V. Valiušaitis. Salomėja Nėris – didi poetė, politinio manipuliavimo auka (14)

Vidmantas Valiušaitis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vidmantas Valiušaitis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Perskelbiame Vidmanto Valiušaičio lapkričio 17 d. įrašą Feisbuko paskyroje

Lapkričio 14 d. sukanka 114 metų, kai gimė Salomėja Nėris (1904-1945). Didelio talento poetė, bet nedidelio protinio pajėgumo asmenybė, tapusi politinio manipuliavimo, privedusio iki savo tėvynės ir jos žmonių išdavystės, auka. Įsidėmėtinas pavyzdys kas atsitinka naiviems žmonėms, neturintiems mažiausių duomenų veikti politikoje, o nepaisant to – vis tiek į ją brendantiems. Netrūksta tokių nė dabar.

Čia mano dar senais laikais, kol dar nebuvau išmestas iš aspirantūros už „nelojalumą“ ano meto „mainstream’inėms“ istorijos ir literatūros interpretacijoms, rašytas didelis straipsnis apie ankstyvąją Salomėjos Nėries poeziją (žr. ČIA ir ČIA). S. Nėries poezijos analizė drauge atskleidžia ir jos asmenybės komplikuotumą, absoliučiai netinkamą politinei veiklai. Jos naivumą, patiklumą, prieinamumą naudoti ją ideologinėje ir politinėje kovoje geriausiai atskleidžia rafinuota, o kartu ciniška Kazio Borutos pastaba laiške Antanui Venclovai (1930-01-16): „Salemutę suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabaščių apopleksija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyti į aktyvą)“ (K. Boruta, Drauge su draugais, Vilnius 1976, 142 psl.)

Tą jiems pasisekė padaryti anksčiau, negu vargšė Salomėja, pati nesuprasdama ką daro, vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, t.y. išduoti Lietuvos ir pavesti jos žmones Stalino budelių terorui bei naikinimui. Prieš tai, apkvailinta Venclovos, Korsako, Šimkaus, Drazdausko ir kitų panašaus lygio poetų-trečiaforntininkų, ji dar turėjo atsimušti į literatūrinės kūrybos dugną, pradėjusi skelbti faktiškai grafomanijos lygio eiles:

Matrosai meta inkarą

Žeme, kur plauki, keliauji?
Matrosai mes –
matrosai rūstūs prie tavęs.
Sakyk, kada pūslėta sauja
į krantą inkarą išmes?
Kada, sakyk tikrai,
kada žydės raudonų vėliavų gaisrai?

Mūsų daug, ir mes ne vienas,
mūs milijonai rankų dirbančių,
nebepalauš mūs geležis nei plienas,
našta sunkiausia nepalenks pečių.

Broliai darbo karžygiai,
mes eisena ilga, griežta –
nuo polio ligi polio –
apjuosim laisvą žemę
gradinėmis, neišdrikai,
sugriaudės žingsniai pilkų darbo brolių,
skambės asfalto aikštės, dūmuose aptemę,
pritars jom fabrikai.

Tame pačiame „Trečiojo fronto“ numeryje (Nr.5, 1931) ji dar spėjo apsiskelbti savo kvailiausiu pareiškimu, kurį, kaip visiškai svetimą jos prigimčiai ir intelektualinei brandai, greičiausia, padiktavo minėtieji komunistuojantys draugai:

„Visos kalbas apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius, – yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas melas.

Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnoudoja?

Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viska padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam.

Nuo šio laiko sąmaningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus. Tatai paaiškina ir mano į „Trečią Frontą“ įstojimo faktą.“

Kadangi tai nebuvo joks „trečias“, o tik paprasčiausiai „pirmas“ legaliai besireiškusios komunistinės propagandos frontas, cenzūra jį likvidavo, „Trečias frontas“ daugiau nebepasirodė, ir tuo būdu Saliutė buvo apsaugota nuo tolimesnės kūrybinės degradacijos.

Ilgainiui ji apsiramino, laimingai ištekėjo, parašė geros poezijos, už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavo valstybinę literatūros premiją (1939). Jos kūrybinė raida, be abejo, būtų visiškai kitokia, jeigu ne Lietuvos okupacija.

Okupacija, deja, privertė Salomėją dar kartą kristi veidu į purvą. Kaip jos elgesį vertino ano meto žmonės – matyti iš partizanų periodikos ir pasisakymų. Dvidešimt tūkstančių jaunų vyrų gyvybių, šimtų tūkstančių Sibiro tremtinių kankinių – yra jos „grandinėmis apjuostos žemės“ kaina.

Geriausioji dalis jos literatūrinės kūrybos yra nepaneigiama ir būtų kvaila tai neigti. Jos literatūrinė darbuotė privalo išlikti mūsų literatūros istorijoje. Bet jos išdavystė ir kolaboracijos su okupantu mastas buvo didesnis už Knuto Hamsuno. Nėra abejonės, kad jei Lietuva 1945 m. būtų atkūrusi nepriklausomybę ir jos nebūtų ištikusi antroji sovietinė okupacija, S. Nėris, kaip ir K. Hamsunas, būtų buvusi teisiama.

Todėl šiandien neįmanoma be šizofreniško sąmonės suskilimo su valstybės iškilme laidoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, garbės sargyba saliutuoti prie jo kapo, ir tuo pat metu Salomėjos Nėries vardu vadinti gatves, aikštes, mokyklas, aukštinti jos atminimą okupacijos laikais už politinius nuopelnus Maskvai statytais paminklais.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: