R. Cibas. Tapatumo klausimas (5)

Romas Cibas | Asmeninė nuotr.

Dviejų kandidatų į prezidentus, Arvydo Juozaičio ir Naglio Puteikio akistata Rūtos tv. laidoje buvo įdomi ir neįprastai korektiška. Jie net vienas kitą gyrė. Dar taip nėra buvę. Du iš trijų paskambinusių žiūrovų išreiškė nuomonę, kad jie turėtų būti vienoje komandoje.

Tokia mintis kilo ir man. O su ja ir klausimas, kas juos vienija? Buvo toks pojūtis, kad visi politikai turėtų būti…

Dar Aristotelis apie demokratiją turėjo dvi nuomones. Pirmas variantas, kai hieienos valdo asilus. O antrasis – pilietija… Nors mes dar gyvename pirmame variante, bet man atrodo, kad šie kandidatai labiau tiktų antrajam. Kodėl?

Akivaizdu, kad dėl kūniškos prigimties, žmogaus ego faktorius yra dominuojantis. Bet jis ne vienintelis. Žmogus ne tik kūnas. Kūną jis tik turi. Pažvelkime giliau. Kodėl „Dievo akis“ vaizduojama trikampyje? Ne apskritime, ne kvadrate, o būtent trikampyje.

Todėl, kad trikampio viršūnė simbolizuoja dvasią – Vienį, o apatinė kraštinė – materiją (Daugį). Tai pasaulio „schema“, taip pat ir žmogaus…

Du, priešingų krypčių trikampiai (Dovydo žvaigždėje), tai sielos evoliucija šitame pasaulyje. Kelionė prasideda dvasioje, kur viskas yra Viena, „keter“ (kūrėjo) lygmenyje. Siela „atsiranda“ iš noro gauti šviesą, susiformuoja indas „malchut“. Per kelias pakopas, leidžiantis žemyn, noras gauti šviesą didėja. Materijos lygmenyje jis tampa maksimaliu, nes kūrėjas nebejaučiamas. Siela pasijaučia atskirta ir vieniša…

Čia ji pradeda gyventi iš savęs. Per daugelį įsikūnijimų ji darosi vis savarankiškesnė. Bet noras gauti, dar vis išlieka dominuojančiu. Gauti komfortą – materialų, psichologinį, gauti saugumą, kitų žmonių palankumą ar meilę.

Bet galiausiai ateina riba, kada tik imti tampa nebepatogu, gėda. Žmogus atsisako vaišių, pagalbos, nes pasijunta menkesniu už tą kuris duoda. Tai bręstančios sielos požymis, tai „ cimcum-alef“ – riba už kurios prasideda sielos kilimas. Jei dar teks įveikti šimtą dvidešimt pakopų, kol ji tapusi atskiru, savistoviu dvasiniu vienetu, pasieks „Tėvo namus“. Iki „cimcum-alef“ žmogaus dar nėra, yra tiktai dvikojis padaras… Toksai kabalistų požiūris. Jie pataria ir peržengus šią ribą, vis tiek imti, dėl to kuris duoda – suteikti jam augimo galimybę. Duoti palaimingiau, nei imti. Imdamas žmogus galvoja tik apie save. O duodamas – apie kitus. Jo sąmonė plečiasi…

Taip ar panašiai, apie žmogaus sielos evoliuciją kalbama ir kituose šaltiniuose. Mūsiškis Vydūnas rašė, kad žmogaus „gyvata“, gyvendama pakartotinai, – šviesėja. Pirmosiose pakopose jis žmogų įvardijo, kaip „žmogus piktąsis“, o paskutinėje – „dieviškasis“.

Gerokai anksčiau gyvenęs Platonas, kurio mokyklą praėjo ir Aristotelis, taip pat pripažino reinkarnaciją. Kelintą kartą siela žmogaus pavidale, jis nustatydavo pagal jo gimimo datą. Kiek tai patikima, suprantama, kad dar didelis klausimas. Bet negalima ignoruoti ir to fakto, kad didžioji žmonijos dalis reinkarnacija tiki. Netgi krikščionys, o tiksliau bažnyčios vyresnieji už „vieno gyvenimo“ versiją „prabalsavo“ tik penktajame sinode. Ar ne per daug ant savęs prisiėmė?

Todėl sielos evoliucijos dėsningumus sunku atsekti religijose. Nes jos labai dažnai buvo naudojamos, kaip priemonė žmones valdyti. Ten būtinai yra tarpininkai, be kurių pagalbos…O žmogus turi būti paklusnus ir nuolankus…

Bet visose tautose, visais laikais atsirasdavo mažiau paklusnūs ir daugiau savarankiški, kurie Tiesos ieškojo patys. Taip atsirado slaptieji (ezoteriniai) mokymai. Pas žydus – Kabala, pas musulmonus – Sufijai. Tokio pasidalijimo į religijas ir mokymus analogiją galima stebėti vaiko augime. Kol jis dar kūdikis, dažnai prašosi ant rankų, jam būtina globa. O paaugęs, stumia mamos ranką bandančią jį apauti ir sako – aš pats…

Noras, kad kažkas kitas sukurtų „rojų“ rodo į ne brandą. Jaunai sielai reikalingas Kristus – atpirkėjas. O brandi, Kristaus žodžius „ Aš esu kelias ir gyvenimas“ supranta kitaip – aš turiu pasiekti Kristaus sąmonę…

Šia tema yra puiki knyga „Galia ir Jėga“ (išversta ir į lietuvių kalbą), parašyta mokslininko psichiatro, kurioje yra žmogaus dvasinis žemėlapis ir daug kitos naudingos informacijos.

Kodėl žmonės tokie skirtingi savo gabumais ir talentais? Kodėl vieni knygoms abejingi, o kiti skaito negalėdami atsitraukti? Jie pamiršta ir miegą, ir valgį. Nes jiems atliepe viduje, jiems rezonuoja…Taigi ir aš taip… Taip „suvirškinamos“ (kitų akimis), net ir sudėtingos, „protingos“ knygos. Kas tai? Iš kur? Ar ne tas „įdirbis“, kurį pamiršome perbrisdami „užmaršties upę“. Aname krante nelieka nei vardų, nei proto, pradingsta visos tapatybės. O lieka meilė ir Vienovė. Yra tik Dievas…

O gal tik „širma“ suplonėja, dažniau Ten apsilankius? Juk „rojus“, „tėvo namai“ sąvokos ne geografinės.

Bet kokia evoliucija vystosi „šuoliais“, tame tarpe ir sielos. Tuo žmogus panašus į paukštį. Kaip paukštis gimsta du kartus, pradžioje tik kiaušinis… Taip ir žmogus. Tik jo atveju tokių pakartotinų „gimimų“ būna ir daugiau. Po kiekvieno iš jų keičiasi žmogaus tapatumas, pasaulėžiūra. Tapatinimasis su tauta ar net visa žmonija, ateina ne iš karto.

Kol dominuoja Ego sąmonė, žmogus pats yra pasaulio „bamba“, svarbiausias asmuo… Jam būdingas susireikšminimas ir kitų menkinimas, pavydas ir konkurencija. Toks individas visus įvykius mato ir supranta asmeniškumų šviesoje. Idėjų pasaulis jam dar nepasiekiamas. Dėl kūrybinių galių trūkumo ir ambicijų pertekliaus kaupiasi pagieža ir nihilizmas.

Bet išsiritus iš ego sąmonės „kiaušinio“, atsiveria daug platesnės erdvės. Tai „gimimas“ pasauliui. „Aš“ reikšmingumas žymiai sumažėja. Jis stojasi į vieną gretą su visais kitais žmonėmis. Tai tik laikinas mano „drabužis“, tai tik mano „dviratukas“, kuriuo reikia pasirūpinti, branginti, bet netapatintis. Dėmesį patraukia begalė kitų įdomesnių dalykų. Pirmoje eilėje tie, kuriems skleidžiasi įgimtas polinkis ar talentas. Asmeniškumai tampa vis mažiau reikšmingi, juos keičia idėjos. Nuo paprasčiausių buitinių iki pasaulinių. Kuo žmogus kūrybiškesnis, tuo mažiau dėmesio lieka savam asmeniui. Pasaulio yra nepalyginamai daugiau…

Taip žmogus palaipsniui pradeda branginti kokią nors idėją, įsitraukia į veiklą. „Esi tai, ką veiki“ – Aristotelis… O perfrazavus, galima pridėti, kad esi ir tai, apie ką svajoji, ko sieki.

Gyvenimas pilnas paradoksų. Stokodamas muzikinės klausos, muzikantu ar kompozitorium netapsi, neįmanoma. Bet įstojus į kurią nors partiją ir turint bent kiek lankstesnį liežuvį ar polinkį demagogijai, gali tapti politiku…

Prie šios aplinkybės pridėjus dar kitą – tiesioginės demokratijos nebuvimą, aiškėja priežastis, kodėl Lietuva nyksta, kodėl (anot Aristotelio) gyvename prie demokratijos, kurioje hieienos valdo asilus.