V. Vaitkevičius. Mįslė: „Gale lauko Nemunų puodas verda“ (video) (0)

Truikinų versmė (Skuodo r.) | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Truikinų versmė (Skuodo r.) | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Daugelis negalvodami pasakys, kad šios mįslės įminimas – šaltinis. Tačiau iki šiol nebuvo rašyta, kad ši mįslė slepia ir gilius baltų mitologijos vaizdinius.

Visuotinai žinoma, kad Rytų ir Šiaurės rytų Lietuvoje šaltinis dažniausiai vadinamas versme, Šiaurės Lietuvoje – verdene, Šiaurės vakarų Lietuvoje – šalteniu, o visoje likusioje Lietuvos dalyje – šaltiniu.

Šaltinis ir šio žodžio vedinys šaltenė kilo iš būdvardžio šaltas „kas žemos temperatūros“, o versmė ir verdenė – iš veiksmažodžio virti „kunkuliuoti nuo aukštos temperatūros“ (latvių kalboje versme reiškia „karštis, karšto oro srovė“). Taigi, šaltinis ir versmė, nors priešingi, gyvenime ir išsaugoti skirtingose Lietuvos tarmėse, reiškia tą patį, palyginimui: „Maža versmelė, šaltas vandenelis“, „Tę šaltiniai, tokis vanduo verda“ ir pan. (LKŽ).

Raktas į mitologinę šaltinio sampratą yra žodžio šaltinis reikšmė „šalčio krėtimas, drebulys, drugys, karštinė“, kuri paliudyta jau pirmajame Konstantino Sirvydo lietuvių kalbos žodyne XVII a. pradžioje: „Teipagi kad krato drugys, aba šaltinis, tuo metu nuog šalčio didžio kūnas visas dreba ir negal apklotas sušilt“.

Šaltinį – ant ugnies verdantį, bet amžinai šalto vandens puodą kaip tik ir vaizduoja daugelis lietuvių mįslių, pvz.: „Gale lauko katilas verda. [Kas?] Versmė“, „Gale lauka Nemunų puodas verda. [Kas?] Versmė“.

Pavadinimų šaltinis, šaltenis, šaltenė, versmė, verdenė ir kai kurių kitų paplitimas Lietuvoje | E. Grinaveckienė ir kt. Lietuvių kalbos atlasas / 1. Leksika. Vilnius, 1977, žemėlapis 104).

Pavadinimų šaltinis, šaltenis, šaltenė, versmė, verdenė ir kai kurių kitų paplitimas Lietuvoje | E. Grinaveckienė ir kt. Lietuvių kalbos atlasas / 1. Leksika. Vilnius, 1977, žemėlapis 104).

Kai kuriuose šių mįslių variantuose vietoje atsakymo šaltinis arba versmė dar išnyra skruzdėlės, kurias reikėtų sieti su nuolatiniu smėlio dalelių ir mažų šapelių šaltinio dugne judėjimu, plg.: „Nemuno puodas pamiškėj verda. [Kas?] Skruzdėlės“.

Tačiau sunku paaiškinti, kodėl vietoje šaltinio ir skruzdėlių kartais toje pačioje vietoje dar minima ugninės prigimties Saulė: „Gale lauka katiliukas verda. [Kas?] Saulė“ ir, palyginimui: „Gale lauko Saulė teka. [Kas?] Šaltinis“.

Ta aplinkybė, kad iš verdančio puodo be paliovos liejasi šaltut šaltas vanduo, šaltinius įrašo į vieną baltų mitologijos lauką kartu su Saule (kuri dega, bet nesudega), akmeniu (jis auga be šaknų), rūta (žiemą vasarą žaliuoja), paparčiu (žydi be žiedo) ir daugeliu kitų nepaprastų reiškinių. Reiškia, kiekvienas šaltinis iš prigimties – nepaprastas!

Truikinų šaltinis | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Truikinų versmė (Skuodo r.) – viena iš didžiausių ir žymiausių visoje Lietuvoje. | V.Vaitkevičiaus nuotr.

Norintys su ekskursija aplankyti šią vietą turėtų sekti kelio Skuodas-Mažeikiai nuorodas arba koordinates: (WGS84) 56.275183, 21.668984 arba (LKS94) 355641, 6240398.

Truikinų versmės (Skuodo r.) ratilai:

 

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Kelionės, Kultūra, Mes baltai, Šventvietės, Vaizdai ir garsai, Vaizdų aruodai, Visi įrašai | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *