A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (IV) (24)

Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. 1797 m. P. Smuglevičiaus paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. 1797 m. P. Smuglevičiaus paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia.

5. Senoms grandinėms – naujas pavadinimas

Kai kurie mūsų ponai semūnai, kiti baudžiauninkiškos dvasios kinkadrebiai – mokslininkais besivadiną, nežinia ko vis lyg ir bijo pasakyti, kad tas lenkų gegužės 3-iosios įstatymas – ne pasaulinės minties šedevras, o tik vienas iš mėginimų, kaip visuomenės pažangą sustabdyti, kaip valstybę vėl sugrąžinti į ankstyvuosius viduramžius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimumą (iki tol, iki Liublino unijos jis būdavo renkamas Lietuvoje – Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje – karaliumi).

Tiesa sakant, ta vadinamąja konstitucija nėra ko didžiuotis ir lenkams. Ji menkina ir jų unorą, nes parodo ir lenkus tamsuoliais atsilikėliais, nes lyg ir tarp lenkų nebuvo nė vieno, kuris būtų galėjęs valstybės karaliumi būti, nes pagal tą „konstituciją“ ir savos valstybės sostą atiduoda atėjūnų vokiečių dinastijai. Dokumente nurodyta: „Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams (…). Busimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams de lumbis (gimusiems – A.L.) skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai (…). Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia (…) Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu …“ Ir t.t.

Tai buvo ir vienas netolerantiškiausių valstybinių dokumentų ir kitų religijų atžvilgiu Jo pirmame straipsnyje „Viešpataujanti religija“, skaitome: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo (suprantama, katalikų – A.L.). į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė…“ Antrame straipsnyje „Bajorai ir žemvaldžiai“ parašyta: „Bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame ¡statymus, statutus ir privilegijas.“

Tik bajorų luomui buvo garantuojamos visos laisvės ir teisės. Skyriuje „Valstiečiai ir valsčionys“ nurodyta, kad jei dvarininkas sudarė kokias sutartis „su savo žemių valsčionimis”, jau per amžius niekas negalės tų sutarčių pakeisti. Ir toliau: „Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie (…), vos įžengę į lenkų žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu.“ Kitaip sakant, tik atvykėliams amatininkams buvo žadama „laisvė užsiimti savo amatu“ ir „lenkų žemę“ – ja jau tuo metu buvo ir Lietuva.

Juokingais atrodo ir mūsų LR Seimo „atminties“ cerberių argumentai, kad gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į ją, kaip LDK labai pažangų anų laikų palikimą. Tačiau tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu, kaip minėta, jau nuo Liublino unijos (1569 m.) Lietuva buvo praradusi nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai. Bet kadangi beveik visos sąjungos – unijos, tame tarpe ir ta gegužės 3 – osios vadinamoji konstitucija, buvo pasirašytos, priimtos tik pasinaudojant tuo laiku sunkia LDK padėtimi, gresiant karams ir okupacijoms, o taip pat melą ir šantažą, jos laikytinos teisiškai negaliojančiomis. Tad ir Lenkija ir „istoriniu aspektu“, ir teisiniu požiūriais neturėjo ir neturi jokių teisių ir į LDK, jos palikimą.

Kita vertus, mūsų rinktieji paskelbdami ir gegužės 3-iąją „atmintina“, tuo pačiu lyg pratęsia ir senųjų unijų su Lenkija (tame tarpe ir Liublino) galiojimą, Lenkijos teises ir visą kultūrinį palikimą ir niekšingai išduoda mūsų Nepriklausomybę, paneigia Vasario 16-ios Aktą, jo nuorodą, kad atkuriama „Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“ yra atskiriama nuo „visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. O Vasario 16-ios nuostatomis, buvo priimta ir patvirtinta ir dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad ir mūsų išlaikomieji seimūnai, prezidentai, nubalsavę gegužės 3-iosios – „valdymo įstatymo“ priėmimo dieną paskelbti Tautos švente, „atmintina“ diena, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę Lietuvos Respublikos Konstituciją, padarė nusikaltimus pagal daugelį Baudžiamojo kodekso straipsnių, todėl jie, su Prezidentu Adamkumi priešaky, turėtų būti traukiami „baudžamojon atsakomybėn“, kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė ir mato „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus, dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ priėmimą ir t.t.

Kitaip sakant, Lietuvos valdžia, pripažindama Liublino uniją, gegužės 3-iosios vadinamosios konstitucijos teisėtumą ir tęstinumą, skelbdama jų priėmimus valstybei svarbių, atmintinų dienų sąrašuose, paneigia Vasario 16 – osios ir Kovo 11 –osios Aktus, buvusį ir esamą Nepriklausomos Lietuvos teisėtumą, kaip ir tie, kurie meldžiasi J. Pilsudskiui, nors daug tarp jų ir yra propagandistų sugadintomis smegenėlėmis, dėl ko negali suvokti, kad ne lenkų, o lietuvių žemėse gyvena, yra ne ne Lenkijos, o nepriklausomos Lietuvos valstybės piliečiais.

6. Su Nepriklausomybės viltimis

Kaip matėme, nors LRS ir kituose minėjimuose oratorių kalbose, „Už nuopelnus Lenkijai“ ordinų kavalierių straipsniuose ir nuolat pabrėžta, kad tą gegužės 3d. dokumentą visi ir visur sutikę su džiaugsmu ir pritarimu, deja, taip nebuvo. Ypač keikė Lenkiją, jos poniją daugelis Lietuvos didikų ir bajorų, kurių dalis susirinkę Targivicuose įsteigė savo konfederaciją, pakvietė visus jungtis prie jų į kovą, kad apgynus turėtas laisves ir Lietuvos savarankiškumą.

Prie sukilėlių prisidėjo ir pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tačiau konfederatais pasinaudojo Rusijos carė Jekaterina II, pasiskelbusi Respublikos laisvių gynėja ir, 1793 m. sausio 23 d. Petrapily pasirašiusi sutartį su Prūsijos ir Austrijos imperatoriais, pasidalijo Respubliką, Rusijai prisiskiriant beveik visą likusią po Liublino unijos LDK teritoriją. Po nemenką gabalą paskelbė atsirėžiančios sau Prūsija ir Austrija.

Vilniuje, Varšuvoje ir kitose centruose buvo įkurdinti Rusijos kariuomenės daliniai. Tai buvo smūgis konfederatams, tikėjusiems, kad Rusija tik padės atkurti senąją valdymo tvarką, o daug lietuvių bajorų ir didikų – atkurti Lietuvos valstybės savarankiškumą nuo lenkų. Bet pamatę tikrąjį okupantų veidą, atsitokėjo ir ėmė reng­tis ginkluotam sukilimui, kad išvijus iš krašto „gelbėtojus“ – rusus.

7. Lenkų nužudytas laisvos Lietuvos atkūrėjas vyskupas I.J.Masalskis

Ignoto Jokūbo Masalskio paveikslas. Dailininkas F. Smuglevičius 1785-86 | Wikipedia.org nuotr.

Ignoto Jokūbo Masalskio paveikslas. Dailininkas F. Smuglevičius 1785-86 | Wikipedia.org nuotr.

Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (g. 1726 07 22) buvo tarp konfederatų ir kovotojas tiek prieš Lenkijos, tiek prieš Rusijos šeiminkavimą LDK. Jo tėvas kunigaikštis Mykolas Juozapas Masalskis buvo vyriausiasis Lietuvos kariuo­menės vadas (didysis etmonas) irgi visą laiką aistringai pasisakė už LDK savarankiškumą, smerkė Liublino uniją kaip naudingą tik Lenkijai ir pražūtingą Lie­tuvai. Tad, matyti, iš dalies ir dėl to Lietuvos savarankiškumą visur rėmė ir jo sūnus Ignas Jokūbas, kuris, vos tapęs vyskupu (1763 m.),paskelbė priklauso­mumo nuo lenkų pražūtingumą Lietuvai, darė žygių, kad ir Lietuvos Ka­talikų bažnyčia būtų atskirta nuo Lenkijos, įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, kurios arkivyskupas turėtų Lietuvos primo titulą ir būtų pavaldus tik Popiežiui. Ne kartą jis savo projektus svarstyti buvo pateikęs Lenkijos-Lietuvos Seimui, tačiau lenkai visokiais pretekstais jam užkirsdavo kelią.

Nuo pirmųjų vyskupavimo dienų I. J. Masalskis nurodė parapijų kuni­gams steigti lietuviškas parapines mokyklas, kad jose galėtų mokytis visi, nepaisant luomų (tam jis paskyrė savo 23 tūkst. auksinų), 1765 m. jis įsakė, kad Vil­niaus kunigų seminarijoje būtų dėstoma Lietuvos istorija, o po dešimtme­čio jo pastangomis Vilniuje įkurta mokytojų seminarija (jai išlaikyti vyskupas paskyrė 25 tūkst. auksinų); tais pačiais metais vyskupo iniciatyva įsteigta lietuviškiems vadovėliams rengti draugija, kuri iki 1790 m. parengė ir iš­leido jų daugiau kaip 15 tūkstančių egzempliorių.

Vyskupo pastangomis Vilniuje 1775 m. įsteigtos felčerių ir akušerių mokyklos Šv. Roko ligoninėje (jai vyskupas buvo atidavęs savo rūmus Se­reikiškėse). Daug lėšų ir energijos paaukojo Vilniaus katedros perstaty­mui, vyskupo rūmų N. Verkiuose projektavimui ir statybai, savo lėšomis išlaikė Lietuvos kariuomenės pulką (apie 1200 karių) ir t.t. Tai buvo vie­nas ryškiausių tų metų savarankiškos Lietuvos atkūrimo patriotų, tuo tikslu jis prisi­dėjo ir prie konfederatų, pakilusių kovon prieš gegužės 3-iosios konstituciją, bet patikėjo, kad Rusija, remdama juos, nori tik padėti Lietuvai atgauti savarankiškumą. Tuo patikė­jusių, kaip minėta, buvo daug. Jų nuostatas iš dalies rodo ir stojančiųjų į konfederaciją priesaika: „Aš […] stodamas į konfederaciją […], prisiekiu, jog visomis jėgomis neleisiu lenkų karaliaus valdžios išplėtimo, naikinsiu tuos, kurie prieš šlėktos laisves, už sosto paveldimumą […]“

Tadas Kosciuška. K. Šveikarto paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Tadas Kosciuška. K. Šveikarto paveikslas | Wikipedia.org nuotr.

Prieš rusų įgulas ir jų pagalbininkus 1794 m. prasidėjo sulenkėjusio lietuvio generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas gin­kluotas sukilimas. Jis gimė 1746 m. vasario 12 d. Lietuvoje, Slomino apskrityje, Kosovskų parapijoje, Merečiovčiznos dvarelyje, neturtingo lietuvių bajoro šeimoje. Mokėsi įvairiose karinėse mokyklose, išvykęs į JAV dalyvavo jos Nepriklausomybės karuose, pelnė ten brigados generolo laipsnį. 1784 m. sugrįžo Lietuvon, apsigyveno tėvų dvarelyje, po to vadovavo Respublikos daliniams kovose su konfederatais ir juos remiančia rusų kariuomene. Pralaimėjus kuriam laikui buvo pasitraukęs į Saksoniją, bet 1794 m. pradžioje vėl buvo pakviestas vadovauti ginkluotam sukilimui prieš rusų įgulas ir jos rėmėjus. Lietuvoje sukilimui vadovavo inžinierius pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Vilniuje sukilėlių buvo sudaryta laikinoji Vyriausybė – Tautinė Lietuvos aukš­toji taryba , kuri planavo po pergalės atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. To siekti skatino ir minėtasis vyskupas I.J.Masalskis. Tai siutino lenkus. Ir kai vyskupas 1794 m. pradžioje to sukilimo reikalais nuvyko Varšuvon, jis buvo, kaip ir šimtai kitų nepritarusių gegužės 3 d. konstitucijai ir LDK suliejimui su Lenkija, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, lenkų kankintas ir nužudytas.

Apie lietuvių vyskupo L J. Masalskio nužudymą 1794 m.birželio 28 d. (prieš tai, gegužės 9 d., Varšuvoje taip pat be jokio teismo buvo pakartas Livonijos vyskupas Juozas Kazimieras Kasakauskas) Varšuvos priemiestyje, vadinamojoje Krokuvoje, priešais Bernardinų bažnyčią istorikas N. Kostromarovas (Kostromarov), rašo: „[…] Iš laikinai to kalėjimo Bruehlio namuose Varšuvoje Masalskį išvedė skerdžius, girtuoklis Klinovskis. Jo vadovaujama iš pasitenkinimo klykianti lenkų minia virvėmis suraišiotą vyskupą tempė kartuvių link, daužydami jį pagaliais, kumščiais, dėl ko jis visas kruvinas apalpo dar iki kartuvių nepriėjęs. Bet budeliai pakelę vėl daužė pagaliais, kumščiais, spardė kojomis, kol užkėlė po kartuvėmis ant suolelio, užnėrė virvę ant vyskupo kaklo. Tuomet mūrininkas Dolgertas užsliuogė ant kartuvių, pririšo virvę ant jų skersinio, o stovintieji apačioje kojomis išmušė suolelį iš po vyskupo kojų ir jis pakibo…“ (Girdėti balsų, kad Lietuvos katalikų Bažnyčia privalėtų vyskupą paskelbti šventuoju, Nepriklausomos Lietuvos globėju).

Susidorojimui su vyskupu, kaip ir kitais gegužės 3 d. konstitucijos priešininkais – „separatistais“ – lietuviais, siekusiais išlaisvinti Lietuvą nuo lenkų ir jų katalikų Bažnyčios hierarchų viešpatavimo, pritarė ir tas mūsų tautietis ir labai garbinamas Sukilimo vadas gen. T.Kosčiuška. Ne be jo sutikimo buvo nužudyta ir daug kitų lietuvių, pasisakiusių už nepriklausomos LDK atkūrimą, dėl to jis, atvykęs Vilniun išvaikė sukilėlių sudarytąją Vyriausybę, daug jos narių irgi už „separatizmą“ įsakę nužudyti, tarp jų Lietuvos kariuomenės etmoną Simoną Kasakauską (pakorė balandžio 25 d., dar bene 50 tos Lietuvos Tarybos narių nubaudė įvairiomis bausmėmis), o talentingąjį sukilimo Lietuvoje vadą Jokūbą Jasinskį, ypač drąsiai ir sumaniai vadovauį Lietuvos sukilėliams kovose prieš Rusijos kariuomenę, irgi apkaltinęs „separatizmu“, atleido iš pareigų, ir su sargyba pasiuntė „ginti Varšuvos“, o jo vieton T. Kosčiuška paskyrė nuožmų lenkų šovinistą ir davatką generolą Michalą Velhorskį (Michal Wielhorski) ir susirinkusiai vilniečių miniai T. Kosčiuska paskelbė, kad yra tik viena Lenkija ir yra tik viena jos Vyriausybė – Vyriausioji taryba Varšuvoje.

T.Kosčiuska buvo tokiu pat lietuviu, kaip ir po šimtmečio Lenkijos viršininku ir nepriklausomos Lietuvos smaugėju tapęs J.Pilsudskis. Visa tai gerokai pakirto lietuvių kovos dvasią ir pristabdė lietuvių tautinio ir valstybinio atgimimo raidą.Ir dėl to kaltas ir minėtasis mūsų tautietis, JAV didvyris gen. T.Kosčiuska, kuris tarnaudamas svetimiesiems prarado lietuvišką savimonę ir nebe suvokė savarankiškos Lietuvos atkūrimo svarbos. Tad ir mūsų LRS „istorinės atminties“, „minėtinų dienų“ cerberiai, būtų pasirodę tikrais lietuvių Tautos ir jos sukurtosios nepriklausomos Lietuvos patriotais, jeigu Lietuvos Vyriausios (tautinės) Tarybos įsikūrimą 1794 m. balandžio 24 d. būtų paskelbę minėtinų Lietuvoje dienų sąraše – tai tikrai svarbus įvykis nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo kelyje. Bet mūsų ponai seimūnai ir prezidentai, atrodo, yra linkę švęsti tik lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo pasmaugimo datas.

Sukilmas rusų kariuomenės buvo įveiktas ir Lenkija su Lietuvos provincija žlugo; Lietuva atiteko Rusijai. Bet ar Rusija būtų pripažinusi Lietuvos valstybingumą, jeigu konfederatai būtų laimėję? Iš archyvuose dokumentų nematyti, kad Rusija būtų ką nors rimta žadėjusi Lietuvai. Rusija kurstė konfedaratus tik tam, kad kaip sakyta dėl vidinių kovų valstybė dar labiau nusilptų ir ją būtų lengviau okupuoti. Kita vertus, nebuvo aiškiai nusistatę dėl Lietuvos ateities ir žymiausi to meto Lietuvos veikėjai: daug jų ir priešinosi gegužės 3-iosios konstitucijai tik iš baimės, jog ji gali suvaržyti jų\laisves, sumenkinti turimą valdžią, o nebeturėjo Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės įžvalgos.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc

24 komentarai

  1. Gerbiamas Algimantai, žinokit, kad Abiejų tautų respublika iš tikrųjų buvo Lenkijos resbublika. Visa šitas laikotarpis yra lenkmetis. Nieko lietuviško čia nėra. Tai ne mūsų istorija. Lietuvos valstybingumas pasibaigia su Vytauto mirtim( galbūt su Kazimiero atėjimu į Lenkijos sostą. Tiesa po Vytauto mirties iki Liublino unijos dar galima kalbėti apie Lietuvą, bet po Liublino unijos mūsų istorija baigiasi.Jeigu pagaliau išdrįsime tai pripažinti – tik bus geriau. Ačiū.

    • Bet, tai pasakius dėl Lietuvos valstybės, yra būtina pasakyti, kad po Trečiojo padalinimo nebeliko ir tos Lenkijos respublikos kaip valstybės. Be to, Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė valstybę nutraukdama buvusius valstybinius ryšius su kitomis tautomis, t.y. atkūrė valstybę buvusią iki krikšto – iki 1387 metų, kas reiškia, kad atkūrė Lietuvos valstybę ne kaip Lenkijos valstybės dalį. Beje, Lenkija Vasario 16-osios akto de jure nėra pripažinusi iki šiol. Taigi Lietuvos atžvilgiu yra akmenį užantyje tebelaikanti…

      • Antose:

        Nuo 1387 metų, Jogailai atvėrus visas sienas lenkų krikštytojams ir grobikams, Lietuvą užplūdo šimtai tūkstančių iš Lenkijos vokiečių krikštytojų išvarytųjų ir nuskurdintųjų lenkkų plikbajorių. Jie , sekdami vokiečių pavyzdžiu, pradėjo užgrobinėti išžudytųjų lietuvių ūkininkų žemes, turtus. Su krikštytojais lenkais, Lietuvą užplūdo ir iš visų tautų ir valstybių išvarytieji žydai, alkoholio nuodų SEPTNERIŲ METŲ SKOLON ( pagal Torą) platintojai. Ir tie prisidėjo prie mūsų tautos alkoholinimo ir protų naikinimo LIGI PAT ŠIŲ DIENŲ, ir AUGINO MŪSŲ PŪSTELNINKŲ BŪRIUS- KLASĘ – prasigėrrėlių ir prasiskolintųjų lietuvių valstiečių būrius. Žydai ne mažiau prisigrobė NUGIRDYTŲJŲ VALSTIEČIŲ TURTO IR ŽEMIŲ IR LABAI PRATURTĖJO. Ėmė kurtis miestuose, statyti barvorus ir alaus daryklas, maisto fabrikus, kuriuose atėjo dirbti iš kaimų išvarytieji PŪSTELNINKAI- pigiausiais darbininkais. Lietuvių Tauta , netekusi savo Valdovo- TĖVO, ir savo tikėjimo šventikų- Krivių- Vaidilų ir Vaidilučių – MOTINOS, tapo absoliučia apleista NAŠLAITE. Krašte palaipsniui ėmė šeimininkauti ir įsigali lenkai ir žydai. Lenkai ir žydai per 600 metų NIEKUOMET NEGRĮŽO Į SAVUOSIUS NAMUS, JIE ,TAIP IR LIKĘ LIETUVOJE, PASIVADINO SAVE – VIENI TUTEIŠIAIS, o kiti – LITVAKAIS. O dabar tūlas Emanuelis – dievaduotis – Zingeris, iš Seimo tribūnis visai lietuvių tautai skelbia: “Lietuviai, negalvokite, kad Lietuva tik jūsų žemė. Lietuva ir mūsų žemė, nes čia mūsų protėviai- parazitais įslinkę prie jūsų kūno, čia ilgus šimtmečius, siurbdami ir tukdami lietuvių krauju, tapo LITVAKAIS. PARAZITINĖS UTELĖS TAPO LITVAKAIS. kUR TAI MATYTA IR GIRDĖTA, kad UTELĖS parazitas, PRISISIURBĘS LIETUVIO KRAUJU , taptų žmogumi?. O dėl dabartinių padlaižių Valstiečių ir paxaliavusių milic- policnininkų valdantieji NEGALĖJO TAPTI DORAIS PATRIOTAIS, TĖVYNĖS SAUGOTOJAIS, nes jų genuose jau susiformavęs VERGIŠKASIS IR ALKOHOLIKŲ- PATAIKŪNŲ IR PADLAIŽIŲ, PARSIDAVĖLIŲ SINDROMAS. Istoriškai per 22 kartas susiformavęs. Net Seimo pirmininkas, rodos išsilavinęs- su AUKŠTUOJU, nepajėgia susiorientuoti, ką privalo daryti , kad GELBĖTŲ NUO NAIKINTOJŲ- PASAULIO ELITOS- savąją LIETUVIŲ TAUTĄ. o ką jau kalbėti apie Minitrų tarybos pirmininką, kilusį iš kelių reguliuotojo? Kokie jų mentalitetai? ABSOLIUČIAI KAIMIŠKAI – VERGOVIŠKI. O vergai- alkanieji ir nuskriaustieji- VISUOMET KERŠIJANTIEJI…o kai IŠ PURVO PAKYLĄ LIGI VALDOVŲ – patenka į valdžią, tai nelaiminga tauta, tokių menkystų valdoma. Prisiminkime Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vadovus – INTELIGENTUS,: jie puolė masiškai mokyti Tautą nuoseno ligi mažo.; jie privertė turtuoslius dvarininkus IŠDALINTI VARGANIESIEMS VALSTIEČIAMS ŽEMES , KAD VISI TURĖTŲ KUR IR KĄ DIRBTI, KAD TAUTA KURTŲ SAVO LAIMINGĄ GYVENIMĄ. O dabar, Karbauskis su dar 6 ar 11 tūkstantininkų hektarų valdytojų sėdėdami Seime, kodėl negalvoja, kaip išdalinti tuos tūkstančius po 10-12 hektarų valstiečiams, kad turėtų kur dirbti, kad nereikėtų, ubagais tapus, dairytis, kur išsprukti iš Gimtinės į svetimą, kiek geriau leidžiančią uždirbti šalį ir ten geriau nei Lietuvije gyventi?
        Landsbergiai su Vagnoriais ir Kubiliais – šlykščiausiais grobuonimis, tautos pensininkų vagimis, sudarkė mūsų pramonę ir žemės ūkį, padarė kraštą PERPARDAVINĖTŲ išnaudojimo arena, kur pirmieji PREKIŲ PRISTATINĖTOJAI LOBSTA IŠ ANTKAINIŲ, 0 tauta – SKURSTA, KAIP NIEKADA. Net LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAI, parduoti valdžios TARPTAUTINĖMS VAIKŲ PREKYBOS ORGANIZACIJOMS, TAPO PREKE. Ko per visus 7526 metų Didžiojoje Lietuvos Karalystėje niekuomet nebuvo..

  2. !!!:

    Labai taiklus pastebėjimas Kostiuška=Pilsuckis.

  3. Prašalietis:

    Diletanto pastebėjimai… A. Liekis rašo-“tas lenkų gegužės 3-iosios įstatymas – ne pasaulinės minties šedevras, o tik vienas iš mėginimų, kaip visuomenės pažangą sustabdyti, kaip valstybę vėl sugrąžinti į ankstyvuosius viduramžius, skelbiant ir valdovo sosto paveldimumą…Tiesa sakant, ta vadinamąja konstitucija nėra ko didžiuotis ir lenkams. Ji menkina ir jų unorą, nes parodo ir lenkus tamsuoliais atsilikėliais”,… Šiandieniniam istorikui A. Liekiui “labai nepatinka” Lietuvos istorijoje buvusi ne tik Liublino Unija,bet ir viskas kas Lietuvoje vyko po to.. Nepatinka net ir “sulenkėjęs lietuvis”, JAV pilietinio karo didvyris Tadas Kosciuška su savo sukilimu prieš Rusijos carą… A.Liekiui Lietuvos istorijoje, jo aprašytu laikotarpiu, “patiko”Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis (g. 1726 07 22), kuris,pagal Liekų,” buvo tarp konfederatų ir kovotojas tiek prieš Lenkijos, tiek prieš Rusijos šeiminkavimą LDK”. Keista, kad profesorius, istorikas Liekus, kuris yra jaunystėje “pakrimtęs” ir tiksliuosius inžinerinius mokslus( KPI pramoninė civilinė statyba inžinierius), kalbėdamas apie jam “nepatinkančios”, pagal Liekį, “taip vadinamos” gegužės Konstitucijos darytą ” pažangos stabdymą,galimybę valstybę sugrąžinti į ankstyvuosius viduramžius”, straipsnelyje “nedaprato”,kad savo “istorinius vertinimus” kaip rimtas istorikas ir profesorius, o “ne koks primityvus kokios politinės ar kokios kitokios linijos laikytojas “, turėtų kuo nors konkrečiu pagrįsti, parodyti kokie buvo kitų valstybių tų laikų lygiai,kokias tais laikais turėjo politines teisines bazes kitos Europos valstybės, kokią padėtį Europoje užėmė katalikų religija ir bažnyčia valstybių gyvenime ir t.t. Tuomet Liekus “pamatytų”, kad Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ” su jos istorija pasisekė”…. Nes LDK “lietė” priimta viena pirmųjų Konstitucijų Europoje, kaip ir tai, kad Vilniuje buvo įkurtas Universitetas, kuris buvo vienas pirmųjų Europoje ir t.t. Po Liublino Unijos Lenkijos ir Lietuvos bendra valstybė buvo, iki pirmojo jos padalinimo, viena galingiausių Europos valstybių. Ir tai yra istorinis faktas. Lenkijai ir LDK “nepasisekė”, kad, numirus paskutiniam Jogailos palikuoniui, vėliau rinkti karaliai tokio autoriteto ir valdžios jau nebeturėjo ir “gavosi, tas kas gavosi”. Ir belieka šiandieniniam lietuviams tik didžiuotis, kad buvo “taip kaip buvo”, nes ir šiandien objektyvesni Rusijos istorikai ir politikai, tik dėka mūsų istorijos kokia ji buvo, pripažįsta, kad Lietuva vienintelė, iš buvusios TSRS ir dalies šiandieninių vidurio ir rytų Europos valstybių, iš tiesų turi šimtametę nepriklausomos valstybės patirtį. Netgi su periodais, kai ji buvo “nuo jūros iki jūros”….1991 metais Lietuvai nepriklausomybei “nukritus iš dangaus” su “tautiniais “vadais iki šiol tikrai istoriškai nepasisekė. Ir tą akivaizdžiai demonstruoja šio istorinio periodo Lietuvoje gyvenančių žmonių padėtis ir Lietuvos politikų deklaruojamos Lietuvos ateities perspektyvos- ” atgrasinsim, nepasiduosim kol visi neišmirsim ar neišsivaikščiosim ateinančią ir niekaip nedaeinančią mūsų užgrobti Rusiją”… Apie ES skurstančią Lietuvą ir jos šiandieninę “nepriklausomybę” gali ką nors “tautiško”susapnuoti ir sublevyzgoti nebent dar neišmirę ir neišsivaikščioję, “Gedimino pilies tautiniai politiniai svajotojai”ar tokie “didžiuliai istorijos šiandienos specialistai” kaip, sunkiai istorijos mokslus jaunystėje krimtęs, A. Anušauskas, matomai ir Liekis, kuriam labai “nepatinka buvusi priklausoma” nuo Lenkijos LDK istorija nuo Liublino Unijos. Jam turbūt patinka šiandieninė “atgauta ir tikra Lietuvos nepriklausomybė”. Esant tokiems šiandienos”tautiniams istorikams ir jų lygiui”, kaip ir politinei konjunktūrai, vargu ar ką apie šiandieninę “nepriklausomybę” objektyvaus sugebės pasakyti ir ateinančios kartos po 100 metų. ..Kaip tik kažką subjektyvaus ir primityvaus bus įmanoma sublevyzgoti ir apie 1991 metais”išsikovojusios nepriklausomybę”, išsivaikščiojančios Lietuvos tokius buvusius ir nebuvusius-“buvusius vadovus ir vadus”kaip V.Lansbergis, Brazauskas, Grybauskaitė, Ramanauskas- Vanagas ir kt. ….

    • Prašalietis:

      P. S. Gaila, kad 1991 metais iš komunistų ir KGB-istų atsiradęs “politinio elitas taip sukovojo ir sudirbo”,kad iš nepriklausomos Lietuvos tesigavo ES sudėtyje skurstantis išsivaikščiojantis “durnių laivas”. Besitęsianti 28 metus apgailėtina Lietuvos būsena ir pagimdo šiandienos “intelektualinių tautinių”nevykėlių bandymus “atrasti buvusius Lietuvos istorinių nesėkmių kaltininkus”. Kas šiuos šiandieninius “tautinius”nevykėlius”skriaudė ir engė”…. Po Liublino Unijos tai “padarė” Lenkija. Austro- Vengrijos imperijos laikų koneveikti net minties nėra nei šiandieniams austrams nei vengrams. Nesiginčija jie šiandiena ir kas ką buvo “prijungę” , bet kartu didžiuojasi savo didinga imperine praeitimi. Gaila, kad besitęsiantis 28 metus kraštutinis skurdas net ir pramintančius Lietuvos “intelektualus padarė ir dvasios ubagais”, kuriuos visais laikais “kažkas skriaudė ir tokia Rusija skriaudžia dar ir šiandiena”….

    • Juozas:

      na, blevyzgoti moki, bet žinių ir nuoseklumo tai jokio. Gal tu geriau eik Ivanams pasakų pasakoti. Kaip galėjo “vieną galingiausių” valstybių kaimynai pasidalinti ? Visiškai nežinai istorijos, konteksto, valdančiojo luomo tuometinio supuvimo. Net valdovo iš savo tarpo išsirinkti nesugebėjo, kvietė Saksonijos kurfiurstus, kurie visai nuvaldė šalį. Lenkiškasis valdymo modelis buvo bajorų “aukso amžius”. Carienė Jakaterina pasakė : – “niekur nemačiau taip suvargusių valstiečių, neis jie kariauti už savo ponus”.Užtat taip lengvai ji okupavo šalį

      • Prašalietis:

        Juozuk, kalbant apie konkrečius istorinius dalykus, net ir žiūrint iš šiandieninio durnių laivo “tautinio-intelektualinio istorijos supratimo”taško, rimtesnei, “pagrįstai žiniomis ir nuoseklumu”diskusijai nepakanka Tamstos Alke neseniai”atrasto” senojoje dzūkiškoje šnekoje naudojamo žodelio”blevyzgoti”, tuometinio valdančiojo luomo”supuvimo” ir carienės Jakaterinos pasakymo:- “niekur nemačiau taip suvargusių valstiečių, neis jie kariauti už savo ponus”. Už lango 21 amžius ir Lietuva nuo 1991 metų nepriklausoma nuo Rusijos. Iki 1991 to meto istorikai istorijos faktus aiškindavo imperialistinės-kapitalistinės santvarkos “supuvimu, išnaudojamų darbo žmonių nenoru kariauti už savo ponus imperialistiniuose karuose ir dėsningą kapitalistinių išnaudotojų ir išnaudotojiškos valstybinės santvarkos revoliucinį sunaikinimą”. Nieko nuostabaus, kai tokiu ” supratimu ” savo mintis grindžia, tik šiandiena tai jau daroma prieš buvusią socialistinę santvarką ir šiandieninę Rusiją, buvusių šios srities specialistų kaip V.Lansbergis, Grybauskaitė ir kiti buvę profesionalūs”draugai”ir juos tais laikais aptarnavę “mokslininkai ir istorikai”. Jie to mokėsi, taip ne vieną dešimtmetį tokiu būdu”dirbo liaudies labui” ir kitaip jiems ir šiandiena nebesigauna… Ankstesniame komentare minėjau, kad Lietuvos-Lenkijos respublikai “nepasisekė”, kad berods su Žygimantu Augustu baigėsi Jogailos palikuonys ir išrinktų karalių autoritetas ir valdžia tik silpnėjo. Romuk, pasitelkęs savo šiuolaikines “žinias” ir “nuoseklų tautinį mąstymą”, pasižiūrėk su kuo kariavo, kaip”sekėsi silpnai, su supuvusia dvarininkija ir t.t.” Lenkijos-Lietuvos respublikai 200 metų kariauti su Rusija, Švedija, Osmanų imperija nuo 1569, iki jos pirmo padalinimo. Taip pat “tautiškai”, bet objektyviai, “be valdančiųjų luomo supuvimo ir sunkaus feodalų išnaudojamų valstiečių gyvenimo ir t.t.” pažiūrėk,kaip “sekėsi” karuose Lenkijos Karalystei ir LDK po Krėvos sutarties. Romuk, “evoliuciškai marksistinius-lenininius pasamprotavimus,su buvusiais supuvusiais valdančiais išnaudotojų luomais ir feodalų engiamais ir skurstančiais valstiečiais, nenorėjusiais kariauti už tų laikų lenkiškuosius ir lietuviškuosius išnaudotojus, kai tuo tarpu carienės Jakaterinos baudžiauninkai tik ir ieškojo progos, kaip jiems numirti karuose už savo carienę”, tiktų “tautiniams, žinių ir nuoseklumo pagrįstiems pašnekesiams” šiandieninių “tautinių bendraminčių ratelyje”, bet ne nors kiek rimtesnėje diskusijoje …. Tuo tarpu kitiems objektyviai besistengiantiems suprasti savo istoriją tautiečiams yra pagrindo didžiuotis savo didinga valstybine praeitimi, kuri, buvus tokioms istorinėms realijoms kokios jos buvo, be Krėvos Sutarties ir Liublino Unijos neaišku kokia būtų buvusi ir ar būtų koks šiandienos nelaimėlis vardu “tautinis patriotas” išlikęs ” koneveikti” Liublino Uniją,”sulenkėjusį, o gal daugiau suamerikonėjusį” Tadą Kosčiušką,visokias kitokias buvusias ir “būsimas okupacijas”. Šimtus metų buvusias istorines asmenybes kaip T. Kosčiuška, Sierakauskas, Kalinauskas ir kt. “bandyti pakeisti naujai atrastais” J. Masalskiu, Ramanausku- Vanagu. Nuprotėti sugebama iki to, kad atsiranda “tautinių intelektualinių profesionalų”, kurie “sugeba greta pastatyti” J. Basanavičių su šiandieniniu pseudo tautos patriarchu V.Lansbergiu…. Šiandieniniam išsivaikščiojančio durnių laivo “intelektualų tautiniam žinojimui ir moksliniam nuoseklumui” ribų nėra….. Ką ir demonstruoja, kas netingi, aišku,”kai to kam reikia prireikia”…pasitelkę “valdančių luomų supuvimą ir engiamos darbo liaudies kančias, Rusija ateina mūsų užgrobti, protėvių ir Konstitucinės dvasios šaukia”ir t.t….

  4. Iš tų čia skelbtų 4 dalių medžiagos labai derėtų autoriui parengti istorijos paskaitų kursą ir jį pasiūlyti dėstyti VDU rengiamiems pedagogams. Oi, kaip reikalinga, kad visa tai taptų žinoma jaunimui, ypač besirengiančiam tapti mokytojais, būsimų kartų auklėtojais. Va tada būtų naudos, o vien spausdinimas Alke gali būti, kad panašu į tuščiais apsisukimais dirbantį variklį… Apskritai atkūrus Nepriklausomybę vienu iš pagrindinių humanitarinių mokslų valstybėje privalėjo būti lietuviškos (ne lenkiškos, ne rusiškos) Lietuvos istorijos nušvietimo dalykas, tačiau įvyko atvirkščiai – per tuos 30 metų istorija ir kiti humanitariniai mokslai valstybiškai buvo visiškai apleisti, tad šiandien turime neartus dirvonus su paviršutinėmis valstybės šaknimis… Rinkimai čia pat, tad laikas pareikalauti iš valstybės valdžių, politinių partijų poltinės atsakomybės už tą nusikalstamą aplaidumą. Antai, kodėl nesiėmus reikalauti pervadinti T.Kosciuškos gatvę vyskupo I.J. Masalskio vardu.

  5. Tvankstas:

    Gerbiamam A. Liekiui.
    Esu Jums nuoširdžiai dėkingas už šio straipsnio 4 dalis, kai galėjau pasitikrinti savo žinojimą, savo įžvalgas ir dar gauti daug naujienų man tema “Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija” (Jurgis Giedraitis).
    Lietuvos istorikai labai mažai nuveikė per 28 metus po Kovo 11-osios tiesiog nutylėtina tema “Lietuvos valstybingumas 1430-1920 metais”, kas padėtų geriau suprasti “Lietuvos valstybingumas 1920-2018 metais”, suvokti šiandienos seimūnų piktdžiugišką malonumą griauti Lietuvą, išsižadėti Lietuvos, lietuvių kalbos, kuo greičiau tapti Lenkijos vaivadija, vykdant polonizaciją visos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais.
    AČIŪ Jums, kad esate, kad pergyvenate už Lietuvą ir lietuvių tautą, kad rašote širdgėlos apimtas, kad sėjate Tiesos grūdą verslo – išparduoti Lietuvą – aplinkoje, kad esate Dvasios Atlantu.
    Ilgiausių metų ir stiprios dvasios, ir kūno sveikatos Jums, gerbiamas Algimantai Lieki.

  6. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Na, jūs tokius faktus viešinate…”Istorikas” Savukynas užpiks, o Bumbliauskas paklaus…”kas tas Liekis?” Nes visi, kurie visokiais būdais laisvino Lietuvą ir jos žmones nuo lietuviškumo ir glaudino ryšius su Lenkija – didvyriai jų akyse ir proteliuose.
    O man, paprastam, eiliniam Lietuvos piliečiui, tai kuo daugiau nutylimos Istorijos rūpi sužinoti. Ir už tai dėkingas.

    • Juozas:

      mačiau tokį vaizdelį kasmetinėje Vilniaus Knygų mugėje : prie prof.Mažylio stovėjo, linksmai klegėjo ilga eilė, norinčių gauti autografą. Priešais ant kėdės vienišas sėdėjo Bumblauskas. Nuotaika buvo nekokia. Pasakiau :-piliečiai jau moka atsirinkti, kas yra kas. Karlsonas pralaimėjo Mažyliui.

    • Prašalietis:

      Vytautai iš Šlavėnų kaimo per 28 metus buvusieji senieji-“naujieji mokslininkai” ir jų išmokyti naujieji “mokslininkai” jau tiek pripasakojo “nutylėtų istorijų” mokantiems skaityti tautiečiams, kad Lenkijai, Rusijai, o ir likusioms pasaulio tautoms tos istorijos”kaip ir neliko”. Po 1990 metų tavo kaime vykusią istoriją, jei esi vyresnis, gali pamatyti pavaikščiojęs po savo kaimą ir palyginęs kas buvo prieš 40 metų. Jei esi jaunas, paklausinėk kaip buvo pas senesnius, šiandieninio skurdo dar “nenukvakintus” , adekvačius sugebančius prisiminti praeitį, sugebančius dar mąstyti ir šiandiena vyresnės kartos žmones. Na o apie šiandiena “atrandamus proto bokštus ir didvyrius”, tai pakanka Ramanauskui-Vanagui išsikasti bunkerį toje vietoje kur jis išsikasė ir kitų, daugiau žalos okupantams padariusių ir žuvusių kovos laukuose” valstybiniai nuopelnai sumažėja” ir jų bunkeriai “prezidentūroms” pasidaro netinkami. Kaip ir Mažylio “istorinio giganto atsiradimui” pakako vieno “istorinio šūvio”, paskaityti išeivių aprašytų duomenų apie Nepriklausomybės Aktą ir jo buvimo vietą, pirmam ten nuvykti ir visai Lietuvai ir tik 100- mečio proga atrasti” ko niekas ir niekados “nežinojo”…… Jei nebūtų buvęs 100- metis vargu ar Mažylis būtų ieškojęs šio”atradimo”, nes vargu ar būtų išėję padaryti tiek”valstybinio triukšmo”.Dabar Mažylio “didingas tautinis istorinis fenomenas” gali vesti konservatorių kandidatus į Europos parlamento rinkimus… Joks juokas”neima”,matant šiais laikais augančius tokius “tautos galiūnus” kaip Mažylis ir daug kitų…

      • Kęstutis:

        “prošalietis” negali netr….. Gal mėgink smegenų maistą pakeisti ar “darbą”, o tai taip ir mirsi nuo “trydos” apsi…….. Čia jau kaip pradėjai ……. ar pajėgus sustoti ir savo gyvenime?..

        • Prašalietis:

          “Kęstuti”, net ir šiandieniam “tautiniam intelektualui” ,diskutuojant iš šiandieninio “patrioto” pozicijos apie Lietuvos istorinių asmenybių nuopelnus Lietuvai, Tamstai turėtų būti per menka “nusiristi” iki ” kompetentingo siūlymo, ką reiktų keisti maitinimosi racione, kad nebūtų trydos ne taip kaip reikia parašiusiam” komentuotojui. Apie “protinius sugebėjimus, psichines, psichologines, dvasines, virškinimo trakto ir kitokias būsenas” taip pat išsiaiškinti kas, kokio”protingumo”ir kokiai”tautinei proto” kompanijai priklauso,”tautiniai intelektualai kompetentingiausiai ir produktyviausiai gali padiskutuoti” visiems gerai žinomame “Intelektualų Klube” Vasaros gatvėje. Taip kad po Liekio straipsneliu Tamstai labiau tiktų rašyti tai,”ką žinai”apie gegužės 3 Konstituciją, “sulenkėjusį ar suamerikonėjusį”Tadą Kosciušką, kitus to meto Lietuvos ir Lenkijos veikėjus ir istorinius įvykius, Liublino Unijos istorinę reikšmę ir t.t…. Galų gale gali”kompetentingai”parašyti apie šiandiena gyvuojančius Lietuvos “vadovus ir šviesuolius” ar atrandamus ir dar”neatrastus buvusius ir būsimus Lietuvos vadovus ir šviesuolius” …. ir kaip jie”atrodo” greta kitų tau”žinomų” istorinių asmenybių….

          • Kęstutis:

            … geriau paaiškink “tautiniam intelektualui” kokia tavo rašinėjimo prasmė??? Nei tu ką čia įtakosi, nei tu ką paveiksi, nei čia kam įdomus, nei čia kas tavo “paklotus” skaito?… Jei dirbi “vienas žodis, trys kapeikos” tada kaip ir suprantama. Nesuprantama tik kodėl darbdavys moka už beprasmiškas pastangas? Bet jei tai laisva valia, darbo valandomis, “budėjimo režimu”, tada jau – “diagnozė – “prošalietis”” ne laiku, ne vietoje, niekam…

            • Prašalietis:

              Po 28 metų “plaukiojimo” skurde, “lansberginio durnių laivo intelektualiniai kęstučiai” šiandien jau nebegali įsivaizduoti, kad gali būti”įmanoma”, kad kažkas ir po šiai dienai dar galėtų rašinėti tik todėl, kad nesutinka su Liekio istorinių faktų ir jų reikšmės perrašinėjimo, besiremiančio savo “šiuolaikiniu ir progresyviu istorinių faktų tautiniu supratimu ir tautiniais-patriotiniais jausmais”. Šiuo atveju “kai kam”yra linksma ką nors konkretaus parašyti “be užmokesčio”ir tik tam, kad daugiau mažiau išsilavinęs žmogus palygintų ir pats pasidomėtų kaip yra iš tiesų. “Įdomu” ir ką nors konkretaus parašinėti,matant “tautinius-patriotinius”komentatorius, spygaujančius iš “žavesio”, kad Liekis pagaliau šiandiena “pamatė”,1791 gegužės 3 dienos Lenkijos-Lietuvos bendros respublikos Konstitucijos(antra rašytinė Konstitucija pasaulyje) “istorinį menkumą”Lietuvai ar Tado Kosciuškos istorinės asmenybės “sumenkėjimą”Liekiui nustačius Kosciuškos”per didelį sulenkėjimą”. Nors šiandiena gal būtų visiems “tautiniams istorikams,Lietuvai ir visam vakarų pasauliui būtų geriau”, jei Liekis būtų savo straipsnyje”pastebėjęs” JAV pilietinio karo didvyrioT. Kosčiuskos “suamerikonėjimą” ir jo,kaip JAV pilietinio karo didvyrio,istorinės asmenybės “istorinį lietuvišką padidėjimą”. Taip kad Kęstuti, į visus tavo sielą jaudinančius finansinius”kas iš ko gyvena”, kas su kuo ir kokioje”durnių kompanijoje”yra bei kitus šios rūšies “tautinius”klausimus, atsakymus tikrai rasi nuolatos gyvenančių ar periodiškai apsilankančių nuoširdžių ir atviraširdžių tautinių “intelektualų klube” Vasaros gatvėje. Alke tu”įtempk savo tautinį intelektą”ir pasistenk rašyti į straipsnelio temą ar bent ką nors panašaus į temą, rašyk viską “ką tik kada nors išmokai ar sužinojai”, bet į Liekio nagrinėjamą temą…. Jei nebesurandi savo galvoje šia tema nieko, paskaitinėk turėdamas laiko “ką nors” šia istorijos tema…..Ir tu sužinosi ką nors konkretaus iš tiesų. Tavo “tautinio patrioto siela pasijaus konfortiškiau, nekankins jos “tautiniai”klausimai “kas iš ko gyvena” ir t.t., ir tavo “tautinė”siela pasidarys tik dar labiau “patenkinta tavimi”…

              • Kęstutis:

                … pora valandų pavargai ir ką tokio nuveikei? Nei ką sunervinai, nei ką įrodei, nei čia kam įdomūs “prošaliečio” paklotai??? Ar vertėjo tiek vargt? Jei darbdavys lietuviškai “ny …” nesupranta, tai galėsi jam parodyti – “diskusija verda”, o šiaip tai net oro neturi galimybės “Alke” pagadint… Nedėkingas toks darbas… Užjaučiu…

  7. Bartas:

    Dėkingas Algimantui Liekiui už išdavikų paviešinimą.

  8. Virginijus:

    Ačiū Algimantui Liekiui už aiškią poziciją ir labai įdomų bei visapusiškai naudingą požiūrio į mūsų istorijos peripetijas išdėstymą.

  9. Žmogus:

    Visada perskaitau nuo pradžios iki galo visus Algimanto Liekio straipsnius.Man tai atgaiva. Jau esu sau sugrupavus istorikus ,kurie rašo apie Lietuvos. istoriją, Atmetu tuos,kurie tendencingi ir remiasi tik antilietuviškais šaltiniais.

  10. Mika:

    Labai nestandartinis požiūris ir į gegužės Konstituciją, ir į. T. Kosciušką. Bet ir labai išblaivinantis.

  11. Skaitytojas:

    Tikrai geras straipsnis. Priešingai populiariems mitams, ta gegužės 3-osios „konstitucija“ visai nebuvo pažangi (kad ir koks būtų „pažangumo“ apibrėžimas). Kaip matome, pagal ją: 1) Lietuvos nėra; 2) baudžiava bus amžinai; 3) perėjimas iš katalikybės į kitą tikėjimą draudžiamas ir baudžiamas (visai kaip dabar islamo šalyse perėjimas iš islamo į kitą religiją).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *