V. Mačiekus: Nuo ekonomisto iki kraštotyrininko (1)

Venantas Mačiekus | Daivos Červokienės nuotr.

Venantas Mačiekus | D. Červokienės nuotr.

Juozo Keliuočio premijos laureatas Venantas Mačiekus: „Inteligentu gali būti laikomas tik tas žmogus, kuris, be savo pagrindinio darbo, dar kažką daro ir savo krašto kultūrai“.

Šiemet literatūrinė Juozo Keliuočio premija įteikta ekonomistui, kraštotyrininkui, ilgamečiam Vilniaus universiteto dėstytojui, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatui, Rokiškio krašto garbės piliečiui, „Versmės“ leidyklos redaktoriui Venantui Mačiekui. Šiandien jis – „XXI amžiaus“ pašnekovas.

– Kaip jaučiatės stojęs į vieną gretą su literatūrinės Juozo Keliuočio premijos laureatais poetu Vaidotu Dauniu, rašytoju Vytautu Girdzijausku, filosofu Andriumi Konickiu?

– Keistai. Juozas Keliuotis man artimas žmogus savo dvasia, sumanymais, „Naująja Romuva“, esu kažkada skaitęs jo romaną. Jo brolis Alfonsas Keliuotis man dėstė lietuvių kalbą dešimtoje ir vienuoliktoje klasėje. Tai – labai garbingas apdovanojimas, visai jo nesitikėjau. Kai paskambino Rokiškio Juozas Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė ir pranešė, nepatikėjau, kad man – literatūrinė premija. Nesu koks literatūros kūrėjas. Aiškino – daug knygų sudarėte, rengiate Rokiškio gimnazijos istoriją…

– Jūsų ir Juozo Keliuočio keliai buvo susitikę?

– Ne, mums neteko susitikti. Kai jis grįžo iš lagerių, jau užsiėmiau kraštotyra ir save ribojau, nedarydavau to, kas gali sukelti papildomų įtarimų. Supratau, kad Juozas Keliuotis buvo sekamas KGB, nenorėjau pakliūti į įtariamųjų akiratį. Su jo broliu Alfonsu baigęs vidurinę mokyklą dar buvau susitikęs kelis kartus iki studijų laikų savo tėviškėje. Ir vėliau buvome susitikę, jis pasakojo apie vertimus, kad labai sunku tapti vertėju, reikia pažinčių, bet tai buvo tik epizodiniai susitikimai.

Tik kelios Jūsų knygos („Kelias nuo Žemės banko iki Lietuvos žemės ūkio banko“ (1999), „Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetas, 1940–2010“ (2010), „Mikroekonomika“ (2017) – visos su bendraautoriais – yra pagal profesiją, kitos – kraštotyrinės. Sudarėte dešimtį „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų, pasakojančių apie Sintautus ir Žvirgždaičius, Panemunėlį, Žagarę, Obelius ir Kriaunas, Platelius, Tauragnus, Žiobiškį, Širvintas, Veprius, Panemunėlį ir dar rengiate keletą. Kiekvienos jų apimtis – apie tūkstantis puslapių. Ar tiek daug iškart ne per didelis krūvis?

Dauguma šių monografijų („Panemunėlis“, „Žagarė“, „Obeliai“, „Kriaunos“, „Plateliai“, „Tauragnai“) parengtos iš dalies remiantis VU kraštotyros ramuvos kompleksinėse ekspedicijose surinkta medžiaga. Jau tada ekspedicijose svajojome, kad ji bus išleista atskiromis knygomis. Pavyzdžiui, Panemunėlio apylinkės tyrinėtos 1979 metais, pasisekė užrašyti per 4000 tautosakos kūrinių, daugiausia iš visų ramuvos ekspedicijų, surinkome daug etnografinės medžiagos. Tiesa, objektyvių atsiminimų tada negalėjome rinkti – klausinėti tremtinių apie tremtį, politinių kalinių – apie kalėjimus, partizaninį judėjimą buvo tabu. Todėl susikūrus „Versmės“ leidyklai ekspedicijas tenka pakartoti. Į jas įsijungia mokslininkai, vietiniai kraštotyrininkai, žurnalistai ir kiti, ta anksčiau ir dabar surinkta medžiaga išleidžiama solidžia monografija. Šis kraštotyrinis darbas man mielas nuo jaunystės.

– O kaip tapote kraštotyrininku? Kokios nuostatos inspiravo ir inspiruoja Jus šiam darbui?

– 1959-ųjų rudenį išvažiavau studijuoti ekonomikos Vilniaus universitete ir baigiau 1964 metais. Pradėjau dirbti „Sigmos“ susivienijime, valdymo sistemų projektavimo ir konstravimo biure. Bandėme planavimo, apskaitos sistemas automatizuoti panaudojant elektroninę techniką. Buvau pakilęs iki sektoriaus viršininko, bet norėjau platesnių akiračių, ne tik projektavimo darbo, dėl to 1968 metais perėjau dirbti į VU. Tada, paveiktas mūsų iškilių tautos vyrų – Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus – sau suformulavau nuostatą, kad inteligentu gali būti laikomas tik žmogus, kuris, be savo pagrindinio darbo, dar kažką daro ir savo krašto kultūrai. Nežinojau, nuo ko pradėti. Tada kūrėsi VU kraštotyrininkų ramuva, nuo stojamojo geografijos egzamino buvau pažįstamas su docentu, vėliau profesoriumi Česlovu Kudaba. Geografiją labai mėgau, daug žinojau, jis net apgailestavo, kad stojau studijuoti ekonomikos, o ne geografijos. Č. Kudaba davė mintį Ekonomikos fakultete įkurti kraštotyros būrelį.

Pakabinau skelbimą, prodekanas vizavo, į pirmą susirinkimą atėjo bene 13 studentų. Tada stigo diplomatinio patyrimo, būrelį pavadinome pagoniško dievo Patrimpo vardu. Su tuo būreliu 1971 metais dalyvavau antroje VU kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijoje Tverečiuje. Jai oficialiai vadovavo tada doktorantu buvęs Arvydas Šliogeris. Taip tas mūsų būrelis natūraliai įsiliejo į VU ramuvą. Ekspedicijoje pamačiau, kad nėra magnetofonų, galime užrašyti tik liaudies dainų tekstus be melodijų, pavyko per ūkiskaitinę sutartį nupirkti du nešiojamus magnetofonus. 1972 metų pavasarį ramuvos kūrėjas Jonas Trinkūnas paprašė manęs vadovauti vasaros ekspedicijai, sakydamas, kad juo domisi KGB, jis bijąs, kad dėl to nebūtų sužlugdytas ir ramuvos judėjimas. Trečiajai ramuvos ekspedicijai Sariuose (Švenčionių r.) vadovavau aš, Jonas Trinkūnas tik dalyvavo. 1972-ųjų rugsėjį į namus atėjo Jonas Trinkūnas su dabar žinomu poetu, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Vladu Braziūnu ir paprašė oficialiai vadovauti ramuvai.

– Vadovaujant VU kraštotyros klubui turbūt iškildavo daug įvairių sunkumų? Juk sovietinių metų ideologija šiai veiklai nebuvo palanki…

Venantas Mačiekus ekspedicijoje | D. Červokienės nuotr.

Venantas Mačiekus ekspedicijoje | D. Červokienės nuotr.

– Pradėjęs vadovauti VU ramuvai supratau, kad reikia palaikyti kontaktus su Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, atsižvelgti į jos rekomendacijas, ir taip bus lengviau apsaugoti klubą. Tais laikais juokdavomės: kuo daugiau atsakingų, tuo linksmiau. Asmeniškai tada galvojau, kad Kraštotyros draugija yra tarsi skydas, apsaugantis nuo tiesioginių KGB antpuolių. Jeigu kas nors įvyktų, KGB pateiktų informaciją draugijai, VU, atsakomybė būtų pasidalinta. Galiu dėkoti Dievui, kad tiesioginių kaltinimų dėl kraštotyrinio darbo nepatyriau, nors netiesiogiai atskirais momentais buvo nemažo spaudimo. Pavyzdžiui, 1982 metais tik ketvirtame rajone pavyko įsiprašyti organizuoti ekspediciją: atsakė Biržai, Pasvalys, Tauragė buvo sutikusi, bet atsakė vėliau, tik per asmeninę Vilniaus miesto skyriaus kraštotyros darbuotojos Laimos Vasiljevos pažintį su Pašvitinio apylinkės pirmininke pavyko surengti ekspediciją Pašvitinyje, Pakruojo rajone. Atsakydavo nurodydami tariamas priežastis: Biržų rajono vadovai sakė, kad tuo metu Nemunėlio Radviliškyje būsianti pionierių stovykla, nors iš mokytojų sužinojau, kad ji bus jau pasibaigusi, Tauragės rajono vadovai pranešė, kad Skaudvilės vidurinė mokykla, kurioje norėjome rengti ekspediciją, bus remontuojama, nors tą vasarą remonto nebuvo. Tai – įprastas sovietinis metodas – neleisti nenurodant tikrosios ideologinės priežasties, tik tariamą, techninę.

Rengti ekspediciją 1979 metais Rokiškio rajone, Panemunėlyje, o kitais metais – Obeliuose paskatino ir tai, kad nuo mano darbo Žiobiškyje buvo praėję tik 20 metų. Tikėjausi, kad kas nors iš rajono vadovų mane prisimins ir lengviau priims. Be to, Rokiškio rajono komunistų partijos trečiąja sekretore, kuri buvo atsakinga už ideologą, dirbo žmonos Margaritos mokslo draugė Janina Pleškytė-Amosejeva. Šie veiksniai padėjo. Svarbiausia tais laikais buvo, kad sprendimus priimantys rajono vadovai nebijotų, jog ekspedicijos dalyviai padarys tų laikų ideologijai netinkamų veiksmų. Jeigu taip atsitiktų, leidusieji būtų kalti. O kas nenorėjo daryti karjeros, būti darbe giriamas?

Venantas Mačiekus ekspedicijoje | rokiskis.lt, D.Zibolienės nuotr.

Venantas Mačiekus ekspedicijoje | rokiskis.lt, D.Zibolienės nuotr.

– Daug metų renkate medžiagą apie paprotinę teisę. Kaip ir kada susidomėjote tuo?

– Kiekvienos tautos tradicinėje kultūroje gana reikšmingą vietą užima papročių teisė, kuri yra susiformavusi per šimtmečius ir vadovaujasi tik teisingumo kriterijumi. Sovietmečiu buvo pakankamai neteisingumo, ne mažiau ir dabar. Man norėjosi suprasti, kaip būtų vieni ar kiti įvykiai traktuojami tradicinės papročių teisės požiūriu. Be to, man, kaip ekonomistui, teisiniai dalykai buvo artimesni, nes teisė paprastai nagrinėja turtinius nuosavybės santykius. Ekspedicijose reikėjo rinkti tam tikrą medžiagą, kad kiltų mano paties, kaip kraštotyrininko, kvalifikacija, geriau suprasčiau kalendorinius, darbo papročius – tradicinę kultūrą. Ji yra kompleksas, viskas gražiai sustyguota, vieni dalykai labai susiję su kitais, ištraukti iš konteksto atrodo kitaip. Rinkdamas medžiagą apie papročių teisę palaipsniui įgijau etnografo kvalifikaciją. Gana dažnai etnografai cituoja mano straipsnius, tai parodo, kad surinkta medžiaga yra svarbi mūsų tradicinei kultūrai.

– Ar dar gyvi papročių teisės pėdsakai tautiečių sąmonėje? Kaip ir kada paprotinė teisė gyvuoja?

– Dabar papročių teisė jau mažai gyva, nors Civiliniame kodekse yra numatyta, kad atskirais atvejais galima taikyti jos normas. Per daug pasikeitęs gyvenimo būdas, bet vyresnio amžiaus žmonės, vertindami kokias nors nusikalstamas veikas, teismų darbą, vis dėlto paprastai vadovaujasi teisingumo kriterijumi, kuris žmonių pasąmonėje yra išlikęs. Tą tradicinę dorovę, kuri glaudžiai susijusi su papročių teise, labai paveikė kolektyvizacija. Iki jos visiems buvo aišku, kad nuosavybė yra šventa, savavališkai į svetimą turtą pasikėsinęs asmuo yra smurtautojas ar vagis. Kolūkiniu laikotarpiu visa tai susimaišė, kol nebuvo sutvarkytas apmokėjimas už darbą, daug kur žmonės dirbo veltui, jiems stigo duonos. Tada Dekalogo įsakymas „Nevok“ imtas traktuoti kitaip. Kadangi kolūkio nuosavybė buvo kaip ir bendra, už neapmokamą darbą kiekvienas turėjo moralinę teisę pasiimti atlyginimą. Dažnai kuliant dalis grūdų, kasant bulves dalis derliaus buvo nuslepiama, vėliau pasidalijama. Iš pradžių žmonės dar bandė kreiptis į kunigus išsiaiškinti, ar čia yra nuodėmė. Kiek pasakojo, dauguma kunigų sakydavo, kad ne nuodėmė: jei namuose alkana šeima, žmonės dirba be atlyginimo, ne nuodėmė slaptai pasiimti grūdų, bulvių išgyvenimui.

– Papasakokite apie savo šeimą ir gimtąjį kaimą. Kokias tradicijas išsinešėte iš tėvų namų?

– Mano Tėviškė – Močiekų kaimas (pavardėje liko tarminė forma, o kaimo pavadinimas – norminis) yra pietinėje Žiobiškio parapijos dalyje, į pietus nuo mūsų kaimo žemių iki XIX amžiaus antrosios pusės tęsėsi keturių kilometrų pločio pelkėtų miškų juosta, upelių aukštupiuose perėdavo antys, buvo daug barsukų, kitų laukinių žvėrelių. Panaikinus baudžiavą dvarininkai išpardavinėjo miškus, liko kirtimai, kuriuos pirko susitaupę pinigų valstiečiai ir kūrė vienkiemis. Kiekviena sodyba turėjo savo pavadinimą: Kubiliškis (ten gyvenęs žmogus dirbdavo kubilus), Obeliškis, Stirniškis, Liepava (ten augo daug obelų, liepų, buvo stirnų), Griežbalė (taip vietovę pavadino matininkas, kuriam matuojant sklypą griežlė šaukė). Mūsų kaimo žmonės tų vienkiemių gyventojus vadino miškiniais, gyvenančiais tarp miškelių. Tėvai ūkininkavo, turėjo 16 ha žemės. Šeimoje užaugome penki: trys broliai ir dvi seserys, jauniausia sesutė mirė dėl nelaimingo atsitikimo. Buvau vyriausias šeimoje ir kaime tarp pusbrolių, tad dažniausiai sugalvojau įvairių užsiėmimų, žaidimų. Gal tada ir susiformavo tam tikri darbo ir vadovavimo įgūdžiai, aš, kaip vyriausias, jaučiausi atsakingas už kitus. Tai pravertė ir dėstytojaujant Vilniaus universitete, ir kraštotyros darbe.

– Kokie ryšiai dabar Jus sieja su Rokiškiu?

– Rokiškyje apsilankau porąkart per metus. Neturiu automobilio, kažkada jo nereikėjo, buvo gerai išvystytas visuomeninis transportas, o dabar esu per senas mokytis vairuoti. Nuvažiuojame su žmona Margarita kiekvieną pavasarį į Kamajus, Žiobiškį, Skapiškį, kur palaidoti mano ir jos artimieji. Kitąkart nuvažiuoju kviečiamas į vieną ar kitą renginį. Esu Rokiškio krašto, Žiobiškio, Kamajų garbės pilietis, vis kur nors pakviečia. Tačiau daug laiko tam neskiriu. Jeigu nori kažką padaryti, turi dirbti, negali važinėti.

Dvejus metus rengiu Rokiškio gimnazijos istoriją. Esu pats parašęs nemažai tekstų – bent 10 autorinių lankų. Rašė ir kiti autoriai, mokytojai, pateikta nemažai atsiminimų. Tas straipsnių surinkimas, faktų derinimas, nuotraukų paruošimas – sunkus darbas, jį baigęs jausiuosi tarsi paleistas iš katorgos ir džiaugiuosi savo mokyklai padaręs kažką gero.

– Kaip prabėga Jūsų diena?

– 6 valandą suskamba žadintuvas. Kartais pats anksčiau pabundu, kartais jis prižadina. Atsikėlęs stengiuosi išeiti pasivaikščioti bent valandai. Grįžęs pusryčiauju, pasižiūriu kompiuteryje naujausias žinias, kas per naktį įvyko Lietuvoje ir pasaulyje, ir darbuojuosi. Vakare dar paskaitau kokį laikraštį, prenumeruoju „Gimtąjį Rokiškį“, kultūrinę spaudą. Sekmadieniais su žmona stengiamės išeiti daugiau pasivaikščioti. Kai aktyviai dirbu, knygoms skaityti laiko beveik nelieka. Dabar, kai pabaigsiu rengti knygą apie Rokiškio gimnaziją, lapkritis bus skaitymo mėnuo.

– Kas Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?

– Džiugina visa tai, kas Lietuvoje atsiranda gero, kai Lietuvos vardą užsienyje garsina meno kolektyvai, teatrai, sportininkai, kai leidžiama mūsų literatūros klasika, vertimai iš užsienio kalbų. Jaučiu didelį pasitenkinimą sekmadieniais ramiai skaitydamas savo mėgstamus kultūrinius laikraščius „Literatūrą ir meną“ bei „Šiaurės Atėnus“. Džiugino ir džiugina „Versmės“ leidyklos rengiamos monografijos, parengiami straipsniai.

Venantas Mačiekus konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, 2018-10-24, Seime | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Venantas Mačiekus konferencijoje „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“, 2018-10-24, Seime | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

– O kas teikia daugiausiai nerimo?

– Daug nerimo kelia tai, kad mūsų valstybės vadovai nesugebėjo tinkamai organizuoti privatizacijos, ne viena gera gamykla, kuri ir dabar galėtų dirbti, buvo sunaikinta, prarastos darbo vietos. Tai paskatino emigraciją. Suprantu ir pateisinu žmones, kurie išvažiuoja laikinai užsidirbti, bet ne tuos, kurie išvykę plūsta Lietuvą, namuose stengiasi kalbėti nelietuviškai, kad vaikai geriau išmoktų angliškai ar ispaniškai. Mes, lietuviai, savo gyvenimą ir laimę turime kurti čia, Lietuvoje. Emigracija, kuria pirmaujame Europoje, – labai rimtas pavojus tautai. Galime prisiminti pirmąją emigracijos bangą, kuri prasidėjo po baudžiavos panaikinimo it tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Nors tikslių tyrimų, kiek žmonių išvyko ir kiek grįžo, nėra, bet akivaizdu, kad grįžo ne daugiau kaip 5–10 proc. JAV, Apalačių kalnyno anglių kasyklų regionuose, ištisi miesteliai buvo lietuviški. Dabar kelinta karta ten jau nutautėjo, bet randama lietuviškų maldaknygių, kai kur įkurta ir muziejukų. Įsiliejome į amerikiečių tautą, ją sustiprinome, o savo susilpninome.

– O kaip jaučiate tautos ateitį?

– Jeigu šalies ekonomika stiprės, reikės daugiau darbo jėgos, bus daugiau darbo vietų, kils atlyginimai, mažės emigracija, išsispręs ir kiti dalykai. Svarbu neprarasti kritinės jaunų žmonių masės.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė, „XXI amžius“

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Viktorija:

    Turėjau 2 semestrus VU MIF ekonomikos paskaitas. Sėdėjau pirmame suole ir vis laukdavau, kad papasakotų ką nors iš šalies, nes labai buvo jo pavyzdžiai ir apibendrinimai. Sveikatos Jums!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *