A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (III) (36)

Janas Mateika. Liublino unija. 1869 m. | wikipedia.org nuotr.

Janas Mateika. Liublino unija. 1869 m. | wikipedia.org nuotr.

Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia

3. Kai nebeskiriama sapno nuo tikrovės

Kartojama, kad gegužės 3-iosios konstitucija lyg abiejų, visų tautų intelektualų kūrinys, nors iš archyvinių dokumentų matyti, kad prie tos „konstitucijos“ parengimo beveik ir nebuvo prileisti atstovai iš Lietuvos. Ji buvo beveik tik lenkų ponų ir hierarchų parengta ir priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H.Kolontajaus ir I.Potockio. O ir pačią Seimo sesiją Liubline, turėjusią priimti tą konstituciją, lenkai organizavo dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kol dar nebuvo atstovai iš Lietuvos atvykę (už ją balsavo tik surinkti lenkų atstovai). Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą lenkų Seimo posėdį vadino sąmokslininkų prieš LDK posėdžiu.

Net lietuvių konfederacijos maršalas K.N. Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, apie lenkų Seime patvirtintą tariamai „Abiejų tautų“ konstituciją, istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tik po dviejų ar trijų dienų sužinojęs, nes ir patys lenkų seimūnai, ir karalius, jausdami apsikakoję lietuvių akyse, nors ir atvykus Lietuvos atstovams jau po tos konstitucijos priėmimo, neskubėjo jos rodyti, prisipažinti, kad pagal tą jų nutarimą LDK paversta tik Lenkijos provincija. Tad ir mūsų „konservų“ – zingerių, kubilių, adamkų, landsbergių ir į juos panašių rypavimai, kad prie tos „konstitucijos“ parengimo dirbo vos ne visa anų metų lenkų ir lietuvių šviesuomenė, tai, kaip sakoma, tik „makaronų kabinimas“ ant patiklios Lietuvos ir pasaulio visuomenės ausų. Jau ir tada lenkų ponai ir hierarchai buvo išsigandę, kad lietuviai, nors puolami rusų, švedų, nesudarytų sutarčių su jais ar nepakeltų kardų prieš „broliais“ besivadinančius lenkus, sugalvojo lietuvių nuraminimui 1791 m. spalio 20 d. paskelbti, vėlei mūsų šeriamų aukštųjų valdininkų ir veikėjų – seimūnų garbinamąjį dokumentą – „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimus“.

Jiems pritarė ir karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, vienas pajėgiausių lovoje Rusijos carės Jekaterinos II meilužis, vildamosi, kad „Įsipareigojimai“ bent kiek apramins sukilusius prieš tą gegužės 3–iosios konstituciją – įstatymą lietuvius. Tiems „Įsipareigojimams“ spalio 22 d. pritarė ir Lenkijos seimas, nes tie „Įsipareigojimai“ iš esmės neprieštaravo jų, lenkų, gegužės 3-iosios įstatymui: tik numatė, kad centrinėse valdžios kai kuriose institucijose gali būti atstovų ne tik iš Lenkijos, bet buvusių Lietuvos žemių. Tai Iždo ir Karo komisijose, Policijos iš Lietuvos – po trečdalį. Toms komisijoms paeiliui galėjo pirmininkauti ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos atstovai. Ir pan. Bet ir „Įsipareigojimuose“ nė žodžio apie LDK savarankiškumą.

LDK ir toliau turėjo likti Lenkijos provincija, be teisės rinkti ir savo valdovą. Ir toliau, kaip ir 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatyme“ – šiandien konstitucija vadinamame, visa ¡statymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o jos karaliui – vykdomoji ir bet kokie kiti įstatymai, nutarimai, jeigu neatitiko gegužės 3 d. „Valdymo įstatymo“, neturėjo galios. Tad nepakeitus anksčiau Seimo priimtojo gegužės 3-osios įstatymo – konstitucijos, neapibrėžus jame ir LDK valstybingumo (o kaip sakyta lietuvių ir Lietuvos vardo ir joje iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos“ egzistuoja toje valstybėje ir „lietuvių tauta”, 1791 m. spalio 20 d, „Įsipareigojimai“ iš tikrųjų buvo tik propagandinis lenkų ponų, vyskupų-šovinistų muilo burbulas, kiek apraminti, kaip minėta, gegužės 3-osios įstatymo priešininkams Lietuvoje. O ir tai, kad tame spalio 20 d. dokumente buvo įrašyta, jog ir LDK, kaip ir Karūnai leidžiama Iždo ir Karo komisijose turėti savo atstovus, rodo tik tai, kad ir toliau lenkų ponai ir hierarchai į LDK žiūrėjo tik kaip į savo užvaldytą provinciją.

Beje, ir TSRS okupacijos metais Kremliaus dievai kai kuriais atvejais „leisdavo“ Lietuvos marionetinei valdžiai pačiai nusistatyti darbuotojų skaičių ministerijose. Dar daugiau, „leisdavo” išsirinkti net savo „prezidentą“ (Aukščiausios tarybos pirmininką). Bet ir tie „Lietuvos nuraminimo“ – spalio 20 d. „Įsipareigojimai“ buvo niekiniai, nes kaip minėta, Seimas neatšaukė savo gegužės 3 d. „konstutucijos“ bent tų jos nurodymų, kad negalioja jokie kiti įstatymai, neatitinkantys toje konstitucijoje nurodytų.

Vadinasi, ir ta spalio 20 d. mūsų Lietuvos Respublikos Seimo nurodytų tarp minėtinų Lietuvoje, buvo tik anų metų lenkų šovinistų – imperialistų pigus saldainiukas lietuviams apmulkinti, nors ir tada, kaip ir dabar nemažai buvo ir tebėra tokių, kurie nesutiknačius su ta tariamąja lenkų konstitucija „Rusijos šnipais“ apkaltindavo ar apkaltina, nors patys kaip tik yra gynėjais bolševikinės Rusijos vadų, skelbusių, kad mažųjų tautų ir valstybių įjungimas į didžiųjų – pažangus reiškinys, kaip kad tik toks buvęs ir 1940 m. vasarą ir Baltijos valstybių „įjungimas į broliškų tarybinių tautų šeimą.“

4. Svetimų dievų apgaulė

Daug dar lietuviškumo nepraradusių bajorų ir didikų daugiausia iš buvusios LDK, nenorėjo susitaikinti su galutiniu LDK savarankiško valstybingumo praradimu ir jie, 1792 m.gegužės 19 d. susirinkę Targovicų miestelį (Ukrainoje), paskelbė susitarimo aktą prieš lenkų Seimo „pamintas laisves“, vildamiesi, kad su Rusijos pagalba atsikovos jas. O Rusija, kaip tik pabaigusi karus su Turkija ir ieškojo priežasties, kad galėtų užimti ir Lenkiją-Lietuvą. Ir čia jai kaip tik tiko konfederatų „apgynimo“ vėliava ir su ja kariuomenė ėmė veržtis į LDK žemes.

Greitai užėmė Gardiną, Lydą, beveik visą ir dešiniakrantę Ukrainą, o netrukus ir Vilnių. Užimtų kraštų valdovu carė Jekaterina II paskyrė Livonijos vyskupą J. Kosakovskį, etmonu – jo brolį S.Kosakovskį. Jų pagalbininku buvo Vilniaus vyskupas I.J.Masalskis. Tuo metu ir pats Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, padlaižiaudamas Rusijai viešai pasmerkė gegužės 3 d. konstituciją ir pasiskelbė remiąs tik konfederatus.

Buvo atšaukti ir beveik visi kiti vadinamojo Ketverių metų Seimo nutarimai. Ir dėl to daugelis branginusių LDK savarankišką valstybingumą džiaugėsi, rėmė konfederatus, kad gal bus atsisakyta ir nuo kitos, dar 1569 m. pasirašytos su lenkais Liubline unijos, pagal kurią Lietuva jau buvo netekusi teisės rinktis savo Didžiųjų kunigaikščių, priversta leisti lenkams okupuoti ir aneksuoti beveik pusę LDK – dabartinę Ukrainą; pagal tą uniją Lietuva jau ir buvo nustojusi gyvavusi kaip savarankiška valstybė – nuo tada, nuo Liublino unijos pasirašymo, niekur neberasime pasaulio istorijose, nei žemėlapiuose, minint Lietuvą kaip valstybę. Tik „Polska“.

1791 m. gegužės 3 d. ¡statymas praktiškai turėjo galutinai įgyvendinti lenkų – Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti, ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, užgniaužti dar dalies jos dorųjų sūnų – lietuvių Tautai turėti savo valstybingumą. Tiesa, LDK valstybingumo praradimas prasidėjo dar nuo Jogailos, kuris už Jadzės sijoną sutiko prijungti LDK prie keliariopai menkesnės Lenkijos kunigaikštystės teisėmis, o pagal anų metų nuostatas – provincijos, leido lenkų kunigams ir vienuoliams, kurie, skirtingai nuo kitų tautų misionierių, skelbė Kristaus mokslą ne „vietinėmis kalbomis“, o sava, lenkų, versdami išmokti ją, skelbdami, kad ir lietuvių kalba, lietuvių kultūra – tai pagonių ir kas jų neatsisakys, tas nelaimės „dangaus karalystės“. Taip katalikų bažnyčia , veikdama kaip Lenkijos ponų ir hierarchų durklas, buvo paversta lietuvių ir jų kultūros lenkinimo ir LDK valstybingumo žudymo centru.

Tačiau karai su Šventosios Romos imperijos teroristinėmis ordomis – Livonijos (Kalavijuočių), Kryžuočių ordinais, vertė lietuvius laikytis nors ir labai jau egoistinės ir šovinistinės Lenkijos, nenutraukti su ja tegu ir labai žeminančios Krėvos unijos. Tik Vytautas Didysis, labiausiai dorųjų lietuvių gerbiamas valdovas, jau beveik buvo atkūręs Lietuvos savarankiškumą – skelbė ją karalyste, tačiau karūnuotis jam sutrukdė lenkų ponų ir katalikų Bažnyčios hierarchų plėšikai, pagrobę karaliui Vytautui vežamą karūną (jiems pagal kai kuriuos istorinius šaltinius vadovavo Gniezno arkivyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Oleśnicki), kuriuo valdžiai priklausė ir LDK Vilniaus, Žemaičių vyskupijos), – jie dėjo visas pastangas, kad tik neatsiskirtų Lietuva (o karalystė – tai jau nepriklausoma valstybė) nuo Lenkijos, tuo pačiu, kad neįkurtų ir atskiros Lietuvos katalikų bažnytinės provincijos, kokią jau prieš 150 m. buvo įkūręs karalius Mindaugas.

Tačiau Vytautas vietoje karūnavęsis ir be popiežiaus bei imperatoriaus palaiminimo (jis buvo privalomas tik Šventosios Romos imperijai priklaususiosms valstybėms, o LDK jai nepriklausė), pakluso lenkų vyskupams, kad jis būsiąs karūnuotas pas Viešpatį danguje. Ir nežengė paskutinio žingsnio – pačiam užsidėti Lietuvos valstybės karūną ir Lietuvą sugrąžinti į savarankiškų galingųjų pasaulio valstybių tarpą. Po Vytauto Didžiojo buvo dar keletas LDK valdovų, mėginusių atsiskirti nuo svanaudiškos Lenkijos. Tačiau nesėkmingai. Žinoma, lėmė ne vien tik Lenkijos, bet pirmiausia visos Šventosios Romos imperijos, popiežių ir vokiečių imperatorių ir jų teroristinių ordų – Kalavijuočių, Kryžuočių tikslai, prisijungti ne tik LDK, bet ir „susigrąžinti Romos valdžion“ Lietuvai priklaususius Rytų slavų stačiatikių kraštus; baugino, kad LDK valdovai irgi nepaklustų Bizantijos patriarchui, ypač jei susitarę su rusais, priimtų ir jų karūną Maskvoje. Tad ir popiežiams LDK įveikimas, nors ir apkrikštytos, pavertimas Lenkijos davatkų provincija, atrodė, garantuojantis ir pergalę prieš konkurentą Bizantijos patriarchą ir impetratorių rusų tautose, priklaususiose LDK.

O įveikti LDK turėjo padėti ir lenkų ponų valios vykdytoja katalikų Bažnyčia. Ir jos pasiuntiniai – kunigai, vienuoliai, o paskui ir lenkų (nors ir lenkai tokie patys slavai kaip ir rusai) valdininkai, kurie atsidūrę Lietuvoje, pirmiausia rūpinosi krašto sulenkinimu, naikino lietuviškumą ir menkino nepriklausomos LDK išsaugojimo svarbos suvokimą. Ir jį galutinai turėjo užsmaugti minėtoji gegužės 3-osios konstitucija. Ji buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginus su daugiau kaip porą šimtmečių senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą butų įtraukęs Lietuvos Statuto priėmimą), su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje gegužės 3-osios lenkų konstitucijoje, kaip ir ankstyvaisiais viduramžiais buvo vėl įteisinta luominė santvarka, bajorų viešpatavimas, tuo tarpu kai visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Pavyzdžiui, 1789 m, Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo ¡gyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *