O. Voverienė. Mokslininko paminklai Lietuvos prisikėlimui ir tautos pasipriešinimui (5)

Profesorė Ona Voverienė LMA Vrublevskių bibliotekos balkone 2018 | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Profesorė Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Vladas Terleckas, parašydamas knygas „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ tartum pastatė paminklus Lietuvos prisikėlimui ir tautos pasipriešinimui. Pirmoje knygoje perteikiama 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos istorija, pasakojanti apie ūkio, kultūros pasiekimus, gražiausią fenomeną – tautinės mokyklos kūrimą ir jos tautinio modelio aprobacijos laikotarpį, valstybingumo praradimą, žmogžudiškas okupacijas.

Nors apie 1940–1953 m. laikotarpį parašyta daug straipsnių ir knygų, vis dėlto, objektyviausiai Tautos kančių kelius aprašė dr. Vladas Terleckas knygoje „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ (Vilnius, 2015). Pateikiame jos turinio santrauką. Knygą sudaro 6 skyriai: „Nepriklausomos Lietuvos istorijos bruožai. 1918–1940“,

„Lietuvos sovietinė okupacija“, „Vienas okupantas išbėga, kitas prispaudžia. 1941–1944“, „Lietuva ties išnykimo riba, 1944–1953“, „Reokupacija“, „Represijos“. Knygos „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ pratarmėje pateikiamas žinomos sovietologės Sorbonos universiteto prof. Fransuazos Tomos (Françoise Thom) įžanginis žodis.

Prof. F. Toma, atidžiai sekanti Rusijos ir jos kolaborantų Lietuvoje informacinio karo eigą, įžanginiame žodyje rašo: „Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, o abejingumas, užmaršumas ar net proto letargas. Jaunesiosios kartos tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga negu savanoriškas vyresniųjų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia pamoka: politinė valia, pagauta naikinimo aistros, gali virsti negailestinga jėga.“ (Ten pat, p. 8).

Tvirtu knygos autoriaus įsitikinimu, „1940–1953 m. Lietuvos istorijos įvykių ir kančių supratimas yra raktas jos žmonių charakteriui, dvasiniam pasauliui pažinti, ekonominei padėčiai ir sunkumams suprasti… Tai buvo laikas, kai gandrų kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų ir kulkosvaidžių salvės. Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, betono nuolaužomis buvo paversti paminklai. Tai buvo laikas, kai pagrindinės kaimo naujienos buvo žinios apie žudynes, kankinimus, areštus, įkalinimus, trėmimus. Kiekviename žingsnyje buvo patiriamas nepaliaujamas valdžios melas, klasta <…> buvo trypiamas žmogiškumas, dorovės principai, senosios tradicijos, formuojamas homo sovieticus. Patsai gyvenimas jau buvo pasitraukęs. Jį pakeitė Sibiras – kančių ir mirčių įsikūnijimas“. (Terleckas V. Ten pat, p. 10).

Vladas Terleckas | J. Valiušaičio nuotr.

Vladas Terleckas | J. Valiušaičio nuotr.

Skirtingai nei sovietinio raugo istorikai, į 1918 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybę žvelgę tik iš tamsos pozicijų, knygos autoriaus žvilgsnis – šviesus, matantis jaunos valstybės kūrybingumą, ją kūrusios kartos patriotizmą ir pasiaukojimą karuose su bolševikiniais Lietuvos duobkasiais, plėšikaujančiais carinės kariuomenės bei vokiečių kariuomenės likučiais, ypač su itin pavojingu priešu – Lenkijos pilsudskininkais, tapusiais Vilnijos ir Suvalkų okupantais, nuožmiais pavergėjais, ne ką geresniais už Rusijos carinius ir bolševikinius imperialistinius, dar aršiau negu anie vykdžiusiais lietuvių nutautinimo politiką. Kaip tokių politinių kataklizmų sąlygomis gyveno mūsų tėvai ir seneliai, galima tik įsivaizduoti. Gyveno. Ir nesiskundė, nedejavo. Kantriai kūrė savo jauną Lietuvos valstybę. Per 22 metus padarė ją klestinčią. Neskolingą užsieniui. Su stipria lietuviška valiuta litu. Sukūrė modernią pramonę, nutiesė plentus, geležinkelius. 1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penktoje pasaulyje. Maisto produktų eksportas iš Lietuvos sudarė 52 proc. bendros eksporto apimties.  Knygoje pateikiama detali, labai vertinga Lietuvos eksporto ir maisto produktų suvartojimo šalyje statistika. Nepaisant didžiosios 1931 m. pasaulinės krizės ir 1934 m. Vokietijos ekonominės blokados, paskelbtos Lietuvai už nacių siautėjimo tramdymą. Lietuvos ūkis vertėsi sunkiai, bet išradingai, stabiliai ir sėkmingai. Kaunas iš apleisto provincijos miesto tapo moderniu mūriniu miestu. Augo, plėtėsi ir mūrinius namus statė Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Tuo metu gyventojų skaičius Lietuvoje buvo 2,2 mln., tarp jų – 80 proc. lietuvių. Palyginti su laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, gyventojų skaičius išaugo 17 proc. Kaimas pradėjo statydintis gražius modernius namus. Gražėjo sodybos.

1914 m. Lietuvoje raštingų žmonių buvo vos 20 proc. Jau 1928 m. įvestas privalomas pradinis keturių klasių visų vaikų mokymas. 1936 m. – privalomas vaikų mokymas išplėstas iki 6 skyrių. Nuo 1932 m. kasmet buvo pastatoma per 80 mokyklų. 1939 m. Lietuvoje jau buvo 2335 pradinės mokyklos, jose mokėsi 298,4 tūkst. mokinių, dirbo 5578 mokytojai. Lietuviška tautinė mokykla, globojama paties prezidento Antano Smetonos, tapo didžiausiu Lietuvos dvasiniu laimėjimu. Ji išugdė tūkstančius Lietuvos patriotų, kurie dėl savo Tėvynės buvo pasiryžę baisiausioms kančioms ir aukoms, įskaitant ir gyvybes. Knygoje aprašoma, kaip Lietuvoje viena po kitos buvo kuriamos aukštosios mokyklos, kaip buvo globojami studentai, vėliau ir dėstytojai, kurie rinkosi eiti mokslo keliu, kaip buvo puoselėjama Lietuvos kultūra, o kūrėjai skatinami, kaip buvo kuriama Lietuvos aviacija, didžiausias patriotiškai nusisteikusių lietuvių pasididžiavimas. Pasakojama ir apie tautinių mažumų gyvenimą, iš kurių pati dėkingiausia buvo žydų diaspora, visam pasauliui skelbusi, kaip kūrybingai jie plėtoja savo kultūrą Lietuvoje. Apie tai rašė beveik visi Europos dienraščiai, knygoje cituojamos jų mintys iš straipsnių.

Keturi penktadaliai knygos puslapių skirti tragiškiems Lietuvos istorijos įvykiams, pradedant pirmąja rusų okupacija 1940 m. birželio 15 dieną ir baigiant lietuvių tautos genocidu 1944–1953 m.

Objektyviai, remiantis archyviniais dokumentais, knygoje analizuojama Lietuvos okupacijos priešistorė nuo 1939 m., kai Maskvoje išspausdintame SSRS žemėlapyje Lietuva jau buvo pažymėta kaip SSRS respublika. 1940 m. pradžioje dideliu tiražu buvo išleistas kariuomenei skirtas rusų-lietuvių kalbų žodynėlis. 1939 m. Maskvoje jau buvo sudaryti represuotinų Lietuvos žmonių sąrašai, ne bei vietos parsidavėlių pagalbos. Knygoje akcentuojamas išdavikiškas dalies lietuvių inteligentijos vaidmuo naikinant Lietuvos valstybingumą, tautiečius žudant ir tremiant į Sibirą.

Jau pirmaisiais rusų okupacijos metais Lietuvoje NKVD ir besitraukiančios rusų kariuomenės išžudyta 1114 mūsų tautiečių – teisėjų, mokytojų, gydytojų, kunigų, mokslininkų, įskaitant žudynes 44 Lietuvos vietovėse: Rainiuose, Panevėžyje, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Vilkaviškyje ir kitur. Į Sibirą ištremta 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų, didžioji dalis lietuvių, žydų, lenkų šviesuomenės. Toks ir buvo svarbiausias okupantų tikslas – pirmiausia sunaikinti Tautos šviesuomenę, išrauti ją iš šaknų. Todėl tarp ištremtųjų – 27,5 proc. vaikų. Masinėse lietuvių represijose dalyvavo ne tik NKVD ir Rusijos kariuomenė, bet ir daugelis mūsų tautiečių, vietinių rusų bei žydų. Pastarųjų dalyvavimą žudynėse ir lietuvių trėmimuose naciai sumaniai panaudojo antižydiškoms nuostatoms kurstyti.

„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ | J. Valiušaičio nuotr.

„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ | J. Valiušaičio nuotr.

Trečiame skyriuje aprašomas Tautos sukilimas 1941 m. birželio 22–28 d. Mūšiuose su okupacine rusų kariuomene dalyvavo apie 16–20 tūkst. Lietuvos gyventojų. Daugelis jų stojo į kovą vedini idealistinių tikslų – apginti Lietuvos valstybės garbę, Lietuvos kariuomenės vadams atidavus Lietuvą okupantui be mūšio. Tautos sukilime žuvo 700 Lietuvos patriotų. Knygoje aukštai vertinama sukilimo reikšmė Lietuvos istorijoje. Tik dėl sukilimo iš kalėjimų buvo išvaduota 3,5–4 tūkst. politinių kalinių, kurių likimas NKVD gniaužtuose galėjo baigtis tragiškai. Sukilimas paneigė melą, kad Lietuva į SSRS įstojo savanoriškai. Svarbiausia – Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, su derama pagarba ir padėka palaidojo sukilime žuvusius didvyrius, savo krauju apgynusius Tautos ir Valstybės garbę.

Šiame skyriuje taip pat aprašomas ir nacių siautėjimas Lietuvojs. Jie Lietuvoje išžudė apie 165 tūkst., kitais duomenimis, – apie 250 tūkst. žydų ir 45 tūkst. – 100 tūkst. lietuvių ir kitų tautybių gyventojų.

Knygoje aprašomi siaubingi žudynių vaizdai, vaikų plėšimas iš juos apkabinusių motinų rankų, vaikų ir senelių žudynės IX forte. Įvardijamos žudynių vadovų – Joachimo Hamano, žydų žudynių organizatoriaus brigados fiurerio Franco Valterio Štalekerio (Franc Walter Stahleker) pavardės. Žudynes vykdęs vokiečių 11-asis rezervinės kariuomenės būrys, į kurio gretas, deja, buvo įtrauktas ir lietuvių, prasigėrusių chuliganų ir keršytojų komunistams už NKVD nužudytus ir į Sibirą ištremtus artimuosius, „skrajojantis“ būrys.

Knygoje primenami ir pasipriešinimo protestai bei žygiai prieš nacių vykdytas žydų žudynes. Pirmieji oficialius protestus pareiškė Lietuvos kariuomenės generolai Stasys Punzdevičius, Mikas Reklaitis ir Stasys Raštikis, prezidentas Kazys Grinius, ministras Jonas Aleksa, ministras, prelatas Mykolas Krupavičius, kuris dėl to protesto buvo suimtas ir kalintas Vokietijoje, vos išvengė mirties. Knygoje supažindinama su žydų gelbėtojų likimais. 69 lietuviai (tarp jų 8 kunigai), buvo viešai sušaudyti, 11 nužudyti kartu su gelbstimaisiais, 87 buvo suimti ir kalinti, 6 iš jų buvo kalinti ir sovietų.

Tame skyriuje bylojama ir apie sovietinį pogrindį Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Iš Rusijos atsiųsti diversantai ir prie jų prisidėję vietiniai kolaborantai sudegino ir išžudė visus gyventojus Kaniūkų kaime Pietryčių Lietuvoje, Bakaloriškėse ir Musteikoje nužudė 32 vyrus, išprovokavo tragediją Pirčiupiuose, kur vokiečių buvo sudeginti 119 to kaimo gyventojų. Sovietinis pogrindis knygoje vertinamas kaip Lietuvos reokupacijos instrumentas.

Kaip rašiau ankstesniame straipsnyje „Mąstytojas, prabilęs tautos sąžinės balsu“ (Karštas komentaras, 2015 sausio 2–16, p. 14, 15, 17), dr. V. Terleckas – reto talento tyrėjas, gebantis prasiskverbti į tiriamo objekto esmę iki giliausių šaknų. Ypač tai aktualu, kai rašoma apie Lietuvos istoriją pirmaisiais pokario metais. Skyriuje „Lietuva ties išnykimo riba 1944–1953“ analizuojama, kaip Lietuvoje buvo realizuojama Stalino doktrina, paskelbta jo vietininko Michailo Suslovo: „Lietuva bus… tik be lietuvių.“

1944 m. liepos 13 d. rusų kariuomenė užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. okupantas iš karto pareikalavo „patrankų mėsos“. 110 tūkst. vyrų buvo prievarta mobilizuoti į okupacinę kariuomenę, 25–40 tūkst. padėjo galvas svetimame dviejų Europos kraugerių kare. Į Lietuvą plūstelėjo 130 tūkst. rusakalbių kolonistų, tarp jų 2783 elitiniai čečėnų, kalmukų ir ukrainiečių kraujyje išsimaudę enkavedistai, 664 emgėbistai. Apsipratę Lietuvoje kaip Eldorado žemėje, atsivežė savo šeimas, artimus ir tolimus giminaičius. Kolonistai užėmė 88 proc. visų vadovaujamų postų įmonėse ir organizacijoje, iš kurių buvo išstumti lietuviai.

„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ anglų kalba | J. Valiušaičio nuotr.

„Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ anglų kalba | J. Valiušaičio nuotr.

1944 m. rugsėjo 9 d. prasidėjo masiniai suėmimai. Iki 1944 m. gruodžio suimta 53 tūkst. Lietuvos gyventojų, 2,5 tūkst. mokytojų, kunigų, profesorių, darbininkų, ūkininkų ir karininkų išžudyta, 11 tūkst. išsiųsta į Rusijos kalėjimus, kur buvo kankinami ir žudomi. Be žinios po NKVD tardymų dingo 2,3 tūkst. žmonių. 99 proc. represuotųjų buvo lietuviai.

Kaip liudijo a.a. Alfonsas Dapkūnas, jaunystėje vežtas į Rusijos kariuomenę rekrūtauti, savo akimis matė, kaip mūsiškai buvo šaudomi ir iš anksto paruoštose duobėse užkasami iš Klaipėdos ir Karaliaučiaus ešelonais atvežti „fašistai“ prie Minsko geležinkelio stoties. Žuvo ir lietuviai studentai rekrūtai, išdrįsę neatsargiai pasmalsauti. (Voverienė O. Alfonsas Dapkūnas – antikomunistas, kovotojas už Dievą ir Tėvynę. Antikomunizmas. Vilnius, 2010, p. 129–133)

Vien pirmąjį 1945 m. psumetį NKVD buvo surengtos 3432 karinės operacijos, per kurias išžudyta 5214 nuo mobilizacijos besislapstančių Lietuvos vaikinų, sulaikta 38,1 tūkst. žmonių, iš jų areštuota 23,2 tūkst. Iki 1951 m. į kolchozus suvaryta 89 proc. Lietuvos valstiečių. 4 tūkst. šeimų, pasipriešinusių kolchozų kūrimui, išvežta į Sibirą.

Knygos autorius sugriovė sovietinių istorikų kurtą mitą, kad ginkluotam lietuvių pasipriešinimui vadovavo buožės. Jis nustatė, kad partizaniniame kare dalyvavo tik 7,5 proc. kaimo turtingųjų, vargingieji valstiečiai sudarė 24,4 proc., o vidutiniai valstiečiai, turėję žemės iki 15 ha, – 52 proc.

Lietuvoje prasidėjus ginkluotam partizaniniam judėjimui, okupacinis režimas nuolat stiprino savo galias: 1946 m. birželio 1 d. minėtų enkavedistų ir emgėbistų Lietuvoje buvo jau 3 tūkst., o 1947 m. – jau 13,8 tūkst. Visi komunistai – jų buvo 34,7 tūkst (tarp jų – 38 proc. lietuvių, kiti – kolonistai) – ir komjaunuoliai buvo apginluoti ir privalėjo dalyvauti lietuvių represijose.

1945 m. Lietuvoje buvo 60–70 tūkst. represinių struktūrų karių, tarp jų – 9,7 tūkst. stribų. Knygoje detaliai aprašomas jų vykdytų operacijų skaičius ir itin žiaurus azijietiškas jų pobūdis, masinis civilių Lietuvos žmonių naikinimas baudžiamosiose operacijose, kraupūs nusikaltimai žmogui ir žmoniškumui, kraują stingdantis siaubas tardant 16–18 m. partizanus. Vieno partizano gaudynėms buvo siunčiami 30 čekistų ir stribų.

Lietuvoje, vienais duomenimis, išžudyta 20,5 tūkst., kitais – 30 tūkst. Partizanų amžiaus vidurkis – 22 metai. Į Sibirą vien 1945 m. ištremta 6320 partizanų šeimų. 1945–1953 m. Lietuvoje buvo surengti 34 trėmimai, jų metu ištremta 118 tūkst. žmonių, 70 proc. jų sudarė moterys ir vaikai. Iš visų SSRS tremtinių lietuviai 1948 m. sudarė 49,2 proc. Tremtyse nuo bado ir ligų mirė 40 proc. visų ištremtųjų, tarp jų – 5 tūkst. mažamečų vaikų. Lietuva neteko 1–1,2 mln. gyventojų, gyvenusių iki karo.

Žinotina, kad „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953“ iš pradžių buvo išleista anglų kalba (2014 m., 2017 m., vertė Aušra Reklaitytė), po to atliepiant į besidominčių to laikmečio istorija pageidavimus – lietuviškai (2015 m., 2016 m.), vėliau ir prancūzų k. (2016 m., 2018 m.; vertė autoriaus dukra Jūratė. Beje, ji išvertė į prancūzų k. D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurią 2017 m. išleido Prancūzijos leidykla „Les Editions du Rocher“). Knyga susilaukė nemažo užsieniečių susidomėjimo: anglų kalba leidinys kartotas tris kartus, lietuviškas ir prancūziškas – du kartus.

Tokios stambios, fundamentalios, kompleksiškos, originalios, įtaigios knygos, kaip V. Terlecko monografija „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ dar neteko skaityti. Gintaras Šidlauskas teisingai knygą pavadino gausybės išskirtinių faktų rinktine (sutelktine) su analitinėmis įžvalgomis ir fundamentaliomis išvadomis. Toliau jis rašo: „Knygoje pateikta informacija enciklopediškai tiksli ir temiškai taikli.“

Iki šiol mūsų istoriografijoje prie tokių temų, kaip antai: Lietuvos žmonių skurdinimo ir plėšimo, partizanų žvalgų įdiegimo į represines įstaigas, užsieniečius partizanus, žuvusiųjų laisvės kovotojų niekinimo „repertuarą“ ir jų atminimo naikinimo tikslus, moterų žaginimą, partizanų demonizavimą, aukų skaičiaus manipuliavimo ir kt. buvo tik fragmentiškai prisiliesta. Gi knygos autorius šiomis temomis parašė išsamias studijas. Net į plačiai nagrinėtas temas jis pažvelgia kitaip, panoramiškai. Labai vertinga, kad V. Terleckas surinko ir paskelbė daugybę žmonių atsiliepimų apie mūsų kovotojus, į atmintį sugrąžino daugelį užmirštų didvyrių. Paprastai literatūroje minimos tik tos pačios pavardės, įprastai žymiausių vadų. Knygą praturtina, tekstus papildo daugybė temiškai sugrupuotų, iškalbingų nuotraukų, kurių dalis skelbiama pirmąkart. Taip skaitytojas skatinamas mąstyti ir padaryti savo išvadas. Apskritai V. Terleckas kalba ne lyg koks skaitytojas iš šono, bet kaip į rašomų įvykių ir procesų sūkurį įsuktas žmogus. Vytautas Kavolis manė, kad istorinės knygos turi būti rašomos pagal draminį scenarijų, nes suteikia įdomumo, leidžia aprėpti istorijos procesų esmę. Tokius reikalavimus atitinka aptariama knyga.

Ačiū knygų autoriui už jo triūsą ir drąsą su savo knygomis stoti į gretą dorų Lietuvos žmonių, kovojančių su užsienio militaristais ir jų kolaborantais… pačioje Lietuvoje. Su jo knygomis mes tapsime stipresni ir vieningesni, iš savo širdžių kaip piktžoles rausime nuoskaudas ir nepasitenkinimą dėl Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių tautos išlikimo šioje mums vienintelėje Dievo skirtoje Žemėje. Tegul šių knygų kelias į Lietuvos bibliotekas ir skaitytojų širdis bus platus ir lygus.

Deja, knygai „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1953. Mitai ir tikrovė“ kelią į bibliotekas ir mokyklas užtvėrė… Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis. Portalui DELFI paskelbus per 2000 atsiliepimų (daugiausia teigiamų), siūlymų, kad ši knyga būtų išdalinta bibliotekoms ir mokykloms, V. Pranskietis žurnalistams pareiškė, jog ši knyga sunki, jaunimas jos nesupras. Taip jis kalbėjo vos knygai pasirodžius (2017 m. rugpjūtį) knygynuose. Aišku, kad jos nebuvo perskaitęs. Galbūt knygą buvo pakilnojęs, o gal taip jam patarė visuomeninis patarėjas Algis Krupavičius ar istorikas Alvydas Nikžentaitis. Beje, jie ir istorikas Algimantas Kasparavičius Vasario 16-osios proga Seimo buvo apdovanoti „už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę“. Tarp kitko, anksčiau A.Nikžentaitis viešai buvo pareiškęs, kad jam mielesnė Valentino diena, o ne Vasario 16-oji.

Knygos „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ viršelis.

Šaltiniai ir literatūra:

Terleckas V. Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai 1940–1953. Vilnius, 2015.

Ten pat, Thom Fr. Pratarmė, 7–8.

Voverienė O. Kovų už laisvę keliu į Amžinybę. Karštas komentaras, 2016, spalio 28–lapkričio 11 d., p. 15.

Karštas komentaras, 2016, lapkričio 11–25, p. 14.

Voverienė O. Alfonsas Dapkūnas – kovotojas už Dievą ir Tėvynę. Antikomunizmas. Vilnius, 2010, p. 129–133.

Terleckas V. Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944–1945. Mitai ir tikrovė. Vilnius, 2017.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: