J. Žąsinaitė-Gedminienė. Paskutinis pasivaikščiojimas su Profesoriumi Antanu Tyla (0)

Paskutinis pasivaikščiojimas su Profesoriumi Antanu Tyla | voruta.lt nuotr.

Pasakojimą apie neseniai mus palikusį šviesaus atminimo Profesorių, garbų akademiką, vieną darbščiausių Lietuvos istorikų Antaną Tylą pradėsiu nuo vieno prisipažinimo. Mane visuomet gąsdino „didelės“ sąvokos ‒ žmogiškumas, pilietiškumas, kilnumas, dora. Niekada nemokėjau jų deramai apibrėžti ir paaiškinti, netenkindavo ir žodyninės definicijos.

Dažnai savęs klausdavau, ar minėtas sąvokas turiu suvokti antropologiškai, kaip tai, kas genetiškai paveldima, uždara, nuo amžių duota ir todėl vienoda tiek praeityje, tiek dabartyje? Teigiamas atsakymas inspiruodavo kitą klausimą ‒ kas tuomet žmoguje įžiebia dieviškajį kūrybiškumą, laisvo apsisprendimo, pozityvaus aktyvumo ugnelę? Nuo šių nesibaigiančių kamantinėjimų ir vidinių disputų galiausiai priėjau prie kiek netikėtos išvados ‒ 

„sumažinti“ ir paaiškinti „dideles“ sąvokas gali tik konkretūs, jas iliustruojantys pavyzdžiai. Man labai pasisekė, nes aš tokį pavyzdį radau. Profesorius A. Tyla, kaip ir aš kilęs iš to paties Anykščių krašto, man atskleidė esminius žmogiškumo, doros, kilnumo principus: gebėjimą sugerti į save gyvenimo didybę ir menkystę, neprarandant savo asmenybės, siekimą užsibrėžto tikslo, neprimetant jo kitiems, mokėjimą pajusti kas tikra, o kas dirbtina. Kiek pažinojau Profesorių, jo žmogiškumas visuomet skleidėsi kaip spontaniškas dvasios aktas, kaip vidinis poreikis.

Nesiplėtosiu kalbėdama apie išskirtinius Profesoriaus A. Tylos ‒ garsaus Lietuvos istoriko, archeografo, habilituoto daktaro, Lietuvos Mokslų akademijos nario eksperto, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjo, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalieriaus, Anykščių rajono Garbės piliečio, pirmojo ilgamečio Pasaulio anykštėnų bendrijos vadovo, aktyvaus visuomenės veikėjo nuopelnus ‒ išsami informacija apie jo plačią veiklą pateikta ne vienoje enciklopedijoje, žinyne, mokslinėje studijoje, įvairiuose straipsniuose, internetiniuose šaltiniuose. Šio pasakojimo intencija kita. Prisimindama šviesų savo Mokytoją, pasivadinsiu jį kelionėn, leisimės jo pamėgtais keliais…

Iš triukšmingo Vilniaus traukiam Anykščių pusėn. Kaip ir visada, Profesorius daug pasakoja, vis kartodamas, kad žmogus, nežinantis istorijos, niekada neužauga, taip ir lieka vaikas. Įdėmiai jo klausausi, stebiuosi gausybę datų, vietovių pavadinimų sukaupusia atmintimi ‒ ten tvarka kaip bažnyčioj, šviesu lyg danguj…

Mes jau netoli Anykščių, štai pasiekiam dešiniajam Šventosios krante besiglaudžiantį Kavarską. Profesorius gręžiasi į rytuose dūluojantį mišką ir sako, kad ten turi būti per du šimtus pilkapių. Šypsodamasis manęs klausia, ar žinau, kad prie Kavarsko yra išlikęs XIII–XIV a. piliakalnis dar iš lietuvių kovų su kryžiuočiais laikų. Nesulaukęs mano atsakymo, supratingai tęsia toliau, pasakoja apie praėjusius šimtmečius, kuomet Kavarskas priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams Astikiams, Oginskiams, Tiškevičiams, Siesikams. Prisimena ir skaudžią šio miestelio praeitį. Mini, jog Kavarsko valsčiuje žuvo 186 partizanai, daugiau kaip 160 buvo areštuota ar ištremta.

Rami, aiški Profesoriaus kalba susilieja su Šventosios sriaumėjimu. Jam patinka žodis „sriaumėti“, sako, Simonas Daukantas jį mėgęs, kadaise rašęs: „Tripentė, Svisločė ir Beržinė į Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksninę, arba Juodąją, marę sriauma“.

Anava mudu ir Anykščiuose. Pamažėle leidžiamės pakalnėn. Nutariam aplankyti Antano Baranausko klėtelę, užsukt svečiuosna pas Antaną Žukauską-Vienuolį. Pasirodo, mūsų čia jau laukia. Šiltai pasitinka muziejaus šeimininkai, vaišina arbata iš dar Vienuolio augintų ir mėgtų žolelių, siūlo apžiūrėti šalia klėtelės žaliuojantį vaistažolyną (jame auga vaistažolės, stiprinusios Baranauskų ir Žukauskų sveikatą). Profesorius kiekvienam turi ką pasakyti, ką patarti, kuo nudžiuginti, kaip paguosti. Be to, jis įdėmiai moka klausyti. Jo žvilgsnis pašnekovą drąsina, leidžia atsiverti. Todėl šalia jo visad tiek daug žmonių. Tik mums jau laikas kilti…

Antanas Tyla | S. Paškevičiaus nuotr.

Profesorius stebisi mano skuba, kraipydamas galvą vis klausia: „Ir kur tu, mieloji Jurga, skubi, kai šitoks aukštas ir giedras Anykščių krašto dangus, kai taip svaiginančiai kvepia žolynai? Kur jūsų kartos žmonės skuba?“ Nežinau, ką jam atsakyti, bet sau pagalvoju, kad laikas ‒ vienintelis dalykas, kuris staiga gali imti ir sustoti.

Keliaujame toliau. Prieiname Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių biblioteką. Profesorius susigriebia nepasiėmęs nė vienos knygos. Ką dovanos? Dar nuo 2005 m. bibliotekoje pradėtos kaupti knygos iš asmeninės Profesoriaus kolekcijos. Tarp jo dovanotų leidinių: Garšvių knygnešių draugija, Lietuvos spaudos draudimo panaikinimo byla, Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje ‒ XVII a. pradžioje ir daug kitų, kai kurie su jo ekslibrisais ir spaudais.

Raginu Profesorių nesustoti, tikinu, kad į biblioteką galėsiąs užsukti kitą kartą, o dabar reikia žingsniuoti Rubikių pusėn, skubėti Tėviškėn, į gimtuosius Bičionis. Ūmai jis išsitiesia, pastebiu, kaip sublizga akys, virpteli lūpos, paspartėja žingsnis. Žinau, kad vėl prabils. Tik pasakos ne apie save, bet apie savo mylimus artimuosius. Niekada apie save nekalba, paklaustas kukliai nutyli, menkam šlovės trupinėliui neleidžia nubyrėti. Visas Profesoriaus dėmesys ir atida skiriama kitam. Tad norėdama daugiau apie savo bendrakeleivį sužinoti, turiu apie jį teirautis jo kolegų, mokinių, bičiulių. Labiausiai įstrigusios profesorės Onos Voverienės įžvalgos. Profesorių A. Tylą ji vadino krištolinės sąžinės žmogumi, tokiu, kokių mūsų tautoje beliko vienetai. Anot jos, tokie žmonės neišduoda, neparduoda ne tik savo artimo, tautiečio, bet ir savo valstybės, tautos, jos idealų ir vertybių.

Straipsnyje „Mokslininkas, su kuriuo galima eiti į žvalgybą“ O. Voverienė atkreipė dėmesį į tai, kad sovietinės okupacijos metais, kai sunku buvo išlikti sąžiningu žmogumi ir juolab mokslininku po komunistinės priespaudos presu, A. Tyla pasirinko pačią neutraliausią istorijos kryptį ‒ LDK istoriją po Liublino unijos. Jo monografija Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje. ‒ XVII a. pradžioje ‒ mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo pavyzdys, turintis išliekamąją vertę ne vienai mokslininkų istorikų kartai. Būtina įsigilinti ir į Profesoriaus biografo Petro Kalniaus žodžius. 1999 m. „Dienovidyje“ skelbtame straipsnyje „Istorinės atminties sargybinis“ P. Kalnius rašė, jog sovietmečiu A. Tyla pagarsėjo „kaip mokslininkas nekonformistas, pelnęs aukščiausių kompartijos pareigūnų Lietuvoje nemalonę… 1976 m. LKP pirmasis sekretorius P. Griškevičius viešai iš tribūnos pasmerkė A. Tylą, kaip „vieningosios srovės“ propaguotoją. Toks kaltinimas mokslininkui humanitarui nieko gero nežadėjo. Tačiau A. Tyla nesutriko. Iš karto po pareikštos kritikos priėjo prie P. Griškevičiaus ir paprašė sukonkretinti jam pareikštus kaltinimus. Netikėtai užkluptas sritinis sekretorius neturėjo ką pasakyti ir patarė ateiti atsakymo po kelių dienų. Jis „bylą“ pavedė tęsti žemesniems CK funkcionieriams. Iš pokalbių su jais istorikui paaiškėjo, kad svarbiausias dalykas yra ne jo darbai, o jo biografija.“

Tad kokia su manimi keliaujančio Profesoriaus biografija? Kur ir kada ji prasideda? Gyvai persakant jos nebeišgirsiu, tačiau, laimė, Profesoriaus liudijimas yra paliktas 2016 m. išleistame jo straipsnių rinkinyje Apie Anykščius ir anykštėnus. Tereikia atsiversti skyrių „Tėviškė“ ir įsiskaityti į krištolinės sąžinės žodžius: „Mano atminties atspirtis buvo Bičionių kaimas, prie vieškelio prigludusi Tėviškė ir Tėvų auginama gausi šeima, kurioje taip gera buvo augti, dirbti, mokytis. Prie mūsų lauko net 10 kaimynų. Kiekvienas iš jų – su savo buvusia ir tęsiama istorija.

Mūsų šeima ir kaimynai buvo mano pradinis universitetas su fakultetais, seminarais, speckursais. Kaimynas Jurgis Tumas pasakodavo apie karą su turkais, kai Šipkoje slepiantis apkasuose virš galvų lėkė kaip palivonai (puodynės) sviediniai. Mano Tėtė, Klemas Tumas ir Juozas Karvelis kalbėdavo apie kaimo jaunuolių kelionę per Atlantą ir gyvenimą Amerikoje, Antanas Strolia – apie bolševikų perversmą Peterburge, kai caro leibgvardijos pulko kareivinėse, atsisakydami kariauti, laiptinėje iš trečio aukšto mėtė savo šautuvus, juos sutrupindami. Antanas Kugys bylojo apie Pirmojo Pasaulinio karo kareivio vargus vokiečių belaisvėje, mano dėdės Juozas ir Povilas Grybai – apie Nepriklausomybės karą su lenkais, Širvintų kautynes. Bičionių pakalnėje, prie Degesės, gyvenęs Kovas vis šnekėdavo apie savo brolį – Lietuvos kariuomenės lakūną, o kai užgirsdavo retą dalyką – lėktuvo ūžimą, keldavo baltą audeklą, kad brolis atpažintų jo sodybą. Mano broliai Kazys, Juozas, Povilas, svainis Stasys Gutauskas, kaimynas Jurgis Kiaušas kalbėdavo apie Lietuvos kariuomenę ir karo tarnybą Kaune, brolis Kazys dar prisimindavo ir mokymąsi Salų žemės ūkio mokykloje.

Į mano atmintį įsirėžė apylinkių visuomenę telkęs Burbiškio bažnytkaimis su bažnyčia, jos choru, vakariniu varpo gaudesiu, su pradžios mokykla, jos skambučiu, mokytojais, jaunųjų ūkininkų, šaulių, pavasarininkų veikla, jų patriotinėmis šventėmis, vaidinimais. Burbiškis man išlieka atminty su ten įsikūrusiu paštu, krautuvėle ir darbymečio metu dvaro dirbančiuosius pietų kviečiančiu pakabinto bėgio gabalo skardžiais dūžiais, su visos burbiškėnų žemdirbių visuomenės, jos šviesuomenės nerimu dėl Vasario 16-osios Lietuvos valstybės nūdienos ir ateities. Ir su Burbiškio mišku, kuris 1944 m. antroje pusėje tapo burbiškėnų apsisprendimo su Trispalve ir priesaika kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo karine stovykla.

Tas pats vieškelis vedė į Burbiškį ir priešingon pusėn – ten, kur tolėliau, už septynių kilometrų, Šventosios slėny paskendę slėpiningieji Anykščiai su jų didžiais poetais, rašytojais, mokyklomis, nesiliaujančiu trečiadienio turgaus ratų dardėjimu, rogių šliuožimu ir linksmais ar susirūpinusiais iš ten pavakariais grįžtančiaisiais.

Visa Tėviškėje semta patirtis nutrūko, jos šaltiniai staiga išseko 1951 m. spalio 3 dieną. Nuo tada antraisiais namais man tapo Vilnius.“

Tačiau dabar su Profesoriumi esame mudviejų gimtinėj. Manuosius Rubikius nuo Bičionių skiria vos šeši kilometrai. Palengva traukiam prie Rubikių ežero. Veik pusiaukelėj užsukam į Burbiškio kapinaites, aplankom artimųjų kapus. Visai čia pat ir Burbiškio dvaras, iškilęs Venslovovičių giminės valdymo metu (nuo XVIII a. pabaigos). 1932 m. dvarą iš Venslovovičių nupirko Petras Kriaučionis, o 1933 m. pardavė jį kartu su aštuoniais hektarais žemės iš JAV grįžusiam jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai. Šis dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. Tai buvo pirmoji Profesoriaus mokykla.

Palengva traukdami Rubikių ežero link, kalbamės apie laukiančius darbus, būtinus parašyti tekstus, ateities užmojus. Aš guodžiuosi, kad niekaip neįstengiu pabaigti istorinio romano Gardiniečiai, kad apskritai mažai berašau, tuščiai eikvoju laiką, kad stokoju valios ir ryžto, kad turškiuosi kasdienėj rutinoj. Profesorius atlaidžiai pažvelgia į mane ir šypsodamasis taria: „Svarbiausias tavo darbas būti mama, visa kita palauks.“ Ir aš jo žodžiais tikiu, jie stebuklingai ramina, nuo manęs atstoja įkyrūs priekaištai ir kaltė. Prisimenu Profesoriaus mintis, įrašytas jo recenzijoje apie mano romaną Azuritijos kardinolai: „Motinystė ‒ dovana, kuri moterį padaro kilnią. Kartais motinystė klaidingai pateikiama kaip kliūtis šiuolaikinei moteriai, kaip vergystės forma, neleidžianti atsiskleisti jos tapatybei. Netiesa. Kiekviena Motina, net ir ta, kuri neverta šio kilnaus vardo, nusipelno meilės ir atlaidumo, nes ji įgalino ir išgyveno didįjį Žmogaus atėjimą į šį pasaulį.“ Pėdinu paskui Profesorių ir staiga mane pagauna keistas noras pavadinti jį Antaniuku. Žinau, nedera ir nepagarbu, bet iš jo sklindanti šiluma ir nuoširdumas gundo į jį kreiptis taip, kaip dauguma artimesnių kraštiečių jį vadina. Susilaikau. Atsiprašydama tik mintyse tą vardą ištariu.

Nė nepastebim, kaip prieinam Rubikių ežerą. Stabtelim prie atminimo akmens Profesoriaus broliui, laisvės gynėjui, partizanų Žaliosios rinktinės vadui Kaziui Tylai. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai jį sugavę įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Savo brolį Profesorius apibūdina kaip principingą Lietuvos valstybės pilietį, patriotą, gerbtą bendraamžių ir vyresniųjų. Užsimena, kad 1934 m. laikraščiui „Jaunasis ūkininkas“ paskelbus rašinių konkursą tema „Mūsų sodybų sutvarkymas ir medžiais apsodinimas papuoš visą Lietuvą“, Kazio rašinys laimėjo pirmąją vietą. Be kita ko, Profesoriaus brolis sykiu su Burbiškio mokytoju Antanu Grigu ir kitais inteligentais dalyvavo Papilio kalnelio Rubikių ežero pietinėje pakrantėje tyrinėjimuose ir rezultatus paskelbė „Ateities“ laikraštyje. Kazio aprašu ir dabar naudojasi archeologai.

Įsikibęs ilgesingu žvilgsniu į raibuliuojantį ežero paviršių, Profesorius man dar apie daug ką pasakoja: apie 1863 m. sukilimą, jo atbalsius gimtajame Bičionių kaime, sąsajas su senelio Antano Tylos šeimos gyvenimu, apie sovietinių okupantų nužudytus, ištremtus dorus, sąžiningus, prievartai nenusilenkusius Bičionių, Pagraužių, Kalvelių, Burbiškio, Rubikių, Piktagalio, Šiaulių kaimų žemdirbius, apie svarbiausią lietuvių tapatybės bruožą ‒ prisirišimą prie valstybinės laisvės ir lietuvių kalbos, apie lietuviškąjį idealizmą, apie perskaitytas, brangintas knygas… nesustodami vardijam jų pavadinimus, autorius. Profesorius lyg juokais paklausia, ar esu skaičiusi Herberto Džordžo Velso Laiko mašiną. Mažumėlę nustembu ir atsakyti nebespėju…

Grįžtelėjusi, pamatau jį kažin kur skubantį. Sakytum, iš po vaiskios Anykščių krašto padangės tekinas lekia į niūrias lapkričio darganas. Ir dabar aš netveriu noru jam šūktelti ir paklausti: „Ir kur, mielas Profesoriau, taip nieko nesakęs skubat, kai šitoks aukštas ir giedras Anykščių krašto dangus?..“