D. Kuolys. Kaip „pažangieji“ atskyrė lietuvių kalbą nuo lietuvių literatūros (10)

Darius Kuolys | tvdb.lt nuotr.

Darius Kuolys | tvdb.lt nuotr.

„XXI amžiuje pastebimai pasikeitė pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybės…“ – teigia mūsų Švietimo ir mokslo ministerija. Ir kaip šio žaibiško pasikeitimo įrodymą pateikė naują lietuvių kalbos ir literatūros sampratą.

Mokyklinio „Lietuvių kalbos ir literatūros“ dalyko pavadinimas reiškiąs lietuvių kalbą ir nebe lietuvių, o visą, visuotinę literatūrą, – tvirtino Švietimo ir mokslo ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šią ypatingai pažangią lituanistikos sampratą parėmė ir pažangi Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Vyriausiasis administracinis teismas šią savaitę buvo taip pat ypatingai pažangus ir savo sprendimu atskyrė lietuvių kalbą nuo lietuvių literatūros, taip atmesdamas iki šiol Lietuvoje gyvavusią tradicinę mokyklinės lituanistikos sampratą.

Būtent lietuvių kalbos ir literatūros vienovės principą XX amžiaus pradžioje įtvirtino pirmieji lietuvių kalbos ir raštijos vadovėliai.

„Stengiaus kiekvieną šiek tiek žymesnį mūsų rašytoją pašaukti kalbos mokymo darbui“, jų tekstais „praplėsti jauno mąstytojo bundančią sąmonę“, – rašė Petras Klimas 1915-aisiais sudarytų „Skaitymų lietuvių kalbos pamokoms“ prakalboje.

„Gyvajam kalbos darbui“ skyrė Mykolas Biržiška „Mūsų raštų istoriją“ – 1920 metais išleistą Lietuvos literatūros vadovėlį.

Per visą sovietmetį niekas nemėgino lietuvių kalbos ir literatūros atskirti.

Jau mūsų dienomis lietuvių kalbos ir literatūros vienovę mokykloje naujais argumentais grindė Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis, Meilė Lukšienė.

Taip, mokyklinei lietuvių literatūrai reikalingi, būtini platūs visuotinės literatūros kontekstai, greta lietuvių ir Lietuvos autorių turi būti nagrinėjami ir geriausi pasaulio rašytojų kūriniai, tačiau jie negali pakeisti pačios lietuvių literatūros, – naiviai buvo įsitikinę šimtmetį Lietuvos mokyklai dirbę humanitarai.

Šią savaitę paaiškėjo, kad toks požiūris atgyvenęs, neatitinkąs per mūsų amžiaus 18 metų jau „pasikeitusių pasaulio, žmogaus ir visuomenės vertybių“.

Visiškos humanitarinės pažangos labui lieka Švietimo ir mokslo ministerijai artimiausiu laiku įtikinti Lietuvoje gyvenančius brolius lenkus, kad mokyklinė „Lenkų kalba ir literatūra“ reiškianti visai nebe lenkų, bet visuotinę literatūrą, ir brolius rusus, kad „Rusų kalba ir literatūra“ mokykloje nuo šiol nebėra dalykas, atveriantis jaunimui rusų literatūrą.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Diskusijos, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: jo Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: