M. Šerna. Istorijos nektaras (14)

Vytis | M. Šernos nuotr.

Vytis | M. Šernos nuotr.

Mokyklos laikais manęs niekaip nesudomino istorijos mokytojos. Istorijos mokslas man asocijavosi su datomis, skaičiais. Aš nemokėjau skaičių, tuo labiau juos įsimint. Istorijos pažymiai buvo pelnytai žemiausi.

Šiandien aš geriu į save Lietuvos istorijos fragmentus kaip didžiausią nektarą ir suprantu, kad mokytojai neteisingai dėstė istoriją, ne taip.

O gal toks tikslas?

Gi žmogus, nežinantis, nesuvokiantis savo istorijos, yra skurdžius, jis negali suprasti, kas vyksta savo šalyje, o ką jau kalbėt apie pasaulį. Tai labai naudinga tam, kuris ruošiasi liaudį į vergus paversti, vesti ne žmogaus suklestėjimo keliu, o į tuštybę.

Dėka bendro išprusimo aš galėjau tik nutuokti ar įtarti, kas darosi mūsų Lietuvoje, bet kai pradėjau skaityti istorinius liudijimus, gyvas istorines patirtis, man atsivėrė visiškai naujas matymas. Matau ciklus, pasikartojimus, tiek įvykiuose, tiek žmonių elgsenose. Matau tam tikras pamokas, iš kurių kaip tauta nepasimokome.

Be galo sunku suprasti, kaip šiandien gyvena Lietuva ir kas joje dedasi, kai nežinome, kas vyko joje prieš 30, 50, 80 metų. Kai nežinom, iš kur atsiradom, kur pradžia.

Didelis vargas šiuolaikiniam lietuviui, jei jis negavo atsigerti tikros ir paliudytos istorijos iš anų dorų mūsų tautos brolių ir seserų, didelė tuštuma ir spraga nepažinti mūsų didingos tautos.

Aš esu be galo laimingas, kad galiu prisiliesti prie tų šaltinių. Ir nors aš paknabinėjau tik tris Nijolės Sadūnaitės atsiminimų knygas apie rezistenciją okupantui prieš 30–50 metų, o dabar knabinėju mūsų brolių partizanų gyvenimą, manyje tarytum kažkas susijungia, ima sąveikauti, mano sąmonė plečiasi, tarytum bundu iš miego.

Ir nežinia iš kur imu justi skausmą. Kai kada jaučiuosi jo pervertas.

Aš kažkuria labai menka dalimi jaučiu partizanų, Nijolės Sadūnaitės, Romualdo Ozolo, o dabar ir Vytauto Radžvilo, kitų dar esančių gyvų Lietuvos patriotų skausmą, nes jie gebėjo ir geba matyti ir mato Lietuvą tokią, kokia ji yra išties. Mato nepagražintai ir nenumenkintai.

Mato realybę. Visumą.

To skausmo nesuprato uolieji komjaunuoliai, komunistai ar tie, kurie vokiečiams pataikavo, nes norėjo gyventi saldžiau ir sočiau. Ramiau ir patogiau.To skausmo negali ir negalės suprasti tas, kuris šiandien su pasididžiavimu save laiko europiečiu pirmiau nei lietuviu. Daugeliui jų Lietuva – tai jų asmeninis komfortas ir ekonomika. Tokie žodžiai kaip tauta, tėvynė, patriotizmas, lietuvybė, šaknys, protėviai, lietuvių kalba, litas, partizanai – tai tik senamadiški ir nemodernūs, sovietiniai, atgyvenę ir tušti žodžiai, iš kurių norisi pasišaipyt.

– Tfu, kaip nemodernu!

Visus juos jungia vienas bruožas – tai didelis troškimas veržtis pirmyn į pažangą, net jei ta pažanga grįsta klasta, nors ryškių spalvų, gražiais šaukiniais ir daug žadanti.

Bet jie negėrė iš to šaltinio. Jie be šaknų. Ar gali žaliuoti medis neturėdamas šaknų?

Ne, aš nekaltinu jų.

Aš linkiu atsigert.

2018 lapkričio 16 d. įrašas socialiniame tinklalapyje „Facebook“.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Mes skaitome knygas, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *