Vienas krikščioniškasis prieškalėdinio laikotarpio atributų yra advento vainikas. Tai Mažosios Lietuvos paveldas.
Iš jaunų eglišakių pinamas vainikas ir viduje įstatomos keturios žvakės. Advento vainiko tradicija, kaip ir dauguma adventinių bei kalėdinių papročių, Mažąją Lietuvą pasiekė iš germaniškų kraštų.
Manoma, kad advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Jaunas liuteronų teologas Johannas Hinrichas Wichernas (1808–1881) šelpė ir globojo vargingų šeimų vaikus, mokė juos rašto ir maldų.
Advento metu vaikai nuolat klausinėdavo savo mokytojo, kada ateis Kalėdos. Netekęs kantrybės, J. H. Wichernas sugalvojo savo globojamiems vaikams padaryti žvakidę – skaičiuoklę dienoms iki Kalėdų skaičiuoti.
1839 m. nuo pirmos gruodžio dienos maldos metu kiekvienas berniukas uždegdavo po vieną spalvotą žvakę. Kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, todėl šis ritualas buvo pavadintas „žvakių švente“ (vok. Kerzenandacht). Kad būtų patogiau sudėti žvakes, vienas pastoriaus draugas iš seno medinio rato sumeistravo vainiką, kuriame įtaisė 19 mažų raudonų ir 4 dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą šiame vainike būdavo uždegama maža raudona žvakė, o sekmadienį – didelė balta žvakė. Atėjus Kalėdoms, degdavo visos dvidešimt keturios žvakės. Tai atrodė lyg didelis šviesos vainikas (vok. Lichterkranz).
Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 m. jie patys vainiką pradėjo puošti eglės šakomis. Nepatogumas buvo vienas – mažesnėje patalpoje sunku rasti vietos vainikui su dvidešimt keturiomis žvakėmis. XIX a. pabaigoje advento vainike jau buvo likusios tik keturios žvakės, atitinkančios keturis advento sekmadienius. Pirmą iš keturių advento sekmadienių uždegama pirma žvakė, kitą savaitę – antra ir t. t. Kartais statomos penkios žvakės – keturios adventinės, nukreiptos į visas keturias pasaulio šalis, o penktoji – viduryje ir uždegama per Kalėdas.
XX a pradžioje iš liuteronų šį paprotį perėmė vokiečių katalikai. Visame katalikiškame pasaulyje advento vainiką išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II, kurio pontifikato metu advento vainiką imta rengti šalia Šv. Petro aikštėje statomos prakartėlės.
Advento vainiko tradicija, paplitusi po įvairias bažnyčias, įgauna vis kitas formas. Pavyzdžiui, katalikų advento vainikus pagal liturgines advento pamaldų spalvas dažnai puošia trys violetinės ir viena rožinės žvakė. Rožinė žvakė šviečia trečiąjį advento sekmadienį, kuris vadinamas „Gaudete“ („Džiaukitės“). Stačiatikiai taip pat palengva perima šią tradiciją, tik jie į vainiką stato šešias žvakes. Būtent tiek savaičių tęsiasi stačiatikių prieškalėdinis laikotarpis.
Dvasininkai aiškina, kad laipsniškas šviesos papildymas vainike simbolizuoja didėjantį Kristaus, kaip „pasaulio šviesos“, gimimo laukimą. Papildomą reikšmę vainikui suteikia apskritimo forma, eglės žaluma, žvakių ir dekoratyvinės juostelės spalvos.
Advento vainiko keturios žvakės simbolizuoja pasaulį ir keturias jo kryptis, apskritimas – amžinąjį gyvenimą, kurį suteikia Kristaus prisikėlimas, žalia – gyvenimą, o žvakės – šviesą, kuri apšvies pasaulį per Kalėdas.
Advento vainiko tradicija iš Vakarų į Lietuvą atėjo XX a. trečiame dešimtmetyje – jis tapo vienu patraukliausių Mažosios Lietuvos Kalėdų simbolių. Eglišakių vainikas su keturiomis degančiomis žvakėmis ėmė plisti ne tik bažnyčiose, bet ir įstaigose, mokyklose bei namuose.
Mažosios Lietuvos tradicijų žinovė B. Servienė sako, kad lietuvininkai nemėgo per daug puošti vainikų. Jų lankus darydavo iš karklų vytelių. Prieš lenkdami vyteles į ratą, jas palankstydavo, kad suminkštėtų. Iš vytelių pasigaminto norimo dydžio rato galai buvo tvirtinami siūlu. Po to buvo pridedamos ir, kad laikytųsi, siūlu apsukamos eglių šakelės. Pagamintą vainiką lietuvininkai puošė rūtų šakelėmis ar džiovintais vaisiais, uogomis. B. Servienei yra tekę eiti į mišką ieškoti bruknienojų, kurie taip pat tiko advento vainikui puošti. Etnologė prisimena, kad prasidėjus adventui klasėje ant mokytojos stalo būdavo užtiesta ilga, iki pat žemės lininė staltiesė. Ant jos padėtas iškirptas iš popieriaus ratas. Visi vaikai po eglės šakelę dėliodavo ant to rato ir taip turėdavo advento vainiką
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etnografė A. Kavaliauskienė pabrėžia, kad tradicinis advento vainikas Klaipėdos krašte pintas iš jaunų eglių šakelių. Jeigu vainiko pagrindas buvo susukamas iš svyruoklio beržo šakų, tai eglišakių į jį tiesiog prismaigstydavo, o jeigu pagrindą atstojo viena stambesnė vytelė, eglišakius apipindavo aplinkui storesniu lininiu siūlu.
Vainiką padėdavo viduryje staltiese uždengto stalo arba kabino palubėje, kambario viduryje. Puošė adventinėmis žvakėmis, kurias klaipėdiškiai, kaip ir vokiečiai, rinkosi raudonas.
Į tradicinį Klaipėdos krašto advento vainiką žvakės nebuvo statomos visos kartu. Pirmąjį advento sekmadienį – „pirmąjį adventą“, padarę duobutę, žmonės įstatydavo ir uždegdavo vieną žvakę. Degino ją tik sekmadienį. Kartu pasimelsdavo, giedojo Kalėdų giesmes. Sudegus pirmai advento vainiko žvakei, įstatydavo ir uždegdavo antrąją, kitą sekmadienį – trečiąją.
Kai įstatydavo ir degino ketvirtąją, žinojo, kad atėjo laikas ruoštis Kalėdoms.
Vainiko puošmenos buvusios santūrios: džiovintos gyvos arba iš balto popieriaus padarytos gėlės, pušies arba eglės kankorėžiai, samanos.
Vėlyvesne tradicija tapo ant laukujų durų užkabinti nedidelį vainiką iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu.
Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės (Žiemytė, 2013).
Vienas prisiminimas apie advento vainiką: „Prieš adventą tėvas nueidavo į mišką ir parnešdavo eglišakių. Visi pindavome advento vainiką. Jis būdavo gana didelis – apie 70–80 cm skersmens, apjuosdavome raudonu kaspinu, palikdavome keturis galus. Tie galai buvo skirti pritvirtinti prie lubų. Pakabindavome jį kaip sietyną kambario viduryje, uždėdavome keturias žvakes.
Kiekvieną advento sekmadienį susirinkdavome prie vainiko ir pietų stalo. Pirmą sekmadienį uždegdavome vieną žvakę, antrą – jau dvi, trečią – tris. Iki Kalėdų sudegindavome visas advento žvakes“ (Blockytė, 2014, 24).
Yra vienas kitas pasakojimas, kad XX a. advento vainikai pinti ir Žemaitijoje: Advento vainikus pindavo, ant stalo padėdavo. (Padvarėlių k., Mažeikių r.)
Eglutės šakelių parsineši, sudedi alkieriui ant staliuko kaip ratą. Žaisliukų nebuvo, tai dailesnį cibulį pririši, dar medinių obuolelių, kur aug pamiškėj… Dėl grožio. Žvakę įstatys. Vieną žvakę. Sakys, vainiks adventui. Tik kur mergikės. Tik mergikės padirbs vainiką… (Budrių k., Kretingos r.)
Pastaraisiais metais vainikas sparčiai plinta ne tik Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte, bet ir visoje Lietuvoje ir vis labiau įgyja sakralaus Kalėdų simbolio statusą. Suprantama, nes advento vainiko prasmė nė kiek neprieštarauja senajai Kalėdų apeiginei simbolikai. Vainikui naudojami eglišakiai, o eglė – medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumą ir turintis sąsajų su anapusiniu pasauliu, kuris advento metu labai priartėja. Žvakė, ugnis, vainikas – tai vos pulsuojančios sąsajos su kadaise galbūt buvusiais nutolstančios Saulės gerbimo ritualais. Ugnies, laukimo akcentai labai ryškūs ir pietryčių Lietuvos ir kitų regionų papročiuose, primenančiuose advento vainikų tradiciją:
Keturas advento žvakes sustatydavo į niekotėlą, pripiltą avižų, ir pastatydavo ant palangės. Ir vakarais, kai visa šeima melsdavos, tai uždegdavo vieną savaitę vieną, kitą – antrą, paskutinę savaitę uždegdavo ketvirtą. Kai uždegdavo paskutinę advento žvakę, tai sakydavo, kad Kalėdos jau matos pro balkio plyšį. (Nedingės k., Varėnos r.)
Mūs moma žvakes kišo niekotelan. Niekotela su avižom, egi gali butie ir rugių pripilta… Pradžiai vienų žvakį nedėliaj dega, e kitų nedėlių antrų dega… E pakol visas ketres užudega – jau Kalėdos. Pareina moma iš bažnyčios ir anta salo pastata niekotaitį ir visas sudega. Persižegnojam, pavalgom, kas nuo kūčias likį, ir dar mėsos deda. (Vaiškūnų k., Švenčionių r.)
Būdavo advento žvakės medinėse žvakidėse, tai kiekvieną sekmadienį po vieną uždegdavo. (Tūbinių k., Mažeikių r.)
Prie advento papročių semantinio lauko galima priskirti ir daugiau su žvakėmis susijusių tikėjimų, pavyzdžiui:
Žvakes liedavo advento metu, o šventindavo per Grabnyčias. Jeigu liejamos žvakės būna lygios – bus graži vasara, geras derlius. Nulietas žvakes susukdavo į kamuolį ir kiek reikėdavo, tiek atsikirpdavo. Laikydavo lietines žvakes prie drobių, prie juostų. Jeigu kur skauda, reikia tą vietą apsivynioti drobe ar juosta, prie kurios buvo padėtos žvakės. (Šeduva, Radviliškio r.)
Iš spaudai rengiamos knygos „Atvažiuoja Kalėdos. Advento–Kalėdų papročiai ir tautosaka“, kuri pasirodys kitais metais prieš knygų mugę. Rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras.