A. Verkelis. Svetimi didvyriai (I) (14)

Bėgimo „Vilkų takais“ reklama | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Bėgimo „Vilkų takais“ reklama | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Pastaraisiais metais Lietuvoje kilo masinių sporto renginių banga. Žmonės noriai dalyvauja įvairiuose bėgimuose, pėsčiųjų, slidininkų žygiuose. Dažnas renginys skiriamas svarbiems Lietuvos istorijos faktams paminėti ir ugdo žmonių pasaulėžiūrą bei teigiamai veikia nuotaiką. Vyksta bėgimai Sausio 13-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo, Medininkų žudynių datoms paminėti. Iš renginių gausos neišsiskyrė pernai vasario 26-ąją Vingio parke surengtas bėgimas „Vilkų takais“, skirtas Pamirštiesiems kariams atminti. Jį organizavo Lenkijos Respublikos ambasada ir Vilniaus lenkų patriotinis jaunimas drauge su partneriu – Lietuvos kariuomene.

Pamirštieji kariai – tai Armija Krajova, Lenkijos partizaninė kariuomenė Antrojo pasaulinio karo metais. Nacionalinės Pamirštųjų karių dienos minėjimai Vilniuje prasidėjo vasario 23-iąją, kai buvo rodomas Ježio Zalevskio (Jerzy Zalewski) filmas apie nepalaužiamuosius karius ir istorikas Piotras Lapinskis (Piotr Łapiński) iš Lenkijos nacionalinės atminties instituto Balstogės skyriaus perskaitė trumpą paskaitą:
Mums, lenkų istorikams, svarbu, kad lietuviai pažintų lenkų pogrindžio judėjimą. Vienas dalykas yra tarpusavio kalčių atleidimas, paduoti vieni kitiems ranką. Kas kita – švietimas, jis turi būti dalykiškas, be propagandos. Pavyzdžiui, kad ir Dubingių žudynės. Niekas neneigia, kad tai įvyko, tai siaubinga ir negalima pateisinti, net ir pabrėžiant, jog tai buvo kerštas už lietuvių įvykdytas Glitiškių žudynes. Todėl reikia kalbėti atvirai [1].

Vasario 26-osios bėgimo reklaminis veidas puikiai žinomas kiekvienam Lenkijos moksleiviui. Šiam žmogui mūsų dienomis statomi paminklai, apie jį kuriamos dainos, rašomos knygos, jis apdovanojamas aukščiausiais ordinais. Tai Lenkijos didvyris Zygmuntas Šendzelažas (Zygmunt Szendzielarz, slap. Lupaška (Łupaszka) – AK Vilniaus apygardos 5-osios „Mirties“ brigados vadas. Fasadinė istorijos pusė teigia, kad Lupaška Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje kovėsi prieš nacių okupantus ir sovietų partizanus. Tamsioji pusė sako, kad atvirkščiai – jis bendradarbiavo su vokiečiais ir kariavo su lietuviais. AK Naugarduko apygardos vadas pplk. J. Šlaskis (Szlaski, slap. Pravdzicas (Prawdzic) savo atsiminimuose rašė:

[…] Man žinoma, jog 5-oji Vilniaus brigada (vadas Łupaszko) nuo pat jos įkūrimo bendradarbiavo su vokiečiais […] [2].

Lietuvių savimonėje Lupaška įsitvirtino kaip „Dubingių žudikas“. Lenkų publicistas D. Fikusas aprašo 5-osios „Mirties“ brigados 1944 m. birželio pabaigoje įvykdytas žudynes:

[…] Sužinojus apie tai [lietuvių policijos 258-ojo btl. įvykdytas Glitiškių 26 žmonių žudynes. Policininkai keršijo už keturių bendražygių nužudymą – aut. pastaba], buvo surengtas reidas į Lietuvą, siekiant įvykdyti panašią egzekuciją, kaip bausmę gyventojams lietuviams. Akis už akį, dantis už dantį. Per tris dienas buvo sušaudyti 4 policininkai ir 87 civiliai. „Maks“ pasakojo, kad jis pats dalyvavęs toje operacijoje […]. Lūšnoje slėpėsi dvi merginos ir keturi vaikai. Jie kažką šnibždėjo kampe. Mes atėjome jų nudėti. Klausiu tėvą, ką jie ten šnibžda, tas sako – meldžiasi, kad jų nenužudytų. Tiems vaikams, – pasakęs „Maks“, varydamas visą šeimą laukan, – tu, senas kvaily, turi dėkoti už tai, kad lieki gyvas, ta malda tave išgelbėjo. Tačiau, be šio jaudinančio pasakojimo, yra ir kitų, ne tokių gražių. Dymitras Sprudzinas pasakojo apie išprievartavimą […]. Apskritai šis antpuolis jam palikęs labai nemalonų prisiminimą, jis apie tai kalbėjo su kartėliu, nedviprasmiškai kaltino Łupaszką. […] Egzekucija garsiai nuskambėjo per visą Lietuvą, nepridėjo mums garbės nei šlovės. Ar galima už ją atleisti? O galbūt kitaip – ar galima ją suprasti? […] Manau, kad arčiau tiesos yra tie 5-osios brigados kariai, kurie man pasakojo pagal gaisrų pašvaistę orientavęsi, kad eina urmu, kad atskiros brigados dirba savo kruviną darbą […] [3].

Dubingių bažnyčios klebonas Jonas Žvinys prisimena:
[…] Ateinu – baisus reginys. Kampuose – vyras peršautas, žmona peršauta ir du vaikučiai lopšyje kruvini, negyvi. […] Paėmiau iš bažnyčios stulą, šventus aliejus ir einu į dvarą. O ten girdėti šūviai. Pirmiausia ateinu pas Vaidakevičių. Išvesti visi ant gonkų ir sušaudyti. Tėvas laiko kryžių rankoje, motina su maldaknyge, berniukas – 12 metų, mergytė – 10 metų, su rožančiais. Ir lopšyje 3 mėnesių vaikas, kraujuose paplūdęs.[…] Einu pas Stasį Gylį. […] Čia jau visa krūva lavonų. Žmona nušauta, trys vaikai nušauti. Mergaitė buvo graži, nuvesta prie kluono, išprievartauta ir nušauta. Ant suolo sėdi kokių penkerių metų mergytė, peršauta per petį, tokia lyg sustingusi. Puolė man į glėbį. Perrišau ir nešu […] [4].

Z. Šendzelažas (slap. Łupaszka) – AK Vilniaus apygardos 5-osios Mirties brigados vadas | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Z. Šendzelažas (slap. Łupaszka) – AK Vilniaus apygardos 5-osios Mirties brigados vadas | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Dabar Lupaška dažnai kaltinamas, kad neva žudė savavališkai, nesuderinęs su AK Vilniaus apygardos komendantu pplk. Aleksandru Kšyžanovskiu (Aleksander Krzyżanowski, slap. Vilkas (Wilk). Vargu bau. Be 5-osios brigados, Vilko įsakymu iš Gudijos pusės skubiai atžygiavo maj. M. Potockio (slap. Vengelnas (Węgielny) AK 2-osios grupuotės 4-oji, 23-ioji brigados, Żeimenos miško dalinys ir 1-osios brigados būrys. Jų kruviną žygį žymėjo nužudytųjų kapai Bijutiškio, Joniškio ir Inturkės apylinkėse [5].

Akovcas L. Cisas prisimena:

[…] Gavome įsakymą visai AK 2-ajai grupuotei žygiuoti į Senąją Lietuvą. Tikslas – atkeršyti […]. Leista viskas. Į Lietuvą įžengėme plačia 15 kilometrų juosta. Mūsų brigados pietinėje pusėje žygiavo kitos. Gan pasiturinčiuose kaimuose palikome beveik vien moteris ir mažus vaikus. […] Visi kalbėjo lenkiškai, o mes juk nebuvome banditai. Moterų neprievartavome, kūdikių nežudėme, bet keli pagauti vyrai buvo sušaudyti. Į pietus nuo mūsų naktimis danguje raudonuodavo pašvaistės – taip smaginosi kitos brigados, aptikusios daugiau lietuvių […] [6].

Pasak lenkų istoriko P. Rokickio, 1944 m. birželio pabaigoje keršto akcijoje Lupaškos brigada nužudė mažiausiai 68 žmones, daugiausia (75 %) moteris ir vaikus, 2-oji grupuotė – 13 [7].

Susitaikymas prasideda nuo abipusės atgailos. Ginčai, kas kaltas, o kas teisus, rezultatų neduos. Jaunoji lietuvių karta beveik nieko nėra girdėjusi apie Armiją Krajovą Lietuvoje. Sovietmečiu valdžia neleido įsiplieksti etninei nesantaikai, ir ši tema buvo užmiršta. Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais.

Antilietuviška Armijos Krajovos veikla tapo tabu (juk Lenkija – mūsų strateginė partnerė), kam skatinti tautų nesantaiką, kapstytis po praeitį – juk svarbiausia yra pragmatiniai interesai, tuo labiau kad bet kokia priešprieša tyko pasinaudoti didysis kaimynas. Mūsų istorinėje sąmonėje atsirado spraga. Bet šiuolaikinėje visuomenėje informacinio vakuumo būti negali: jei neturime požiūrio į skaudžius savo istorijos faktus, gausime svetimą, nebūtinai tikrą.

AK 3-osios brigados „Boso“ skyrius. 1944 m. sausio mėn. | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

AK 3-osios brigados „Boso“ skyrius. 1944 m. sausio mėn. | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Lenkijoje iki šiol leidžiama dešimtys knygų, heroizuojančių AK veiklą Vilnijoje. „Nie trzeba walczyć z legendą“ (nereikia kovoti su legenda) – piktai krato lazdelę AK senolis šiuolaikinės dokumentikos kadruose. Tikra istorija ne tokia herojiška.

Armijos Krajovos kaip kovotojų prieš nacių okupantus Vilnijoje įvaizdis tėra mitologizuota ir pagražinta pasaka. Tiesa tokia neįtikima ir griaunanti įsigalėjusius mitus, kad gali žeisti žmonių savimonę ir jausmus. Tada dėl šventos ramybės verčiau patylėti. Juzefas Mackevičius (Józef Mackiewicz) – vienas įžymiausių XX a. lenkų rašytojų ir publicistų, vilnietis, karo įvykių liudininkas, ultrapatriotų nemėgstamas nekonvencinio romano „Nereikia garsiai kalbėti“ autorius, vieno knygos veikėjo lūpomis provokuoja:

[…] Ir kas gi dabar norėtų sudarkyti tautos legenda apaugusią novelę reikalaudamas įterpti į ją truputį kičinės tiesos […] [8].

Bijutiškio apyl. Vimančių vnk. išžudyta Vinslovų šeima | Archyvinė nuotr.

Bijutiškio apyl. Vimančių vnk. išžudyta Vinslovų šeima | Archyvinė nuotr.

Tikrai, kam to reikia, žvelkim į priekį? Kam rūpi daugiau kaip septynių dešimtmečių senumo įvykiai? To meto liudininkai, dar atsimenantys baisius AK siautėjimus Vilnijoje, baigia mus palikti. Dabar turime naują, gražią, patogią istorijos versiją: akovcai ir lietuvių partizanai pokario metais virto ginklo broliais, susivienijusiais prieš bendrą priešą – bolševikus [9].

Išgirdę tokią nesąmonę, Lupaškos brigados partizanai kape apsiverstų. Ko gera, skaniai pasijuokė ir dabartiniai lenkų istorikai: lietuviai, siekdami įtikti dabartinei politinei konjunktūrai, kiek persistengė. Juk iki šiol abiejų tautų požiūrį į AK Vilnijoje skiria nemažėjanti praraja. Lenkų istoriografijoje lietuviai kaltinami kolaboravimu su naciais, o akovcai šlovinami kaip kombatantai – kovotojai prieš okupantus. Iš tikrųjų Lietuvoje abiejų tautų santykiai su vokiečių okupantais buvo daug sudėtingesni, daugialypiai ir nevienareikšmiai.

Tradicinės sąvokos – kolaborantai ir kombatantai – čia praranda tikrąją prasmę ir dažnai atspindėjo atvirkščią vaizdą. Karo pradžioje okupantai labiau rėmėsi lietuviais ir terorizavo lenkus. Vokiečių ir lietuvių santykių lūžiu tapo žlugusi mobilizacija į SS legioną. Prastėjant padėčiai Rytų fronte, Vokietija okupuotose šalyse pradėjo steigti tautinius SS dalinius.

1942–1943 m. vokiečiams pavyko suorganizuoti SS divizijas Latvijoje ir Estijoje. 1943 m. kovo 1 d. Lietuvoje prasidėjo registracija į SS legioną. Vokiečių nuostabai, lietuviai atsisakė paklusti. Pogrindžio laikraštyje „Nepriklausoma Lietuva“ buvo paskelbtas Vyriausiojo lietuvių komiteto atsišaukimas „Į lietuvių tautą!“:

[…] Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvių tauta vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu – Rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos vyriausybė savo tautos interesams ginti […] [10].

Boikotuodama SS legiono formavimą, lietuvių visuomenė parodė nepaprastą vienybę ir ryžtą. Užsispyrusi tautelė drįso pasakyti „ne“ sužeistam monstrui – Trečiajam reichui, valdančiam pusę Europos. Šaukiamojo amžiaus jaunuoliai slapstėsi, nenakvojo namie, studentai išvykdavo į kaimus ir pan. Mobilizacija žlugo. Okupantai ėmė keršyti. Buvo uždarytas universitetas, į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežti 46 įžymūs visuomenės veikėjai. Prasidėjo nacių represijos prieš rezistentus.

1943 m. gegužės 14 d. Vermachto ūkio komandos Kaune vado kpt. Gutknechto pranešime fiurerio adjutantui sakoma:

[…] Šalelė, kuri mus sveikino kaip išvaduotojus ir draugus, per pusantrų metų tapo mums tokia priešiška, kad visiškai vengia mums paklusti, ir jeigu raidos tempas liks toks kaip iki šiol, netrukus prieš mus sukils […].[11]

AK vadovybė akylai stebėjo vokiečių ir lietuvių konfliktą. 1944 m. vasario 15 d. ataskaitoje, pasirašytoje kriptonimu „Wiano“ (AK Vilniaus apygarda), siųstoje „Kongo“ (Vyriausiajai AK vadovybei Varšuvoje), rašoma:

[…] vokiečiai neteko pasitikėjimo buvusiais sąjungininkais lietuviais ir bijo, kad pasitraukiančių jų laukia toks pat likimas kaip sovietų 1941 metais, todėl stengiasi iš anksto apsisaugoti. Pastarosiomis savaitėmis vokiečių gestapas atskleidė slaptą Vilniaus lietuvių organizaciją ir 30 jos narių sušaudė Paneriuose […] [12].

Nusivylę ir praradę pasitikėjimą lietuviais, vokiečiai nuo 1943 m. rudens ėmė keisti požiūrį į lenkus. Gestapas sušvelnino lenkų terorą ir pradėjo ieškoti ryšių su AK vadovybe, kurioje greitai rado tinkamą dirvą. 1943 m. rudenį visiems tapo aišku, kad vokiečiai pralaimi karą. AK generolų galvose gimė idėja rytiniuose pakraščiuose pradėti visuotinį sukilimą. AK vadas T. Komorovskis 1943 m. lapkričio 20 d. išleido įsakymą Nr. 1300/III, skelbiantį operaciją „Burza“ („Audra“). Armija Krajova turėjo atakuoti besitraukiančius vokiečius, perimti teritorijų kontrolę ir pasirodyti sovietams kaip šeimininkai [13].

Lenkų strategai taip siekė pademonstruoti sąjungininkams, kad jie vadovauja tikrai kariuomenei, kuri aktyviai kaunasi su vokiečių okupantais. O svarbiausias sukilimo politinis tikslas buvo priversti sovietus pripažinti Lenkijos egzilinę vyriausybę ir ikikarines valstybės sienas. AK generolai pradėjo avantiūristišką žaidimą va banque, nes kariuomenės tuo metu dar nebuvo. Ginklų katastrofiškai trūko, o kokia kariuomenė be ginklų? Gauti ginklų nebuvo iš kur: sąjungininkai toli, o „sąjungininkų sąjungininkai“ – sovietai – blogesni už pikčiausius priešus.

1944 m. kovo 1 d. iš Varšuvos AK vadas gen. Tadeušas Komorovskis (Tadeusz Komorowski, slap. Lavina (Lawina), Buras (Bór), Zničius (Znicz) siunčia organizacinį pranešimą Nr. 240 į Londoną ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui gen. Kazimiežui Sosnkovskiui (Kazimierz Sosnkowski):

[…] Didelė kliūtis – katastrofiškas ginklų ir šaudmenų trūkumas. […] Trys partizanų daliniai, sukurti [Vilniaus] apygardos teritorijoje, pirmiausia turėjo saugoti gyventojus nuo plėšikaujančių žydų komunistų gaujų […] [14].

Norom nenorom AK buvo priversta suartėti su oficialiai skelbiamu priešu Nr. 1 – vokiečių okupantais (priešas Nr. 2 – sovietai), su kuriais laikėsi „ginklo prie kojos“ – nekariavimo – taktikos.

Derybos vyko slaptai. AK Vilniaus apygardos komendantas pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Vilkas (Wilk) baiminosi, kad apie ryšius su naciais sužinos visuomenė. Daugelis paslapčių atskleista tik XX a. pabaigoje, išslaptinus 1944 m. vasario mėn. Abvero (Vermachto karinė žvalgyba ir kontržvalgyba), SD (vok. Sicherheitsdienst, liet. Saugumo tarnyba, jos IV skyrius – gestapas) ir AK Vilniuje derybų protokolus. Žurnale „Der Spiegel“ 2000 m. Nr. 19 paskelbtas vokiečių istoriko Bernhardo Chiari straipsnis apie AK ir vokiečių santykius sukėlė sprogusios bombos efektą ir šokiravo lenkų visuomenę: taip negali būti, nes tai neįmanoma [15].

Oponentai net iškėlė versiją, kad šiuos dokumentus neva sufalsifikavo NKVD, siekdama diskredituoti AK16.

Arūnas Bubnys savo monografijoje įtikinamai įrodo buvus AK ir vokiečių slaptą bendradarbiavimą [17].

Armijos Krajovos Vilniaus apygardos apginklavimo paslaptis yra paslaptis tik šiuolaikinei kartai. 1944 m. ją Vilnijoje žinojo visi. AK Vilniaus apygardos laikotarpio nuo 1944 m. vasario 1 iki 29 d. ataskaitoje sakoma:

[…] reikėjo ypač greitai išplatinti žinias apie tam tikras vokiečių ir lenkų valdžios „derybas“ bei susitarimus. Šios žinios buvo plačiai paskleistos visoje Vilniaus ir jo srities teritorijoje. Sunku nustatyti, ar tai nesusivaldymas, ar vis dėlto sąmoningas gandų skleidimas. Pajusti buvo galima tik tam tikrą administracijos, ir vokiečių, ir lietuvių, instancijų svyravimą (be to, vokiečiai lietuvių policijai uždraudė Vilniaus apylinkėse vykdyti kampanijas prieš lenkų partizanus). Pirmosios mėnesio savaitės Vilniuje iš esmės praėjo ramiai. Didesnių suėmimų nebuvo. Pasitaikė keletas atvejų, kai suimti lenkai net buvo paleisti […] [18].

1944 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos komisaras SS šturmbanfiureris H. Vulfas (Wulff) pranešė:
[…] paminėti vokiečių vyrų susitikimai su lenkų gaujos vado atstovu yra, kaip patvirtino majoras Christiansenas [Vilniaus Abwehro skyriaus viršininkas – aut. pastaba], vakar man jo pakartotinai paklausus, šiuo metu, jo žodžiais tariant, „žinomi visam miestui“ […] [19].

Ir vokiečiai, ir Armija Krajova nepasitikėjo vieni kitais. Dar 1944 m. vasario 16 d. Ostlando saugumo policijos ir SD viršininkas SS oberfiureris F. Pancingeris telegramoje SS oberfiureriui dr. Fuchsui rašo:

[…] Iš principo, remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti štai ką: kartą mes jau buvome gavę iš Lenkijos siūlymą dėl derybų, tai buvo po Sikorskio mirties. Tačiau SS reichsfiureris po pranešimo fiureriui tada atmetė šį siūlymą, atsisakymą grįsdamas tuo, kad su slavais aktas negali būti sudarytas. Dabartinėmis aplinkybėmis kai kas man atrodo ne visai aišku. Gali būti, jog sovietų pavojus kaip tik dabar pastūmės Lenkiją mūsų pusėn. Aš laikausi požiūrio, kad santaikai pasiekti tiks bet kurios priemonės. Laimėti turime mes. Reikia nuolat turėti galvoje lenkų gudravimus […] [20].

Akovcai manė apkvailinę ir vokiečius, ir rusus. 1944 m. vasario pirmoje pusėje AK Naugarduko apygardos „Dąbo“ grupės (vėliau virto AK Vilniaus apygardos 13-ąja brigada) pareigūnas laiške gyrėsi:

[…] Mes šiandien pasiekėme didelių laimėjimų. Nepraliedami kraujo, nuginkluojame priešą Nr. 1 [vokiečius – aut. pastaba] ir oficialiai triuškiname priešą Nr. 2 [sovietus – aut. pastaba]. Būtume labai netikę ir neišmintingi, jei leistume šiems koziriams išsprūsti iš rankų […] [21].

Derybose nebuvo stenografuojama. Bet po jų vokiečiai pedantiškai užfiksavo kiekvieną ištartą žodį. Dokumentai gulė tiesiai ant stalo RSHA (Reicho centrinės saugumo tarnybos) IV valdybos – gestapo viršininkui SS grupenfiureriui ir policijos gen. leit. H. Miuleriui (Müller) Berlyne. Paaiškėjo, kad išganinga mintis apginkluoti akovcus neva apiplėšiant vokiečių ginkluotės sandėlius kilo lenkams. Ir vilkas sotus – lenkai be jokių pastangų gauna ginklų, ir avys sveikos – niekas nesužinos, kas apginklavo akovcus.

Pasaulio akyse lenkai liks švarūs ir nesukompromituoti. Iš pradžių buvo sutarta suteikti ginkluotės 2 000 Vilniaus apygardos kovotojų (artimasis tikslas buvo apginkluoti 2 000–3 000), nors akovcų tuo metu buvo tris keturis kartus mažiau [22].

Sunku įsivaizduoti, kad vokiečiai buvo tokie naivūs ir patikėjo Vilko žodžiais:

[…] „Wilkas“ karininko garbės žodžiu užtikrino, kad šie ginklai jokiais būdais nebus naudojami prieš vokiečius […] [23].

AK Vilniaus apygardos 3-ioji brigada laikinai buvo perduota SD pavaldumui (jos IV skyrius – gestapas – tiesiogiai kovojo su lenkų pasipriešinimo judėjimu). 3-iosios brigados vadas G. Frugas (Fróg, slap. Guralas (Góral), Zapora (Zapora), Zavala (Zawala), Ščerbecas (Szczerbiec) paskirtas AK ir vokiečių ryšininku [24].

AK 3-osios brigados „Boso“ skyrius. 1944 m. sausio mėn. | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

AK 3-osios brigados „Boso“ skyrius. 1944 m. sausio mėn. | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

SD apginkluotai, aprengtai ir žemėlapiais aprūpintai brigadai buvo įsakyta išžvalgyti Rūdninkų girioje įsikūrusius sovietų partizanus ir sunaikinti mažesnes jų gaujas [25].

Kad netrukdytų lietuviai, iš teritorijų į pietryčius nuo Vilniaus buvo išvestas 253-iasis lietuvių savisaugos batalionas, iki tol čia saugojęs valstybinius dvarus [26].

Kovo viduryje AK vadovybė Varšuvoje derybas nutraukė. Nepaisydami to, daugelis dalinių toliau siekė palaikyti ryšius su vokiečiais. 1944 m. kovo 19 d. Abvero (Abwehr Walli III) skyrius Vilniuje (Kontržvalgyba) praneša vyriausiosios Vermachto vadovybės (vok. Oberkommando der Wehrmacht, OKW) štabui:

[…] Baltųjų lenkų gaujos dėl šios situacijos yra labai nusivylusios. Nemažai jų savo iniciatyva mėgina užmegzti ryšius su vokiečių atstovais […] [27].

Nutrūkus deryboms, ginklų Vilkas, savaime suprantama, negrąžino, sovietinių partizanų iš Rūdninkų girios neišvalė. Tiesa, vokiečių uniformos iš pradžių šiek tiek trikdė – supainioję su vokiečiais, galėjo nušauti savi. Rūdninkų girios šiauriniame pakraštyje įsikūręs Vilhelmo (Wilhelm) būrys per klaidą apšaudė iš Turgelių apylinkių atvykusius svečius, aprengtus lyg kokie komandosai specialiais vokiškais žieminiais maskuojamaisiais drabužiais „Winteranzug 42“ [28].

Bet akovcai laiko veltui neleido. „Atsilygino“ su kaupu okupantams už ginkluotę ir laisvą koridorių į Rūdninkų girią. 1944 m. kovo 29 d. vėlų vakarą apie 300 3-iosios brigados ir Vilhelmo būrio partizanų užpuolė Trakus. Mieste buvo dislokuotas 25 vyrų lietuvių rezervinės policijos būrys, be to, čia tarnavo keli lietuvių viešosios ir saugumo policijos pareigūnai. Žuvo policijos būrio vadas Martynas Rinkevičius ir vienas akovcas. Akovcai nuginklavo policiją, sunaikino įstaigų dokumentus, apiplėšė „Lietūkio“ sandėlius ir taupomąją kasą (vok. Sparkasse). Pagrobė apie 200 tūkstančių ostmarkių. Akovcai išsivedė kriminalinių bylų tardytoją Cezarį Zibalą, kuris po mėnesio rastas miške peršauta galva [29].

Vilkas tinkamai įvertino Ščerbeco „žygdarbius“: 1944 m. balandžio 9 d. Turgeliuose AK parade apdovanojo sidabriniu Nuopelnų kryžiumi su kalavijais. 1944 m. vasario–kovo mėn. gauti ginklai labai prisidėjo prie AK Vilniaus apygardos dalinių plėtros. 1944 m. kovo 11 d. Vietinės rinktinės štabo slaptame pranešime Nr. 79 sakoma:

[…] Vasario mėn. viduryje ir ypač pastaruoju metu visame Vilniaus krašte labai sustiprėjo lenkų partizaninis judėjimas. […] Partizanai atsirado staiga ir pasireiškė plačiu mastu […]. Visiškai neaišku, kur slypi visą tą judėjimą maitinantys syvai. Pirmiausia tai pasakytina apie ginklavimą, nes partizanų daliniai (pagal vokiečių policijos pranešimus) gerai ginkluoti. […] Visos šios žinios nepilnos ir turbūt ne visur tikslios. Tačiau ir turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad taip netikėtai, staigiai įsiliepsnojęs lenkų tautinis judėjimas Vilniaus krašte turi tikslą šį kraštą atsikovoti iš bolševikų ir pašalinti lietuvių administraciją, taip pat ir lietuvių tautybės gyventojus, atseit Vilniaus kraštą padaryti lenkišką […] [30].

Kovo mėn. lyg iš gausybės rago ėmė birti naujų akovcų dalinių, o „senieji“ būriai smarkiai padidėjo. Nuo sausio iki kovo mėn. 3-ioji brigada išaugo nuo 80 iki 220 žmonių. 6-oji, prisijungusi Blyskavicos (Błyskawica) būrį, – nuo 30 iki 250. Lupaškos 180 akovcų būrys, tapęs 5-ąja „Mirties“ brigada, kovo pradžioje įkūrė 4-ąją Naročiaus (Narocz) brigadą, kartu abi jas sudarė per 300 žmonių. Atsirado naujų būrių, vėliau tapusių AK Vilniaus apygardos 1-ąja, 7-ąja, 8-ąja, 9-ąja, 12-ąja, 13-ąja, 24-ąja, 36-ąja brigadomis. 1944 m. vasarą susiklostė paradoksali ir, atrodo, nelogiška situacija – nors neva ginklų katastrofiškai trūko, AK Vilniaus apygarda įvykdė masinę karių mobilizaciją ir nuo metų pradžios išaugo daugiau kaip penkiolika kartų. Liepos mėn. pradžioje apygardos dalinius sudarė apie aštuoni tūkstančiai partizanų, ginkluotų šautuvais, pistoletais – kulkosvaidžiais, sunkiaisiais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, minosvaidžiais. Daugelis faktų rodo, kad abi pusės nerašytų susitarimų laikėsi iki pat sovietų grįžimo 1944 m. liepos pradžioje.

Pavyzdžiui, AK Stolpcų grupuotei, vienam stipriausių Naugarduko apygardos dalinių, gauti eilinę ginklų partiją iš vokiečių sutrukdė tik Raudonosios armijos Bagrationo operacijos žaibiška eiga ir Minsko užėmimas. Štai kaip nepavykusį sandėrį nusivylęs savo veiklos apžvalgoje aprašo grupuotės vadas A. Pilchas (Pilch, slap. Gura (Góra), Pistoletas (Pistolet), Dolina (Dolina):

[…] Ginklų, šaudmenų ir karinių reikmenų pirkimai [neaišku, vargu, ar AK mokėjo vokiečiams kokius nors pinigus – aut. pastaba] Minske vyko sunkokai, nes vokiečiai niekada mumis nepasitikėjo. Didesnis sandėris buvo sudarytas paskutiniu metu, ir viskas turėjo būti gauta birželio 30 d. arba liepos 1 d. [1944 m.]; kalbėta apie 25 r. k. [rankiniai kulkosvaidžiai], 8 s. k. [sunkieji kulkosvaidžiai], 25 a. p. [pistoletai-kulkosvaidžiai], 2 prieštank. patrankėles, 150 krb. [karabinai], 50 vien[etų] trumpųjų ginklų [pistoletai] ir ap[ie] 200 000 [vienetų] įvairių šaudmenų. Deja, tų daiktų gauti nebuvo galima, nes birželio 29 d. beveik visas Minskas jau buvo apsuptas ir tą dieną pradėjome evakuaciją, tai paskutinė diena, kai galėjome evakuotis […] Lenkų visuomenei, labiau už viską nekenčiančiai bolševikų, buvo maloniau mus matyti šalia vokiečių, beje, jie šiame krašte lenkams netaikė tokių metodų ir represijų kaip Vidurio Lenkijoje ir visada lenkais tikėjo labiau negu bolševikais ar baltarusiais […] [31].

Gen. T. Komorovskis jokiais būdais negalėjo pripažinti AK Vilniaus ir Naugarduko apygardų bendradarbiavimo su vokiečiais. Generalinėje gubernijoje (okupuotoje Lenkijoje) nacių teroras ir kartu priešinimasis jiems buvo gerokai stipresnis negu Vilniaus krašte, todėl bet kokios žinios apie bendradarbiavimą su okupantais galėjo šokiruoti visuomenę ir sukompromituoti Lenkijos egzilinę vyriausybę ją rėmusių ir finansavusių sąjungininkų akyse. Susiklostė paradoksali padėtis: AK vadovybė viena ranka oficialiai šiuos ryšius draudė, o kita – neoficialiai laimino. Įsakymo kovoti su vokiečiais nebuvo.

Bėgimo „Vilkų takais“ reklama | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

Bėgimo „Vilkų takais“ reklama | A.Verkelio asmen. archyvo nuotr.

 Bus daugiau

______________________________

1 Vaidas Saldžiūnas, „Ginklo broliai: pamiršti partizanai, kurie kartu su lietuviais kėlė siaubą Kremliui“, in: DELFI žinios, [žiūrėta 2018 11 12]. Prieiga per internetą – <www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/ginklo-broliai-pamirsti-partizanai-kurie-kartu-su-lietuviais-kele-siaubakremliui.d?id=73863912>.
2 Janusz Prawdzic-Szlaski, Nowogródczyzna w walce 1940–1945, London, 1976, p. 215.
3 Dariusz Fikus, „Pseudonim: Łupaszka“. Z dziejów Wileńskiej Brygady Śmierci i Mobilizacyjnego Ośrodka Wileńskiego Okręgu A. K., Warszawa: WP „MOST“, 1988, p. 86–87.
4 Armija krajova Lietuvoje, d. 1, red. K. Garšva, Kaunas: Aušra, 1995, p. 78.
5 Mieczysław Potocki, Między Dzwiną a Wilią, Warszawa: Wydawnictwo PROHIBITA, 2008, p. 90–91.
6 Longin Tomaszewski, Wileńszczyźna lat wojny i okupacji, Warszawa: Oficyna Wydawnicza RYTM, 2010, p. 443.
7 Paweł Rokicki, Glinciszki i Dubinki. Zbrodnie wojenne na Wileńszczyźnie w połowie 1944 roku i ich konsekwencje we współczesnych relacjach polsko–litewskich, Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, 2015.
8 Józef Mackiewicz, Nereikia garsiai kalbėti, Vilnius: Briedis, 2015, p. 456.
9 Vaidas Saldžiūnas, „Ginklo broliai: pamiršti partizanai, kurie kartu su lietuviais kėlė siaubą Kremliui“, op. cit.
10 Nepriklausoma Lietuva, Nr. 4 (16), 1943 m. kovo 1 d.
11 BAK, R6/43, S. 1–9, in: Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 555.
12 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 17.
13 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 210–213.
14 Ibid., p. 347.
15 „Zeitgeschichte. Bündnis mit dem Feind“, in: Der Spiegel, [žiūrėta 2018 11 12]. Prieiga per internetą – <http://www.spiegel.de/spiegel/print/d-16358441.html>.
16 „W obronie honoru AK“, in: archiwum.rp.pl, [žiūrėta 2018 11 12]. Prieiga per internetą – <www.archiwum.rp.pl/artykul/276066-W-obronie-honoru-AK.html>.
17 Arūnas Bubnys, Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939–1945 m., Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015.
18 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9269/3, l. 16.
19 NARA, T-454, roll 19, EAP 99/44, in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9.
20 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 10.
21 Kazimierz Krajewski, Nowogródzki Okręg AK w dokumentach, Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, Oficyna Wydawnicza RYTM, 2009, p. 270–271.
22 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 18, 22.
23 Ibid., l. 26
24 Ibid., l. 18–26.
25 Ibid., l. 14.
26 LCVA, f. R-666, ap. 1, b. 4, 5, 7.
27 BAMA, RH 2/2115, S. 117, in: Hinrich-Boy Christianseno archyvas.
28 Paweł Rokicki, Armia krajowa na Wileńszczyźnie 1943–1945, Warszawa: Barwa i Broń, 2007, p. 172.
29 Arūnas Bubnys, „Armija Krajova puola Trakus“, in: Trakų žemė, 2012 m. sausio 13 d., Nr. 2 (689).
30 LCVA, f. 1234, ap. 1, b. 4, l. 7, 9.
31 Kazimierz Krajewski, Nowogródzki Okręg AK w dokumentach, Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej, Oficyna Wydawnicza RYTM, 2009, p. 342–343.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta,man kažkiek primena -anglų ir prancūzų tarpusavio nekentimą.

  2. Verta atodanga.
    Ir verta pasvarstymams teikt savivertės “truputukus”:
    “…1938 m., per vieną naktį, tuometėje Lenkijoje sugriauta 140 stačiatikių cerkvių. O svarbiausia, kad šioje akcijoje šalia policijos, kariškių dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai ir studentai. Kardinolas Dzivišas nepaminėjo ir to, kad Lenkija taip mylėjo Lietuvą, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvo vienintelė valstybė Europoje nepripažinusi Lietuvos de jure.
    Kartu S. Dzivišas nė žodeliu neprisiminė ir nepasmerkė 1919 m. įvykdyto Seinų kunigų seminarijos dėstytojų, studentų ir paties vyskupo A. Karoso išvarymo iš Seinų pėsčiomis į Lietuvą. O kur dar Armijos Krajovos veiklos…”
    (iš Gintauto Šapokos atviro laiško 2014-07-31).

    Truputukai tam, jog susivokt 1569 m. ABIEJIŲ ŠALIŲ sąjungos, susivienijimo, susijungimo – “federacinės unijos”
    esmiškosios neišvengiamybės tuomet (kadangi per kelioliką ar keliasdešimt metukų, t.y. jau ne 1795 m., o kokiais 1595 metukais tokios valstybėlės kaip Lenkija nebūtų likę; žinom juk kaimynų prūsų likimą, o Lietuva vos ne dusyk galingesnė buvusi) Liubline. Lietuva priėmusi lenkiškosios pusės sąlygą, mat įžvelgusi tame ir savosios lemties galimo pragaištingumo padarinius (nelikus g i m i n i š k o j o kaimyno greta; kad Lenkija, Ukraina ir Gudija itin itin giminiškos mums šalys negi užginčysi …”nusijogailinsi”, ar nusi… nuo Kijevo, Pinsko, Brastos ar Chotino) vienui vieniems visaeuropinio globalizmo bangas (XVI-XVII a.) atlaikant ir vargu ar atsilaikant (jei Unija ATR-os nebūtų
    s u k u r p t a) vien žymusis pvz. apie visaeuropinio globalizmo įtakų AUKAS ko vertas, kai XVII a. Maskvos pakremliuje būsimasis caras Petras I-asis tapęs gyvu liudininku vokiečiams ant laužo vokiečius sudeginant (veiklos erdves …”tikybinėms” idėjoms skleist “apsivalant”). Ar be Liublino vieni patys bent iki 1790 m. valstybingumą tame tarpe išlaikę-apgynę būtume.
    Manykime ne (ant vokiškosios, rusiškos ar kitokio bieso-baubo inkvizicijos iškepti-sudeginti be lenkų paramos būtume).
    Todėl taip svarbu yra susivokt, atsitokėt ir po 100 metelių grįžt prie… 1569 m. Abiejų Tautų n e n u t r a u k t o s
    Unijos visateisių sąlygų atstatymo bei, jau po 1918 m. neįvykusio (neįvykdyto to abibusiia garbaus veiksmo dėl bolševikų bei vokiečių militarinės skverbties) – 1795 m. galutinai sudorotų ATR šalių atstatymo, sudorotų iš šalies,
    – t.y. kamynų, bet ne PAČIŲ Lietuvos ar Lenkijos, Liublino unijos subjektų (Lietuvos de jure ir Lenkijos de jure) …tęstinio 1569 m. susitarimo Priesaikomis a t k ū r i m o. Tai labiausiai liečia aiškius, bei nei iš vienos pusės, nei Lenkijos, nei Lietuvos, – nekeistus nuo pat tuomečio Liublino susitarimo įtvirtintų tarpusavio Valstybių ribų klausimus

    TIK TIEK

    1569 m. nustatyta Lietuvos – Lenkijos siena
    taip ir likusi: iki būsimo – po 1795 m. nelaimės prarastų Valstybingumų, Liubline apibrėžtų (nubrėžtų) RIBŲ – keitimo.

    • Naivybės – po krikšto Lietuva liko krikščioniškos kunigaikštytės statusu Lenkijos karalystės teritorijoje. Po Krėvos unijos ji tapo neterminuotai valstybiškai “prisisegta” Lenkijos karalystės. Iš tos unijos susidarė ne Lietuvos-Lenkijos, o tik Lenkijos karalystė. Pagal to meto katalikinę teisę kunigaikštytė neturėjo teritorijos suvereno teisės.
      Beje, teisingiau būtų sakyti, kad 1569 m. buvo nustatyta ne “Lietuvos – Lenkijos siena”, o apskritai Lenkijos karalystės “federacinių” subjektų administracinės sienos. Juk po 1569 m. regis radosi ne du, o daugiau atskirų federacinių subjektų. Tad pavadinime “Žečpospolita obojga naroduv”, žodis “obojga” nelaikytinas įvardžiu, o iš veiksmažodžio gramatiškai pasidarytos formos žodžiu, taigi po Liublino visas pavadinimas būtų „Lenkijos karūnos “aprėptų (apglėbtų)” tautų respublika“.
      Gi LDK suverenus valstybingumas jau buvo prarastas 1385 metais, o 1795 metais buvo prarastas Lenkijos karūnos suverenitetas, nuo kurio atkūrimo buvo dar ir atsisakyta Vasario 16-osios aktu bei tas patvirtinta Kovo 11-ąją. Tad gal toks lietuviškesnis būtų – tas “savivertės suvokimo truputukas”…

      • Klausimas Kažiniui. Jeigu jau po Krėvos unijos Lietuva buvo Lenkijos provincija, tai kam tada Lenkijai buvo reikalinga Liublino unija, jeigu Lietuva buvo jos provincija nuo 1385 metų. Čia anekdotas ar kaip?

        • Gyvenimas nestovėjo vietoje, savarankiška LDK atmintis jos bajorijoje dar nebuvo išblėsusi. Tad karalystei rūpėjo didinti lenkinį vieningumą joje, silpninti buvusios LDK teritorijos dalies viltis ir karinius pajėgumus atsigręžti prieš iki unijos buvusią Lenkijos dalį, daugiau į savo rankas paimti LDK priklaususią Volynę, stipriau inkorporuoti Mozūrus, kitas teritorijos dalis ir t.t. ir pan. Buvusios karingosios LDK teritorine prasme atsisukimas prieš Lenkijos karalystę siaurąja prasme buvo nuolatine grėsme Lenkijai. Būtent tai ir buvo sprendžiama Liublino unija, karingosios Lietuvos murkdymas buvo pratęstas, Lenkijos karalystės gyvavimas sustiprintas…

      • Dėkui už pastabas. ir kaip visuomet (ypač dėl Potsdamo-45 būsimų nutarimų, JAV su J.K.
        garbės skolos grąžos e i g o s) būkim itin itin atidūs, – kaip p i l i e č i a i, Valstybės-Pilies saugotojai, na ir …gyventojai tuo pat /kiek jau patogu-nepatogu susispietus joje/.
        Todėl dėl atidos pabrėžt reik: “savivertės trupukas”, kad ir kabėse, nuo
        …“savivertės suvokimo truputuko” itin
        skiriasi.

        Taip, suprantama ir juntama, kad bolševikteroristinio dešimtmečiais perspausto valdymo padariniais i š m u š t a iš mūsų daugelio – suvokimo, pajautos bei s u s i v o k i m o tuo
        aplinkoje YPATYBĖ. Ir tai vyksta nejučia /atsiskleidžia/;
        šiuosyk priimt tiesiog – tiesmuką
        SAVIVERTĖS TRUPUTUKO daiktavardinį apibūdinimą, nejučia ir iš to p a v e l d o
        pripildėte-užpildėte, na drąsiai ir aiškiai papildėte tuo pasąmonėj įsitūnojusiu SUVOKIMU.

        Suprantama. Priimtina. Svarstytina ir …pasirinkimams tolimesnių atradimų kelyje (net čia, grubiai nužodinant “komentaravimo ar diskutavimo” prievartos Žodžiais – taip, akivaizdi ir gryn nusikaltėliška prieš save, savą kalbą “akcija=veiksmas” ALKE – įrašyti “ko…..rą”), pasvarstymui bei aptarimui paremt reikalinga dar griežtesni vertinimai, dar aštreni ir gilesni nagrinėjimai KAIP.
        KAIP po Imperatoriaus Vytenio mirties,
        jo Kardo galios ir asmeninės v a l s t y b i n g u m o santvarkos įvilkimo veikų įtakos …nelikę
        JO aiškioje, atviroje bei g a r b i o j e atmintyje. Ne per lenkų, katalikiečių-šarviečių riterių ordas, ne per Rytų, Šiaurės, Pietų, ar požemių antplūdį “išmušta” atmintis (likus vien ant JO piliakalnio, iš Naugarduko sostapilę Vilniun įkelt apsisprendus ir įdarbinus tam tikslui Gediminą, deramai suręstų sostapilės mūrų likučiai: bokštas papėdėje /su užboginta viršun varpine/, ir lygiai lygiai tokio pat Gynybos bokšto likučių atstatas ties buv. Aukštutine Pilimi) ir dabartinė karta vien per Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinio minėjimo atgarsių aidus – visoj visoj nuo vokiečio, lenko bei ruso laisvoj Lietuvoj /1930 m./ – tik dabar, dar ir čia, ir taikoj sugrįžt prie ikikrikšioniškosios laisvės laikų galinti.

        Gan sudėtinga tai. Prievartos aktas (ar istoriją nutrinti “kažkam”, – perrašyti, kaip Jekaterinos II parėdymu Lietuvos įtakos dvi kapas metelių trinamos-valomos buvusios, ar žodis po žodžio naikintis save ir kalbą, “užmesti” kaip čia ALKAS ant savo kalbos svetimą “kome…t’

        Sudėtinga, bet rytoj “Tilžės akto” 100-metis, o varganos neramios /ir kažkiek persisotinusiai turtingos/ šalelės Prezidentas …tos kur 1945-08-02 Potsdame įsipareigojusi raštu ir viešai spręst būtent TILŽĖS bei aplinkinių žemių a t e i t i e s
        “administravimo” klausimą, turintis… sveiko – prūsiško kraujo.
        Būkim tikri, nei Lenkija, nei Lietuva (šių ir kitų šalių vadovai) nesutrukdys Prūso valiai.

  3. Taip:

    Didžiulė Lietuvos kultūrinė-istorinė nelaimė tai Lietuvoje esanti ir vis gausėjanti stipriai prolenkiškų intelektualų ir politikų grupė.kurie Lietuvos-Lenkijos istorinius ir politinius įvykius ,,atrajoja” pagal lenkišką pasakojimą ir Lenkijos interesų naudą.Pvz.: minėtą straipsnyje 2017m. Vingio parke vykusį bėgimą pagerbiant pietryčių Lietuvos AK ,, pamirštuosius” ,kaip banditizmu pasižymėjusį ,,Lupašką”, padėjo rengti ir skleidė Lietuvos kariuomenės [takingas prolenkiškas atstovas Karolis Zikaras. Leiskite paminėti kad ir keletą Lietuvos prolenkiškų istorikų,pvz, A.Bumblauskas,A.Nikžentaitis,E.Raila,Vl.Sirutavičius,D.Staliūnas,P.V.Subačius,Z.Butkus …O kur dar visa eilė lietuviškų polonofilų politikų,kultūros veikėjų, mokslininkų ir žurnalistų.

    • Antanas:

      Taip, tai didžiulė gėda. Svarbiausia, kad šie pseudoistorikai nė velnio neišmano apie AK. Pridėčiau Savukyną. Bet jiems ir nereikia – jie ir taip žino už ką balsuot. Dar apie bėgimą:
      Bėgimo globėju išrinktas Sergiusz Kościałkowski – paskutinis Vilniaus pamirštasis karys, palaidotas Rasų kapinėse. Kovo 1 d. – Nacionalinės Pamirštųjų karių atminties dieną – Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Jarosław Czubiński kartu su ambasados darbuotojais padėjo gėlių ant Sergiuszo Kościałkowskio – paskutiniojo Vilniaus Pamirštojo kario kapo Rasų kapinėse.
      Kas gi tas Kościałkowski? Tai “Fakir” – egzekutorius (žudikas). 1943 m. kovo mėn. Šv. Kotrynos bažnyčioje jis nušovė “Goniec codzienny” redaktorių Ancerewiczių ( gal dabar dėl to bažnyčioje nevykdomos pamaldos?). Dabar sakoma, kad redaktorių – aršų antikomunistą pakišo NKVD agentai iš AK. Ką kalbėti, jei “Wilko” štabo viršininkas pplk. “Ludwik” buvo sovietų užverbuotas dar nuo 1940 m. Mirties bausmė buvo paskelbta ir Mackiewicziui, bet egzekutyvos vadas Piasecki atsisakė ją įvykdyti. Na, o “Fakir” vėliau pateko į “Lupaszkos” brigadą, dar vėliau jis tapo 1-osios brigados kavalerijos plutono vadu ir dalyvavo Dubingių žudynėse. Po karo 1945 žuvo nuo sovietų rankos ir tapo “didvyriu” ir dabar bėgimo patronu. Išsipuošę dalyvių numerius “didvyrių” vardais, dabar bėgikai laksto po Vingio parką ir valgo skanią lietuvių kariuomenės košę.

  4. T0mas J.:

    Būsiu dėkingas kiekvienam, kuris čia nurodys ADRESUS – kur yra Lietuvoje paminklai Armijai Krajovai.
    Ačiū.

    • Antanas:

      Tikrai žinau vieną – adresas: Rūdninkų giria, važiuokite tiesiai už poligono. Paminklas pastatytas žuvusiems nuo sovietų. Kriaučiūnuose – žuvusiems nuo vokiečių. Kapinėse Pavilnyje, kapai Šv. Kalvarijose. Ruošiatės griauti? Be reikalo. Palikit mirusius ramybėje. Problemos dabartyje. Švieskitės. Ir švieskite kitus. Protestuokite. Nedalyvaukite bėgime Vingio parke.

      • T0mas J.:

        Antanai, ne į temą varai. Aš klausiu kur yra paminklai Armijai Krajovai pašlovinti.
        Jeigu paminklas pastatytas atminti žuvusiems nuo sovietų ar vokiečių – kaip tai su AK susiję?!

        • Žemyna:

          Kažkur yra Vilnijoje. Kadangi spaudoje triukšmelis jau senokai buvo apie tai, jog sunaikinta kažkas, kas skirta žuvusiems LT kovotojams, ir pastatyta (ar atkurta – aktyviai dalyvaujant lenkų parapijos kunigui) kažkas, skirta AK, tai jau užmiršau, kur tiksliai. Tačiau provokatyvus įžūlumas ir savo tikrąją paskirtį bei Dievą užmiršusio kunigo atviras tarnavimas politikams stebino.

        • Antanas:

          Na, iš karto tiesiai sakyti reikėjo. Daugiausia paminklų AK pašlovinti pastatyta ( arba dabar statoma) žmonių galvose ir sielose. Tikslius žmonių adresus galima rasti adresų knygose pagal pavardes. Arba galima nueiti pas kaimyną ir paklausti: tu šlovini? Jei taip, -staigiai smogti ir bėgti, nes maža ką – duos atgal, iškvies policiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *