G. Merkys. Švietimo ir mokslo ministerija ar valdžios gangrena? (4)

Gediminas Merkys | Asmeninio albumo nuotr.

Gediminas Merkys | Asmeninė nuotr.

Šiandien valdo XVII LR Vyriausybė. Tiek jų nuo Nepriklausomybės pradžios būta. Tačiau beveik per tris dešimtmečius valstybė nematė tokios nevykusios, tiek prisidirbusios švietimo ir mokslo ministrės, kaip J. Petrauskienė.

Pastaroji dabar negailestingai kritikuojama dėl nevykusios mokytojų etatinio apmokėjimo reformos. Į streiką jau įsitraukė arti 100 mokyklų. Deja, ministrė turi žymiai daugiau nuodėmių, nei nevykęs „etatinis“. Laikas PAGRINDINES ministrės „didžiąsias nuodėmes“ suverti ant vieno siūlelio.

Ministrės vyro UAB „Ecotour“ nuolat laimi konkursus ŠMM pavaldžiose įstaigose

Aš buvau tas „skundikas“, kuris Vyriausiai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) dar rugpjūčio mėnesį raštu įteikiau oficialų pranešimą dėl galimo LR Vyriausybės narės  interesų konflikto ir paprašiau pradėti tyrimą. VTEK ilgą laiką mano raštą tiesiog ignoravo. Tada pilietininkas ir neformalas D. Raščius, socialiuose tinkluose besivadinantis  „Teismų vikingu“, įdėjo į Youtube savo videoklipą apie ministrės vyro biznį. Klipas ėmė rinkti peržiūras. Istorija apie fontanu ištryškusią šeimyninio biznelio sėkmę susidomėjo didžiosios medijos. Supratusi, kad „išpuolio prieš vyriausybės narę“ užglaistyti nebepavyks, VTEK š.m. rugsėjo 5 d. paskelbė, kad pradeda tyrimą….

Neslepiamas S. Skvernelio ir VTEK noras atplauti ministrę tiesiog tvyro erdvėje. Nenuostabu, jog VTEK su tuo tyrimu kamuojasi jau trečias mėnuo, niekaip sprendimo nepagimdo, nors byla paprasta, kaip trys grašiai. Premjeras ištarė: galutinį žodį dėl ministrės tars VTEK. Gruodžio 5 d. yra galutinis terminas, kitaip bus pažeistas įstatyme numatytas 3 mėn. terminas, skirtas skundams nagrinėti. Būkime humaniški, užjauskime VTEK. Visai atplauti odiozinę interesų konfliktuose ir klaidose skęstančią Vyriausybės narę bus nepadoru. Kirsti kaip reikiant irgi keblu, negi imsi ir nuvilsi valdingojo premjero lūkesčius?

 Tebešildoma kėdė buvusioje ministrės darbovietėje MOSTA

Iki ateidama vyriausybėn J. Petrauskienė dirbo MOSTA vadove. Įstaiga pavaldi ŠMM, jos direktorių skiria švietimo ministras. Deja, J. Petrauskienė iki šiol nepaskiria nuolatinio MOSTA vadovo. Beveik du metai (!) įstaigai vadovauja laikinai einantis pareigas direktorius. Kodėl? Panašu, jog vyriausybės narė tebešildo kėdę sau tam atvejui, jeigu iš šlovingų ministrės pareigų tektų pasitraukti. Kas paneigs? Piktnaudžiavimas valdžios galiomis, akivaizdus interesų konfliktas, sulaužyta ministro priesaika. Jei organizacija 2 metus neturi nuolatinio vadovo, ji neišvengiamai nugalinama, invalidizuojama… Pažeidžiamas piliečių teisėtas lūkestis, jog mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos būtų valdomos skaidriai ir dirbtų veiksmingai.

ŠMM rengti teisės aktai trypia Konstituciją

2018 m. birželio mėnesį vienas po kito ir tik su 10 dienų (!) pertrauka, išėjo net du LR Konstitucinio teismo nutarimai: „Dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo“ (2018-06-19) ir „Dėl Lietuvos sporto universiteto reorganizavimo prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos universiteto“ (2018-06-29).  Verdiktas – abu LR ŠMM rengti teisės aktai pažeidžia LR Konstituciją. Teismo pirmininkas D. Žalimas neištvėręs teismo sprendimą dėl studijų krypčių medijoms pakomentavo šitaip: „Susidūrėme… su neregėtu, labai šiurkščiu įstatymų ir Konstitucijos nepaisymu“; „Per savo praktiką aš dar nemačiau taip neprofesionaliai padaryto teisinio reguliavimo ir taip neprofesionaliai jo įgyvendinto“. Į Konstituciją minėtoje ministerijoje šluostomasi rutinine tvarka, konvejeriu…  Sumuštas neigiamas rekordas. Miela ministre, kaipgi šitaip? Juk prisiekėte „gerbti ir vykdyti Lietuvos Konstituciją ir įstatymus“. O gal pristigo kompetencijos?

Korupciniai skandalai Ugdymo plėtotės centre

Lietuvoje įsitvirtino ydinga ministerijų praktika samdyti, reikia nereikia, ekspertus už ES pinigus. Rutinine tvarka paposėdžiauti, pakontroliuoti, išsiuntinėti aplinkraščius galime patys. Kai tik prireikia sutverti ką nors intelektualaus, kūrybiško, atsiprašome, šitokie mąstymui imlūs darbai ne mums. Ieškome ES pinigų, tegul džiovina smegenis pasamdyti ekspertai… Įsivaizduokime ligoninę, kurios įtakingi daktarėliai nusprendžia: „kam mums patiems operuoti, knaisiotis po peritonitus, dėlioti kaulų nuolaužas, geriau pasamdykime ką nors…“.  Mes – mokesčių mokėtojai – sumokame dvigubai: ir pasamdytiems ekspertams, ir ministerijos vyriausiems specialistams, kurie pagal pareigas ir statusą` privalo būti įgalūs ir kūrybines funkcijas atlikti.

LR ŠMM atveju viskas be galo kurioziška. Prie ŠMM įsteigiamas monstras, vardu UPC – Ugdymo plėtotės centras. Šitas prielipas irgi nepėsčias, kankintis kūryboje taipogi nenori ir pats ima samdyti ekspertus. Nors galėtų ekspertus ir kūrėjus pasitelkti tiesiogiai,  bet visą „kūrybą“ linkęs vykdyti per kokį nors UAB. Kai kada toks UAB, kaip neseniai pranešė medijos, užsiima medienos (!) verslu, teturi tik du (!) apdraustus darbuotojus…  Gudriai sumąstyta: sutvarkome viešųjų pirkimų popieriukus, pervedame patikimam UAB-ui pinigus ir gryninkimės juos tantjemų pavidalu (jos bus Skvernelio vyriausybės ir apmokestinamos mažiau nuo 2019 m.). Tik nepamirškime atsidėkoti bičiuliams gerai įkaitintoje pirtelėje… Jei lėšos „įsisavinamos“ būtent per UAB, tai maržos, kokią dalį sąmatos pasiima UAB, o koks likutis numetamas ekspertams, niekas nekontroliuoja. Čia tik privataus verslo vidaus reikalas, neviešintina informacija. Šitoks proginis UAB, neskaitant korupcijos priedangos, jokių realių funkcijų neatlieka, nei kūrybinių, nei administracinių. Parazituojanti grandis. Juk ekspertams, turintiems individualios veiklos pažymėjimą arba universitetų padaliniams UPC gali mokėti tiesiogiai.  ŠMM atveju mokesčių mokėtojai visą parazituojančią grandinę apmoka keturgubu tarifu: išlaiko pačią ministeriją, jos prielipą UPC, visokius UAB ir pagaliau pačius ekspertus. Pastarieji dažnai atrenkami ne kompetencijos principu, bet iš saviškių rato. Iš tokių, kurie per didelių honorarų neužsišaukia ir daug nekalba.

Tiesos vardan pažymėkime – ne Petrauskienė įkūrė UPC. Ministerijos prielipą įkūrė mūsų parlamentarizmo Ostapas Benderis – buvęs ministras G. Steponavičius. Kodėl įkūrė? Iškelkime teisinę versiją.

Per ŠMM ėjo ir tebeina gausybė ES lėšų, skirtų „minkštiesiems“ projektams. Deja, net ministru būdamas, aukštiesiems karjeros valdininkams nenurodysi – tas pirkimą laimės, o tas nelaimės…. Tada apdairiai įkuri UPC. Specialiai parenki „centro“ , bet ne „instituto“ pavadinimą. Jei pavadinimas akademiškas, dariniui vadovaus mokslininkas, kolegialiuose instituto valdymo organuose atsiras žinomi akademikai, intelektualai. Tokiems irgi pirštuku nenurodysi, kas privalo laimėti pirkimus, kam turi nutekėti pinigėliai.

Svarbiausia, kad „Centro“ direktoriumi apdairiai paskiri asmenį, kuris net pilnaverčio aukštojo išsilavinimo neturi ir tada stumdyk jį, nelyginant alavinį kareivėlį. Kad žmogui būtų užskaitytas seno (sovietinio) pavyzdžio diplomas, studijos privalėjo trukti 5 metus. Su tokiu diplomu priima į doktorantūrą be magistro studijų. Po skandalo atleistas UPC direktorius G. Vaidelis, skelbtais duomenimis, teturi tik sovietinį pradinių klasių pedagogo diplomą, kuris buvo įteikiamas po 4 metų studijų. Lyg ir turi žmogus aukštojo mokslo diplomą, lyg ir ne? Iš dabarties perspektyvos žiūrint, magistro lygmens diplomo tikrai neturi. Akivaizdu, kad su tokiu edukaciniu sertifikatu žmogus nepasirengęs vadovauti Švietimo ir mokslo (!) ministerijos padaliniui, kurio misija labai kūrybiška. UPC buvo įkurtas 2009 m. ir G. Vaidelis net 9 (!) metus buvo pirmas ir vienintelis „centro“  direktorius.

Toliau, „Centro“ darbuotojai paprastai nėra valstybės tarnautojai, į savo pareigas ateina be viešo konkurso… „Centre“ daug terminuotų darbo sutarčių. Atsiranda gudrios pareigybės – „turinio ekspertas“ ir pan. Institucijos misija akivaizdžiai kūrybinė – ugdymo turinio plėtotė ir jo kokybės  kontrolė, bet mokslininkų, iškilių inteligentų, tikrų kūrėjų ten ir su žiburiu nerasi.

Kaimyninėje Rusijoje ugdymo turinio atnaujinimą kontroliuoja pats V. Putinas – blogio genijus.  Ir  teisingai daro. Matematinio ir gamtamokslinio ugdymo kokybė lemia  technologinę šalies pažangą. Humanitarinių disciplinų mokymosi kokybė daro esminę  įtaką tautos tapatybei ir savivokai, istorinei atminčiai, patriotizmui, minkštajai galiai. Ugdymo turinio kokybė lemia šalies gerovę, laiduoja jos egzistencinį tęstinumą ir nacionalinį saugumą. Sakysite, Putinas mums ne pavyzdys. Mūsų mylimose JAV ugdymo turinio plėtotę taip pat kuruoja prezidentai. Ko vertas garsusis R. Reigano pranešimas „Nacija pavojuje“ (1983). JAV visuomenę tada šokiravo faktai apie vis prastėjančią JAV švietimo būklę.

O kas rūpinasi, kas kuruoja ugdymo turinio būklę ir atnaujinimą Lietuvoje?  Vaikinas su neįspūdinga edukacine biografija ir medienos verslo UAB su dviem apdraustais darbuotojais? Mielieji, nereikia stebėtis, kodėl tarptautiniuose palyginamuosiuose mokymosi pasiekimų tyrimuose sesė Estija taip beviltiškai mus aplenkė.

Seimo Antikorupcijos komisija ką tik pavedė Valstybės kontrolei atlikti Ugdymo plėtotės centre dvigubą auditą – ir finansų, ir veiklos. Augėjo arklidės. Palinkėkime kontrolieriams Heraklio ištvermės.

Kaip ten bebūtų, specialistų vyriausybės narė J. Petrauskienė per du metus taip ir nesusivokė,  kas yra tas jai pavaldus UPC ir kas jame vyksta. Nesusivokė, vadinasi stinga kompetencijos. Jei susivokė, bet nieko nedarė, vadinasi – bendrininkavo, dengė korupciją.

Streikus sukėlęs ydingas etatinio apmokėjimo įvedimas

Etatinis apmokėjimas nėra blogis, tai – galėjo būti deguonies pagalvė dėl beviltiškos demografijos dūstančioms mokykloms, netenkantiems krūvio mokytojams. Deja, etatinio apmokėjimo „reforma“ dabar įeis į viešojo administravimo vadovėlius neigiamu pavyzdžiu. Neprastas sumanymas beviltiškai profanuojamas vien dėl ydingo įgyvendinimo.

  1. Įvedant teisės aktus, susijusius su finansų valdymu, visada paliekamas bent pusmečio trukmės pasirengimo ir adaptacijos laikotarpis. Šįkart to nebuvo visai. Teisės aktai (apie jų kokybę vėliau) buvo priimti atostogų (!) metu ir įsigaliojo iš karto nuo rugsėjo 1 d.
  2. Mokyklų direktoriams palikta per daug diskrecijos skirstyti mokytojų darbo krūvį ir apmokėjimą. Nauja tvarka: „noriu duodu, noriu neduodu“ – neskaidri, sudaro sistemines prielaidas korupciniams piktnaudžiavimams. Dėl sujauktos krūvio apskaitos ir vadovų improvizavimo to paties steigėjo skirtingose mokyklose mokytojai gauna nevienodą atlyginimą už identišką darbą. Čia yra akivaizdi sisteminė diskriminacija, kuri bujoja labai feminizuotame darbo rinkos sektoriuje ir yra ne kas kita, kaip užslėpta moterų diskriminacijos forma.
  3. Tipinis Lietuvos mokytojas yra biudžetininkas. LR ŠMM, jos pasamdyti ekspertai privalėjo patys detaliai sunorminti mokytojo darbo krūvį ir apmokėjimą. Toks modelis turėjo būti sukurtas centralizuotai, rimtai išbandytas pilotinėse savivaldybės ir tik tada diegiamas masinėje praktikoje. Dabar gi krūvio ir apmokėjimo normavimo uždavinį numetė mokyklų steigėjui – pavienei savivaldybei ir dar blogiau – pavieniam direktoriui.
  4. Užuot nuosekliai dirbę sunkų, giliai kūrybišką mokytojo darbą, mūsų pedagogai dabar priversti fiksuoti kiekvieną darbinį krustelėjimą ir nuolat vaikščioti derybų pas direktorių. Apie tai, kad ši idiotiška tvarka sukels masinę paranoją ir visiškai nugalins mokyklas mus visus perspėjo Vilniaus Licėjaus direktorius S. Jurkevičius. Patyręs ir pilietiškas direktorius rizikavo užsitraukti valdžios nemalonę ir ne kartą desperatiškai bandė pasakyti valdžiai – sustokite. Palyginimui – policininkai, medikai Lietuvoje taip pat biudžetininkai. Jų darbo krūvis ir apmokėjimas yra sunormintas CENTRALIZUOTAI visos valstybės mastu. Tarkime dešimtyje rajono ligonių atlikta apendikso operacija. Visoms vienodo statuso ligoninėms ir visiems vienodos kategorijos gydytojams ligoninių kasos išskiria identišką sumą pinigų. Tą patį laipsnį ir tas pačias pareigas turintis policininkas visoje šalyje gauna vienodą atlyginimą. Dabar įsivaizduokite, kad visoms rajonų ligoninėms, visiems komisariatams ir nuovadoms pasakoma – susinorminkite darbuotojų krūvį ir paskirstykite atlyginimus patys. Prasideda paranoja: „žinote, vyr. gydytojau, kojos kaulas buvo skilęs keliose vietose, sunki operacija, užmeskite man krūvio ir atlygio“, „komisare, aš išvaliau vėmalus iš tarnybinio automobilio, prižiūrėjau tarnybinį ginklą, vakar pavojingai vijausi pažeidėją, gausiai dariau atsispaudimus, kad išlaikyčiau pareigūno normatyvą… nepamirškite visko užskaityti, užmeskite man krūvio, pridėkite atlyginimo“. Ir šitaip po kiekvieno budėjimo, po kiekvienos operacijos. Toliau, šakiniai ministrai sako“ „reforma pažangi, mes einame teisingu keliu, tik jūs nemokate derėtis…“. Premjeras sako: „tie vyr. gydytojai ir komisarai turbūt debilai, kadangi nesugeba darbuotojų krūvio ir atlygio patys susiskaičiuoti? Reiktų spręsti dėl jų tinkamumo užimamoms pareigoms… “ . Būtent tokį absurdą mūsų kvaila ir neatsakinga valdžia dabar diegia Lietuvos mokyklose, būtent todėl visoje šalyje kilo masiniai pedagogų streikai. Padaryto absurdo ir klaidų net nenorima pripažinti.
  5. Pedagogų atlyginimams per metus tenka bemaž pusė milijardo mokesčių mokėtojų pinigų. Valstybės gėda ir tragedija ta, kad tų milžiniškų lėšų paskirstymo ir įsisavinimo tvarka yra sujaukta ir neskaidri. Dar blogiau, kad šitokios sumos pinigų juda, nesukūrus jokio adekvataus teisinio pagrindo. Etatinio apmokėjimo reformos teisiniai pamaitai apgailėtini, tiksliau pasakius, jų nėra visai. Pakeistas tik vienas (!) įstatymas, reglamentuojantis biudžetinių įstaigų tarnautojų darbo apmokėjimą. Bendro pobūdžio įstatyme joks detalus mokytojų darbo normavimo ir atlygio skaičiavimo modelis nepateiktas, neišgrynintas. Po to jokių teisės aktų dėl etatinio apskritai nebuvo priimta. Milijardinių biudžeto lėšų judėjimas, beje neskaidrus, ES šalyje, pasirodo, kabo ant LR ŠMM aplinkraščio, teturinčio tik „rekomendacijų“ statusą ir ant švietimo ministro „įsakymo dėl rekomendacijų taikymo…“. Šitokios teisinės makulatūros pagrindu normalioje teisinėje valstybėje net 5 biudžeto eurai nebūtų išmokėti. Tiesą sakant, jokio streiko nereikėjo. Turėjo atsirasti keli normalūs direktoriai, kurie būtų pasakę: „remiantis teisine makulatūra nei darbo krūvio, nei atlyginimų savo mokyklose neskirstysime, lauksime įstatymų“. Deja, tokių direktorių neatsirado. Suveikė konformizmas ir klusnaus kumečio mentalitetas. Užtat šalyje streikai.

Už tai, kad milijardinės lėšos juda be įstatymų ir neskaidriai, privalo atsakyti Vyriausybės galva – S. Skvernelis. Čia grubiausiai pažeidžiama LR Konstitucija, stojimo į ES sutartis ir mūsų šalyje ratifikuota „JT konvencija prieš korupciją“.

PabaigaiMinistrės J. Petrauskienės sudėliota piktnaudžiavimų, nekompetencijos ir klaidų ikebana jau meta šešėlį visai vyriausybei, visai šalies vykdomajai valdžiai. Desperatiški premjero bandymai žūtbūt pridengti  beviltiškai susikompromitavusią ministrę, jos klaidas jau seniai atrodo nepadoriai ir kelia įtarimų. Kokie tikrieji motyvai?

Saulius yra riteris, o Jurgita jo širdies dama? Traukitės tada abu iš valdžios, nusimeskite viešųjų lyderių atsakomybės naštą ir darykite tuomet ką norite… Jūsų privatų gyvenimą saugos Konstitucija. Ar visgi yra kažkokie kiti motyvai, kodėl premjeras gula ant bėgių dėl ministrės, kuri be kita ko kaltinama ir korupcinio pobūdžio pražangomis? Nejau yra kažkokie šešėliniai susitarimai ir neskaidrūs pažadai? Ar nėra taip, kad vyksta kvartalo aplink Lietuvos edukologijos universitetą išparceliavimas? Puiki vieta sostinėje, nekilnojamojo turto vystytojai seniai regi ten mažiausiai aštuonis 40 aukštų stiklainius…. Gal ministrė per daug žino, turi šantažo svertus? Tokie klausimai dėl S. Skvernelio keisto, nepateisinamo elgesio visuomenei, mąstantiems piliečiams tikrai kyla.

Medijos pranešė, kad Skvernelis prie vyriausybės steigia naują kovos su korupcija padalinį. Kodėl steigia, kad pridengtų savo klaidas ir galimai neskaidrią veiklą? Verčiau padėtų savo ministrei oriai išeiti ir tą pačią akimirką tos korupcijos būtų mažiau, o pasitikėjimo valdžia ir piliečių pagarbos jai atsirastų daugiau.

Premjeras, matyt, nesuvokia, kad jo reitingai ir toliau byrės žemyn, prapuls tarsi pratrūkusio maišo kruopos. Valstiečiams teks ieškotis kito kandidato į prezidentus. Bet valstiečiai Seime vis dar turi visus valdžios svertus. Deja, valstiečiai nežinia kodėl laužo bemaž visus savo rinkiminius pažadus. Dėl tų visuomeniškai vertingų pažadų jie ir buvo patiklių rinkėjų atvesti valdžion. Pavartykite R. Karbauskio partijos rinkiminę programą, XVII Vyriausybės programą. Tikėtina, kad išgriūsite, Jums pabirs ašaros.

Vietoje apsaugotos gamtos – draustinių iškirtimas; vietoje paramos regionų verslui – urėdijų naikinimas; vietoje kultūros gaivinimo, jos dusinimas; vietoje tautos sveikatinimo – rajonų ligoninių naikinimas; vietoje šeimos politikos stiprinimo – valdžios piktnaudžiavimas masiškai paimant vaikus. Vietoje pedagogo profesijos prestižo didinimo – mokytojų bendruomenę pjudantis ir žeminantis etatinis, kuomet pradinių klasių mokytojai (!) pilnas etatas nesusidaro. Mums žadėjo kovą su korupcija, deja, matome jos dangstymą pačioje vyriausybėje.  Mums žadėjo, kad valdžia girdės visuomenę, profsąjungas, bet matome augančią ministrų ir paties premjero aroganciją.

Rinkėjų apgavystė ir valdančiųjų klaidos kaupiasi, nelyginant bebrų užtvanka. Valstiečiai rizikuoja patapti vienos kadencijos partija ir pakartoti valinskininkų likimą. Seimo kadencijos viduryje susidarė paradoksali situacija, kuomet tikrieji visuomenės ir R. Karbauskio partijos interesai visiškai sutampa. Kol dar yra laiko, privalu grįžti prie rinkiminių pažadų įgyvendinimo. Laimės visa Lietuva, o valstiečiai išvengs vienadienės partijos likimo, įsitvirtins šalies politinėje sistemoje tvirtai ir ilgam.

Susikompromitavusią švietimo ministrę be skrupulų skubiai privalo atleisti patys valstiečiai. Dabar gi iniciatyvą perėmė opozicija, G. Landsbergis, kuris ėmė flirtuoti su vienos streikuojančios profsąjungos lyderiu. Opozicijai trūks plyš norisi pašokinėti ant vis dažniau klumpančio premjero. Panašu, kad opozicijos angažavimasis iššauks primityvų valdančiųjų savisaugos refleksą. Bus įjungtas balsavimo buldozeris. Ar nebus taip, kad balsuojant dėl interpeliacijos J. Petrauskienei pamatysime fenomeną, aprašytą TSKP istorijos vadovėlyje: „pavojaus akivaizdoje tarybinė liaudis dar glaudžiau susitelkė aplink komunistų partiją ir jos centro komitetą…“. Tai bus valstiečių politinės pabaigos pradžia? Bet kol kas jie dar turi galimybę pasirinkti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *