B. Volodzka. Lietuviškas kraštas svetimose rankose (36)

Benas Volodzka | propatria.lt nuotr.

Benas Volodzka | propatria.lt nuotr.

Karaliaučiaus žemė labai reikšminga daugeliu aspektų – nuo kultūros iki geopolitikos, – tačiau dažnu atveju ji lietuvių sąmoningai užmirštama, nes prisibijoma neadekvačių veiksmų iš Kremliaus. Dėl to visais laikais Karaliaučiaus priklausomybės klausimas buvo svarstomas atsargiai. Baimė šiuo atveju gali būti suprasta ir kaip yda, ir kaip atsargumo ženklas. Tarpukariu visuomenė vokiškos Rytų Prūsijos atžvilgiu buvo kur kas drąsesnė, o dabar bet koks veiksmas, ginant lietuviškojo Karaliaučiaus interesus, visuomenėje pasitinkamas kaip nereikalingas problemų kėlimas. Jokia paslaptis, šio krašto dabartinė valdytoja yra pretenzinga, o kartais netgi labai įnoringa praeičiai. Militarizuotas Kaliningradas šiandien kelia akivaizdų pavojų tiek Lietuvos, kaip valstybės išlikimui, tiek ir Europos saugumui.

1945 m. SSRS karinės pajėgos užėmė lietuvių ir vokiečių puoselėtą Rytų Prūsiją, išstumdamos nacistinę Vokietijos kariuomenę. Karo mūšiai buvo tokie intensyvūs, kad ištisi Prūsų Lietuvos miestai ir kaimai buvo visiškai sulyginti su žeme. Visi Rytprūsių gyventojai masiškai evakavosi į Piliavos (vok. Pillau) uostą, norėdami emigruoti į Vokietiją arba į Vakarus. Daugelis jų matė, kaip Adolfo Hitlerio šlovintas Vermachtas pralaimi, nors ir kovėsi iki paskutinio kraujo lašo. Neįprastai šaltą 1944-1945 metų žiemą rytprūsiečiai, norėdami persikelti per Kuršmares ir Aistmares, žingsniavo visiškai nekaltų žmonių krauju nudažytu ledu, kurį be gailesčio sprogdino rusų aviacija. Didelis vokiečių keleivinis laivas „Wilhelm Gustloff“ išplukdė daugybę Rytų Prūsijos gyventojų, tačiau Rusijos visuomenės šlovinamas „sovietinis didvyris“, povandeninio laivo S-13 vadas Aleksandras Marineska torpedomis jį nuskandino. Anksčiau buvęs Trečiojo Reicho pramonės ir darbininkijos pasididžiavimo simbolis nesėkmingai gelbėjo nuo raudonosios giltinės sprunkančių daugiau nei 10 tūkst. Rytprūsių gyventojų.

Po baisaus Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsijos laukė žiaurūs ir baisūs niokojimo laikai, kurie tebesitęsia iki šiol. Lietuvių ir vokiečių kurtas kraštas pasižymėjo itin stipria ekonomine pažanga, išsivystymu ir architektūra. Karo ir pokario metu svetimo ir priešiško krašto gyvenimo žymės buvo intensyviai naikinamos. Sprogdintos ir griautos nuostabios bažnyčios, istoriniai paminklai, niokotos kapinės. Naikinta viskas, kas sukurta per pusę tūkstančio metų. Žuvo daug vertingų Mažosios Lietuvos kultūros, prūsistikos ir lituanistikos paminklų. Sunaikinti vertingiausi architektūros ansambliai – senamiesčiai, kurie neabejotinai būtų pretendavę į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. Socialistinis Kaliningradas, su kultūriškai brandžia praeitimi neturintis nieko bendra, lieka kaip rusiško pasaulio Vakarų salos eksperimentas, kurio padariniai yra aiškiai juntami. Itin didelę Kaliningrado keliamą grėsmę jaučia Lietuva.

Rytų Prūsijos statusą visiškai pakeitė Potsdamo konferencija. Šis 1945 m. nuo liepos 17-osios iki rugpjūčio 2-osios vykęs itin svarbus tarptautinis įvykis nulėmė Kaliningrado buvimą Lietuvos pašonėje. Destruktyvus Rusijos buvimas Karaliaučiuje kelia politinę psichozę regione ir didžiulį karinės intervencijos pavojų. Tiek J.Stalinas, tiek H.Trumanas, tiek V.Čerčilis tarpusavyje aršiai kovojo už kiekvieną žemės lopinėlį, o tai lėmė, kur bus demokratija, kur plieninis komunizmas. Buvo svarstomas ne tik Rytų Prūsijos likimas, bet ir visos Vokietijos teritorinis vientisumas. Priėmus nutarimą dėl Karaliaučiaus ir jo srities, jau ir visa Rytų Prūsija buvo suvokiama kaip rusų interesų zona. Sienos buvo perbraižytos pagal 1937 m. gruodžio 31 d. Vokietijos ir jos gretimų valstybių žemėlapį.

Tačiau SSRS teisė į Karaliaučiaus sritį nėra šventa. Pagal 1975 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 1 d. Helsinkio konferencijos sutartį pripažintas sienų nepažeidžiamumo principas, bet sienų teisėtumo ir ginčijamų teritorijų priklausomybė visiškai nebuvo liečiama ir nustatinėjama. Visos kitos vėlesnės sutartys, sudarytos jau atsikūrusios Lietuvos Respublikos, nėra pripažįstamos kaip viršesnės už Helsinkio konferencijos susitarimo nuostatas. 1957 m. pagal pasidalijimo principą Lenkijai atitenka 21 950 kv. km, SSRS – 15 100 kv. km. Toks barbariškas šios užgrobtos žemės pasidalijimo principas yra neleistinas. Rytų Prūsija galėjo priklausyti SSRS sferai, bet ne šitaip barbariškai padalijama. Beje, karą laimėjusių valstybių susitarimas nebuvo pasirašytas amžiams. Pasibaigęs Karaliaučiaus krašto valdymo galiojimo laikas pagal sutarties sąlygas verčia susimąstyti iš naujo.

Kremliaus propagandos kanalai visa gerkle šaukia, kad Kaliningradui kyla pavojus iš Vakarų, tačiau visiškai nutyli apie realią praeitį. Ši vieta kaip tik ir buvo Vakarų skleidžiamas žiburys. Neretai Lietuva tokiam informaciniam užsipuolimui pasiduoda. Melas paverčiamas tiesa ir šiuo atveju atsiranda šimtai tiesų, kurios galioja kiekvienai atskirai valstybei. Rusų propagandistai dažnai meluoja, kad Prūsijoje prieš baltus gyveno slavai ir esą pagal pirmumo principą žemė priklauso tam, kuris gyveno pirmiau. Ne! Prūsai buvo patys pirmieji gyventojai šiame krašte, iki pat XVIII a. jie gyveno tarp Vyslos ir Nemuno. Apgyvendintas arealas buvo didesnis nei Lietuva. Baltiška gentis su savitomis tradicijomis ir kultūra Prūsijoje gyveno šimtus metų. Net ir po 1231-1274 m. legendinio prūsų ir kryžiuočių karo lietuviškumo apraiškų išliko nepaisant visos aršios germanizacijos, kuri tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Baltų tautos didvyris Herkus Mantas Didžiojo Prūsų sukilimo metu sustabdė nepažabotą kryžiuočių jėgą iš Vakarų ir apsaugojo Lietuvą nuo intensyvesnių puldinėjimų. Tuomet Prūsija buvo nuo ekspansyvios politikos Lietuvą saugojantis bastionas. Dabar Lietuva yra neabejotinai pavojingesniame geopolitinių iššūkių lauke.

Nepelnytai lietuvių pamirštas Karaliaučiaus kraštas Sovietų Sąjungai atiteko tik po Antrojo pasaulinio karo. Kaliningrado sritimi pakrikštyta teritorija tapo Europai grėsminga militarizuota zona. Kadaise buvusi prūsų gyvenama žemė yra kur kas glaudžiau susijusi su Lietuva, nei joje dabar šeimininkaujanti Rusija.

Prūsija ir Lietuva yra labai giminingos valstybės, kurias sieja kalba, religija, istorija, kultūra. Etninis prūsų vardas galėjo egzistuoti jau romėnų laikais (K.Ptolemėjo boruskai), tuomet minėtos aisčių gentys. Ir Lietuva, ir Prūsija buvo paminėtos kartu. Tuomet jos buvo vadinamos viena bendra valstybe – aisčiais. Todėl jų išskyrimas ar pavadinimas visiškai atskiromis tautomis yra rusų propagandos sugalvotas mitas. Aišku, aisčiams priklausė ir latviai. Bet jie išliko ir ilgainiui tapo skirtinga tauta, nuo Lietuvos išsiskyrusi vien tikėjimu ir kultūra.

Prūsų bandymai XIII a. jėga nuversti Kryžiuočių ordino valdžią baigėsi nesėkme. Prūsija žlugo kaip valstybė, prasidėjo šio krašto germanizacija. Aštuonis šimtmečius trukęs vokietinimo procesas savo tikslus pasiekė lėtai ir sunkiai, nes pašonėje buvusi Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir jos gyventojų migravimas į vokiečių okupuotą Rytų Prūsiją palaikydavo lietuvybę. Tiesa, tie patys lietuviai dėl ekonominių ir materialinių sąlygų save laikydavo vokiečiais. Net ir šis žemės lopinėlis XVIII a. vokiečių buvo vadinamas Prūsų Lietuva.

Vokiečių etnocidas iki 1944 m. buvo aršus. Jau 1310 m. kryžiuočių ordino magistras Sygfridas Veuštvangenas (Siegfred Feuchtwangen) išleido įsakymą vietos žmonėms išmokti vokiečių kalbą. XVIII a. pirmoje pusėje Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (Friedrich Vilhelm I) ir Karaliaučiaus bei Gumbinės valdžia ekonominėmis priemonėmis įteisino vokiečių kolonistų ir autochtonų lietuvininkų socialinę ir tautinę nelygybę. Otui Bismarkui atėjus į valdžią, 1872-1876 m. lietuvių kalba pašalinta iš viešosios erdvės. 1938 m. apie 60 proc. baltiškų pavadinimų buvo suvokietinti. Negailestinga germanizacija pasireiškė ypač vėliausiais Rytų Prūsijos egzistavimo laikotarpiais. Vis dėlto lietuvių kalba buvo vartojama slapta, esant nacistinei priespaudai, iki raudonosios giltinės atėjimo.

Tačiau lyginant Lietuvos rusinimą ir Prūsijos germanizavimą akivaizdu, kad šių procesų sąlygos labai skyrėsi. Prūsų Lietuvoje vokiečių kultūra su lietuviškumu sutardavo darniai iki tol, kol Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck) tapo suvienytosios Vokietijos kancleriu 1871 m. XVI a. reformacija labai sustiprino lietuvių kalbą ir kultūrą Karaliaučiaus srityje. Net ir Karaliaučiaus universitetas buvo kuriamas drauge su vokiečiais ir lietuviais. Todėl lietuvių įnašas į Vokietijos kultūrą yra bent jau ne mažesnis, kaip pačios Vokietijos įnašas į Lietuvos kultūrą.

Bendra lietuviškoji ir vokiškoji kultūra stiprino švietimo ir mokslo lygį. Lietuvoje rusifikacija buvo nehumaniškai baisi, bandžiusi išdeginti bet kokias lietuviškas šaknis. Carizmo laikotarpiu lietuviai emigravo į Rytų Prūsiją dėl geresnių materialinių sąlygų. Prūsų Lietuva savo pavadinimą įgavo jau XVIII a. Nuo to laiko vokiečiai Prūsiją vadina lietuviška. Vokietija davė sąlygas formuotis Prūsų Lietuvai, kaip sudėtinės valstybės daliai, tačiau tuo pat metu prasidėjo ir gudrus lietuvių skaldymas ekonominėmis priemonėmis. Prūsų Lietuva buvo neabejotinai pažangesnė už rusų valdomą Lietuvą. Lietuvių darbštumo ir vokiečių tvarkos rezultatas buvo ekonomiškai išvystyta Prūsų Lietuva.

Žinokime, kad prie Karaliaučiaus universiteto įkūrimo prisidėjo patys lietuviai: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Liudvikas Rėza! Albertina yra vienas iš stipriausių lietuvių kultūros židinių. Karaliaučiaus universitetas neabejotinai turi lietuviškų šaknų, nes Prūsijos hercogystė buvo LDK ir Lenkijos valstybės vasalė. Todėl karaliaus Žygimanto Augusto leidimu buvo įkurta Albertina. Ji žadino lietuvių tautinę savimonę, susidomėjimą tautos istorija, kalba, papročiais, tautosaka ir buvo vienas iš pasipriešinimo germanizacijai taškų įgyvendinant LDK ir Lenkijos užsienio politikos tikslus. Ten gimė turtingas lituanistinių leidinių rinkinys, kuriame buvo žymiausių Lietuvos veikėjų darbai (M.Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno, Liudviko Rėzos ir kt.).

Karaliaučiaus universiteto biblioteka Europoje pasižymėjo turtinga knygų kolekcija. 1718 m. Albertinoje įkurtas lietuviškasis seminaras veikė iki 1944 m. Tvirtas lietuviškosios kultūros kūrimasis Rytų Prūsijoje sudarė atsvarą aršiai germanizacijai vėlesniu laikotarpiu, kada Lietuva ir Lenkija nebeteko įtakos Prūsijos karalystėje. Tai padėjo išlaikyti aukštos lietuviškos kultūros buvimą iki sovietinės okupacijos.

Prūsų Lietuvoje vyravo aukšta lietuvių kultūra palaikoma Karaliaučiaus universiteto ir geresnės ekonominės padėties, o Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kultūra galėjo pasižymėti vienybe, bet ne aukšta kokybe. Taip pat žinotina, jog brandi lietuviškoji kultūra ir švietėjiškos naujovės nuolatos judėdavo į carinę Lietuvą.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

36 komentarai

  1. Prašalietis:

    Volodzkų Benukas matomai teskaitė vakarietiškus komiksus vaikystėje ir tebeskaito juos ir šiandien, todėl ir yra komiksus atitinkantis jo istorijos ir jį supančio pasaulio “supratimas”. Volodzkų Benukas kitiems tokiems kaip jis galimiems komiksų skaitytojams apie Prūsų istoriją ir šiandieninį Karaliaučiaus kraštą rašo- ” 1945 m. SSRS karinės pajėgos užėmė lietuvių ir vokiečių puoselėtą Rytų Prūsiją, išstumdamos nacistinę Vokietijos kariuomenę. Karo mūšiai buvo tokie intensyvūs, kad ištisi Prūsų Lietuvos miestai ir kaimai buvo visiškai sulyginti su žeme. ; Net ir po 1231-1274 m. legendinio prūsų ir kryžiuočių karo lietuviškumo apraiškų išliko nepaisant visos aršios germanizacijos,..; Todėl lietuvių įnašas į Vokietijos kultūrą yra bent jau ne mažesnis, kaip pačios Vokietijos įnašas į Lietuvos kultūrą.; Lietuvoje rusifikacija buvo nehumaniškai baisi, bandžiusi išdeginti bet kokias lietuviškas šaknis. ; Prūsų Lietuvoje vokiečių kultūra su lietuviškumu sutardavo darniai iki tol, kol Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck) tapo suvienytosios Vokietijos kancleriu 1871 m. XVI a. reformacija labai sustiprino lietuvių kalbą ir kultūrą Karaliaučiaus srityje. ir t.t. Dar iki šiandien “Prūsų Lietuvos” buvimo neužfiksavo joks pasaulinis istorikas, o šiandieniniame durnių laive , kuriame “tautiniai Napoleonai, Cezariai, Enšteinai ir t.t.” reiškiasi ne tik Vasaros gatvės izoliuotoje ” intelektualų” buveinėje, bet gali pasireikšti ir už jos ribų. Ką reiškia šiandieniam”pasauliniam mokslui” Benuko “tautinis suvokimas” apie vokiečių ir lietuvių “kultūros bendrumą”, jo “supratimas” be citatavimo ir šaltinių kur”Rusų propagandistai dažnai meluoja, kad Prūsijoje prieš baltus gyveno slavai”…, nors šiandienos durnių laivo “tautiniai benukai istorikai moksliškai nustatė”, kad visa baltoji rasė Europoje “prasidėjo nuo lietuvių” ir t.t. Toks šiandieninių “tautinių benų istorijos žinojimas” ir juos supančio pasaulio “supratimas” pralenkia ir Vasaros gatvės “intelektualų klube”laikinai ar nuolatos gyvenančių “mokslininkų ir kitokių visuomenės veikėjų mokslinį supratimą “. Su tokiu istorijos”žinojimu”ir juos supančio pasaulio”supratimu” dar neišsivaikščiojusiems “Prūsų Lietuvos ir Lietuvių Lietuvos tautiniams intelektualams” belieka, susikabinus kaip šauniaisiais 1990 Baltijos kelyje, kuo skubiau keliauti į ten iš kur jie visi atkeliavo į europą – sugrįžti į Motulę Afriką.

    • Antanas:

      Na, kas tokiems putinoidams kaip pats belieka? Tik putoti ir spjaudytis… Beje, kai kurių kalbininkų (nelietuvių!) nuomone lietuvių kalba yra senesnė net ir už sanskritą! Vot tak, tovarišč.

      • Prašalietis:

        Ūvažaiemij Antanas Jonovič, visiškai su tavim sutinku, visi balti žmonės kilo iš lietuvių Adomo ir Ievos ir tegul po šito mūsų”fakto” putinoidai putoja ir spjaudosi kiek nori. Vistiek visiems,tame tarpe ir putinoidams, pradžioje kalbėti tebuvo galimybė išmokti tik lietuviškai, ir tik po to iš lietuviškos kalbos”sumastyrinti” savas lotynų, graikų, anglų, prancūzų, vokiečiųm rusų ir t.t.”blevyzgas”. Ir rašyti visas pasaulis išmoko dėka Martyno Mažvydo sumąstytos lietuviams abėcėlės. Tak čto Antanas Jonovič, vsia litva s vami i Ūra litovcam sozdavšim civilizaciju. Vot tak, tovarišči litovskie ziemliaki i nie ziemliaki.

  2. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Karaliaučiaus (Tvankstės) kraštas – Mažoji Lietuva. Vietovardžiai va čia
    http s://townames.carto.com/me
    Karaliaučiaus krašte Putino okupantai, kurie turi išeiti, besąlygiškai, nedelsiant, dabar.

    • Antanas:

      Labai teisingai! Josifas Visarionovičius norėjo “išdurti” savo bičiulį Adolfą Aloyzovičių ir užpulti Vokietiją, o paskui užkariauti ir visą Europą (ž. Viktoro Suvorovo knygas), bet Adolfas Aloyzovičius pergudravo Josifą Visarionovičių ir pirmas užpuolė SSSR, dėl ko Josifas Visarionovičius labai nuliūdo ir ilgai negalėjo atsigauti po tokios savo bičiulio išdavystės… Atsigavęs sumušė savo buvusio bičiulio armiją, išvadavo savo plačiąją tėvynę, gavo iš nugalėtos Vokietijos daug “babkių” ir dar… su lenkais pasidalino Prūsiją – istorinę baltų žemę. Nonsensas!

      • Prašalietis:

        Tovarišč Antanas Jonovič, anksčiau tokie apie intymų Stalino ir Hitlerio gyvenimą informuoti supermenai kaip Tamsta,”sugebėję vienu metu būti” personalinėje Stalino ir Hitlerio aplinkoje, kur jie ” matė” kuris, kuriam, kada ir kiek davė bapkių bei “sužinoti” kitokių asmeninių Stalino ir Hitlerio asmeninių subtilybių. Anksčiau tokio tipo”tautiniai supermenai” paprasatai laikinai ar nuolatos gyveno “įpatingų sugebėjimų intelektualų” namuose Vasaros gatvėje. Šiandienos lansberginiame durnių laive matomai jų jau dirba, sąmoningai ar ne, ir valstybinėse kontorose “formuojančiose teisingą, tautinę galimų dar neišsivaikščiojusių runkelių”nuomonę….

        • Antanas:

          Skubiai eik į tualetą, tovarišč, nes tau š. jau smegenis spaudžia! 🤣

          • Prašalietis:

            Tovarišč Antanas Jonovič, beleika tik nusitebėti Tamstos “tautiniais sugebėjimais rinkti informaciją”. Eilinį kartą pataikei kaip pirštu į š. ir pasakei teisingą informaciją. Ir kaip tu sugebėjai man nepajutus įsikrapštyti į mano ši… ir sužinoti joje tikrą padėtį. Dabar suprantu iš kur tu sužinojai tiek asmeninių dalykų apie Staliną ir Hitlerį. Volodzkų Benukas ir matomai iš tos pačios “mokslinės srities”kaip ir Tamsta. Gerai ,kad laiku pasakei. Bėgu… Ūdači tebie v tvoeij nie liogkoij no očien polieznoij dlia strani i naroda, no opasnoij i odnovriemieno interesnoij informacionoij rabotie …

            • Antanas:

              Putinoidinių trolių fabrikas dirba… Rašybos stilių, beje, reikėtų šiek tiek “pašlifuoti”… Kažin, kiek pačiam moka už vieną komentarą, tovarišč?

              • Pikc:

                Ir netingite to koloradinio atmatos “su protine negalia” pezalų skaityti… 🙂

              • Bartas:

                Antanai , negadink sau nuotaikos ir nekreipk dėmesio. Pats matai , kad tas, prošal einantis, atlieka užduoti. Pakarksės ir nueis.

              • Prašalietis:

                P.S. Antanai, pradėjai savo komentarus “ne trolkiškai”, o net “tautiškai- moksliškai ir inteligentiškai”lyg dar būtum “neiškritęs iš Lietuvoje augančio medžio”, kol dar”Lietuva yra čia”. Tavo kaip “rimto speco” rašymas-“Na, kas tokiems putinoidams kaip pats belieka? Tik putoti ir spjaudytis…Kitas tavo”tautiškai moksliškas, lansbergiškai aštrus,gerai informuoto ir apsišvietusio intelektualo”pakomentavimas-“Josifas Visarionovičius norėjo “išdurti” savo bičiulį Adolfą Aloyzovičių ir užpulti Vokietiją, o paskui užkariauti ir visą Europą (ž. Viktoro Suvorovo knygas), bet Adolfas Aloyzovičius pergudravo Josifą Visarionovičių ir pirmas užpuolė SSSR, dėl ko Josifas Visarionovičius labai nuliūdo ir ilgai negalėjo atsigauti po tokios savo bičiulio išdavystės…” Ir pabaigoje iš tavo “istorinio moksliškumo ir tautinio argumentavimo ” beliko – “Skubiai eik į tualetą, tovarišč, nes tau š. jau smegenis spaudžia!”. Į mano padėkojimą už rūpestį, savo komentare tesugebėjai parašyti, kad reiktų”pašlifuoti” mano stilių(gramatinį),ir tau kaip paslaptį dar pasakysiu, kad tenai trūko ir vieno kito kablelio. Taigi, belieka pasakyti,kad gaila šiandieninės išsivaikščiojančios Lietuvos, jei dar neišsivaikščioję “intelektualai” apie rimtus dalykus tesugeba runkeliškai pablevyzgoti a la Lansbergio”Santykis yra viskas”, ir tik su tokiais “tautiniais nenuginčijamais argumentais”kaip Tovarišč, ar tipinis beretinis runkelis Pikc: koloradinio atmatos “su protine negalia” pezalų… “Tautiniai” runkeliai suvokdami ar nujausdami kas jie yra šiandieniame pasaulyje iš tiesų, sau tesugeba susapnuoti, kokie jie buvo “galiūnai” prieš šimtus ir tūkstančius metų. Tokia rašančių ir komentuojančių”tautinių intelektualų” tautos buvusios ir esamos”didybės suvokimo” būsena, Konstitucinio Teismo teisėjų “sugebėjimas matyti konstitucines dvasias ” gali būti rimtos diskusijos objektu tik atitinkamų specialistų tarpe….Dar likusiems adekvatiems tautiečiams belieka juoktis iš dar neišsivaikščiojusių,”tautinių intelektualinių”lansberginio durnių laivo keleivių cirkinimosi.

  3. Perspaudas iš “Pro
    patria”
    su klaida;
    “Pasibaigęs Karaliaučiaus krašto valdymo galiojimo laikas pagal sutarties sąlygas verčia susimąstyti iš naujo.”

    Klaidinga ir pavojingai gėdinga nurašinėt į paraštes aiškų, paprastą ir atvirai viešai skelbiamą (neįvykdytą!!?)
    į s i p a r e i g o j i m ą …be terminų:
    “The President of the United States and the British Prime Minister have declared that they will support the proposal of the Conference at the forthcoming peace settlement.”
    …(dėl “City of Koenigsberg and the adjacent area” arba “City of Konigsberg and Surrounding Area”)

    1945-08-02 pasirašyta dėl būsimų
    SPRENDIMŲ (nutarimų)
    …at the forthcoming peace settlement”” = artėjančiame taikos susitarime, būsimame taikos susitarime

    galima verst
    (ir išsiverst) t.p.
    “Der Präsident der USA und der britische Premierminister haben erklärt, daß sie den Vorschlag der Konferenz bei der bevorstehenden Friedensregelung unterstützen werden” …
    “Президент США и премьер-министр Великобритании заявили, что они поддержат это предложение на конференции при предстоящем мирном урегулировании.”

    Žr.
    Выверено по изданию: Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг.: Сборник документов. Том VI. Берлинская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (17 июля – 2 августа 1945 г.) М.: Издательство политической литературы,
    1984.

    (Происходившая с 17 июля по 2 августа 1945 г. в Берлине Конференция Глав Правительств Союза Советских Социалистических Республик, Соединенных Штатов Америки и Великобритании пришла к следующим заключениям:
    – patys pripažįsta ir neigt nieko net nesirengia, tik Potsdamą, Berlynu savo smagumui pervardinanatys…)

    Tad pūst miglas klaidinančiu VIENU ŽODŽIU – “pasibaigęs”, – gėdinga, nedora ir netgi šiek tiek pavojinga.
    Ištaisykit, ir atsiprašykit “Pro- patriotai”
    (vis “pro-šalį” 🙂 kažkaip …negražu)

    Rytoj – TILŽĖS AKTO 100-metis!

  4. Žemyna:

    Nepamenu, prieš 40 m. ar dar seniau vienas RU Aukštosios partinės mokyklos aspirantas gynė savo mokslinį darbą, kurio tema ir tikslas – įrodymas, jog žodis „Prūsija” kilo iš žodžio „Rusija”, jog ta žemė priklausė Rusijai, tik vokiečiai ją okupavo, bet nesivargino kitaip pavadinti – tik pridėjo raidę P, ir viskas.
    Kur nors RU part. m-klų archyvuose ta disertacija turėtų būti. tik ir pavardės nepamenu. Kiek teko susidurti su tos „aukštosios” m-klos studentais iš RU gilumos, jų vidurinis išsilavinimas buvo toks skurdus, kad net gaila žmonių buvo.

    • Antanas:

      Taip, taip, Prūsija – tai Rusija, “Pribaltika – eto iskonno ruskije zemli” [rus. – Pabaltijys – tai senos rusiškos žemės (iš Rusijos Dūmos deputato V.Žirinovskio pasisakymų)], o pasak kai kurių rusų istorikų – italų protėviai etruskai buvo… rusai [“Etruski – eto russkije” (rus. – etruskai – tai rusai)]… Nėra jėgų net nusikeikti… Graudu…

  5. Romas:

    Rimtas straipsnis. Todėl ir “prachadimcas” šitaip trydauja. O kas, dėl pasibaigusio galiojimo, apie kurį Giedriaus komentaras, tai ir aš suabejojau. Bet ir jokių terminų nebuvimo atveju, išlieka faktas, kad prieš vokiečius ten gyveno prūsai – baltų gentis. O rūsai tik antrasis okupantas po vokiečių…

  6. Antanas:

    Žodis “prūsai” (die preußen) yra vokiškas. Kryžiuočiai tuo žodžiu vadino visas to krašto baltų gentis. Nebuvo jokių prūsų genčių, nes “prūsai”, kartoju, yra vokiečių išmislas.

  7. Romas:

    Dėkui, Antanai už pataisymą. Svarbu esmė, kad tai baltų gentys.

  8. Žemyna:

    O išilgai to krašto sienos arsenu pagerintas vanduo…

  9. Bartas:

    Būnant “rekrutuose” , pasitaikė perskaityti kažkokio Ivanovo knygelę. Prisiminimuose pasakoja, kaip jie pateko į prūsų žemes. Tik vokiečiams pralaimėjus karą , iš bado nualinto Leningrado, juos , maskovitus, baržomis nuplukdė į Sembos pajūrį . Kadangi pakrantė sekli , tai “išvaduotojų kolonistai”, nekreipdami dėmesio į ledinį vandeni , briste pasiekė išsvajotą “germaniją”. Kas spėjo užimti turtingesnę sodybą , kam mažiau pasisekė, bet namų visiems užteko.
    O apybraižos autoriui, kaip jis pabrėžė, atiteko vokiškas pietų stalas su garuojančia sriuba ir murkiančiu katinu.
    Matyt vietiniai buvo tik ką “evakuoti”. Štai ir viskas . Dabar tai tapo “iskonno ruskije zemli”.

    • Antanas:

      Manau, kad tam išbadėjusiam “išvaduotojui” ta vokiečių (o gal ir lietuvninkų?) sodyba su paliktu turtu bei garuojančiu maistu ant stalo turėjo atrodyti kaip komunizmas… Tie “išvaduotojai” moka tik “išvaduoti”, kas sunkiu darbu uždirbta, atimti ir pasidalinti…

    • Žemyna:

      Sovietmečiui ritantis link pabaigos, senukas giminaitis išvyko su turistų grupe į Kaliningradą, ir pasibaisėjo, kai išvydo, kuo kraštas paverstas. Palygino vaizdą su tarpukariu jų, gimnazistų, lankyto Kionigsbergo vaizdais. Ten vis dar buvo ne restauruojamos, bet toliau plėšiamos ir kūrenamos dar išlikusių trobų lentos, architektūriniu požiūriu tobulų bismarkinių sodų vaismedžiai, ardomos per karą bombardavimo apgriautų prūsiško mūro pastatų plytos, melioracijos vamzdynai ir kt. Kartojosi 1917 m. taikytas užgrobtų turtų „įsisavinimo” būdas. Sunaikinti, ir toliau skursti, kaip skurdus, užuot pasimokius iš to, ką rado, kaip visiems naudingai kiemo ir valstybės ūkį tvarkyti.
      Kas tai, kodėl? O gal, išpuoselėtus ūkius ir miestus išvydus, pagalvojus, jog ir jų tauta būtų galėjusi taip gražiai ir pasiturimai gyventi, nevilties sukeltas nevaldomas įtūžis pagavo, kai suprato, ką prarado, visus amžius su visais kariaudami ir „savo iskonnoje” grobdami, užuot puoselėję, mokęsi kitų patirties ir dar senovėje užgrobtose ribose savo gyvenimus kūrę?

      • Pikc:

        Greičiausiai gyvuliai tiesiog suskubo sau įprastą gyvulišką aplinką sukurti – kitaip jie tiesiog nemoka. Yra pasakojimų, kaip “išvaduotojai”, radę vonias, nusprendė, kad jos – pats tas kiaulėms auginti. 🙂

  10. Skalvis:

    Na, prūsai daug kartų prašė lietuvių pagalbos apsiginti: lietuviai atsuko nugaras, kaip ir rusams. Dabar kažkaip Prūsija parūpo – kodėl ?

    • Antanas:

      Man, pvz., nei buvusi Prūsija, nei dabartinė Rusija kažkodėl visiškai nerūpi,- esu pensininkas ir turiu pakankamai savo problemų… O kuris karalius ar kunigaikštis kuriam ten atsuko nugarą, o kuriam priekinę savo kūno dalį, tai čia jau jų problemos… Laiko atgal jau vis tiek nebeatsuksime…

    • Pikc:

      “lietuviai atsuko nugaras, kaip ir rusams” – LABAI iškalbingas teiginys, DAUG ką pasakantis apie jo autorių. 😉

      • Skalvis:

        Ačiū už gerą žodį. Taip, geri santykiai su kaimynu yra išmintingo žmogaus, išmintingos tautos esminis požymis. Džiugu, kad tai supratot. Tik kvailiai elgiasi atvirksčiai.

        • Antanas:

          Labai teisingai, Skalvi! Su kaimynais, nes kaimynų kaip ir giminių nepasirenkame… Manau, kad Pikc turėjo galvoje ne visą rusų tautą (juk tarp rusų yra labai daug normalių, mąstančių žmonių, gerbiančių mus ir mūsų kultūrą!), o tuos išsigimėlius kremlinius putinoidus.

          • Skalvis:

            Man asmeniškai rusai žiauriais nepatinka ! Nevirškinu aš jų nieko ! Išskyrus literatūrą ir miziką. Carinę, aišku. Bet rusus būtina civilizuoti, o ne demonizuoti. O civilizacijai reikia kantrybės ir nuoseklumo. Tai paprasta ir aišku. Bėda yra, kad Lietuva nuo pat rusų laikų tebeturi prostitucinę valdžią, kuri už užmokęstį atlieką viską bet kam. Reikia sukiršint Europą su Rusija ? Prašom-nėr problemų? Reikia Europą apsaugoti nuo ne amerikoniškų dujų ? Še, prašom! O kas iš to Lietuvos gyventojams ?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *