K. Jovaišas. Balitijos tautų duobkasys Nr.1: fašizmas ar bolševizmas? (24)

hitleris-ir-stalinas-proza_ru-nuotr

proza.ru nuotr.

Rinktis tarp fašizmo ir bolševizmo toks pat nedėkingas uždavinys kaip rinktis tarp maro ir choleros.  Tiesa, Vakarų pasaulis iš dviejų blogybių rinkosi, kaip jam atrodė, mažesnę. Tai gerai iliustruoja ši, Vinstonui Čerčiliui priskiriama frazė: „Jeigu Hitleris įsiveržtų į pragarą, aš sudaryčiau sąjungą su Liuciferiu“.

Vis dėlto, kai bolševikų pragaras brutaliai įsiveržė į Baltijos valstybes, jų gyventojų  akyse  ne Hitleris,  o raudonasis Liuciferis įkūnijo Absoliutų blogį.

Dėl skirtingos istorinės patirties, Vakarų pasaulio ir Baltijos tautų požiūris į Hitlerio ir Stalino  režimus nesutampa. Vakarai pagrįstai smerkė fašistus, kurie žudė, naikino ir vergais paversdavo pusžmogius, nes rasinio pranašumo teorija pateisIno Lebensraum (gyvenamosios erdvės) užkariavimą arijams.

Bet! Perspjovę nacius įžūlaus ir ciniško melo srityje, bolševikai juodus darbus demagogiškai teisino tauriais ir kilniais tikslais: žudė, naikino ir į lagerių dulkes paversdavo žmones vardan šviesaus rytojaus, visuotinės laisvės ir laimės.

Istorija pateikia nepaneigiamus įrodymus – tikrais pribaltų draugais ir išvaduotojais save laikantys bolševikai  pagal keistą įprotį prismaugė „išvaduotuosius“ broliškame glėbyje. Įdomus psichologinis reiškinys – prieš šiuos užkeiktus draugus netgi žiaurūs priešai neatrodo tokie jau monstrai.

Išties, bolševikai siekė to paties tikslo kaip ir fašistai – Baltijos tautų likvidavimo. Šis, nuosekliai ir metodiškai vykdomas likvidavimas – sudėtingas procesas. Jis apėmė etninių gyventojų fizinį sunaikinimą, Baltijos šalių kolonizavimą, taip pat lietuvių, latvių ir estų germanizavimą (rusifikavimą).

Faktai iškalbingi. 1940-41 metais ir po karo iki Stalino mirties Baltijos šalys dėl raudonųjų draugų realiai vykdytos ir praktikoje etninį valymą reiškiančios politikos neteko 700 tūkst. žmonių. Jie buvo deportuoti, sunaikinti fiziškai, žuvo kalėjimuose ir lageriuose. 

Žinia, pasak Kremliaus, jokio etninio valymo nebuvo, nes bolševikai beatodairiškai naikino visų tautybių žmonės, neišskiriant ir etninių rusų. Faktai nepatvirtina šios versijos. Pavyzdžiui, 1949 m. iš Latvijos buvo ištremti 44 272 žmonės: 96,4 proc. jų sudarė latviai, o rusai – 1,9 proc., nors tuo metu Latvijoje jų gyveno apie 20 proc.

Bolševikai ne tik naikino pribaltus, bet ir siekė paversti tautine mažuma jų pačių žemėse. Trečiasis Reichas pagal Generalinį planą „Ost“ į Latviją numatė įvežti 164 100 vokiečių kolonistų, o  SSRS iki 1959 m. apgyvendino Latvijoje 457 935, daugiausia rusų tautybės kolonistus. Toliau blogiau. 1989 m. latvių Latvijoje liko tik 52,0 proc., estų Estijoje –  61,53 proc.

Tik Lietuvoje etninių lietuvių procentas sumažėjo nežymiai. Per karą lietuviai  boikotavo tautiniu pagrindu kuriamas SS divizijas, todėl jaunų ir sveikų vyrų kontingentas smarkiai nenukraujavo. Tai leido vykdyti gerai organizuotą ir aktyvią rezistenciją, kuri bent iš dalies pristabdė kolonistų tvaną.

Kolonizavimo instrumentas – sparti pramonės plėtra, kurią lydėjo „broliška pagalba kadrais“. Tokią pagalbą teikė ir Kremliaus deleguoti partiniai ir ūkiniai darbuotojai. Formaliai atlikdami antraeilius vaidmenis, realiai jie diktavo Maskvos valią. Kolonizavimas – svarbus rusifikavimo elementas, leidęs rusų kalbai užimti dominuojančias pozicijas visose broliškų tautų gyvenimo srityse.

Nacionalsocializmo doktrina skirstė  žmones į rūšis ir kategorijas, komunizmo – ne. Tačiau ir čia yra povandeninių srovių. Komunistai siekė sukurti naujo tipo – tarybinį žmogų, kurio neskirtų jokie socialiniai, kultūriniai ir tautiniai barjerai. Akivaizdu, kad ir tautinę tapatybę praradęs žmogus turi komunikuoti tam tikra kalba, laikytis tam tikrų visuomenę cementuojančių tradicijų, papročių ir pan.

Ar reikia sakyti, kokia kalba bendrautų visiškai nutautėjęs homo soveticus ir į kokią kultūrinę terpę jis būtų panardintas?

Naciai germanizavimą laikė savo politikos tikslu, o bolševikai rusifikavimą maskavo tautų draugyste. Nacionalsocializmo doktrina rasiniu požiūriu vertingais ir tinkančiais germanizuoti, laikė tuos gyventojus, kurie turėjo aiškiai išreikštus nordinės (arijų) rasės požymius, būdingus žmogaus išorei, elgsenai ir gebėjimams. Svarbų vaidmenį ši doktrina skyrė ir kultūriniam pradui.

SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris 1942 m. balandžio 4 d. pateikęs  pastabas ir pasiūlymus dėl Generalinio plano „Ost“, konstatavo, kad bekraštėms Rytų teritorijoms administruoti reikės daugybės žmonių, kurie yra  auklėti europietiška dvasia ir įsisavinę bent jau pagrindines europinės kultūros sąvokas. Tokius reikalavimus iš esmės atitinka estai, latviai ir lietuviai. Pavojus, kad latviai arba lietuviai surusės negresia, nes užimamos pareigos įtvirtins jų viršenybę prieš rusus.

Atkartoti šiuos neprilygstamus SS šefo išminties perlus nebūtų jokio reikalo, jeigu ne viena esminė aplinkybė. Sovietmečiu bedieviai komunistai mišias buvo gatavi užpirkti už raudonuosius Lietuvos išvaduotojus ir gelbėtojus. Atseit, skirtingai nuo  germanizuoti tinkamų estų ir latvių, lietuvių Trečiojo Reicho  pergalės atveju laukė vos ne žydų lemtis.

Išties, pagal Generaliniame plane „Ost“ numatytą gyventojų dalį, kurią galima suvokietinti, lietuvius (15 proc.) pranoksta netgi baltarusiai (25 proc.), nekalbant jau  apie latvius (50 proc.) ir ypač estus (skirtingi šaltiniai nurodo nuo 50 iki 100 proc.). Nors iš pirmo žvilgsnio  komunistai – tie patologiški melagiai, lyg ir nemeluoja, vis dėlto jų argumentacijos šerdis yra smarkiai papuvusi.

Reikalas tas, kad  realiai vykdyta nacių politika nepatvirtino lietuvių diskriminacijos. Štai Ostlando reichskomisariatą sudarė keturios generalinės sritys. Trijose iš jų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos generalinėse srityse buvo sudarytos vietinės administracijos, realiai turėjusios, ko gero, daugiau įgaliojimų negu marionetinės Estijos SSR, Latvijos SSR ir Lietuvos SSR vyriausybės.

Tuo tarpu Baltarusijoje buvo sudaryta ne vietinė administracija, bet rangu žemesnė institucija – Baltarusijos centrinė rada, turėjusi tik patariamąjį balsą. Be to, vokiečių okupacinis režimas visose Baltijos šalyse iš esmės buvo panašus, o Baltarusijoje, kaip ir likusioje SSRS teritorijoje, nepalyginti agresyvesnis ir žiauresnis.

Skirtingas nacių požiūris į Baltijos tautas paprastai aiškinamas tuo, kad  Estija ir Latvija istoriškai patyrė didelę vokiečių kraujo, tautinio charakterio ir kultūros įtaką, o Lietuva – slavų (lenkų). Toks aiškinimas teisingas tik iš dalies, nes kai kuriuos slavus nacionalsocializmo doktrina laikė ne žemesnės rasės atstovais, o vertingais sąjungininkais, pvz., slovakus ir kroatus.

Naciai ir lenkus laikė gyvybinga tauta, o neigiamai ją vertino dėl kelis amžius trukusios aršios  lenkų ir teutonų priešpriešos. Žiaurių ir permainingų kovų su Vokiečių ordinu yra paženklinta ir garbinga mūsų tautos praeitis. Ji lėmė kiek šaltesnį nacių požiūrį į lietuvius nei į mūsų kraujo brolius latvius.

Apskritai naciai ir bolševikai siekė analogiško tikslo – Baltijos tautų likvidavimo. Skirtumas nebent tas, kad fašistai atvirai skelbė siaubingus planus, o bolševikai savo tikruosius tikslus maskavo tauriais ir kilniais žodžiais. Kaip ir dera, tegul ir ne pačiam žiauriausiam, bet neabejotinai melagingiausiam režimui žmonijos istorijoje.

Autorius yra teisininkas, advokatas, socialinių mokslų daktaras

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Iveta:

    Jums delfyje sutartis baigesi?

  2. Prašalietis:

    Karolis Jovaišas teisininkas, advokatas, socialinių mokslų daktaras “priskaičiavo”-1940-41 metais ir po karo iki Stalino mirties Baltijos šalys dėl raudonųjų draugų realiai vykdytos ir praktikoje etninį valymą reiškiančios politikos neteko 700 tūkst. žmonių. Jie buvo deportuoti, sunaikinti fiziškai, žuvo kalėjimuose ir lageriuose. “Socialinių mokslų daktaras”pagerino net iki 50 procentų(toks procentas tiko suvokietinti ir prancūzus) hitlerinį lietuvių tikimą suvokietinimui. “Matė ir šaltinius”kur estai “pasidarė kone arijai”… Na o kaip buvo lietuviai”rusinami”,tai dar yra nemažai gyvų pagyvenusių žmonių, kurie ne vieną dešimtmetį gyveno tais laikais, kai gamyklų ir kaimų klubuose nori nenori turėjo liaudies saviveiklininkai dainuoti lietuvių liaudies dainas, groti kaimo kapelos, turėjo šokti tautinius šokius liaudies šokėjai. Kad nebūtų kolektyvų valdžių priekaištų,liaudies kolektyvams reikėjo neblogiau nei kiti pasirodyti rajoninėse, regioninėse apžiūrose. Pasirodžius geraiu nei kiti, žiūrėk dar ir premiją gaudavai už “aktyvią visuomeninę veiklą”.Viso šito viršūnė buvo”rusinanti” respublikinė dainų šventė Vilniuje, kuri ir šiandiena dar egzistuoja. Matomai Karolis Jovaišas teisininkas, advokatas, socialinių mokslų daktaras ir t.t. sužinojo,kaip eiliniai žmons gyveno ir buvo “rusinami gūdžiais okupacijos laikais tik iš teisingų komunistinę santvarką demaskuojančių” rašytinių šaltinių…

    • Antanas:

      Ta liaudies saviveikla, tovarišč, tai buvo paprasčiausias blefas, kad parodyti Vakarams, kaip atseit suklestėjo “pribaltų” kultūra “broliškoje tarybinių tautų šeimoje”. Man 66 metai ir aš labai gerai atsimenu tuos “nuostabius” laikus ir kaip subtiliai buvo diegiama rusų kalba visuomeniniame gyvenime, taigi nereikia čia “kabinti makaronų”, troli tu nelaimingas!

      • Prašalietis:

        Matomai bičiuli dirbai tarybiniais laikais”darbą”kokį dirbo ir V.Lansbergis. Tas”darbas” Gorbačiovinės perestroijkos pabaigoje ir suformavo tokį “patriotišką, teisingą ir nemakaroninį “požiūrį į praeitį. Arba kitu atveju, pačiam neišaušo tiek lauktas tikras ir sotus”tautinis rytojus” ir skurdas verčia “pamatyti buvus” tai, kas gal būt nors kiek suteiks vilties pramisti šiandiena nors kiek sočiau, nei šiandiena praminta daugumas pensininkų ir dirbančiųjų už lietuvišką minimumą. Tavo žiniai kultūra nebuvo jokioje”tarybinių tautų šeimoje”, nes latviai lupo savo latviškas liaudies dainas, o lietuviai lupo lietuvių liaudies dainas. Na o rusų kalbos”subtilus diegimas”buvo tas, kad nuo trečios klasės buvo mokoma rusų kalba ir studijuojantiems aukštosiose inžinerinėse mokyklose trečdalis vadovėlių buvo rusų kalba. Ko pasekoje tais laikais išsilavinę žmonės laisvai kalbėjo ir rašė rusiškai ir lietuviškai kalbėjo ir rašė neblogiau, o gal būt net ir geriau nei šiandieninis jaunimas. Pažiūrėk kaip šiais laikais “tautiškai”ir lietuviškai sugebėjo parašyti savo Santykis yra viskas rusiškų komunistų”surusintas”V.Lansbergis …

        • Antanas:

          Šuo loja, o karavanas žygiuoja…

          • Prašalietis:

            P.S.Na jei Ponui Draugui liko tik toks galutinis “tautinis nenuginčijamas argumentas”, kai karavanas vardu lansberginis durnių laivas jau gana seniai”nežygiuoja”, o vos plūduriuoja kaip “šū.. aketėj”..,tokiu atveju “Šunims nėra ant ko loti”, jiems belieka tik kvatotis. Buvusiems profesionaliems komunistų partijos, komjaunimo, agitacinio-propogandinio fronto darbuotojams, užsislapstinusiems 75 metams “tautiniams”KGB-istams jau seniai nepakanka “moksliškai ir įtikinamai”pablevyzgoti išsivaikščiojantiems durnių laivo keleiviams., kaip buvo “baisu”gyventi komunistų okupacijoje, kad jie pasijaustų šiandiena sotesni. Net ir šiandieninė spauda rašinėjo, kad tautiečiai valgė vidutiniškai 3 kartus daugiau mėsos gorbačiovinės betvarkės laikais, kai buvo jau apytuštės parduotuvės, palyginus su šiandienos pilnomis parduotuvėmis, bet tuščiomis eilinių tautiečių kišenėmis. Tais laikais atvykę į gamyklas darbo reikalais kolegos”okupantai” sakydavo, gyvenate kaip europoje. Tuomet Lietuva nepirmavo pasaulyje ar europoje pagal savižudybes, žmonių skurdo lygį,susirgimus tuberkulioze ir sifiliu, prasigėrusių skaičių, emigracijos mastus ir t.t. Tad “tautinis”bičiuli, visi galimi “šunys kvatojasi raitydamiesi”, matydami ponų draugų suprimityvėjusius iki V.Lansbergio Santykis yra viskas pasakojimus apie buvusius komunistinio režimo “baisumus”, hitlerinio režimo “gerumus”, šiandiena”išaušusį šviesų tautinį rytojų” dar neišsivaikščiojusiems pusiau nukvakusiems iš skurdo ir ateities nebuvo durnių laivo keleiviams(nes ponai draugai nuolat kartoja,kad rusai “turi ateiti užgrobti”mūsų,JAV ir vakarų pasaulio, ir mes visi”mirsim, bet nepasiduosim rusams”)..

  3. Algimantas:

    O man 84 metai ,aš prisimenu ir vokečius karo metais , ir abiejų okupacijų rusus. Aš net LNK televizijoj pasakiau: Jus atraskite nors vieną atveją, kad vokiečiai būtų nuskriauę nekaltą žmogų ,nors vyko karas (aš nekalbu apie mažumas) Po 1941 metų bolševikinių represijų, trėmimų, žudinių, nors lietuviai juos sutiko svetingai, neliko nieko kito kaip bausti už padarytas skriaudas. Todėl, artėjant “išvaduotojams” apie du šimtai tūkstančių dar nesunaikintų inteligentų ir šiaip šviesesnių žmonių, taip pat ir prezidentas Adamkus, kartu su vokiečiais patraukė į vakarus, kuriuos vokečiai gelbėjo ir maitino.Na o likusiems doriems lietuviams, grįžus Raudonajai armijai prasidėjo siaubo dienos Kodėl nei žiniasklaida, nei Lietuvos ietorikai kas, ką už ką ir kiek, baudė.

  4. Algimantas:

    Apie 1990 metus aš traukiniu važiavau Maskvą. Smolenske įsėdo rusas paklausė iš kur esu , pasakiau, kad iš Vilniaus, ir ,kad lietuvis. Jis man – ką fašistas, o aš jam tvirtai – ką ?Ir Jis, papasakojo, kad kaip rusai jį paskyrė kolūkio pirmininku, taip prie vokiečių juo ir buvo.Dar paklausiau ar vokiečiai kolūkių nenaikinino,atsakė,kad ne ir dar pridurė, kad vokiečiai matė kokie mes neturtingi jie nereikalavo prievolių. Mes tik prie vokiečų du metus sočiai pavalgėm duonos. O kai paklausiau kaip buvo kai sugrįžo tarybinė armija atsakė, kad suėmė ir išvežė į lagerį. Ponai Lietuvos, Jūs geriau pavažinėkit po kaimus, kur dar yra žmonių pamenančių tą laikotarpį ir parašykite tiesą, o ne skleisite “vatnikų” propagandą.

    • Iveta:

      Matomai Pirčiupį garbingas tarnavęs prie Vokiečių pamiršo.

      • Antanas:

        Kiek žinau, Pirčiupio tragediją išprovokavo “išvaduotojų” partizanai. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi.

        • Žemyna:

          Taip, būtent: „išvaduotojų” „partizanai”. Nežiūrint, kad gyventojai ėjo pas juos ir prašė, kad atsisakytų planuoto išpuolio, nes vokiečiai kaimui atkeršys, nepasigailės.

          • Pikc:

            Vokiečiai įkaitų taktiką taikė dėl dviejų priežasčių:
            1. Kituose frontuose (pvz. Kretoje) buvo susidūrę su situacija, kai vietiniai gyventojai apšaudo vokiečius, o paskui grįžta į savo kaimus ir apsimeta civiliais. Tokiomis sąlygomis įprastai kariauti sudėtinga, todėl kelios baudžiamosios operacijos tokių išpuolių grėsmę gerokai sumažino.
            2. Kituose frontuose (pvz. Jugoslavijoje) kai kurios partizaninės grupuotės (pvz. četnikai), žinodamos, kad vietiniai gyventojai paimti įkaitais, savo išpuoliuose vengdavo vokiečių aukų.
            Nė viena taktika Lietuvoje nebuvo veiksminga, nes a) miškuose prieš vokiečius veikė ne vietiniai gyventojai, o iš atsilikusių sovietų kareivių, atsiųstų “politrukų”, žydų ir visokių kriminalinių atmatų sudarytos teroristų gaujos, kurioms b) vietinių gyventojų saugumas ne tik nerūpėjo, bet kaip tik atvirkščiai – jie būtent ir siekė išprovokuoti vokiečių baudžiamąsias akcijas prieš vietinius, kad sukeltų jų priešiškumą vokiečiams ir gal patrauktų ką nors į savo pusę, viliodami galimybe “atkeršyti”.
            Vokiečiai “išsidūrė” dėl savo arogancijos ir (dėl jos) nenoro gilintis į vietinę specifiką.
            Beje, labai tikėtina, kad versija apie “gyvus sudegintus” žmones – sovietinė propaganda, nes kituose šaltiniuose išlenda, kad keli tardomi vokiečiai “prisipažino šaudę”. Aišku, dėl to šis nusikaltimas nenustoja buvęs nusikaltimu.

  5. Pikc:

    Rašant straipsnį, vertėtų nepainioti sąvokų – fašistai buvo Italijoje, NE Vokietijoje. Tai sovietams (ir dabartiniams raudoniesiems Vakaruose) visi buvo “fošystaj” – iš tiesų gi šios kairiosios ideologijos tarpusavyje gerokai skyrėsi.

    • Antanas:

      Labai teisingas pastebėjimas! Fašizmas kaip judėjimas gimė Italijoje. Prieškarinės Vokietijos tautinė ideologija buvo nacionalsocializmas ir tai nebuvo tas pats kas fašizmas. Beje, vokiečių belaisviai, kai juos lageriuose “vertuchajai” vadindavo fašistais, pabrėždavo, kad jie – ne fašistai, o nacionalsocialistai. Tarp kitko (čia tik tarp kitko!), nacionalsocializmas ir bolševizmas buvo gana artimos ideologijos. Kaip įrodymą pakanka paminėti tik vieną faktą: Josifas Visarionovičius ir Adolfas Aloyzovičius iki 1941 m. birželio 22 dienos buvo geri bičiuliai ir todėl Vokietijos “Liuftvafės” lakūnams ir GESTAPO karininkams buvo leista stažuotis Sovietų Sąjungoje…

      • Algimantas:

        Gerb. Antanai. O kodėl taip buvo kaip Jūs rašote ? Globalistai prieš Vokietiją kara ruošti pradėjo nuo 1933 m. kai tik Hitleris atėjo į valdžia. Vokiečiai buvo įvaryti į kampa, nes jiems buvo viskas užrausta, jiems neliko nieko kito. Kita, o kodėl dabar slepiami lietuvių tautos budeliai, kodėl valdžioje sėdi tie patys nuo Stalino laikų.? Kodėl Lietuva, turbūt venintelė pasaulyje neturinti sostinėje tautos paminklo, kodėl Lietuvių tauta baigia išnykti Ir taip kodėl, kodėl, kodėl….

        • Antanas:

          Nesuprantu, kodėl Tamsta manęs to klausi (?!)… Aš esu tik paprastas pensininkas, o ne Viešpats Dievas… Galiu tik paaiškinti, kodėl Hitleris, nepasiruošęs karui su savo bičiuliu draugu Stalinu, 1941 m. užpuolė Sovietų Sąjungą: Vokietijos žvalgyba pranešė fiureriui, kad Stalinas baigs reformuoti Raudonąją armiją 1942-ais metais, o paskui puls Vokietiją (tam reikėjo prieš tai užpulti Lenkiją, ją pasidalinti su Vokietija ir tuo būdu betarpiškai priartėti prie Reicho sienų, nes pulti Vokietiją per egzistuojančią Lenkijos valstybę buvo nelogiška); nors Hitleriui jo generolai mėgino išaiškinti, kad karas dviem frontais Vokietijai bus pražutingas, Hitleris nusprendė pulti SSSR, nes suprato, kad negalima laukti, kol jo bičiulis Josifas Visarionovičius užpuls Vokietiją pirmas. Jei Tamsta paklausi, kam Stalinui reikėjo pulti Vokietiją, atsakymą rasi perskaitęs buvusio sovietinio žvalgybininko Vladimiro Rezuno (lit. pseudonimas “Viktor Suvorov”) knygose. O jeigu trumpai – tai Stalinui buvo reikalinga ne tik Vokietija, bet ir visa Europa ir todėl SSSR 1941-ais metais nebuvo pasiruoši gynybai, nes ji ruošėsi… puolamajam karui tam, kad nukariauti visą Europą. Štai tokia yra žiauri teisybė ir kalbėti, kad sovietai yra mūsų išvaduotojai – tai mažų mažiausiai juokinga…

          • Algimantas:

            Gerb. komentatoriai, Jūs paskaitykite Hofmano knygą “Naikinamasis Stalino karas” , kuri paremta dokumentais, prieš keletą metų išleista Lietuvoje, ir taps viskas daug aiškiau. Na , o Rezunas kaip ir Šolženicinas “švelnino” padėtį, nerašė kaip buvo tikrumoje ir važinėjo po Pasaulį.

            • Antanas:

              Tamsta Algimantai, iš Solženicino beletristikos skaičiau tik “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną”, taigi nei apie jį, nei apie jo kūrybą nieko rimto negalėčiau pasakyti, o Viktoro Suvorovo esu perskaitęs visas knygas (!) rusų kalba ir nemanau, kad jis “švelnino” padėtį. Jis rašė tik remdamasis dokumentais ir analizuodamas faktus. Ne veltui sovietiniai istorikai buvo gatavi jam gerklę perkąsti ir visas jo logiškas išvadas paneigdavo tik vienu teiginiu – to nebuvo, nes to negalėjo būti niekada.

  6. Žemyna:

    Labiau kreipčiau dėmesį į kitką.
    Jaunoji karta, nemačiusi sovietmečio, o juolab fašizmo įsigalėjimo, stebėdama šiandienos -izmų, -azmų ir pan. triumfo žygį per Europą, matydama jo aidą – neadekvačias iniciatyvas mūsų Seime, ir priimdama visa tai kaip pažangą, turėtų susimąstyti:
    Europa ne sykį įv. pažangon ir į klestėjimą žadėjusius nuvesti judėjimus jau matė, už visa tai jau tautų krauju bei okupacijomis mokėjo. Jų skirtumas tik tas, kad tos „pažangos” kas kartą buvo vis kitaip vadinamos, vis kitaip šūkiais jaunimas buvo į kovą prieš savo tautą viliojamas. Tačiau priemonės taikytos tos pačios – SAVO (tiksliau – vadų įpirštus) įsitikinimus visiems smurtu primesti, besipriešinančius bausti, ar ir visai juos „зачистить” (pasak Brancovskajos, „успокоить”).
    Viskas buvo ir tebėra stumiama taip pat įnirtingai, su tokiom pat entuziazmu ir naujo rytojaus viltimi degančiomis akimis, trypiant visus tam prieštaraujančius, raginančius sustoti, susimąstyti. Deja, egzaltuotų „pažangos” minių, kaip ir senais laikais, įtikinėjimais sustabdyti neįmanoma. Nei tos karštakošių minios, nei jų vedliai netiki, jog išauš diena, kad ir jos bus prakeiktos ir kartu su vedliais paskelbtos nusikaltėlėm žmoniškumui. Tik kažin, ar kam iš jaunųjų „pažangos” aktyvistų tada ir dabar galvon šovė mintis, kad šūkiai – tik paviršiukai, skirti mases vilioti. Tikrieji, galutiniai „pažangos judėjimų” vadų tikslai net uoliausiems „naudingiems idiotams” nėra žinomi. O kai jų entuziazmas dosniai finansuojamas, tai kaip čia patikėsi, kad blogam tokie pinigai skiriami.
    Šiandien, stebėdama Seimo iniciatyvas, matau vis stipriau jį pakandantį, protą temdantį eilinį „virusą”. Kai veržimąsi į eilinę „pažangą” kartoja senoji buvusių komunistų/komjaunuolių karta – nesistebi. Jie nuo jaunystės pratę kam nors kolaboruoti, tai buvo pagrindinis jų karjeros darymo ir visokių apdovanojimų bei liaupsių pelnymo būdas. Neviltis apima, kad jaunesnę kartą matai tą patį darant – išdavysčių ir smurto keliu žengiant, kad tik savo pasiektų, kad „pažangos” pono norą įvykdytų, liaupsių už tai susilauktų, kad karjeros ir turto laipteliais koptų.
    Ką visų pirma dažniausiai pavilioja šūkiai apie kažką naujo, kas visą tautos, šeimos, šalies gyvenimą aukštyn kojom apvers? Paprastai tai būna kivirčnios, viskuo ir visais nepatenkintos, isteriškos, niekur nepritampančios, nestabilios psichikos asmenybės. Vis kažkur, kur „geriau” verždamosi, vis naujas iniciatyvas teikdamos, jos sprendžia savo pačių vidinį nerimą. Blogiausia, kai tokios asmenybės į valdžią veržiasi. Nes iš to posto galės pagal tuo metu juos apsėdusią idėją „viską ir visus sutvarkyti”, „tvarką įvesti”. Visuomenė tampa jų aukomis. Jei leidžiasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *