Romuvos Krivė I. Trinkūnienė: Motinos Žemės šauksmas vienija skirtingų tikėjimų žmones (video, nuotraukos) (1)

Krivė Inija Trinkūnienė Pasaulio religijų parlamente Kanadoje | M. Ašleig (M. Ashleigh) nuotr.

Krivė Inija Trinkūnienė Pasaulio religijų parlamente Kanadoje | M. Ašleig (M. Ashleigh) nuotr.

Lapkričio 1-7 dienomis Romuvos krivė Inija Trinkūnienė lankėsi Toronte (Kanadoje) vykusiame Pasaulio religijų parlamente (PRP), kuriame įvairių religijų atstovai dalinosi savo gerąja patirtimi. Senovės baltų religinės bendrijos Romuvos atstovai jau trečią kartą pasaulio bendruomenei PRP pristatė baltų tikėjimą ir kultūrą. Skelbiame pokalbį apie tai su Krive I. Trinkūniene.

– Kuo ypatingas renginys yra Pasaulio religijų parlamentas?

– Pasaulio religijų parlamentas vadinamas tarpreliginio dialogo motina, nes tai pats seniausias, didžiausias ir turiningiausias tokio pobūdžio renginys pasaulyje. Ypatingumo jam suteikia ne tik didelis jį aplankančių dalyvių skaičius, bet ir jų nusiteikimas bendrauti, džiaugtis ir dalytis savo tikėjimu bei stiprinti darną, sprendžiant globalias pasaulio problemas.

Tuos žmones – dvasinius vadovus ir religijų atstovus – pavadinčiau dvasiniu elitu, siekiančiu teisingesnio, taikaus ir tvaraus pasaulio. Džiaugėmės dalykais, kurie mus jungia, dalijomės rūpesčiais ir ieškojome sprendimų pasaulį varginantiems iššūkiams. Religijos turi jungti, o ne skirti valstybes ir žmones. Sekant Pasaulio religijų Parlamento eigą vis stiprėjo įsitikinimas, kad tarpreliginiai judėjimai, tarpreliginis kalbėjimasis, supratimas lems pokyčius einant meilės ir dalijimosi keliu.

Vienas iš tokio dalijimosi pavyzdžių – sikhų bendruomenės pietūs. Sikhų bendruomenių šventyklose yra įprasta atėjusius vaišinti maistu. Tokią tradiciją sikhų bendruomenių atstovai tęsia ir dalyvaudami pasaulio religijų parlamente. Kasdien jie kviesdavo visus dalyvius – aštuonis šimtus žmonių –  į salę, kurioje būdavo tiekiami vegetariški pietūs.

Apibendrinant patirtį, parsivežtą iš šios kelionės, galima teigti, kad Pasaulio religijų parlamento tikslas – ne tik parodyti ir pasirodyti, bet ir kurti bei palaikyti įvairiems tikėjimams atstovaujančių žmonių tarpusavio pasitikėjimą, skatinti bendradarbiavimą ir veiklą, kad pasaulis taptų taikingesnis ir malonesnis gyvenimui.

– Koks buvo Romuvos bendruomenės vaidmuo Pasaulio religijų parlamente?

– Romuvos, kaip etninės religijos, vaidmuo buvo didelis. Jau pats Parlamento atidarymas prasidėjo ugnies apeigomis, kurias atliko vietiniai indėnai, arba kaip jie save vadina – pirmykščių, prigimtinių (indigenous) tautų atstovai. Jau įprasta, kad Parlamentas, į kurį šiais metais atvyko per 750 įvairių religijų ir dvasinių susivienijimų atstovų, prasidėtų eitynėmis, kuriose žygiavo prigimtinių tikėjimų atstovai iš viso Amerikos žemyno – Kanados, Šiaurės, Centrinės ir Pietų Amerikos. Į prigimtinių tikėjimų atstovų eitynes buvo pakviesti ir Europos atstovai – Romuvos krivė Inija Trinkūnienė ir Andras Korbanas (Andras Corban), Europos etninių religijų kongreso prezidentas. Šimtai konferencijos dalyvių procesiją sveikino plojimais.

Parlamente turėjau galimybę pristatyti Romuvą, papasakoti apie mūsų istoriją, dvasines patirtis ir veiklą, taip pat apie mūsų pastangas siekiant valstybės pripažinimo. Didelio susidomėjimo susilaukė vienos mūsų dvasinių praktikų – sutartinių giedojimo – užsiėmimai. Buvo smagu matyti ir girdėti senąsias mūsų sutartines giedant kitataučius.

Gyvename viename pasaulyje, esame skirtingi, todėl Pasaulio religijų parlamente galėjome pasidalinti savo savitumu. Krikščionys, judaistai, musulmonai, budistai, prigimtinių religijų atstovai – visi rodė savo apeigas, giedojo šventas giesmes, dalijosi savo dvasine patirtimi ir ateities siekiais.

– Kokios temos buvo svarbios šių metų Parlamente?

– Konferencijos nagrinėjamų temų ratas platus, ir jame tarsi veidrodyje atsispindi pagrindinės pasaulį jaudinančios problemos: klimato kaita, taikos išsaugojimo, moterų vaidmens visuomenėje klausimai ir kiti svarbūs dalykai.

Pirmoji konferencijos diena buvo skirta prigimtiniams tikėjimams ir daugiausia buvo kalbama apie jų vaidmenį išsaugant gyvybę Žemėje. Plenarinis posėdis vadinosi „Dvasinė žmonijos raida ir Žemės Motinos gydymas“.

Vienas iš pranešėjų, Laformas (Stacey Laforme), Misisaugasų (Missisaugas), vienos iš prigimtinių Kanados genčių, vadovas, sakė: „Mes esame ne etninė mažuma, mes – prigimtiniai (indigenous) žmonės“. Plenarinio posėdžio metu buvo pristatyta prigimtinių tautų pasaulėžiūra, dvasinės nuostatos, teigiančios, kad esame susiję vieni su kitais ir su Motina Žeme: mes esam ne tik Žemės dalis, mes patys esame toji Žemė ir turim padaryti viską, kad ją išgydytume. Tam turime pasitelkti mūsų protėvių pasaulėžiūrą, jų dvasingumą, jų pasaulio kaip gyvo organizmo supratimą. Turime išsaugoti savo kalbą, tradicijas – viską, ką paveldėjome iš protėvių.

Antroji diena buvo skirta moterims, jų vaidmeniui dvasinėse tradicijose.  Parlamente buvo galima stebėti naujai užgimstančius judėjimus, religines bendruomenes ir organizacijas, telkiančias moteris dvasinei veiklai, ir stiprias dvasines lyderes.  Pasidalinsiu mintimis, kurios buvo išsakytos įvairių kalbėtojų. Tyrimai rodo, kad pasaulyje dauguma tikinčiųjų yra moterys, tačiau religinių lyderių, šventikų pareigas užima vyrai. Manoma, kad tai gali būti ir yra viena pagrindinių moterų nelygybės visuomenėje priežasčių. Moterys, mergaitės augdamos regi visuomenę, kurioje dvasiniai vadovai yra vyrai.

Toks modelis neskatina moterų pasitikėti savo jėgomis ir teisingai vertinti savo padėtį visuomenėje. Pranešėjai dalinosi faktais, rodančiais beteisišką moterų padėtį Artimųjų Rytų kraštuose, istorijomis apie priverstines vaikų santuokas Indijoje ir panašius dalykus.

Ne kartą buvo ištarti žodžiai: „Mes esame čia, nes mes norime keistis ir keisti“. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad moterys religinėse bendrijose pradėtų kalbėti apie tai, kad joms reikalingos galimybės užimti dvasininkių pozicijas ir lyderių padėtį, taip pat stengtis atsikratyti skirtumo tarp lyčių padėties, kurią visame pasaulyje lemia vyraujančios patriarchalinės religijos.

Parlamentas visus subūrė bendram tikslui – Motinos Žemės išsaugojimui. „Klimato kaita: rūpestis mūsų žeme, atsakomybė už mūsų ateitį“ – taip vadinosi viena iš parlamento sesijų. Joje  buvo aptartas religijų vaidmuo aplinkosaugoje. Jau viešai prieinami duomenys, kad dauguma labiausiai religingų valstybių sykiu yra ir prasčiausiai gamtosauga besirūpinančios, ir labiausiai užterštos teritorijos. Visi dalyviai vieningai sutiko, kad religinės bendruomenės ir bendruomenių vadovai turėtų labiau dalyvauti šviečiant visuomenę aplinkosaugos klausimais ir taip prisidėti prie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo. Dėl darnos ir sugyvenimo darnoje Klimato kaitos darbo grupė kvietė žmones, organizacijas, verslą ir visų lygių institucijas prisiimt atsakomybę už klimato kaitą. Klimato kaita veikia mus visus, ir tai, kaip mes elgsimės ir kokių veiksmų imsimės šiandien, nulems ateinančių kartų gyvenimus.

Man labai džiugu, kad Romuvos bendruomenei aplinkosauga ir pagarba gamtai bei jos puoselėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų: piliakalniai, kloniai ir miškai yra mūsų šventyklos, jose apsireiškia Deivės ir Dievai.

– Ačiū už pokalbį.

Kategorijos: Kultūra, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *