Adolfas Ramanauskas-Vanagas gyvenime, kovoje ir dokumentuose (0)

A.Ramanauskas-Vanagas dokumentuoseLNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, minėdamas Adolfo Ramausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, lapkričio 29 d. 17.30 val, LNB Valstybingumo centre rengia pokalbį „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“, kuriame dalyvaus Arūnas Gumuliauskas, istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, Bronius Makauskas, istorikas ir diplomatas, Alfonsas Vaišvila, teisės filosofas, teoretikas ir istorikas,

MRU profesorius. Pokalbiui vadovaus – LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Seimas lapkričio 20 d. pripažino, kad partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo faktinis su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovas.

Tinka priminti, kad 1944 metais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis buvo apsisprendusi ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. Įžengus sovietų kariuomenei ir ją lydintiems NKVD daliniams į šalį, tą apsisprendimą dar labiau stiprino prasidėjusios represijos, smurtas, prievartinė masinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Tūkstančiai vyrų rinkosi Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą už Lietuvos valstybės atkūrimą.

Istorikų duomenimis, 1945 m. Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkstančių partizanų. Formavosi dideli partizanų būriai, kartais net iki 200 vyrų. Mūšiai su sovietinės kariuomenės daliniais ir istrebitelių būriais kai kada priminė reguliarių kariuomenių susirėmimus. Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu grindžiamą struktūrą.

Lietuvos partizanai, laikydamiesi Lietuvos kariuomenės tradicijų, veikė kaip karinė struktūra. Visoje Lietuvoje iki 1948 metų buvo sudarytos trys sritys, kurių kiekvienoje buvo apygardos. Apygardose veikė rinktinės, būriai.

Nuo 1948-ųjų lapkričio iki 1949-ųjų vasario vyko nematomas, bet kruopštus partizanų vadų suvažiavimo rengimo darbas. Jonas Žemaitis-Vytautas pavedė partizanų vadams rengti įvairių partizanų veikimą reglamentuojančių dokumentų projektus, kuriuos turėjo svarstyti ir tvirtinti suvažiavimas. Per visą partizaninio karo istoriją tai buvo pirmas ir vienintelis tokio masto aukščiausių partizanų vadų suvažiavimas, numatęs laisvės kovų strategiją ir taktiką po penkerių okupacijos metų.

Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.

Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.

Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos Prezidiumas. Jo pirmininku buvo išrinktas vieningos vadovybės iniciatorius Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu 1949 metų rudenį paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jam suteiktas pulkininko laipsnis.

1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo nustatė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.

2009 m. kovo 12 d. „remdamasis Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį“, taip pat „konstatuodamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis atliko kovojančių Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado ir valstybės politinei išsivadavimo kovai vadovaujančio aukščiausiojo pareigūno funkcijas, o Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija jam suteikė daugelį kitų valstybės vadovo įgaliojimų, įskaitant įgaliojimus atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę vykdyti Respublikos Prezidento pareigas iki susirenkant Seimui“ bei „pažymėdamas, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis savo pareigas atliko garbingai, o būdamas priešo nelaisvėje nuo 1953 m. gegužės 30 d. iki pat nužudymo 1954 m. lapkričio 26 d. liko ištikimas priesaikai Lietuvos valstybei“, pripažino, kad „nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.“

Seimo š. m. lapkričio 20 d. priimtu dokumentu konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Laiko vinys, Lietuvoje, Naujienos, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *