Su žiemos pradžia, adventinių ankstyvųjų pamaldų – rarotų tradicija, jaunimo bendravimo papročiais persipina stebukliniais ir tikrais įvykiais grįsti nutikimai su vilkais. Šaltis, sniegas ir badas šį paslaptingą miškų žvėrį gena arčiau namų ir vis dažniau jis susiduria su žmogumi.
Niūriausias žiemos pradžios metas vadintas vilkų dienomis, vilkų ruja: Andriejaus diena, tai jau žmonės pasikalba, kad negalima ulioti, nes vilkai, vilkų rujos siautėja, traukia arčiau kaimo (Gaidelių k., Utenos r.). Adventas atėjo, vilkų ruja pajudėjo (Merkinė). Gruodis ataja – vilkų dienos prasidėja (Molėtai). Kaip žiema liuob prasidės, tai motušėlė sakys: vilkų dienos, tamsi, šalta diena, pri žiuburio sėdėsima (LKŽ Endrijavas, Klaipėdos r.).
Apie vilkų suaktyvėjimą žiemos pradžioje pasakoja ir medžiotojai: „Per adventą žmonės matydavo vilkų gaujas, sakydavo, vilkų vestuvės (veselijos). XIX a. pabaigoje į Duokiškį užklydo 13 vilkų gauja. Per veselijas vilkai labai drąsūs ir pikti. Jei puola žmogų vilkė, tai kartu puola visa gauja. Bėda buvo žmogui, gaują sutikusiam. Vilkai užpuldavo per mišką rogėmis važiuojančius žmones. Vienišius vilkas esti nepavojingas, jei bėga su pakelta uodega. Tada jis esąs sotus. Jeigu vilko uodega paspausta tarp užpakalinių kojų, toks esąs alkanas ir visada puola“ (Žumbakys, 2016, 1149).
Rumunijoje vilkų globėju laikyti šv. Petras ir šv. Andriejus. Lietuvoje vilkų globėju laikomas šv. Jurgis, bet išskirtinis dėmesys vilkui advente neatmeta galimybės, kad ir mūsų kraštuose vilkas galėjo būti ir advento pradžią skelbiančio šv. Andriejaus globojamas.
Apie vilko vaidmenį šiame sakralizuotame laike galima kalbėti net keliais aspektais. Vilkas – toteminis gyvūnas, likęs žmogaus neprisijaukintoje erdvėje. Santykis tarp vilko ir žmogaus dažnai pagarbus. Sutikai vilkų – su lazdu nemosuok. Sustok ir lauk. Jei pavyks, kad tavo ir vilko akys susitiko, o tu akių nenusukei… Sekundės reikalas. Ar jis tavi puls, ar jis tavo akyse kažkų tokio pamatė ir atsitrauks pirmas (Mištūnų k. Šalčininkų r.). Užrašyta tikėjimų, kad sutiktas vilkas nepuola žmogaus, jei pastarasis jam nusilenkia ar „žmogiškai“ su juo pasisveikina. Kad išvengti vilko dantų, reikia nedelsiant jam pažadėti kokį nors savo gyvulį.
Vilkas „jaučia“ pagarbą žmogui: Vilkas pasiskundė lapei, kad jam neteko suscikc žmogaus. Lapė sako, vilke, verta pažyc žmogų, ainam aš tau parodzysiu, kap atrodo žmogus. Nuvejo abudu arcau kaimo, mato piemenaicį su tarbuki, bandų beganancį. Vilkas klausia lapės: „Ar ca žmogus?“ „Iš jo dar cik bus žmogus“. Aina toliau ir mato – aina dziedukas su lazduki, šluotų susrišis. Vilkas klausia: „Ar ca jau žmogus?“. Lapė: „Ca jau buvo žmogus“. Aina toliau, mato už medzo stovi strelčius. Lapė ragina: „Aik, vilkeli, arcau, suspažysi – ca jau žmogus“. Vilkas slenka arcau, o strielčius kad šovė ir pataikė vilku lopon. Vilkas bėga ir kaukia iš sopulio, o lapė tupi už ėglio ir sako: „Vilkeli, tai ar suspažinai su žmogum?“. Suspažinau ir supratau, kokis jis galingas, su juom raikia skaicycis…(Puvočių k., Varėnos r.).
Etnologas Rolandas Petkevičius rašo: „Vilkas dalyvauja pasaulio sukūrimo, sunaikinimo ir atsinaujinimo rate Neabejotina yra tai, kad iš visų žvėrių liaudies tradicija daugiausia mini vilką, kad šaknis „vilk“ yra vienas labiausiai paplitusių sandų visame baltų vardyne, kad vilkas yra svarbus tiek pasaulio sukūrimo, tiek jo sunaikinimo sakmėse (kaimynų skandinavų Saulę prarysiantis vilkas Fenris, baltų vilkas aplink Saulę sukasi, praryti nori ir t.t.); jis dalyvauja pasaulio sukūrimo, sunaikinimo ir atsinaujinimo rate“ (Petkevičius, 2012).
Adventas tai ir yra tas laikas, kai žmogus apeiginiais veiksmais, ritualais bando įsukti pasaulio atkūrimo, atsinaujinimo ratą, tai ir vilko minėjimas persitvarkymo chaose neatsitiktinis Dar ir šiandien pateikėjai adventą sieja su paslaptinguoju, baugiuoju žvėrimi: Advento metu vilkai ieško grobio arčiau žmonių sodybų. Per adventą gerai matosi vilkų pėdos. Jas pamatęs į jas mesk žalią šakelę – vilkai nebeateis gyvulių pjauti. Vilko šeduviai neminėjo prie Kūčių stalo, išvis vilko gryčioje minėti negalima, nes gyvulius išpjaus – vilką mini, vilkas čia. Vilkas turi devynių vyrų protą. Vilkai per adventą kai staugia ir žiūri į dangų – dangus temsta, o jeigu kaukdami žiūri į žemę – žemė dreba (Šeduva).
Kai kurie etnologai dažną vilko minėjimą kalendorinių švenčių tikėjimų kontekste sieja su vilko kaip žvėries kulto liekanomis. Vilko nepaprastumą liudija tikėjimai, kad žmogus tam tikrose situacijose gali būti paverstas vilkolakiu, kartais atlikdamas tam tikrus veiksmus žmogus ir pats geba kuriam laikui įgauti vilkišką išvaizdą ir jo būdą: Vilkalokai būdavo. Bernas buvo vienas pas gaspadorų ir mato, kad gaspadorius išaina ir išaina… Randa, kad partysta, tai paršų, tai baronų… Šeima mėsos neapvalgo. Bernas nuveis pažiūrėc, pasekc – ir iš kur toj mėsa? Mato bernas, kad puodukas perverstas, peilis insmeigtas ir tas gaspadorius per tų puodukų persiverca ir pavirsta vilku. Raganius. Bernas tų puodukų sumušė, peilį nulaužė… Gaspadorus vilku lakiojo, prismušė in vilkų bandų…Vienas ganė, ir gi raganius, sako, kici kap kici, bet tau vilke jau gana lakioc. Ir atvertė tų vilkolakų. Atvertė, kad jau sanas dziedas… (Gailiūnų k. Varėnos r.).
Vilkolakiais ar vilkais piktos valios žmonės paversdavo visą vestuvininkų pulką. Ir visa svodba nuėjo vilkais (LKŽ, Apsas, Breslaujos r.). Vilkolakius/vilkus – vestuvininkus galima atskirti iš jaunosios nuometo liekanų. Kartais minint mitinius reliktus nusakomas ir konkretus stebuklinio įvykio laikas. Šiuo atveju, kalėdinis: „Miškinga Lietuva svetimšaliams kadais atrodė tikra vilkolakių karalystė. Vokiečių vienuolis Peuceris net septynioliktame amžiuje tvirtino, esą, Lietuvoje ir Livonijoje kasmet, gruodžiui baigiantis, visi raganiai renkasi prie vienos upės, kurią perbridę (gal ledu perėję?) tampa vilkolakiais. O jų susirenka visa armija – dešimt tūkstančių! Na, ir tada siautėja – siaubia tvartus ir gryčias. Po dvylikos dienų vilkolakiai grįžta į kitą upės krantą ir ramūs skirstosi žmonių pavidalais namo“ (Kolonaitis, 2012).
Vilko išskirtinumą rodo ir dar viena žmogiška savybė – kerštingumas: Ty in Nemunų yra vieta „Vypučtkos“ ir ty vyras rado vilkų olų. Šakėm išbadė visus vilkucus. Ir vilkas atsiminė, kas jo vaikus išbadė, tai atejo in tų gaspadorų ir visas avis išpjovė. Tas žmogus pjovė avis ir pardavinėjo mėsų. Matai, vilkai kerštingi ir išpjovė to gaspadoriaus avis, keršino (Gailiūnų k. Varėnos r.).
Mažų vilkų vestuvės būna prieš Kalėdas, o nuog Kalėdų iki Gramnyčių būdavo didziulių vilkų jurinos visųlaik (Mištūnų k., Šalčininkų r.). Taigi adventas – jaunų vilkų vestuvių metas.
Vilkas minimas ir žmonių vestuvinėje tautosakoje, papročiuose. Stebuklinėse pasakose vilkas trečią brolį (kvailutį) nuneša į kitą karalystę parnešti sergančiam tėvui gyvojo vandens. Etnologų nuomone, vestuvių papročiuose vilkas atlieka mediatoriaus vaidmenį ir siejamas su svetimu, anapusiniu pasauliu. Bet gal ne tik ši savybė atrasti kelią į kitą erdvę lėmė tikėjimą, kad merginoms sutikti kelyje vilką ar bent jau pamatyti jo pėdsakus – geras ženklas. Tas geras ženklas ne kas kita kaip ištekėjimo pranašavimas.
Mūsų tautosakoje, papročiuose vilkas siejasi ir su jaunikio įvaizdžiu. Jei sapnuosi vilkų – ženykas. Mergos kožna norėjo susapnuoc vilkų, tai buvo pemna, kad greita apsiženis (Trakiškių k., Varėnos r.) Kap pirma in tas rarotas nakcim ajo, tai, sako, tankiai vilkų sustikdė. Išsigųsta, bet jau tos, katros užragi, jau, sako, toj užragėjo, jau kitų žiemų šita in rarotus neis su mergom (Puvočių k., Varėnos r.). Žinotas tikėjimas, kad, sutikus vilką, reikia jį pavadinti berneliu. To užtenka, kad vilkas nepultų.
Jaunikio ir vilko asociacijas galėjo lemti ir istoriniai siužetai – vilkais buvo vadinami kunigaikščio kariaunos vyčiai, kurie atjodavę į gyvenvietes rinkti duoklės. Simonas Daukantas rašė, kad jaunasis prieš vestuves siųsdavo jaunajai „savo karės žirgą, ragotinę ir kardą ar kalaviją, rodydamas tuo, jog yra karės vyru“ (Daukantas. 1976, 462).
Dar įtikinamiau, kad vilko-jaunikio požymius galėjo palaikyti senieji vestuvių papročiai, kai jaunikis vestuvių išvakarėse savo būsimąją lankė persirengęs vilku. Pavyzdžiui, Adutiškio apylinkėse XX a. pradžioje buvo paprotys apdovanoti jaunąją dar prieš tuoktuves bažnyčioje: Jaunoji su vainikėliu sėdi už stalo, apdengto balta staltiese, šalia sėdi vyriausia pamergė. Svočia duoda ženklą muzikantams, kurie užgroja maršą. Jaunosios motina atneša ir pastato ant stalo priešais dukterį lėkštelę, apdengtą balta skepetaite. Taip pat atneša apvalų duonos kepaliuką. Tėvas atneša butelį ir dvi taureles ir atsisėda netoliese. Motina atneša dovaną jaunajai – drobės rietimą.
Guogiai (nekviesti svečiai)dainuoja:
Tavį, Mariula, motułė dovanoja;
Žemai pasiskloniok, rankelę pabučiuok.
Tada atsikelia tėvas ir neša dovaną jaunajai duonos kepalą ir pinigą. Guogiai dainuoja:
Tavį, Mariula, tėvelis dovanoja,
Žemai pasiskloniok, rankelę pabučiuok.
Toliau neša dovaną sesuo, broliai ir kiti giminės. Per jaunosios dovanojimą viešpatavo draudimas – negalėdavo dalyvauti jaunasis – „vargelis dovanoja”, sakydavo. Vis pasitaikydavo, kad jaunasis persirengdavo ir įsprukdavo į jaunosios namus. Jis persirengdavo meška arba vilku (išvirkščiais kailiniais, ausine kepure, veidas juodai išsuodintas) ir meta į lėkštę saują metalinių pinigų, kad net sužvanga. Guogiai uždainuoja:
Tavį, Mariula, meška/vilkas dovanoja,
Jai nesiskloniok ir nebučiuok (Adutiškis).
Nieko nuostabaus, kad papročiuose maišoma vilkas su meška – vilko kultas artimai susijęs su meškos kultu.
Jūratė Šlekonytė rašo: „Jaunikio ir jo pulko tapatinimas su vilkais iš dalies gali būti siejamas su vogtinėmis vestuvėmis. Senovės hetitų įstatymuose teigiama: jei vyras su savo būriu jėga išsivesdamas moterį užmuša kelis žmones, sakoma, kad jis „tapo vilku“. Panašių atitikmenų randame ir lietuvių tautosakoje. Vilko kaip persekiojančio jaunikio paveikslas atsiskleidžia kai kuriose pasakos „Magiškas bėgimas oželiui padedant“ variantuose. Tėvas priverstas pažadėti vilkui dukterį. Atėjus laikui, vilkas jaunikis su savo pulku persekioja bėgančią mergaitę, norėdamas su ja susituokti. Tokių pasakų užrašyta ir Rusijoje. Toks vilko, kaip iš kitur atvykstančio jaunikio, vaizdinys aptinkamas ir kituose tautosakos žanruose, sakykim, tikėta, kad, jeigu merginai prisisapnuoja vilkas, netrukus bus piršliai“ (Panevėžys). Vilko jaunikio priešiškumas broliui pasakoje gali atspindėti ne tik vestuvių paprotinį priešiškumą, bet ir kitą tendenciją: vilkas traktuojamas kaip netinkamas jaunikis, nes yra gyvūnas“ (Šlekonytė, 2001, 128).
Vilką su vestuvių personažais, tikėjimais sieja ir laikas – senovėje adventas buvęs piršlybų ir vestuvių metas, o įsigalėjus krikščionybei jaunimo suėjimo, bendravimo, žvalgytuvių laikas, sutampantis su vilkų ruja. Pasirodo, kad su vilkais kartais tapatinamos ir merginos: Tikras atsitikimas: ėjo žmogus per mišką ir pamatė vilkų rują. Žmogus išsigando ir atsigulė po medžiu ant žemės ir nejuda. Pribėgo visa ruja vilkų prie žmogaus, vilkė pauostė, pakėlė koją ir apšlapino jį. Visi vilkai padarė tą patį. Žmogus parėjo į namus visas šlapias. Sako, rujai vadovauja vilkė. Ką ji daro, tą daro ir vilkai. Sakydavo, vilkstė. Vilkste vadindavo ir merginą, kuri vilioja berniukus ir daug jų turi (Šeduva).
Panašių pasakojimų aptinkama visoje Lietuvoje. Vėlai vakare per adventą toks Maciukas ėjo iš Kėriškės kaimo namo ir sutiko vilkų rują. Maciukas nusigando, parkrito į duobę ir guli nejudėdamas. Vilkai priėjo prie duobės, pasižiūrėjo ir apšlapino. Pirmiausia apšlapino vilkė, tada ir kiti vilkai (Žardeliškių k., Ignalinos r.).
Vaižgantas, aprašydamas kelionę į rarotas, užsimena apie vilkus kaip vestuvininkus ir kaip piktąsias dvasias: „– Vilkynėn įvažiavome… – pašnabždomis taria tau į ausį kelionės bendras. Krūmokšlis, anot to, sulig avies kailiu. Ale tai – Adventas, vilkų trako laikas: kodėl gi čia jiems neužbėgti, beveseliojant? Tiesa, jau daug metų čia jų nebesimato; ale buvo jų kuomet nors, jei ir tarpkalnis „Vilkynės“ vardą gavo. Andai „iš šalčio ir alkio“ pasiutę vilkai ėmė užpuldinėti skapiškėnus; apie 20 žmonių apriejo. Tiesa, vieną vilką užmušus, pasirodė tai pamergio, o ne vilkės būta: bet aprėtieji vis dėlto nebepagijo ir pasiutę pasimirė… Įsibauginę visokiomis pasakomis, žmonės vakarą bijojo ir koją iš trobos iškelti; duris iš vidaus ramstė, kad vilkai neįsilaužtų, nes pajutę kame žmonės, girdi, duris ima krimsti, langus darinėjosi, kad išvydę šviesą nešoktų į vidų. Paerzintoje žmonių vaidintuvėje vagys, žmogžudžiai-plėšikai pagaliau net ir velnuvos dvasios vilkų gauja pavirto. Kitur vilkai įnikę važiuotą ginties. Pasibaidęs arklys perkūnu namo parskrido, stačiai į kiemą ir į silpnai uždarytas dienadaržio (laidaro) duris. Greitakojai vilkeliai ginėsi pridūrę ir nepasijuto drauge su arkliu dienadaržyje atsidūrę ir užsidarę. Prisiėjo kailiai sugrįžusiam škininkui atduoti. Gerai jiems! Kam žmones baugina?
Kitur vėl eina sau bobutė ant rarotų ir mato didelę šunų gaują.
– Čiučiai, čiučiai… – ėmė gerinties bobutė. O čia kad gi sustugs vilknė, o paskui ją ir visi penkiolika vilkų, tai bobutė net pritūpė. Ir gerai atsitiko, nes bobutė, nors sustyrus, lig pirmojo žmogaus gyvenimo prisivilko, bent pastogėje dūšios iš persigandimo paleistų“ (Vaižgantas, 1907).
Matyt, vilkas dėl savo blogųjų savybių (plėšrūnas, kenkėjas, niūrus…) siejamas su piktomis dvasiomis. Etiologinėse sakmėse vilko kilmė dažniausiai siejama su mitine būtybe – velniu. „Čia velnias lipdo vilką iš molio. Pasak Norberto Vėliaus, vilkas ir velnias gali būti vartojami kaip sinonimai. Tokios tendencijos įžiūrimos keiksmažodžiuose, patarlėse, kur lygiagrečiai vartojami žodžiai „vilkas“ ir „velnias“. Su nepaprasta šio žvėries galia siejama ir baimė, kurią patiria vilką sutikęs žmogus. Tikėta, kad, „vilkui nešant avelę, kito žmogaus neprišauksi pagalbon, nes vilkas užbezda ir atima žmogui balsą“ .
Žmogaus baimės priežastimi laikomas nepaprastas vilko plaukas, kuriuo jis įduria žmogui. Tam tikrų demono savybių vilkas turi sakmėje, kurioje pasakojama apie vilką, gesinantį naktigonių laužą. Minėtame kūrinyje vilkas nuvejamas taip pat, kaip ragana ar velnias: į jį šaunama sidabriniu rožinio kryželiu, persižegnojama. Galimas daiktas, kad tokiam vilko tapatinimui su velniu galėjusi turėti įtakos ir krikščionybė (Šlekonytė, 2001, 128).
Ir lietuvių tautosakoje vilkas dažniausiai siejamas su velniu – ar velnias, ar vilkas – vienas biesas (Veisiejai). Mitologų nuomone, šis žvėris esąs velnio sukurtas, turįs velnio plaukus, velnio kraujo arba tiesiog esąs prarijęs velnią. Kartais pasakose ar sakmėse velnias pasirodo vilku arba atjoja ant jo.
Advento laikas tuo ir ypatingas, kad dvasios (taip pat ir nelabosios) suaktyvėję, priartėję prie žmonių sukultūrintos erdvės. Kaip jau minėta, vilkas neutralizuojamas panašiai kaip nelabasis. Pateikėjai prisimena: Kap per Andriejų, tai liepia vyram aucis išverstom kelnėm. Kelnėm išverstom avėjo, kad vilkai avių nenešot tuos metus. Kap seniau ganė erukus, mažukus būdavo gano, tai išlakia iš rugių ar kur, tai stveria ir neša… (Kaniavos k., Varėnos r.). Mokėjo vienas žmogus užkalbėc nog vilko, bet sako, jam raikia duoc kokis gyvulys. Už lenkų vaikščiojo kiaulės po gatves, buvo tokia mada, tai kiaulės vaikscojo ca už krūmų, už budinkų, du vilkai atlėkė, užpuolė… Kocėjo, kocėjo jas ca vaikydami. Gi va ragėjo Jono motka, tai jir niekur nebuvo apdraskyta net. Sako, jis žino kap raikia uzkalbėc – vilkas negali išsižoc, užkalba ar kap ty. Tai kocėjo tas kiaulas, o neinkųsta nieko (Ašašninkų k., Varėnos r.).
Dar vienas prisiminimas: Mikailiškių ir Voronių kaimuose buvęs paprotys gąsdinti advento metu susirinkusius žmones. Bernai apsivilkdavo išvirkščius kailinius, užsidėdavo pačių pasigamintas kaukes arba veidus išsipaišydavo suodžiais ir sutemus belsdavosi į langus ir staugdavo kaip vilkai. Tuo metu ir tikrų vilkų vaikščiota rujomis… (Dubingiai).
Panašūs papročiai buvę ir Elektrėnų apylinkėse: „Bernai mėgo šposaut. Pas Antanukienę buvo dvi mergos, tai mes kokios penkios iš Kampų tę eidavom vakarot. Advente ten rinkdavomės, Obeniuose, žaidėm visokius žaidimus, mezgėm. Namo einam vėlai. Bernai kai tykus žiemos vakaras, mėnulis šviečia, išsiverčia kailinius ir šliaužia keturioms kaip vilkai. Dar degtukais žibina, mat vilkų akys šviečia. Mes išsigąstam, rėkdamos atgal ar kur šonan, kur kokia troba arčiausiai. O paskui jiej an viso kaimo kvatoja“ (Šakienė, 2009, 331).
Įdomu, kad vilko išskirtinumą nusako ir posakis: Vilką minim – vilkas čia. Tai akivaizdus draudimas neminėti vilko vardo be reikalo. Jūratė Šlekonytė užsimena, kad Baltarusijoje gyvavo paprotys iki Kalėdų neminėti vilko, kad neprišauktum jo iš miško. Todėl jį vadindavo „koliadniku“ (Šlekonytė, 2001, 131).
Kalėdinį metą nusako ir Lietuvoje paplitęs posakis – arti yra metų pabaiga, vilkai tankiai brazdina į langą.
Vilkas prisimenamas ir Kūčių vakare: Prie Kūčių stalo prašydavo visus, kurie darydavo žmonėms skriaudos: vanagus, varnas, lapes, vilkus. Kai jau viskas paruošta, sudėta ant Kūčių stalo, išeisi į kiemą, atsistosi prie durų ir pakviesi visus ant Kūčių. Prašom pas mane ant Kūčios, vilke, lape, vanage… Proša tebia na Kūcia, tebia i tebia… Dabar nebekviečiu, nėra miško [pateikėja seniau buvo įsikūrusi vienkiemyje, o pokalbio metu gyveno Joniškio miestelyje – N. M.]. Anksčiau, kai gyvenau prie miško, turėjau gyvulius, visada kviečiau (Joniškio mstl.). Reikia visus – ir žvirblį, ir vilką… Vilkų ir visus, kas gyvena miške, pašaukt ant Kūčių… (Savidėnų k. Molėtų r.).
Literatūra:
Kalonaitis, R. Vilkolakis. www./senas.pasaulis.lt. 2012.
Petkevičius, R. Žodžių vėjas apie vilkus. – www.vilkai. lt. 2012.
Šakienė, O. Ar meni tų ažerų. Elektrėnų krašto tautosaka. Vilnius, 2009.
Šlekonytė, J. Gediminas sapnavo geležinį vilką. – Tautosakos darbai, XIV (XXI), 2001.
Vaižgantas. Lietuvių papročiai, šventės. Viltis, 1907, Nr. 35.
Žumbakys, Z. Kamajų valsčiaus medžiotojai. Kamajai. Vilnius, 2016.
Iš spaudai rengiamos knygos „Atvažiuoja Kalėdos. Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka“ (leidžia Lietuvos nacionalinis kultūros centras).
Dieve, koks gražus pasakojimas! Ačiū Autorei ir „Alkui” – tikra atgaiva sielai.
Gražių švenčių!