L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (V) (2)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Tęsinys. Pirmoji dalis yra čia, antroji – čia, trečioji – čia, ketvirtoji – čia.

VU Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Ališauskas perskaitė pranešimą „Europietiškoji istorija: ar visada buvome europiečiais“. Pranešimo pradžioje prelegantas rado reikalą nukrypti nuo temos ir pasidalino savo apmąstymais apie tai, kas yra Lietuvos interesai. Tai labai įdomus pasažas, kurį verta pacituoti:

Kokia keista problema kai mes kalbame apie Lietuvą Europoje šiandien. Visi, na netgi tokie nuosaikesni ES kritikai ar Europos jungimosi, federalizacijos (šitas žodis jau mano nuomone yra pasenęs, bet pavartosiu jį dėl aiškumo) oponentai ir priešininkai iš karto sako, kad Lietuvos interesai turi būti pirmiausia. Šitas teiginys atrodo tiek akivaizdus, kad jo nuginčyti neįmanoma, nes turbūt net kiekvienas federalizacijos šalininkas naktį užkluptas, pažadintas sakytų „taip, taip, žinoma, be abejonės“ ir tučtuojau užmigtų vėl ramia sąžine. Bet kai mes turime šiandien klausimą „kas yra Lietuvos interesai?“, mes turime labai aiškiai atsakyti, „kas ta Lietuva?“, kuri turi tuos, kitus ar trečius interesus. Kieno interesai Lietuvoje? – Karbauskio? Maksimos? MG Baltiko? Konservatorių? Socialdemokratų? Liberalų nebelabai yra, jie savo interesus, atrodo, daugiau mažiau realizavo tam kartui…  Dar galėčiau čia pavardinti gydytojų, gaisrininkų, menininkų ar tų paprastų žmonių, kurie vos suduria galą su galu gaudami varganą pensiją… Kurie interesai? Interesai tų, kurie Lietuvą mato kaip aktyvų politinį veikėją Europoje ar tų, kurie mano, kad Lietuva turi integruotis į (nebūtinai atviru tekstu tai sakydami) tą postbizantinį civilizacinį lauką? Ar tų, kurie šiandien jau matome labai aiškiai sako (tai jau yra nebe vienas žmogus ir ne du) jog mūsų kelias turi būti su Kinija? Kas yra tie, kurie atstovaus Lietuvos interesui Europoje ir kuris bus „pirmiausia“? Atkreipkite dėmesį į tą žodį „pirmiausia“. Reiškia vardan Lietuvos intereso turi būti atmetamas bendras Europos interesas. Viskas yra puiku išskyrus, kas tą interesą  išsakys ir kas yra legitimiai įgaliotas – ta vyriausybė, kuri bus po šitos ar Karbauskio, ar prezidentas, prezidentė, kuri bus po šitos prezidentės. Kuris?

Tai, be abejo, yra gryniausia demagogija ir intelektualinis sukčiavimas. Prof. V. Ališauskas bando pavaizduoti, neva Lietuvos intereso sąvoka neturi jokio apibrėžto turinio, nes neva neaišku į kokį subjektą sąvoka nurodo. Iš tikrųjų Lietuvos intereso sąvoka turi apibrėžtą turinį ir nurodo į apibrėžtą politinį subjektą: Lietuvos interesai yra lietuvių politinės tautos interesai.  Šiam turiniui suvokti net nereikia giliau perprasti politinę filosofiją. Pilnai užtenka antikinės literatūros – dalyko, kurį prof. V. Ališauskas dėsto – šiokio tokio išmanymo. Antikinėje literatūroje nuolat kalbama apie politines dorybes ir dorybingus valstybės vyrus, kurie atstovavo ir gynė ne savo asmeninius ar grupinius, bet politinės tautos, tai reiškia  – visos valstybės, interesus.

Pereikime prie pagrindinės prof. V. Ališausko pranešimo dalies, kurioje jis bando atsakyti į pranešimo pavadinime išsikeltą klausimą. Prelegento pateiktą traktuotę pakankamai adekvačiai galima pristatyti citata:

Ir šiandien mes turime labai paprastą klausimą, ar visada buvome europiečiai? […] Jeigu mes norime atsakyti politiškai, tai, be jokios abejonės, mes turime tiesiai šviesiai atsakyti, kad iki šiol mes europiečiais niekada nebuvom, nors daugybę kartų bandėme jais būti ir pačiu geriausiu atveju mūsų europietiškumas pasižymėjo tuo, kad tapdavome Europos procesų subjektais, tik niekas mūsų neklausdavo.  […] Šia prasme mes buvom tik tokie groteskiniai europiečiai. Šiandien mes atsiduriame visai kitoje situacijoje […] ne taip, kaip Gegužės konstitucijos metais, kuri taip ir nebuvo įgyvendinta, ir atsidūrėme vėl už Europos ribų, konstitucija tik simbolinė data ir referencijos taškas, bet vis dėlto šiandien mes jau esame visiškai realiai europiečiai, kadangi pačia banaliausia prasme mes esame… Neturiu aš paso, ten užrašyta „Europos Sąjunga“ ant paso dabartinio…  Galima parodyti bet kam ir pasakyti „mes esame europiečiai!“.

Koks filosofinis moralas ar politinis? Moralas yra paprastas. Lietuvos istorinis procesas yra paženklintas simbolinio europietiškumo ir bandymo į jį patekti ir nuolatinės faktinės politinės nesėkmės […]. Antras dalykas. Vis dėlto naujos epochos pradžioje mes kažkokiu būdu sugebėjome įveikti šitą istorinę nesėkmę, iš dalies nedidelio stebuklo dėka ir kelių žmonių neįtikėtino užsispyrimo dėka, nes labai nedaug reikėjo, kad mes būtumėm tokie pat europiečiai, kaip baltarusiai, gal net mažiau, nes baltarusiai vis dėlto didelė ir galinga valstybė. Trečias dalykas: šito proceso dėka mes apskritai nebeturėtumėm kelti tokio klausimo kiek, kaip ir kodėl mes esame europiečiai. Ne tik dėl to, kad ant mūsų paso užrašyta, bet dėl to, kad tai yra mūsų faktinė tikrovė. Ir bet koks bandymas šitaip klausti reiškia tiktai viena: mes vėl atsiduriame ant dviejų pasaulių ribos, ir vėl nerandame tos kalbos, kuria mes galime kalbėti, ir esame kaip Šalkauskis, kuris rašo tai rusiškai, tai prancūziškai, o iš tikrųjų mokomės lietuviškai trumpam laikui iš naujo, gal kam nors tai bus įdomu, o gal ir ne.

Vytautas Ališauskas | penki.lt nuotr

Vytautas Ališauskas | penki.lt nuotr

Prelegento išsikeltas klausimas „ar visada buvome europiečiai?“ yra klausimas apie tai, kokiems civilizaciniams ir geopolitiniams regionams istorijos eigoje priklausė Lietuva. Civilizacinių ir geopolitinių regionų apibrėžimas, priklausomybės tokiems regionams kriterijai, tokių regionų ribų nustatymas yra rimti teoriniai klausimai. Visiškai akivaizdu, kad šių klausimų prof. V. Ališauskas nesugeba iškelti ir analizuoti moksliniu lygiu. Prelegantas neranda reikalo išaiškinti, ar apie civilizacinį ar apie geopolitinį regioną kalba, nesuformuluoja priklausomybės kriterijų. Prof. V. Ališausko panešimui būdingas beviltiškas civilizacinės ir geopolitinės priklausomybės „Europai“ suplakimas, dėl kurio ji tapatinama su ES – jai žlugus nebebūtume „europiečiai“, nors net sovietai mus laikė „Vakarais“?

Pranešime visiškai nutylima iškeltam klausimui itin svarbi „europinės“ sąmonės formavimosi istorija – tai, kad pats žodis „Europa“ pradedamas šiek tiek plačiau vartoti tik nuo XV amžiaus, o įsitvirtino tik XVIII amžiuje. Prelegentas savavališkai deklaruoja, kad Gegužės 3-iosios konstitucijos įgyvendinimas būtų reiškęs Lietuvos priklausomybę Europai. Kodėl būtent Gegužės 3-iosios konstitucija turėtų būti „simbolin[e] data ir referencijos tašk[u]“? Kodėl ne pvz. Lietuvos statutai, kurie galiojo tris šimtus metų? Lietuvos statutai buvo nepakankamai europietiški teisės aktai? Neaišku, kodėl viena Abiejų Tautų Respublikos dalis (Lenkija) laikoma „Europa“, kita (LDK) – ne. Ar V. Ališauskas mano, kad per XVIII a. pabaigos ATR reformas galutinai likvidavus valstybingumo likučius, o lietuviams visiškai sulenkėjus Lietuva pagaliau būtų tapusi „tikra Europa“? Argumentas, kad sėkmingą, galutinį ir neatšaukiamą tapimą pačiais tikriausiais europiečiais parodo užrašas ant paso, iš viso skamba kaip anekdotas. Kai liberalkomunistine ideologija besivadovaujantis ES šalių politinis elitas sužlugdys NATO ir parduos Baltijos šalis Rusijai, profesorius, nebeturintis abejonių dėl Lietuvos priklausymo Europai, galės pamojuoti savo pasu.

Apie prof. V. Ališausko pranešimą tenka daryti tą pačią išvadą, kaip apie kitų konferencijos prelegentų pasisakymus – pranešimas neatitinka net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų ir laikytinas šarlatanizmo apraiška. Įdomu pastebėti, kad filologas V. Ališauskas, anksčiau save pozicionavęs kaip filosofą ir teologą, pastaruoju meru pakeitė profilį ir viešojoje erdvėje save ėmė pozicionuoti kaip politikos ekspertą. Nors jo nekompetencija politologijoje yra akivaizdi (žr. ČIA ir ČIA), „teisingos“ ir „pažangios“ pažiūros garantuoja nuolatinę vietą žiniasklaidoje ir valdiškų intelektualų forumuose.

Kartu su V. Ališausko pranešimu tinka aptarti diskusijoje išsakytą Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto profesoriaus Andriaus Bielskio repliką. Štai ką jis pasakė:

Su 4-ais metais, įstojus į Europos Sąjungą šitas klausimas [ar esame europiečiai], mano nuomone, turėtų būti uždarytas, nes tiesiog mes esame organiška Europos ir Vakarų pasaulio dalis. […] Priklausymas Vakarų krikščionybei jau pats savaime daro Lietuvą vakarietiška arba europietiška visuomene.

Prof. A. Bielskio pastaboje randame lygiai tą pačią traktuotę, kaip V. Ališausko pranešime, ir lygiai tuos pačius trūkumus. Kaip ir V. Ališauskas, M. Romerio universiteto profesorius ignoruoja „europietiškumo“ sampratos istoriją. Panašu, kad kalbėdamas apie Europos „krikščioniškumą“ jis net nežino, kad „Europa“ istoriškai išsirutuliojo iš Vakarų krikščionijos ir yra rezultatas jos ilgalaikės destrukcijos, kurios viršūne galima laikyti atsisakymą net paminėti Europos krikščioniškas šaknis Lisabonos sutartyje. Taigi „Europa“ tikėtinai yra itin antikrikščioniškas darinys, ir kvalifikuotas ekspertas turėtų rimtai vertinti ir kruopščiai analizuoti tokią galimybę. Kaip ir V. Ališauskas, A. Bielskis nesugeba apsibrėžti, ar jis kalba apie civilizacinę, ar apie geopolitinę Lietuvos priklausomybę. Priklausymas Vakarų krikščionybei reiškia Lietuvos priklausymą tam tikram regionui civilizacine, o ne geopolitine prasme.

Net priklausymas ES nereiškia, kad „esame organiška Europos ir Vakarų pasaulio dalis“, t.y. neatšaukiamai priklausome tam pačiam geopolitiniam regionui kaip įtakingiausios ES šalys. Buvome, esame ir būsime pakraštys, kuris visada gali būti parduotas arba apleistas; ką kritišku momentu sugeba nuveikti ES, gerai parodė Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą atvejai. Prof. A. Bielskis parodo tą pačią nekompetenciją, kaip ir prof. V. Ališauskas. Pastarąjį suprasti (bet ne pateisinti) dar galima – Filologijos fakultetas nėra vieta, kur užsiimama tokiais klausimais. A. Bielskio nekompetencijos atvejis rimtesnis, nes verčia kelti klausimą, ko vertas Mykolo Romerio universiteto  Politikos mokslų institutas, jei jo profesorius nesuvokia fundamentalių perskyrų ir nesugeba jų pritaikyti Lietuvos atvejui.

Apibendrinsime atliktą konferencijos pranešimų ir pasisakymų diskusijose analizę. Analizė rodo, kad politikos mokslo šviesuliai, atstovaujantys svarbiausius politologinės minties centrus, mokslinėje konferencijoje pademonstravo pasibaisėtiną minties skurdą, įmantriau kalbant – intelektualinę impotenciją. Tai dar būtų pusė bėdos. Iš tikrųjų reikalai daug blogesni. Konferencijos diskursas teoriniu požiūriu vertintinas kaip šarlataniškas, o politiniu požiūriu – kaip antivalstybinis.

Apie kiekvieną analizuotą pranešimą teko padaryti išvadą, kad jo kokybė neatitinka net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų, ir kad pranešimas laikytinas šarlatanizmo apraiška. Šarlatanas, suvokiantis, kad užsiima šarlatanizmu, yra intelektualinis aferistas. Nė vienas iš prelegentų nėra tiek neadekvatus, jog nesuvoktų ką daro. Šarlatanu ir intelektualiniu aferistu laikytinas politikos ekspertu apsimetantis filologas prof. V. Ališauskas; šarlatane ir intelektualine aferiste laikytina TSPMI docentė N. Putinaitė, vieną po kito publikuojanti šarlataniškus opusus; šarlatanai ir intelektualiniai aferistai yra konferencijos šeimininkai – doc. P. Aleksandravičius ir prof. V. Šlapkauskas, o jų vykdomas projektas yra intelektualinė afera. Lietuvos mokslo taryba (LMT) skyrė finansavimą šarlataniškam P. Aleksandavičiaus ir V. Šlapkausko projektui, ir kaip galima numatyti, už to projekto atlikimą jie sėkmingai atsiskaitys. Niekam ne paslaptis, kad tokios pat kokybės yra daugelis LMT finansuojamų projektų, o tai verčia LMT laikyti įstaiga, sistemingai globojančia bei dengiančia šarlatanus ir intelektualinius aferistus.

Nerija Putinaitė | Alkas.lt nuotr.

Nerija Putinaitė | Alkas.lt nuotr.

Išskirtinio dėmesio šiame šarlatanų ir intelektualinių aferistų sambūryje nusipelno TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas. Jis yra atsakingas už pagrindinio šalies politologinio židinio mokslo ir studijų kokybę. Šarlatanė N. Putinaitė yra jo įstaigos darbuotoja. R. Vilpišauskas išklausė jos pranešimą ir galėjo pats savo ausimis ir akimis įsitikinti tuo, ką privalo žinoti ir be jokios abejonės puikiausiai žino. R. Vilpišauskas globoja ir dangsto ne tik N. Putinaitę, bet ir kitus panašius veikėjus. TSPMI mokslas ir studijos jo vadovavimo laikotarpiu buvo nusmukdytos iki apgailėtino lygio, o institute įsivyravo šarlatanai, akademinio verslo veikėjai ir antivalstybinės ideologijos adeptai (žr. ČIA, ČIA, ČIA ir ČIA).

TSPMI kaip mokslo ir mokymo įstaigos statusas yra išskirtinis – strateginis. TSPMI ruošia tuos, kurie apmąsto Lietuvos valstybės ir tarptautinės aplinkos būklę ir nuo kurių žymiu mastu priklauso valstybės likimą lemiantys sprendimai. Turėti pseudomokslinę, ideologizuotą, antivalstybiškai orientuotą politologiją yra neleistina – tai gali baigtis valstybės praradimu. Prof. R. Vilpišauskas nėra toks kvailas, kad nesuprastų strateginio TSPMI statuso, savo sprendimų įtakos TSPMI mokslo ir studijų nuosmūkiui, daugelio projektų pseudomokslinio pobūdžio, savo darbuotojų šarlataniškumo ir įsitraukimo į antivalstybinę veiklą, ir to, kad tokia TSPMI būklė yra labai reikalinga potencialiems agresoriams, visų pirma – Rusijai. Visa  tai reiškia kad TSPMI smukdymas vykdomas sąmoningai ir gali būti laikomas ardomąja veikla prieš Lietuvos Respubliką.

Straipsnyje išanalizuota konferencija yra reprezentatyvi – būtent tokio lygio ir tokios pakraipos diskursas generuojamas visuose politologijos mokslo židiniuose. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos politologiją užvaldė universiteto ir valstybės duobkasiai. Politikos mokslas yra ideologizuotas ne mažiau, kaip sovietinės okupacijos laikais mokslinis komunizmas. Neoliberalizmas ir eurofederalizmas yra ideologija, kurios adeptais tapo didelė ir dominuojanti politologų dalis. Kadangi ši ideologija yra antivalstybinio pobūdžio, jos adeptai negali daryti ką nors kita, kaip ruošti naują Lietuvos okupaciją. Tokioje situacijoje yra galimas vienintelis sprendimas: visi politologijos mokslo židiniai universitetuose, kokie jie bebūtų – katedros, institutai, tyrimo grupės, tyrimo centrai ir pan. – turi būti išformuoti ir suformuoti iš naujo atsikratant visų iš tokių „tyrimų projektų“ parazituojančių šarlatanų, akademinių verslininkų ir ideologų. Tai įmanoma įgyvendinti tik valingais politiniais sprendimais ar net spaudžiant visuomenei, nes situacija visiškia tokia, kaip 1988 metais.

Tuo metu aukštoji partinė mokykla, visos mokslinio ateizmo, komunizmo, kompartijos istorijos katedros ir institutai intelektualiniu ir akademiniu požiūriu jau buvo atgyvenusių ir beviltiškai atitrūkusių nuo realybės dinozaurų kapinės. Bet šie komunistinės ideologijos dinozaurai nesuvokė tokie esą ir iki pat komunistinės TSRS imperijos griūties bukai kartojo savo ideologines mantras apie naujus socializmo statybos laimėjimus ir artėjančią komunizmo pergalę visame pasaulyje. Šių dienų liberalkomunistinės ideologijos dinozaurai, kurių aukštoji partinė mokykla ir bastionas yra VU TSPMI, taip pat nesupranta, kad pasaulinės  neoliberalizmo krizės ir jau faktiškai įvykusio jo žlugimo kontekste  jie darosi ne tik juokingi, bet kaskart pavojingesni dėl toliau mechaniškai kartojamų paistalų apie artėjančią jų trokštamos globalistinės revoliucijos pergalę ir neišvengiamą ES „integraciją“ vadinamojoje federacijoje nepaisant to, kad net „žmonės iš gatvės“ jau mato ir supranta, kad visose šalyse vykstantis tautinis ir valstybinis budimas yra negrįžtamas procesas, o stiprėjantis antiglobalistinis judėjimas yra nesustabdomas.

Kažkas turi pasakyti: TAI PABAIGA, ATĖJO METAS IŠSISKIRSTYTI. Patys sau jie šito niekada nepasakys. Tai ištarti turės arba apsisprendusi mokesčių mokėtojų pinigais toliau nebefinansuoti Lietuvos naikinimo šalies valdžia arba tai teks padaryti šalies piliečiams.

Pabaiga

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *