M. Puidokas. Kodėl Europoje veikia skirtingi vaiko teisių apsaugos modeliai? (8)

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Mindaugas Puidokas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skirtingose Europos valstybėse egzistuoja vaiko teisių apsaugos modelių įvairovė. Tai nemažai priklauso nuo šalies mentaliteto, kultūros, tradicijų.

Tai, kas yra įprasta Pietų Europos regione, kai kuriose Šiaurės šalyse gali būti vertinama kaip vaiko teisių pažeidimas, netgi pakankamas vaikui iš tėvų atimti. Pavyzdžiui, Ispanijoje vaikas netgi antausį gali užsidirbti, jei išdykauja prie pietų stalo. Toje šalyje šeimai geros manieros prie stalo tradiciškai yra labai svarbus dalykas, vaikai to mokomi nuo mažens. Bet po tokio sutramdymo vaikas glaudžiamas, bučiuojamas kaip niekur nieko, ir niekas neieško jokių vaiko teisių pažeidimo.

Tuo tarpu Norvegijoje už šitokį poelgį vaikas gali būti išvežtas pas laikinuosius globėjus ar į instituciją, o tėvai netgi rizikuoja atsidurti už grotų. Italijoje, Graikijoje vaikai bėgioja lauke iki išnaktų, kol tėvai vakaroja su draugais ar sėdi restorane. Prie vaikų geriamas vynas taip pat ten neatrodo problema. Norvegijoje manoma, kad tam tikru laiku vakare vaikas jau turi būti lovoje. Čia neįprasta vaikus glaustyti, bučiuoti. Įsimintinas atvejis, kai taip besielgiantis tėvas lenkas buvo įtartas pedofilija ir kuriam laikui buvo netekęs dviejų dukterų.

Kodėl nesekėme Danija ar kitomis šalimis, kuriose šeima – pagrindinė vertybė?

Reikėtų paklausti reformos rengėjų, kodėl pavyzdžiu buvo pasirinktas norvegiškas modelis, kurio apmokyti mūsų socialiniai darbuotojai. Pavyzdžiui, Danijoje biologinė šeima yra laikoma vaikui labai svarbiu dalyku, o vaikas – neatskiriama jos dalimi. Dėl to iš šeimos aplinkos vaikas paimamas tik itin kraštutiniais atvejais. Vaiko problema suvokiama kaip visos šeimos problema, ir pagalba skiriama kompleksiškai visai šeimai, o ne paimamas vaikas.

Pasaulyje Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ lydima kritikos. Kaip ji pamina šeimos interesus?

Ši tarnyba vaiką traktuoja kaip aukščiausią vertybę, biologinė šeima nelaikoma esminiu faktoriumi vaiko raidai. Ten egzistuoja praktika, kai vaikas gali būti ne tik paimtas iš šeimos dėl, mūsų akimis, smulkmenų, bet ir tolimesniame gyvenime kaitalioti globėjų šeimas. Kaip pavyzdys – garsusis lietuvis Gabrielius, šiuo metu jau gyvenantis ketvirtoje globėjų šeimoje, atskirtas ne tik nuo savo mamos, bet ir nuo močiutės, kitų giminaičių. Tačiau tokia padėtis suprantama kaip geresnis vaiko interesas nei augti su savo tikraisiais artimaisiais.

Norvegiškos sistemos pamatinė bėda prasideda nuo perlenkimo dėl vaiko teisių, kai jis ir jo interesai iškeliami aukščiau šeimos, tėvų, taip pat jų teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Kitaip nebūtų tiek atimtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą.

Jeigu paklausytume „Barnevernet“ pareigūnų, jie visada pabrėžia, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę. Tad vaikas ir tėvai suvokiami it kažkas antagonistiško, vaikas yra tai, ką konflikto ar paprasčiausio nesusipratimo atveju jie gins besąlygiškai.

O štai artimoje Lietuvos kaimynėje Lenkijoje netgi nėra atskiro Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Manoma, kad to visiškai užtenka vaiko teisėms apsaugoti, nes toje šalyje vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, kurį pakankamai saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos bei Konstitucija.

Kodėl norvegiškas vaiko teisių modelis yra svetimkūnis Lietuvoje?

Lietuvos vaiko teisių apsaugos reformą nuo pat pirmųjų dienų lydi skandalai, nes ji yra tarsi natūraliai organizmo atmetamas svetimkūnis. Ji yra pagrįsta ne vietos mentalitetu, kultūros ir auklėjimo tradicijomis, nes jos prigimtis pirmiausia ideologinė. Tos ideologijos esmė yra įsitikinimas, jog vaikas nepriklauso šeimai ir jog valstybė žino geriau nei tėvai, kaip auginti vaikus. Kad būtų įgyvendinta šita idėja, visuomenėje sukeliama tikra smurto isterija, visiškai iškreipiant smurto sąvokos reikšmę. Tai matome veikiant jau ir Lietuvoje, kai vaiką tramdantis pliaukštelėjimas per kombinezoną skambiai pavadinamas smurtu, nors tai yra tik nepedagoginio auklėjimo priemonė. Nepaisant to, kad Lietuvoje dėl milžiniškos socialinės atskirties ir įvairių priklausomybių iš tiesų yra daug smurto tiesiogine to žodžio prasme, nė kiek nesuvaldžius minėtų faktorių sąlygoto fizinio smurto, tikros nepriežiūros, po šia sąvoka sukišta net su logika prasilenkiančių dalykų: pvz., nepriežiūrai priskirtas antsvoris.

Susidaro įspūdis, kad pasinaudoję tragiška Matuko žūtimi, kai kurie Seimo nariai suskubo „prastumti“ norvegišką vaiko teisių apsaugos modelį.

Noriu atkreipti visų dėmesį, kad visa ką tik sukurtos sistemos blogybė ir šerdis slypi ne pačiame Seimo priimtame įstatyme, o apsukrių veikėjų patvirtintuose poįstatyminiuose aktuose, kurie ir sudarė sąlygas vykti tokiam siaubingam terorui prieš Lietuvos šeimas. Beveik visi Mato reformos poįstatyminiai aktai neatitinka priimto įstatymo ir, atrodo, yra tiesiog nukopijuoti nuo norvegų. Už juos Seime balsuoti nereikėjo.

Mano, kaip Seimo nario, tikslas – teisinėmis priemonėmis kuo skubiau pakeisti galiojančią tvarką taip, kad vaiko teisių gynimo sistema išties padėtų saugoti vaikų interesus, o ne žlugdytų jų ir šeimų gyvenimus. Kartu su ekspertais jau rengiamos pataisos ir saugikliai. Dabartinė tvarka leidžia atimti vaikus dėl nepakankamo materialinio aprūpinimo, jei jų rūbai nešvarūs, ar tėvai nesutinka su VTAS pareigūno nuomone! Tad pagrindinis prioritetas dabar yra kuo greičiau pakeisti šią baisią neteisybę. Tikiu, kad dabar dauguma Seimo narių supranta įvykusią tragediją ir kartu su manimi vieningai bus pataisų teikėjais bei jas palaikys balsuodami Seime.

Laiku nesuvokta, kad prie tokio įstatymo ir tokios reformos turi dirbti savos šalies specialistai – mokslininkai, teisininkai, psichologai, kuriems svetimų valstybių geroji patirtis galėjo pasitarnauti kaip idėjų šaltinis. Tačiau buvo aklai perimtas norvegiškas modelis, kuris Lietuvos terpėje iškart parodė savo negyvybingumą. Čia tėvai, iš kurių plėšiami vaikai, juos dar gina, reaguoja emocionaliai ir jokiu įstatymu to uždrausti nepavyks, nes lietuviai – ne norvegai. To, matyt, nesuvokia dešimtmetį tyliai, pusiau slapčia šią nelaimę Lietuvai už įvarius finansinius mechanizmus konstravę atitinkamų nevyriausybinių organizacijų veikėjai.

Kodėl tokia sistema iškreipia pagalbos šeimai esmę?

Smurto neįmanoma įveikti smurtu. Esamos socialinės atskirties ir įtampos sąlygomis pradėti atiminėti vaikus dar ir iš normalių šeimų – savižudiškas kelias. Jaunos šeimos dar labiau emigruos, gali būti ir tragiškų tėvų pasipriešinimo atvejų. Lietuva perėmė tik norvegišką vaikų paėmimo mechanizmą, tačiau kitos sudedamosios dalies – dosnios socialinės rūpybos, realiai veikiančios vaiko ir šeimos paramos šioje sistemoje ji neturi ir nebus pajėgi sukurti tol, kol neatsiras atitinkamų ekonominių prielaidų.

Pažymėtina, kad netgi Norvegijos biudžetas sunkiai patempia savo vaiko teisių apsaugą, kuri yra labai brangi jau vien dėl išpūsto socialinių darbuotojų aparato, globėjų, įvairių ekspertų.

Pinigai šioje sistemoje vaidina kur kas didesnį vaidmenį, nei galima įsivaizduoti. Jeigu vaiko teisių apsaugos tarnybos biudžetas priklauso nuo esamų bylų skaičiaus, kaip yra Norvegijoje, tai suprantama, kad tokių bylų skaičius bus auginamas visais būdais. Norvegijos vaiko teisių tarnyba „Barnevernet“ veikia taip, kad niekas, net Vyriausybė negali kištis į jos darbą. Ši nuostata iš dalies pritaikyta ir Lietuvai, suteikiant akivaizdžiai per dideles institucines galias ir nenumačius atitinkamos kontrolės bei atsakomybės už klaidas ar neteisėtus veiksmus. Tad neturėtų stebinti greit suvešanti tradicija, kai iš tėvų atimtus vaikus imama dalinti tarnybos darbuotojų draugams ir netgi giminaičiams.

Skandinavijos vaiko teisių apsaugos sistema apskritai pasižymi aukštu privatizavimo laipsniu, apie to pasekmes ir rizikas yra mokslinių tyrimų. Globėjų šeimoms už priimtus vaikus mokama alga, kai kurie globėjai net meta darbą. Jie įkuria savo agentūras ir papildomai užsiima naujų globėjų paieška.

Kaip išsklaidyti Lietuvoje įsigalėjusią baimės atmosferą?

Jau ir Lietuvoje įsigalioja dvigubi standartai. Jeigu ant vaiko kūno mėlynė aptinkama tėvų namuose ar darželyje, tai vaikas paimamas ir talpinamas globoje. Tuo tarpu mėlynės, įgytos pas globėjus, niekam nekliūva. Tai labai piktina tėvus.

Žmonės stebisi, kad šios tarnybos kartais nekreipia dėmesio į išties abejotino gyvenimo būdo šeimas, tačiau atima vaikus už nepalyginamai mažesnius nusižengimus. Kai galios didelės, o įstatymas leidžia interpretuoti jį labai plačiai, tuomet situacija labai priklauso nuo darbuotojų kvalifikacijos, geros valios. Deja, pagal suteikiamas galias Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacija, kaip rodo pastarojo meto įvykiai, yra nepakankama, specialistų trūksta. Reikia suprasti, kad už esamus atlyginimus nerealu tikėti gero profesinio lygio.

Prasidėjus reformai, Lietuvoje įsigali skundimo ir baimės atmosfera. Dabar darosi įprasta visais atvejais pagąsdinti vaiko teisėmis. Mokytojai ir darželio auklėtojai įpareigoti stebėti vaikus ir tėvus. Jei kyla kokių nors įtarimų, neretai jie ne aiškinasi situaciją su tėvais, bet praneša vaiko teisių apsaugos darbuotojams. Piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad kartais kvalifikacijos stokojantys auklėtojai ar mokytojai taip nusikrato atsakomybės už vaikų problemas. Visa tai yra tipiškos norvegiško modelio apraiškos, o poįstatyminių aktų turinys – tiesiog nusirašytas pažodžiui.

Nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliojus Vaiko teisų apsaugos sistemos reformai, Klaipėdos apskrities teritorinių vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai sulaukė 645 pranešimų dėl galbūt netinkamo tėvų elgesio su mažamečiais. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog beveik pusė pranešimų – melagingi! Kiek tie niekinių pranešimų tyrimai kainuoja mokesčių mokėtojams? Kodėl įteisintas anoniminis skundimas be jokios atsakomybės? Būtinas skubus ydingų poįstatyminių aktų keitimas.

Kodėl mėginama „žongliruoti“ šokiruojančia statistika?

Per beveik 4 mėn. nuo Matuko reformos pradžios ir naujojo įstatymo priėmimo Lietuvoje paimtų iš nesaugios aplinkos ir (arba) nustačius antrąjį grėsmės lygį vaikui vaikų skaičius viršijo 2000. Visuomenę pribloškė tokie iš šeimų atimamų vaikų skaičiai. Per liepą iš tėvų paimta 524 vaikai, rugpjūtį – 574, rugsėjį – 526, o spalio mėnesį per 420. Deja, lyginti šiuos skaičius su senesne statistika sudėtinga, nes šiemet tuometinis laikinasis Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovas Janas Maciejevskis portalui tv3.lt sakė, kad iki liepos 1 d. tarnyba pilnos statistikos apie paimtus vaikus nekaupė.

Tuo tarpu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per 2017 m. užfiksuoti tik 162 ypatingi atvejai, kuriuose galimai nukentėjo 170 vaikų. Dabar skubama statistiką mažinti pateikiant tik dalinius atimtų vaikų skaičius. Akivaizdu, kad toks „smurto“ prieš vaikus skaičiaus augimas negali būti paaiškinamas niekaip kitaip, kaip tik pernelyg laisva įstatymo interpretacija, VTAS darbuotojų kompetencijų stoka ir galimu valstybės institucijų piktnaudžiavimu joms suteiktomis galiomis. 

Daugiau nei dešimt kartų didesnėje Lenkijoje mažiau vaikų paimama per visus metus, pvz., 2016 m. – 1214. Dar 2012 m. Lenkijoje fiksuotas ryškus pakaitinės globos rodiklių kritimas. 2017 m. statistika parodė įvaikinimo užsienyje rodiklių kritimą. Tai siejama su programomis bei lėšomis, skirtomis biologinei šeimai stiprinti, efektyvia šeimos asistentų veikla, kurių tikslas – daryti viską, kad vaikas liktų augti savo tikrojoje šeimoje.

Šeimoms valstybė privalo padėti, o ne bauginti ir traumuoti vaikus. Tuo tarpu Lietuva šiurpsta nuo skelbimų ant troleibusų apie „geriausią darbą“ – globėjo…

Kviečiu visus susitelkti ir padaryti viską, kad šeimos ir jų vaikai būtų saugūs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. ŽEMAITIS:

    Kai valdžioje per ilgai užsibūna socialdemokratai ir žalieji, jie prikuria aibes absurdiškų įstatymų…

    Šiuo aspektu labai geras išgirtųjų “žmogiško socializmo” Skandinavijos šalių (ypač – Norvegijos) pavyzdys…

  2. Skalvis:

    ” Europoje veikia skirtingi vaiko teisių apsaugos modeliai ” – vaiko teisės tos pačios , apsauga skirtinga ? O kokios yra vaiko teisės ? Kur jas paskaityti ? Ar nebūtų pravartu visą visuomenę supažindinti su vaiko teisėmis ? Gal tada jas mažiau pažeidinės ? Tada ir ką tarnybos saugo būs aiškiau !

  3. Mano nuomone:

    Įdomu būtų, kad kas papasakotų, kas išėjo iš tų nacionalizuotų vaikų, kraupu klausyti, kai girdime, kad per metus keturis kartus keičiami globėjai- ką tai reiškia, ar tai ne nevaldomų paauglių kartos kūrimas?

  4. Skalvis:

    Niekur nerandu Vaiko teisių, tad spėju, jog svarbiausia Vaiko teisė yra augti normalioje šeimoje, kurioje abu tėvai gauna padorius atlyginimus, nei vienas iš jų neverčiamas palikti šeimą ir dirbti užsienyje, lankyti darželį ir mokyklą, kuri užtikrina visapusišką asmenybės ugdymą, žinoti, kad užaugęs galės prasmingai gyventi savo Tėvynėje. Ar ne į tos teisės gynimą turi būti nukreiptos visos Vaiko teisių apsaugos tarnybų pajėgos ?

  5. Žmogaus teisės...:

    Pagrindinė vaiko teisė augti ir užaugti savo gimtoje šeimoje kartu su tėveliu ir mamyte,gyventi netoli mokyklos,
    būti aprengtam ir sočiam,pagydytam,šviestis ir tobulėti.

  6. Elvyra:

    Mindaugas Puidokas – Lietuvos sviesulys! Nuostabu, kad dar yra tokiu , mylinciu, gerbianciu seima zmoniu! ACIU!
    O sakalienei pasakyciau, kad Lietuvoje smurto palyginti labai mazai, nes paziurek tu vis dar gyva!!!

  7. Tvankstas:

    Nesuprantu, ko gi taip gražbyliauti po Šakallienės – Majausko įstatymo priėmimo, už kurį prabalsavęs kartu su kitais 99 seimūnais ?
    Įstatymo reikia laikytis demokratijoje, ar ne ?

  8. Žemyna:

    Gerai, kad skirtingi – galima patikrinti, katrie labiau pelningi, ar ne? 🙁

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *