiniai. Saulė sugrįš – jos spinduliai prikels gamtą, tačiau mūsų joje jau nebebus. Tad, kartodami protėvių patikėtus apeiginius veiksmus, patys vaduojamės iš tamsos stingulio, ir iš mirties gniaužtų gelbstime nuilsusias bei apmirusias sielas, kreipiame jas į gyvenimą, į žygį už Šviesą – kad savų protėvių ir savų Dievų mums įkvėptomis vidinėmis  galiomis nuveiktume didingus darbus, dėl kurių čia ir dabar esame pasiųsti Kūrėjo.

Taip gyvenant mūsų dvasinis pasaulis nušvinta. To ir laukia iš mūsų protėviai, patikėję  mums žodžius:  švietimas, šviesuolis, šviesuomenė…  Tad ir mūsų Tautinės giesmės kiek kitoks giedojimas tarpukariu, dabar, Kalėdų šviesoje, tampa daug geriau suprantamas:

Tegul Saulė Lietuvos
Tamsumas prašalina,
Ir Šviesa, ir Tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Juk Lietuva ne tik geografinė sąvoka. Lietuva tai – švietimas, šviesuomenė, tai švytėjimas, kylantis iš mūsų protėvių pasaulėjautos ir gyvenimo būdo, rusenančio ČIA – mūsų širdyse. Ir mes esame reikalingi Pasauliui, nes, pasisėmę stiprybės iš savo tautos praeities šaknų, galime šio Pasaulio mirtingiesiems vėl sugrąžinti Dievišką Šviesą.

___________

[1] Tai žodžiai, užrašyti 1401–1404 m. Žemaitijoje krikščionybę skelbusio vienuolio Jeronimo Prahiškio (1369–1440 m.), pasakojusio apie aplankytą „gentį“, garbinusią Saulę ir pagarbiai laikiusią didelį geležinį kūjį.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. jurgis:

    gražiai Tu čia parašei… Šventų Jums Švenčių!

  2. Romas:

    Dėkui Jonai už pasiaukojantį darbą. Sveikatos tau ir stiprybės.

  3. Vargu ar senovėje pasaulis galėjo būti suprastas, kaip kažkokių nuolatinių šviesos ir tamsos jėgų priešpriešos vyksmas. Veikiau, kad jis buvo suprantamas, kaip šių jėgų objektyvus cikliškos darnos reiškimasis…

  4. super:

    per Kalėdas dauguma emigrantų sugrįžta – vadinasi, tie žodžiai “Lietuva yra ČIA” tikroviški ir magiški…

  5. Skalvis:

    Mielas, Jonai, labai Jus ir Jūsų žmoną gerbiu. Esat gimę po laiminga žvaigžde. Džiugu, jog primenat kaip suprato Pasaulį mūsų protėviai. Mes, turint omenyje mokslo pasiekimus, jį suprantame kitaip. Bet Tikėjimas išlieka tas pats: Tamsa, Šaltis, Materializmas, Instinktai …. Gamtos neatsiejama dalis. Žmogaus paskirtis Tai nugalėti. Ne visiškai. Ne visam. Tai neįmanoma. Bet ir Dora negali išnykti. Nebegali daugiau Lietuvoje viešpatauti tik Blogis. Turi rastis ir Gėris. Blogio nenugalėsim niekada. Bet kartais galim mes prieš jį laimėti. Tapti laimingais. Mano įsitikinimu, Lietuvos tikėjimas : tikėjimas Dora. Doras nėra durnas. Blondinas nėra idiotas.

  6. Žemyna:

    Ačiū Autoriui už taip paprastai ir taip gražiai į Esmę suvestas mintis.
    Ačiū už tai, kad visiems, kam Lietuvą skauda, įkūrė jaukų kampelį, kur galime mintimis dalintis, kad sužinome tai, kas svarbu.
    Ačiū už nenuilstamą darbą Tautos labui.

    • Skalvis:

      Nu ačiū ačiū, bet man Jono dėka reikia laukti į tą jaukų kampelį valandų valandas kol patvirtins. Kaip rusų laikais prie kefyro…

      • Kęstutis:

        …greičiausiai kompiuteryje veikią programa keičianti IP adresą, tada pasisakymas iš karto neatpažįstamas, tenka laukti kol redaktoriai perskaitys ir patvirtins… Ir man taip buvo. Kai programą išjungiau, atsiliepimus spausdina iš karto, vaikai prisėda paleidžią programą ir vėl tenka laukti…

      • Žemyna:

        O, man tai nauja – mano kompiuteris pats gali apsimesti esąs tai Ляпенин’os, tai La Pen, tai Lapėnienės kompiuteriu? Charmant! Maniau, jog, „debesyje” esantis IP keitiklis, klientui prašant, iškraipo jo IP. Bent jau kažkada seniai seniai susidarė toks įspūdis, kai skaičiau kažkokių RU auksarankių reklamą.
        Mano žinutės patenka į „laikino sulaikymo kamerą”, kai įdedu i-adresą, arba įrašau žodžių, galinčių pažeisti nekiršinimo ar kt. įstatymą. O dėl to negaliu įsižeisti – esame čia svečiai, negalime siautėti be taisyklių!

  7. Gerb. Pranė Dundulienė ir Marija Gimbutienė mums praneša, kad : ” 500 – taisiais metais “MĖNULIUKAS SIUNTĖ PIRŠLIUS PAS SAULUŽĘ O NETRUKUS JĄ VEDĖ”. Nuo to laiko, kai MĖNULIUKAS “vedė SAULUŽĘ, Šiauriniame Žemės pusrutulyje įsivyravo SAULĖS IR MĖNULIO DVIVALDYSTĖ!
    (Mat, nuo 500-jų m.pr.m.e. iki 500-jų mūsų eros metų, dabartiniame šiauriniame Žemės pusrutulyje, VIEŠPATAVO tiktai vienas MĖNULIS! Mūsų pusrutulyje buvo tiktai NAKTIS ir ŽIEMA!).
    Nuo 2500-jų iki 3500-jų metų Šiauriniame Žemės pusrutulyje VIEŠPATAUS tiktai viena SAULĖ! (Mienuliukas, kurį laiką, gaus užtarnautas atostogas).

  8. ŽEMAITIS:

    Bet ta Lietuva (populistų valdžia) niekaip nesugeba pripažinti Senojo baltų tikėjimo “Romuva” bendruomenės, kaip tradicinės…
    Visiškas absurdas – kas gali būti tradiciškiau, už senąją mūsų religiją? Taip, ji dalinai rekonstruota, tačiau joje daug ir iš gyvosios atminties atėjusių elementų. Ji veikė ir tarpukario Lietuvoje (Visuomio Romuva). Tiesa, Latvijos “Dievturi” tarpukaryje buvo pripažinti, Visuomio Romuva teisiškai ne. Bet vis tiek dabartinei “Romuvai” jau daugiau kaip 25 m., tad valstybė (jei tik ji yra teisinė) PRIVALO ją pripažinti kaip tradicinę religiją.

    • Gintvilė:

      tiksliai, kokiuose stalčiuose nugulė ir kodėl seimas nepabaigia pradėto reikalo – pripažinimo baltų religijos?

    • Bartas:

      Užmiršot didžiausią Ramuvos priešą. Lenkų “božnica” ir jos “brolius tikėjime”. Ji va tik ano paskirtas “sargybinis” , kad Lietuva nenuklystų ten, kur tūkstančius metų gyveno. Kitaip gyveno ir nemokėjo va tik anam duoklės. Tarp kitko, kas galėtų pasakyti , kiek , apytikriai, Lietuva sumokėjo ir moka va tik anam . Apie kraują nekalbam – kainos nėra.

  9. Atmintis:

    Valstybės baltų religinės ideologijos raidos požiūriu semiotikas Julius Greimas knygoje „Tautos atminties beieškant” kreipėsi į esminę lietuviškų precedentų erdvę, pažymėjo žynių ir valdovų mentalitetą, atsispindintį dievų vaizdiniuose ir ritualuose, išskyrė oficialųjį „Mindaugo giminės” panteoną ir valstietiškus dievus, ypatingą dėmesį skirdamas precedentiniams dalykams. Senojo tikėjimo ir tikybinės santarvės atgarsis itin ryškus 1257 m. įvykiuose prie Kijevo. Slavų metraštis perteikė baltų pasaulėvaizdžiui vertingą informaciją: „Suderinęs su kurija, prigimtinio tikėjimo neatsisakė nei pats Mindaugas, nei jo kariai, minėję ties Vozviagliu Dievą Rikį (Diveriks) ir Angdievį (Angdievas). Rikdievio – kaip karių ir Angdievio – kaip žuvusiųjų dievybės

  10. Žemyna:

    Reportaže iš globalių lietuvių, garsinančių LT pasaulyje, sąskrydžio (M.Mažvydo b-koje) buvo skaudu klausyti poros dalyvių apgailestavimus, kad Lietuva anglams atvykti nepritaikyta, kad čia viskas lietuviškai… Ar jiems jau visur, kur koją pastato, turi Anglija būti?

  11. Gerbiamieji, mūsų laikais, Seimas pirmiausiai turėtų rūpintis SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS PRIPAŽINIMU, KAIP PO SENIAUSIU PASAULYJE, PAVELDO OBJEKTŲ! Prisiminkime ką, dar prieš 200 metų, rašė genialusis baltų filosofas Emanuelis Kantas :”LIETUVIŲ KALBĄ REIKIA IŠSAUGOTI, NES JINAI TURI RAKTĄ KURIS IŠSPRENDŽIA NE TIKTAI FILOSOFINES, BET IR TAUTŲ RAIDOS PASLAPTIS”.
    Tikiu, kad gerb. Jonas Vaiškūnas ir jo “komandą”, pirmenybę atiduos LIETUVIŲ KALBAI IR JOS IŠSAUGOJIMUI!

    • Skalvis:

      Nežinau kaip Mūsų ”dantis” virto į ”zub”’ , bet čia čia visiškai pritariu. Tik norėčiau patikslinti, kad lietuvių kalba yra pradžiapatė visai baltosios rasės giminei. PS: delfinai irgi šneka.

  12. Skalvi, ačiū už taktišką patikslinimą. Kas link “zub” , tai jis į mūsų kraštą atkeliavo drauge su mūsų protėviais, kurie kadaise 6000 metų keliavo NUO JAPONŲ SALŲ iki ANGLIJOS! Kaip žinome, dalis mūsų protėvių taip ir liko Japonų salyne, Ten jie dabar yra vadinami AINAIS! Vienas indas sakė – “zub” reiškia – “kirsti”. Kitas indas, kad – “kertantį kardą”!

  13. TEODORAS NARBUTAS “LIETUVIŲ TAUTOS ISTORIJA” psl. 327 IV lentelė.( Aštuoni antspaudai su žalčiais; f – Zubas (Zub)). 1480 m. Pateiktame herbe – dvi – skirtingomis kryptimis nukreiptos strėlė, tarp kurų rangosi žaltys.”
    O štai Mažeikių etnografo A. Poškaus dovanotas tyrinėjimas: ” Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, 1920 m. įsteigta pradinė mokykla. Jos buvo J Zubino ( mano bočiaus – daraktoriaus), A. Norkaus, Ig. Smilgio, P.Gailiaus ir nuo 1933 m. viršaičio A.Venckaus sodybose.” Ir.t,t.” A. Poškus. ( Bočius ir jo sūnus Jonas- mano tėvelis, 1941 m. nukankinti Sibire). Šlovinkime LIETUVĄ ir nepamirškime jos GARBINGIAUSIŲ ŽMONIŲ ir jos GARBINGĄJĄ PRAEITĮ!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *