N. Marcinkevičienė. Strokai (2)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Aš, kaip ir etnografinėse ekspedicijose kalbinti žmonės, menu laikus, kai tamsiais advento vakarais su mama traukėme pavakaroti pas vieną kitą kaimyną ar giminę. Kaime visi turėjo savo kvaterą, t. y. pirkią, kur dažniausiai pavakaroti susieidavo vieni ir tie patys kaimo žmonės. Turėjome bent trejetą kvaterų ir kiekvienoje iš jų liežuviu buvo sprendžiamos egzistencinės (daug rečiau – buitinės) pasaulio problemos. Šitie susirinkimai, sakytum, – teminiai klubai. Man asmeniškai labiausiai patikdavo vakarai pas Byngelio Marcalių. Senovinė pirkia, nuo blausios žibalinės lempos atsimušantys šešėliai, platus stalas ir pasienio suolas, apsėstas suaugusiųjų ir vaikų. Yra ir kam kalbėt, ir kam klausyt… Pirmiausia apkalbama, kas per dieną nutiko svietan, sodzun, kožno ūkelin ir, kaip paprastai, artėjant nakčiai pereinama prie stebuklinių nutikimų – strokų.

Buvę jų visokiausių, kartais ir labai kasdieniškų, pavyzdžiui, Rasteikos Julia sako:

Moterėlės, vyraliai, nūnakc susapnavau nebaščikį Petrukį. Rodos, pečius kūrinas, o joj ližį an uslanėlio ir pripeško krašto pasdėjus, lipdo duonos bakanus… Alvirutė ajo pirštuku paskabyc mynkymo, užkliudė ližės kotų, ližė sulingavo subangavo ir dzidzausias bakanas šusc an aslos. Petrukė kap užstaugė, aš kap šokau iš laškos… Kad aš užmigtau! Kelsiuos. Pasėmiau viedralį, misliu pamelšu karvį, pečių ankscau užsikūrsiu ir turėsiu daugiau čėso stovuosa pasėdėc. Abrūsai kadu užmesci, o audzimu galo neragėc… Išainu, an kiemo – tamselis nor pirštu akin dūrk! Pasėmiau panarų, ineinu tvarti – nėra karvės. Apgrabaliojau visus pasienius – nėra. Vai stebūklalis! Tvartas uždarytas, o karvė smegus! Aitau pirkion, budzytau Juozų, ale sarmata pasakyc… Grįžtu atgalios, atsidariau visa drabėdama duris – mano karvaitė palei pacį slankscį atsigulus, kuo ramiausiai atrajoja, in mani akis žibina… O sako, strokų nėra. 

Senių taryba pritaria, kad strokų yra, kad jai bus velnias akis apdūmis… Zebelka Julei antrina:

Dzie prauda, užlaidza kas tai kokį monų. Cakadu po večeros paskraulinau, dar kiek pas pečių pasėdzinėjom ir sakau draugei: „Gana šulycis apė pečių – myžč, poterauc ir drunc!“ Sudrundiau visus, žūrau, kad šuva po suolu susrangis – insidavis nebaščiku. Aš Sargi, Sargi… tas nei krusc. Pasėmiau kačergų, vai tu paškustva, dar aš ca tavy prašinėsiu! Išgrūdau šunį, užšoviau duris ir atsiguliau. Gal ir bluosto nesudėjau, kad girdzu, kas tai prieg durų zulinas, inkščia… Tai ca šak nerymnykas Sargis laukan brukas. Šokau iš laškos, apgraibom atšoviau duris, dar rikterėjau, kad tu šviesios dzienos nesulauktai kap per tavi nėr man pakajaus, ir vėl užšoviau. Ir tadu cik man galvon dzinkc – šak aš šunį paci iš pirkios prieš gulanc išgrūdau. Pasbažytau, kad girdėjau inkščians, ir kap adariau duris, tai šarscis tep kap per mano kojų ikrus brūkšč, brūkšč… Nečysta macis!

Va tada ir prasideda įdomiausioji vakaro dalis. Visiems ir visoms yra panašiai ir šimtą kartų baisiau nutikę. O jų dziedam, giminėms ir pažįstamiems iš kitų kraštų, tai ojojoj koki strokai rodės! Neišsemiama tema. Kažkodėl dauguma toje pirkioje girdėtų strokų seniai išdulkėję iš galvos. Va tik toks Kalniškės pasakojimas giliai krito:

Nor nebaščikam nepavelyta paskycie kap ty jiej po smercies rodavojas, ale visap pastaiko. Kapiniškiuosa dzvi draugaitės buvo sustarį, kad katroj pirma pamirs, tai vis ciek pristaikis ir parais paporycie kap ty kas po smercies dedas. Ir parajo. Sako aš dar ir dar kapinynan. Mūs ty daug. Jūs mūs nematot, o mes jus ragim. Kap jūs ainat pro kapinynų, tai mes užsikaram an tvoros ir maldaunam poterų. Visi rankas atkišį, visiem raikia poterų… Kap pririnksim ciek poterų kiek priklauso už pakutų, tadu aisim kur mumi bus paskyrta. Kalniškė sako, cik tvora dūšas sulaiko. Nebūt kapinynas aptvertas, tai pakrikt po namus, po laukus ir gūzdzytų žmonis…

Nuo to, vakaro valingai ar ne visai, bet niekada nepraeinu nė pro vienas kapines nesumetusi maldelės… Bet ne apie tai norėjau papasakoti. Šitie vakarojimai dar ankstyvoje vaikystėje pagimdė didelį troškimą pačiai išgyventi stroką. Galvojau, kai pasensiu, ilgais žiemos vakarais sėdėsiu su mažais ir dideliais savo pirkaitėje ir pasitaikius progai imsiu ir pasakysiu: Vyraliai, moterėlės ir maži vaikeliai, jau kad aš turėjau strokų, tai turėjau! Tuo labiau, kad mano dziedulis ir tėvulis turėjo savo strokus. Jų išgyventi baidymai paprasti, sakyčiau, klasikiniai, pavyzdžiui, dzieduliui, šventą dieną žvejojant prie Trikampio ežero, pasirodė stirnaitė (laukinė ožka) ir ne tik pasirodė, bet viliojo jį nuo ežero, linksmai strikinėjo, o kai jis švelniai pašaukė: cibukė cibukė… Stirnaitė pratisai užbliovė: ciiibuuukė, ciiibuuukė… Ir akyse išnyko. O tėvulį pats nelabasis po rugiapjūtės talkos pas Gylio našlę vedžiojo visą naktį. Tėvulis nusibrukė iki Trakiškio balų. Pakeliui, nelabasis nuėmė jam kepurę ir pakorė ant alksnio šakos. Kai tėvulis siekė kepurę nusikabinti, jam buvo draugiškai pasakyta: Aik aik, Pranai, nemarudzyk. Kepurį tu kitųdzien atgausi. Ir tikrai, po kelių dienų vienas mūsų sodietis pravarde Venginas, ganydamas karves, juodžiausiam tankumyne atrado tvarkingai pakabintą kepurę ir parnešęs grąžino tėvuliui…

Turiu prisipažinti, kad ne tik norėjau, bet ir labai bijojau susitikimo su saviškiu vaiduokliu. Susitikimui proga pasitaikė dar vaikystėje. O buvo taip. Iškėlė tėvai dideles brolio krikštynas. Prigužėjo, privažiavo svečių pilna pirkia. Dieną pirkioj vietos pakako visiems, o su naktigultu buvo sudėtingiau. Man ir pusseserei Onutei iš Kulautuvos teko nusitraukti nuo šatralės bobulės gūnelį ir įsitaisyti migį kluone. Gerai būtų, kad tas kluonas būtų kaip visų! Mūsiškis remiasi į kapinyno tvorą ir per peludės plyšius cementiniai kapų paminklai su cinkuotom mūkelėm šviečia kaip iš neseniai palaidotų kapų išsiveržęs fosforas… Sugulėm kluono duris palikę tik pridarytas. Apsitarėm, kad jei dūšios iš kapinyno lys per peludės plyšius, tai mes žegnosimės ir bėgsim pirkion… Jau snūduriavom, kai nuo kapinių pasigirdo sunkių žingsnių garsas, sulingavo mėnesienos apšviestos kluono durys ir pro jų tarpą įlindo didelė apžėlusi galva su milžiniškais ragais. Ėmėm žegnotis. Šeriuota galva pasisukiojo, palingavo ir atatupsta atsitraukė… Velnias! Tikrų tikriausias susitikimas su velniu, gal net su velnių tėvu; galva tai jau labai plaukuota, labai raguota… Jau beveik buvom betampančios krikštynų pokylio didvyrėmis, jei ne Karlono Ona – ieškau to valkatos mūs buliaus. Vakar jo neparginė su stodku, tai visų rytų duoduos po kalnus ir klonis ieškodama to velnio… Užajau, ba radau prieg jūs vartų sliedų…Vis tiek tame kluone daugiau niekada gyvenime nemiegojau.

Paūgėjau. Kadaise Karlono Ona ieškojo buliaus, dabar man reikia ieškoti pasiklydusios savo karvės. Apėjau kalnus ir klonis, kiemus ir kluonienas – nėra. Beieškant sutemė. Priguliau, kad kojas atleistų. Miegas neima. Manau, kad gal Žalukė pasibasčius, prisiputus atolo parėjo ir stypso prie vartų. Kaip jau sakiau, kapinynas čia pat – mūsų ūkiniai vartai ir kapinyno paradiniai vartai greta. Karvė mieliau rinkosi kapinyną. Ragu atkelia vartų kablį ir ganosi sau… Seniau kapinyne niekas niekada nešienavo, žolės lig valiai. Kai jau nusiteikiau ieškoti karvės tarp kapinių kryžių, girdžiu nuo to kampo, kur neseniai pakavotas dziedas Gaidzys, sklinda neaiškūs niurnėjimo garsai ir bumbsėjimai. Širdis apmirė – niekas kitas cik senis Gaidzys, neseniai pakavotas, ritas per tvorų mūs kieman… Jau ne karvė galvoj! Ryte prieš pasidalinant stebukliniu nutikimu, nueinu pažiūrėt, kap tas senis Gaidzys per kapinyno tvorų ritos? Ar neišvertė? Ogi mano pamiršta, kad tėvulis neseniai perdengė tvarto stogą, o seną šiferį uždėjo ant malkų, kad nesulytų. Kapinių kampe auganti milžiniška laukinė obelis vėjui papūtus savo šakomis braižo naują tvarto stogą, o jos kieti kaip kulkos obuoliukai bumsi ant malkinės šiferio… Teisingai žmonės sako – baimės akys didelės. Savo stroko dar nesutikau.

Vienuolikta klasė. Pirmasis pasimatymas su pas gimines iš kito kaimo atvažiavusiu vaikinuku. Tėvams nesakau. Esu beveik tikra, kad elgiuosi negerai, kad jiems mano romantiškas pasimatymas (sutemus, vieni du?!) labai nepatiktų… Paslapčia susitinkame ant sraunios upės kranto. Pasėdim ant seno gluosnio kelmo, nueinam iki šaltinėlio, dar jam parodau judantį lieptą ir jis lydi mane namo… Ant Zurlio kiemo kalnelio, pačiam jo viduryje stovi žmogus ne žmogus, kaliausė ne kaliausė. Pritūpiam abu už tvoros – o jei žmogus, o jei pamatys, kad naktį mergaitė ir berniukas ir tik dviese. Užplaks liežuviais negyvai. Ir kojas nuskaudo betupint, pro tvoros plyšį bežiūrint. Tebestovi. Rankos ištiestos, galva į viršų užversta, retsykiais sujuda… Mano „kavalierius“ įsidrąsina, ima mėtyti į baidyklę akmenukus, o ant galo ir didokus akmenis. Baidyklė stovi kaip stovėjusi, tik retsykiais iš piktumo sudrebėdama… Nei gyvi, nei mirę, pusiau ropom pasiekėm mano namų vartus… Neužmigau, o vis galvojau, kad ant visada pliko plikutėlio Zurlio kalniuko mane už blogą darbą nubausti atsistojo strokas – graicausiai nebaščikas Tamošulis. Ale, kad padzidzytas! Ryte smalsumo vedama bėgu prie Zurlio tvoros. Vidury kalnelio stovi didelis vazonas su mėgstamiausia Zurlio Janės kambarine gėle – didžiuoju fikusu. Mat reikėjo, kad jos pasididžiavimas pakvėpuotų grynu nakties oru! Vėjelis papučia, fikuso lapai susiūbuoja, buini viršūnė sudreba… Tpiu tpiu tpiu…

Aš jau studentė. Vieną gražų rudenio vakarą ateina gandas, kad už upės, miško glūdumoje įsikūrusiame vienkiemyje vyks vakaronė. Vakarone mūsų kraštuose vadinamas, kaip dabar sakytų, bernvakaris ar mergvakaris. Mano laikais tai buvo paskutiniai jaunojo (jaunosios) atsisveikinimo su jaunimu šokiai. Tokie atsisveikinimai vyko jaunojo ar jaunosios namuose ir sueidavo visi pažįstami vaikinai ir merginos… Nutarėme nueiti ir atsisveikinti su nuo mūsų atsiskiriančiu draugu – Gylio Rimvydu. Einančių susirinko gal koks septynetas. Kai atėjome, jurginais marguojančiame kieme jau sukosi viena kita pora… Pasirodo, vienas muzikantas besąs pažįstamas penktakursis studentas, ką tik buvęs mano darbo ir poilsio stovyklos Kryme vadas. Jaunikaitis, visą vasarą bėgiojęs paskui savo pavaduotojos Anuškos miniaką, į mano pusę nė kreiva akim nepažiūrėjęs, dabar padėjo būgną ant suoliuko, puolė mane šokint. Aš kaip ir laiminga… O mano bendrasodiečiai, matyt, neradę vakaronėje ko tikėjosi, ruošiasi namo. Kartu atėjom, kartu ir grįšim. Tuo labiau, kad naktis, o kelias tolimas. Mano šokėjas nepaleidžia mano rankos ir maldaute maldauja pasilikti – kokia tyli naktis, kokios ryškios žvaigždės, kaip kvepia viržiai… Tegu jie sau eina, palydėsiu, tikrai palydėsiu. Ach, kaip gali pirmakursė kaimietė iš smėlingų miškų atsakyti penktakursiui iš Vidurio Lietuvos derlingų lygumų? Lydėjo. Kol ėjom lygumėle, viskas gerai, o vos žengėm į mūsų sengirę, mano palydovas ėmė bailiai dairytis, dūsauti, gręžiotis atgalios… Lygumų berneliui dangų remiančios, savo viršūnėmis žvaigždes ir mėnulį užstojančios pušys, netoliese šniokščiantis kaip krioklys tamsus Merkio vanduo pasirodė strokų stroku. Matau, kad ne tik apie draugišką pasivaikščiojimą negali būti kalbos, bet reikia jį kuo skubiau už rankos vesti ten, iš kur atėjom. Ir vedžiau. Buvęs būrio vadas nurimo tik sušvitus Gylio namų žiburėliui…

Rudeninė giria naktį tikrai nejauki, bet gal keliuku kažkaip ir paržabaločiau (jei į Merkį neįžabaločiau) namo. Didžiausia bėda, kad pusiaukelėje įkurdintos kapinės. Jei mūsų Merkio upės pusėje kapinynas beveik mano kieme, tai čia – vidury miško, prie pat vienintelio keliuko įsirykiavę kapai su baugiais, nuo laiko pajuodusiais kryžiais. Sunku nupasakoti mano situacijos sudėtingumą. Grįžčiau pas Gylį, bet ką žmonės pagalvos? Einu. Ar akys apsiprato, ar mėnulio šviesa pro šakas prasibrovė, bet aš jau ir žingsnį galiu paspartinti… Stop! Ties pat kapinaitėmis, vidury keliuko stovi žmogus ne žmogus, meška ne meška… Pastovėjau nei gyva, nei mirusi ir einu – iš kur mergaitei tiek drąsos? Kad neturiu kito pasirinkimo – vienoje keliuko pusėje šniokščia Merkys, iš kitos – gūdi mirusiųjų buveinė su ant tvoros pasikorusiomis, rankas ištiesusiomis, gailiai unkščiančiomis dūšiomis. Prisiartinu prie tos nežemiškos krutančios stovylos nei gyva, nei mirusi… Matau, kad prie pačių kapinių, vidury keliuko stabtelėjęs mūsiškis bernas (kaip ir aš grįžtantis iš vakaronių), stovi jaukiai apkabinęs šokiuose pasigautą merkiniškę Staselę. Į ausį jai kažką šnibžda, o toji, apsalusi iš laimės, tyliai kikena, rankomis mosuoja… Tpiu tpiu tpiu…

Buvau jau subrendusi moteris, kai mirė mano anyta. Pasitaikė labai šaltos dienos. Pašarvojome anytėlę Kupiškyje. Po budynės visi išvažinėjo nakvynei, o mes keturiese nutarėme laikytis senos tradicijos ir vienos numirėlės nepalikti. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Šarvojimo salės savininkas patikėjo mums salės raktą ir perspėjo: ką tik atvežė naują lavoną, tai neišsigąskite, jei eidami į kavos kambarėlį atsimušite į karstą.

Ilgokai parymojom prie saviškės. Nuovargis daro savo – galvos ėmė linkti, akys merktis. Užrakinom salę, užgesinom žvakes ir įsitaisėme kavos kambarėly ant minkštasuolių snūstelti. Jau marinomės, kai už sienos, toje pusėje, kur ilsėjosi naujai atvežtas numirėlis, kažkas sunkiai šlepterėjo. Ne tas žodis „šlepterėjo“, tiesiog griuvo ant grindų su didžiausiu trenksmu! Po minutės į mūsų sieną – bum bum bum… Ilgokai šitaip. Kai po trumpos valandėlės tylos mes sugebėjome tik išgąstingai mirksėti, dabar jau iš tos pusės, kur karste guli mūsų amžiną atilsį motinėlė, pasigirsta žingsniai: šlep šlep šlep… Link mūsų. Patikėkite, atgimusių numirėlių apsupty širdis gali ir neatlaikyti. Ir tuo metu, kai jau atrodė – atėjo gyvenimo galas, durys atsiveria ir įkiša galvą pats šarvojimo salės savininkas. „Ar nesušalote? Pabudau, matau, kad šaltukas spaudžia kaip pasiutęs. Atsikėliau, atnešiau malkų, pakūriau krosnį, kad šilčiau jums būtų“. Dėkoti nesinorėjo…

Baidymų per gyvenimą sutikta daug, o tikro stroko vis nėra ir nėra. Tokius nutikimus – netikrus baidymus, kai vaiduokliais palaikoma įvairūs niekuo dėti reiškiniai, gyvūnai ar daiktai ir pan., mokslininkai vadina antisakmėmis. Sako, kad tokių baidymų erdvė – dažniausiai kapinės… Gal kada nors ir netikri baidymai ims ir pavirs tikrų tikriausiomis sakmėmis? Kad ir maniškiai… Tarp kitko, prisiminiau dar vieną nelabai seną Kalniškės Algirduko pasakojimą:

Buvo šv. Jono vakaras. Su broliu Romuku persimetėm butelaicį ruginukės, pašūkalojom, kūlokais pamosavom kap visadu… Galvoju, geruoju nesbaigs, aisiu gerau sodzun, gal kur rasiu pusbonkacį ir dasbaigsiu. Lietus lynoja, tamsu. Perrajau – sodzun nei žiburuko, šunys ir ciej gurbose sulindį nei neamteri… Perrajau kitu pusi – maž dar kur žiba langas, yra kokia gyva dūšia? Cyku. Šovė galvon, kad jau nū Jonų (mano tėvas buvo Jonas), aisiu kapinynan ir pakalbėsiu su tėvu. Gyvam tep ir nepasakiau, kad man krypda, kad jis Romekų visų gyvenimų palaikė. Bet aš neširstu… Jau ir lynoc nustojo. Tėvo kapas dar šviežas, pieskelė iš tolo baltuoja… Priklaupiau… Girdzu, ūlyčiom aina pulkelis jaunimo ir krykščia, juokias… Pas mus sodzun kas metai studentai praktikų atliekci, tai dar misliu jiej išajo nuotykių ieškoc. Priajo prie kapinyno vartėlių ir girdzu viena mergaitė sako: „Aikim kapinynan, aikim…“ Niekas nenorėjo, tai dar joj apsigrįžė – „Aisiu viena, aš nekartų po kapus naktį vaikščiojus. Aš nieko nebijau“. Ir aina. O dar tai bus, kap joj mani vidurnakcin prie šviežio kapo pamacis! Atsikėliau ir jau aš ainu povaliai link jos ir cykiai sakau: „Mergaite, nebijok, nebijok…“. Ji kap užragėjo mani, kap pradėjo nesavu balsu spiegc. Paskui apsisukė bėgc. Ji gruvo ir vėl kėlės ir vėl gruvo… Ciej už tvoros tep gi rėkdami išlakiojo in visas puses…

Įdomu, ar ta, Algirduką kapinėse sutikusi mergaitė savo vaikams šį nutikimą pasakos kaip netikrą baidymą-sakmę ar kaip antisakmę?