V. Turčinavičius. Vinco Krėvės kelias… Amerikon! (6)

Krėvė su žmona Marija, JAV, 1952 m. | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Krėvė su žmona Marija, JAV, 1952 m. | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

1943 m. kovo mėn. okupacinė nacių Vokietijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Teisininkas Vytautas Mykolaitis, gyvenęs, gretimame Krėvės namo Tauro g. 10, name Nr. 12 prisimena:

Šiuo vokiečių siautėjimo metu pats Krėvė tik laimingu sutapimu išvengė Gestapo nagų ir likimo, ištikusio Balį Sruogą, Vladą Jurgutį ir daugelį kitų. […] Kai Krėvei, besislaptant nuo vokiečių Gestapo, teko kurį laiką pagyventi mano bute ir didesniąją laiko dalį praleisti su manimi ar mano šeima, mūsų gera pažintis virto artima bičiulyste. […] Ta pačia proga noriu pridurti, kad 1941 m. vokiečiams užėmus Vilnių, Krėvė buvo įskųstas Zagorskio, savo laiku patyrusio daug gero iš jo, bet dėl mūsų saugumo policijos viršininko ir kitų pastangų, po 4 dienų Krėvė buvo paleistas. [1]

Bolševikų (komunistų) grėsmė Austrijoje

Artėjant Sovietų Raudonajai armijai, 1944 m. liepos mėn. Vincas Krėvė su žmona Ona Marija išvyko į Vakarus. Iki rugsėjo vidurio gyveno Austrijos sostinėje Vienoje, vėliau dėl sunkių sąlygų persikėlė į mažą miestelį Vyner Noištatą, kuriame gyveno jo dukra Aldona Ona ir žentas Vytautas Mošinskas.

Jau 1944 m. spalio 19 d. laiške Vytautui Mykolaičiui Krėvė rašė:

Mes manėme čia gyventi iki karo pabaigos, bet Wiener Neustadt yra Vengrijos pasienyje ir čia darosi tvanku. Su dideliu pasigailėjimu turėsime gana skubiai iš čia išvykti ir kol kas nežinome, kur vykti […].  [2]

Karo pabėgėlio Krėvės nuotaikos iš Austrijos atsispindi 1944 m. lapkričio 11 d. laiške Vandai Sruogienei:

[…] Kad Jūs žinotumėte, kaip aš esu visų Jūsų pasiilgęs. Jei Balys (Sruoga jau buvo Štuthofo stovykloje – V. T.) atsirastų pas Jus, neiškęstau neatvažiavęs nors trumpam laikui. Man kartais būna taip sunku ir liūdna, jog gyventi nesinori. Imu net pavydėti tiems, kurie jau mirę ir visų šių nelaimių nematė ir nenujautė. Čia jaučiuosi tada tokiu vienišu, jog net „staugti norisi“, kaip Tamista sakai. Gerai, kad esu lengvabūdis, ir tokia mano nuotaika neilgai užsitęsia. Pasiilgau begaliniai darbo, kurį visą netrumpą amželį buvau papratęs dirbti. Be jo jaučiuosi šiandien, „kaip siela be vietos“. Ir svajoju ir sapnuoju dažnai, kad esu Lietuvoje, o kai nubundu, būnu visai nelaimingas, kad tai buvo tik sapnas. [3]

Gruodžio 4 d. laiške Mykolaičiui Krėvė rašė:

Gyvename vis dar Wiener Neustadt, nors frontas labai jau priartėjo, rodos už šimto dvidešimt kilometrų […]. Tik prisimena mūsų išgyventos nuotaikos, kada artėjo prie mūsų bolševikai Lietuvoje. Vis galvojai, žmogau, tada, kad galgi sulaikys juos ir jie neateis […]. Vis gyvenai kažkokiomis, nors ir neramiomis mintimis. Šiandien tas pats čia.

1945 m. sausio 29 d. laiške Mykolaičiui Krėvė rašo:

„Mudu su žmona išvažiavome iš Wiener Neustadt sausio 14 d.“ ir toliau praneša: „kad atvykęs iš Lietuvos sužeistas partizanas pasakojęs, kad dar jam esant Lietuvoje, apie gruodžio vidurį, vietiniuose laikraščiuose rusų vyriausybė paskelbė Lietuvai užuojautą, netekus Krėvės, kuris su žmona Vokietijoje vokiečių nužudyti […]. Be to įkyrėjo vaidinti trečiaeilio, beteisio žmogaus rolę, nuolat galvoti, kas bus rytoj, ar negresia dar pavojus iš „draugų (tovariščių)“ pusės – vienu žodžiu jaustis medžiojamu zuikiu.

Krėvė vagono tarpduryje, Zalzburge, 1947 m., vasaris |  | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Krėvė vagono tarpduryje, Zalzburge, 1947 m., vasaris | | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Anuomet Vakarų Europoje veikė Sovietų sąjungos slaptieji agentai, ieškodami tarp karo pabėgėlių buvusių sovietų piliečių ir bendradarbių, juos grobė ir vežė į Sovietų imperiją arba  sušaudydavo vietoje. Iš tos pabėgėlio partizano paskelbtos žinios apie Krėvės sušaudymą Vokietijoje, galima spręsti, kad buvo rengiamasi Krėvę pagrobti ir sušaudyti, suverčiant kaltę Vokietijai. Visa tai galimai patvirtina ir Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos (toliau LKT) 1946 m. sausio  18 d. Nutarimas Nr. 31ª Dėl  profesorių Mykolo Biržiškos ir Vinco-Krėvės Mickevičiaus pašalinimo iš Lietuvos Mokslų Akademijos tikrųjų narių. Nutarime rašoma: Lietuvos TSR MA tikruosius narius Biržišką Mykolą ir Krėvę-Mickevičių Vincą pašalinti iš Mokslų Akademijos tikrųjų narių, kaipo Tėvynės išdavikus  [4].

Po nutarimu pasirašė Lietuvos TSR Komisarų Tarybos Pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir LTSR LKT Reikalų valdytojas V. Mickevičius. Šiuo nutarimu buvo uždrausta rašytojo kūryba: knygos išimtos iš bibliotekų ir Krėvės kūryba išbraukta iš mokyklų programų. Kaip byloja istoriniai faktai – komunistai (bolševikai) „Tėvynės išdavikus“ (Sovietų sąjungos – V. T.) arba  paskelbtus „liaudies priešus“ sušaudydavo. Juolab, pavojinga buvo Krėvei, 1940 m. apie tris savaites buvusiam vadinamos Liaudies vyriausybės vadovo pareigose, o 1942 m. parašiusiam straipsnį „Bolševikų invazija ir Liaudies Vyriausybė“ laikraštyje „Į Laisvę “ [5], kuriame atskleidė bolševikų smurtą ir klastą prijungiant Lietuvą prie SSSR bei su kitais buvusiais Liaudies Seimo nariais pasirašusiam viešą rugpjūčio 30 d. Rezoliuciją smerkiančią sovietų neteisėtus veiksmus, kuri buvo paskleista pasaulio spaudoje ir atvėrė daug kam akis apie tikrąją prievartinę Lietuvos ir Baltijos šalių okupaciją bei aneksiją, vadinasi, Stalino bolševikų vedama propaganda, kad jie yra „gelbėtojai nuo buržujų ir nacių“ nublanko.

Antrojo pasaulinio karo pabaigą Austrija sutiko padalinta tarp Sovietų Sąjungos Raudonosios armijos ir sąjungininkų (JAV, D. Britanijos ir Prancūzijos) kariuomenės. Tik po ilgų Sovietų ir sąjungininkų derybų Austrija buvo palikta neutralia valstybe, iš kurios 1949 metais Raudonoji armija ir sąjungininkų kariuomenė buvo išvedamos.

Daugelis karo pabėgėlių stengėsi pasiekti pietų Austriją ir patekti į sąjungininkų kontroliuojamą Austrijos teritoriją, kad jų nepasiektų Raudonoji armija, taip elgėsi ir Vincas Krėvė.

1945 m. balandžio 10 d. laiške V. Mykolaičiui Krėvė rašė: Šiandien leidžiamės į sunkią kelionę, į pietus, šimtą kilometrų už Salzburgo. Aš labai nenoriai važiuoju į ten, bet turiu nusileisti […] Piesendorfe laikinai galėsime apsistoti pas žento motiną, kol pasiseks surasti šiokią tokią prieglaudą.

Čia Krėvė sulaukė karo pabaigos. Lapkričio mėnesį Krėvė atsikraustė, 5 km. iki Salcburgo, į pabaltiečiams vokiečių karių barakuose įkurtą stovyklą Glasenbache. Salcburgo ir jo apylinkių lietuviams susitelkus Glasenbache, SalcFburgo lietuvių komitetas suorganizavo lietuvių gimnaziją, o direktoriumi išrinko Vincą Krėvę, kuriai vadovavo iki 1947 m. vasario, iki išvykimo į Ameriką, dėstė lotynų kalbą ir redagavo lietuvių leidžiamą žurnalą „Į Tėvynę“. Stovykloje gyveno ir mokytojavo būsimasis ambasadorius Vytautas Dambrava, stovyklai paskirtasis kapelionas kunigas Pijus Brazauskas ir daugelis lietuvių inteligentų.

Krėvė viduryje, Glasenbachas, D.P.1946 m. |  | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Krėvė viduryje, Glasenbachas, D.P.1946 m. | | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Savo prisiminimuose kunigas rašo: „Stovyklos komendantas paskyrė man kambarį šeimoms skirtame barake. Gretimai mano kambario pastebėjau prie durų prisegtą užrašą: „Rezervuota prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui“. Oho, – pamaniau sau, nepaprastas kaimynas, vienas žymiausių mūsų tautos rašytojų, profesorius ir buvęs ministeris. [6] Stovykloje prasidėjo jų bičiulystė, kuri tęsėsi laiškais ir Krėvei išvykus į Ameriką.

Toliau kunigas P. Brazauskas prisimena: Vieno pokalbio metu prof. V. Krėvė pasipasakojo iš savo pergyvenimų Maskvoje. Rusams jėga 1940 m. užėmus Lietuvą, prof. V. Krėvė kaip įtakingas ir visų lietuvių gerbiamas asmuo, buvo Stalino iššauktas į Maskvą. Stalinas reikalavo, jog prof. ministeris V. Krėvė panaudotų visą savo įtaką, kad Lietuva pasiduotų Maskvai be jokių pasipriešinimų, nes kitaip būsią pralieta daug kraujo. Prof. prisipažinęs, kad jis yra patriotas, giliai mylįs savo krašto laisvę ir negalįs sutikti su jo reikalavimais ir atsižadėti savo tautos laisvės. Stalinas tvirtinęs, jog nėra kitos išeities, kad jie Antrojo pasaulinio karo metu užimsią ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą. Gi trečiasis pasaulinis karas atiduosiąs į jų rankas ir Ameriką. Prof. atsiliepęs, kad į Ameriką neįmanoma pasiųsti kariuomenę. Stalinas nusijuokęs ir pasakęs, kad jiems nėra reikalo siųsti kariuomenę į Jungtines Amerikos valstybes, jų pinigai atlieka tą darbą Amerikoje, jiems reikalinga tik laiko.

Po to profesoriui V. Krėvei buvo pakištas raštas ir liepta pasirašyti po juo. Prof. mėginęs jį paskaityti, bet jam neleidę to padaryti. Liepė pasirašyti raštą jo neskaičius… Prof. aiškinęsis, kad jis yra suaugęs žmogus, universiteto profesorius ir nesirašysiąs ant rašto, jo neskaitęs. Jam buvo atsakyta, jei nepasirašys, tai negrįšiąs į Lietuvą. Prof. pagalvojęs, kad jei nepasirašysiąs – negrįšiąs į Lietuvą, niekas nė nežinos kas su juo ir Lietuva yra daroma ir lietuviai nebus įspėti laiku apie gręsiantį pavojų. Pasirašė. Grįžęs rado spaudoje “savo“ atsišaukimą į lietuvių tautą, raginantį gražumu pasiduoti rusams lietuvių išgelbėtojams ir globėjams bei įsijungti į „Didžiąją Tėvynę. [7]

Po trijų metų gyvenimo karo pabėgėlių stovykloje Austrijoje, prof. Alfredo Senno pastangų dėka, gavęs kvietimą  iš Pensilvanijos universiteto,  1947 m. vasario 12 d. Vincas Krėvė su žmona Ona Marija išvyko į Ameriką, kelionė tęsėsi net iki balandžio 18 d., nors laivu plaukė tik 9 paras. Sunkumai susidarė ir vykstant iš Salcburgo traukiniu prekiniame vagone (nuotrauka Nr.1), dėl piniginio užstato stokos jį Miunchene sulaikė, teko Krėvei kreiptis į Miuncheno vienuolyno vienuolius, kurie  sušelpė pinigais ir padėjo pasiekti Bremeną. Krėvės su žmona Ona Marija kelionę laivu iš Bremeno į Niujorką, tarpininkaujant Pensilvanijos universitetui, apmokėjo JAV departamentas.

Džiaugsmai ir liūdesys Amerikoje

1947 m. balandžio 21 d. laiške  poetui Jonui Aisčiui, Krėvė rašė: Šiandien jau trečioji diena, kai esu Filadelfijoje. Visur teko daug formalumų atlikti ir ilgai laukti. Tik laivu atplaukėme greičiau, negu tikėtasi – […]. Kai atvažiavau į Niujorką, manęs ten su automobiliu laukė nuo pat ryto prof. Sennas. […] [8]

V. Krėvės mirties metinės, 1955 m., Filadelfija |  | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

V. Krėvės mirties metinės, 1955 m., Filadelfija | | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Apie kelionę į Ameriką prisimena Pensilvanijos universiteto prof. Alfredas Sennas:  … juk Krėvė niekada nenorėjo į Ameriką važiuoti. Jis nenorėjo Lietuvą apleisti ir vis dėlto jautėsi laimingas. (iš A. Senno  kalbos, pasakytos minint V. Krėvės mirties metines, 1955 m. liepos 7 d.) [9]. Toliau jis kalbėjo, kad dar būdamas Lietuvos universiteto docentu bendravo su Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu V. Krėve, kuris padėdavo taisyti jo padarytas klaidas ir už tai esąs labai dėkingas. Vieną kartą Krėvė pakvietė į savo tėviškę Subartonis, susipažinau su jo tėveliu ir šeima, aplankėme Nedzingę ir ežerų apsuptus Daugus. Viešėdamas Dainavoje surinkau medžiagą savo būsimiems darbams – žodynui ir gramatikai.

Šioje kelionėje Sennas gerai pažino Krėvę asmeniškai ir prisipžįsta: „aš jį visada mylėjau“. Kada prasidėjo bėgimas iš bolševikų okupuojamos Lietuvos, A. Sennas pradėjo ieškoti Krėvės ir pavyko jį surasti per Raudonąjį kryžių Austrijoje, Glasenbacho stovykloje. Prof. rūpinosi kaip Krėvę ištraukti iš stovyklos ir pristatyti į Ameriką, o tam reikėjo pinigų ir globėjo JAV. Toliau A. Sennas kalbėjo: … aš kreipiausi į lietuvius. Lietuviai atsisakė… Tai skaudus klausimas, bet tais laikais nieks nenorėjo su Krėve susidėti. Kaltas buvo toks Bronius Raila, kuris būdamas Europoje apšmeižė Krėvę Amerikoje Tysliavos (buvusio trečiafrontininko – V. T.) leidžiamame  laikraštyje „Vienybė“. Jis taip šmeižė mano draugą, kad aš nutraukiau ryšius su visais, kurie bendravo su Tysliava. Žala buvo padaryta. Ką čia žmonės galėjo žinoti, jie nekalti, kad nenorėjo man padėti, juk laikraštyje rašė žmogus iš Lietuvos, iš Europos. Bet aš maniau, kad šiandien turiu tai jums priminti, kadangi tai yra susiję su Krėvės atvykimu į Ameriką. Aš kreipiausi į žydų organizacijas ir tarptautinė žydų organizacija tuoj pat sutiko padėti, bet tokios pagalbos nenorėjo Krėvė, sakydamas, kad nevažiuosiu į Ameriką, jei reikia priimti žydų malonę. Ką man daryti? Tai aš kreipiausi į universitetą, kuris tuojau sutiko ir dar kreipiausi į Amerikos užsienio ministeriją ir jie padėjo  Mat buvo dar klausimas – kaip Krėvę ir jo šeimą ištraukti iš Glasenbacho stovyklos, nes dar buvo karo padėtis ir nebuvo priimtas pabėgėlių šalpos įstatymas, todėl ilgai vyko derybos. Ir koks aš buvau laimingas, kai ponus Krėvę ir Krėvienę sutikau Niujorke, jiems atplaukus laivu iš Europos. [10]

Filologijos profesorius Vincas Krėvė Pensilvanijos universitete Filadelfijoje dėstė slavų kalbas ir literatūras: lenkų, rusų, vedė lietuvių ir ukrainiečių kalbų seminarus. Jis pirmą kartą universiteto istorijoje įkūrė slavų kalbų katedrą, kuri ir dabar egzistuoja ir profesoriavo iki 1953 m. gegužės 22 d. o liepos  1 d. išėjo į pensiją. Kaip rašo jo buvęs studentas  Visconsino universiteto prof. Alfredas Erikas Sennas (kalbininko lituanisto A. Senno sūnus), kad Krėvę pamėgo  ne tik Pensilvanijos universiteto klausytojai, nes imponavo savo žiniomis ir savo neeiline asmenybe, bet Krėvę laikė tikrai nepamirštama asmenybe ir universiteto profesūra. [11]

Atvykęs Amerikon, Krėvės išsivadavo iš stovyklinio gyvenimo skurdo, betgi pilno pasitenkinimo anaiptol nesurado. Naujųjų lietuvių ateivių didžioji banga Ameriką pasiekė tik 1949-1950 m., tad Krėvė jautėsi čia vienišas, nepritapęs prie jau gerokai nutautusios amerikietiškos lietuvių visuomenės, kuriai, kaip Krėvės laiškuose nekartą nusiskundė, terūpėjęs doleris, o aukštesnės lietuvių kultūros interesai, tokie svarbūs Krėvei, buvo svetimi. [12] – apibendrintai rašo Vincas Maciūnas. Ėmė susirašinėti su anksčiau atvykusiais Amerikon Jonu  Aisčiu ir Antanu Vaičiulaičiu, svarstė apie lietuvių žurnalo leidybą ir buvo patenkintas Amerikos Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimu ir jos pirmininku J. Aisčiu. Susirašinėjo su Mykolu Biržiška, savo artimo bičiulio Balio Sruogos žmona V. Sruogiene, karo pabėgėlių stovyklos gyventojais mokytoju Juozu Senkum ir Česlovu Grincevičium. Jo laiškuose atsispindi gyvi karo pabėgėlių patirti vargai, aštrus prarastos tėvynės ilgesys ir raminančios viltys per kitas Kalėdas ir N aujuosius Metus švęsti jau Lietuvoje, o politiniu žvilgsniu vertina susidariusį neaiškumą, kad „be karo laisvos tėvynės nepamatysime, nes taikios derybos, kas jas bevestų, mums nieko gero nežada. Gražinti mums Tėvynę ir laisvę galės tik tas pats „bernelis artojėlis“, o be jo mes diplomatams būtume vien mainų bei kitokių machinacijų objektu“ –  1948.08.18 Krėvė rašo M. Biržiškai. Dirbdamas universitete Krėvė stengėsi siuntiniais padėti tėvynainiams Lietuvoje ir buvusiems karo pabėgėlių stovyklos gyventojams.

1948.09.16 Krėvė laiške J. Senkui rašo: […] išsiunčiau Jums du paketukus. Manau, kad juos greitai gausite. Sekantį mėnesį pasiųsiu ir p. Grincevičiui. […] Aš iš savo uždarbio nusistatęs kas mėnesį siųsti po tris siuntinius trims asmenims, o tokių, kuriems norisi pasiųsti turiu labai daug, buvusių profesorių, literatų draugų, ir džiaugiuosi, kad nors retkarčiais galiu vienam kitam padėti. Mes visi čion atvykę iš Europos buvę dipukai, kaip juos čia vadina, stengiamės padėti. [13]

1948 m. balandžio 2 d. laiške Jonui Aisčiui Krėvė rašė : Gavau SDPS biuletenį, kuriame radau tokias žineles: liečia jos mane: Krėvė-Mickevičius jau iškeiktas, jo raštai išimami iš apyvartos. Boruta, Jakubėnas jau nuteisti 6-7 metams kalėjimo, o Balys Sruoga laikraščiuose turėjo apgailestauti savo… beidėjiškumą ir pasižadėti ateityje rašyti tik  tarybinėmis temomis.

Vinco Krėvės kelias… Amerikon! |  | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Vinco Krėvės kelias… Amerikon! | | V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotr.

Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė „liaudies priešu“, o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas […] [14] – su sarkazmu užbaigia laišką Krėvė.

O 1948 m. balandžio 15 d. laiške Vandai Sruogienei rašo apie savo liūdną nuotaiką bei kaip sovietų Lietuva atsikrato Vinco Krėvės: […] Gyvename viltimi, kad gal anksčiau ar vėliau įvyks kažkas, kas leis mums grįžti į seną tėvynę – taip nesinorėtų čia baigti savo dienas, o ne ten, kur tėvų kaulai ilsisi. Šiomis dienomis tai gal mūsų vienintelė svajonė. […] Prof. Skardžius man rašė apie laišką, kurį gavo nuo Antano Venclovos. Man čia siunčia kažkokį biuletenį, kur suradau tokį posakį. […] „Vincas Krėvė iškeiktas ir jo visi raštai išimti iš apyvartos“. Skaičiau Korsako apžvalginę kalbą, pasakytą 400 metų lietuviškos knygos paminėjimo proga. Ten irgi savo pavardės neužtikau. […] Taigi esu Tarybinei Lietuvai miręs. Visgi tikiuosi, kad nesu miręs, ar geriau pasakius – kaip ir nebuvęs, tikrai Lietuvai, lietuviškai Lietuvai. […] [15]

Krėvė  šiek tiek atsiplėšdamas nuo darbo universitete griebdavosi literatūrinės kūrybos. Ypač jam godojosi užbaigti filosofinę apysaką pagal biblijinius siužetus „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurios pirmoji dalis 1949 m. buvo išspausdinta Vokietijoje, o antroji dalis parengta spaudai. Trečioji dalis taip ir nesuspėta parašyti, jos liko tik atskiri fragmentai. Šį veikalą Krėvė sumanė dar studijuodamas Kijevo universitete. Ir štai 1948.X.22 laiške V. Sruogienei rašo: Kodėl aš taip ilgai tylėjau, noriu pasiaiškinti, nes būtų man labai skaudu, jei pamanytumėt, kad aš imu Jus užmiršti. Vasarą pagavo tokia darbo nuotaika, kad viską užmiršau, sėdėjau ir dirbau. Ir šiandien Jums rašau todėl,kad vakar užbaigiau galutinai savo kūrinį („Dangaus ir žemės sūnūs“ – V. T.), ir šiandien jaučiuosi, kaip naujai pasaulį išvydęs, šį amerikonišką, nes visą laiką buvau paskendęs visai kitame pasaulyje, lyg šio visai nebuvo. Nuotaika šiandien pas mane tokia, lyg esu grįžęs iš tolimos kelionės ir vis dar negaliu apsiprasti su gyvais žmonėmis. […] [16]

1948.XI.3. laiške A. Vaičiulaičiui Krėvė su sarkazmu rašo:  […] Mokinuosi anglų kalbos ir pykstu: kokiam velniui mokinuosi? Ar kad su šventu Petru kalbėtis pas dangaus vartus? Juk jei ten pateksiu, manau su juo ir lietuviškai galėsiu susikalbėti.“ O 1948.XI.26 laiške J. Aisčiui  džiaugiasi, kad Vokietijoje atspausdinti Krėvės „Raganius“ ir „Šiaudinėj pastogėj“ ir rašo: „[..] Už „Dainavos šalies padavimus“ honorarą aš išdalinau D. P. (Dipukų stovyklos – V. T.) reikalams ir buvau nusistatęs tą pat padaryti ir su honoraru už šias dvi knygas. […] [17]

Amerikos lietuvių skatinamas Krėvė rašė atsiminimus apie 1940 m sovietų okupaciją ir Lietuvos aneksiją, spausdinamus įvairiuose lietuvių periodiniuose leidiniuose bendru pavadinimu „Bolševikų invazija  ir Liaudies Vyriausybė“.

Amerikoje Vincas Krėvė sukūrė paskutinį savo kūrinį istorinio-politinio turinio apysaką „Pagunda“, kuri buvo atspausdinta 1950 m. Čikagos „Naujienose“ Vinco Baltaūsio slapyvardžiu. Manytina, kad šiuo slapyvardžiu rašytojas norėjo apsaugoti savo asmenybę nuo SSRS slaptųjų tarnybų agentų, nes apysakoje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta ir išleista anglų kalba Niujorke. [18] Tikėtina, kad jau tada eiliniams amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų (bolševikų) taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.  Krėvė prisimindamas savo rezultatyvią, drąsią veiklą 1922-24 m. jam būnant Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, 1952 m. parašė atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kurie dėl slaptų žinių gausos buvo išspausdinti Lietuvoje tik 1992 m. ir tai atsiklausiant ambasadoriaus Vašingtone Povilo Žadeikio. Šie atsiminimai buvo patalpinti kartu su apysaka „Pagunda“ ir išspausdinti V. Krėvės memorialinio muziejaus Vilniuje rūpesčiu  pakartotinai 2013 m., o ši apysaka į Lietuvą keliavo apie 70 metų.

Buvusių trečiafrontininkų veiksmai Amerikoje

Kodėl Amerikos lietuvių organizacijos, ypač radikalios kraštutinės dešiniosios arba buvusios kraštutinės kairiosios, Krėvės atžvilgiu buvo nepalankiai nusiteikusios? Neigiama nuomonė apie Krėvę susidarė dėl Bronio Railos Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė“ atspausdintame straipsnyje „V. Krėvės tragedija. Lietuviškas Lavalis ar bolševikų mauras?“[19], jis pavadino Krėvę kolaborantu.

Čia verta pažvelgti į Railos [20] asmenybę bei jaunystės ir studijų laikus Lietuvoje: 1927/1928 mokslo metais Bronys Raila priklausė universiteto komunistų kuopelei, kuriai vadovavo Eugenijus Meškauskas. Pavasariop jo ambicijos ūgtelėjo. Raila Lietuvos komunistų Centro komitetui parašė prašymą, kad jam suteiktų  kokią atsakingesnę vietą prie raikomo arba prie Centro. Prašymas buvo apsvarstytas ir kol kas paliktas be pasekmių. Kaune Bronys Raila įsijungė į Literatų būrelio veiklą VDU Humanitariniame fakultete, kurio dekanu iki 1937 m. dirbo prof. Vincas Krėvė, ir susidraugavo su Antanu Venclova. Abu jie išsiskirdavo savo arogantiška laikysena, ir ekspresionistinėmis, gana trankiomis ir nelabai dar savarankiškomis eilėmis. Railą su Venclova vienijo polinkis į bohemišką gyvenseną. Anuomet Venclova judėjo link realizmo, Raila gi buvo aršus avangardistinės stilistikos gynėjas. Jis spausdinosi „Socialdemokrate“, „Aušrinėje“, „Žaizdre“, „Kultūroje“, „Naujajame žodyje“ ir vertė grožinius kūrinius iš vokiečių kalbos, net suspėjo paskelbti vieną eilėraštį paskutiniame žurnalo „Keturi vėjai“ numeryje ir to pakako, jog žengtų į Humanitarinio fakulteto poetų Olimpą. „Progresyvioji“ tematika Railos poezijoje ir prozoje maišėsi su, anot, juo nusiviliančiu Kostu Korsaku, „miesčioniškumu prišvinkusiais dalykais.“

Atsiminimuose „Vyriausybės sudarymas“ publikuotuose 1950 m. žurnale “Nemunas“ (JAV) [21] Krėvė neigiamai nušvietė prezidento Antano Smetonos 1938-1940 metų valdymą. Raila tuo pasipiktino, nors turėjo žinoti, kad paskutiniuoju autoritariniu prezidento ir tautininkų valdymu buvo nepatenkinti ir krikščionys demokratai, ir liaudininkai, o tauta buvo nusivylusi Lenkijos ultimatumo priėmimu ir kitkuo. Ar ne dėl to 1941 m. birželio 23 d. Laikinoji Lietuvos vyriausybė visiškai atsiribojo nuo Smetonos valdymo principų ir jo valdininkų.

Dėl Krėvės atsiminimų paskelbimo susipyko „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Liudas Dovydėnas su redakcijos nariais, radikaliais tautininkais Vincu Rasteniu ir Broniu Raila. Plačiau aptarkime, kas jiedu tokie. 1940-aisiais, jau po sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos Raila (1940 m. birželio 21 d. jis slapta paspruko į Vokietiją) sukūrė keturis eilėraščius: „Išsilaisvinimas“, „Dėkui tau, raudonarmieti“, „Tautų brolybė“, ir „Niekuomet nebesugrįš“, kurie buvo persmelkti aiškia simpatija Sovietų okupantui, tačiau nebuvo atspausdinti. Ypač „pavaizdus“ ketureilis: „Dėkui tau, raudonarmieti, mūs kraštan kad atvykai, kad nuskriaustąjį valstietį iš vargų išvadavai“, čia, Amerikoje jo sielos neramino, kaip ir puolimas minėtame straipsnyje prieš Vincą Krėvę. Regis, Raila tikėjosi, atsidūręs Amerikoje ir aršiai puldamas Krėvę, pateisinti savo ideologinius paklydimus. O Vincas Rastenis, kuris 1940 m. lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime NKVD buvo užverbuotas informatoriumi [22] ir vėl gražintas veikti į Kauną, o slaptai atsidūręs JAV ir toliau tęsė savo pragaištingą veiklą skaldydamas lietuvių vieningumą.  Amerikoje po karo ypač plačiai veikė sovietų agentai, o ką jau kalbėti apie Amerikos lietuvių organizacijas! Ten jie veikė ypač aktyviai: kiršino per spaudą, skleidė gandus ir tokiu būdu jas skaldė.

Liudas Dovydėnas, buvęs vadinamojo Liaudies seimo narys, gynė  Krėvės atsiminimų objektyvumą ir turėjo tam pagrindą, nes dalyvavo tuose įvykiuose, o V. Rastenis, kaip tautininkas ir buvęs opozicijoje Krėvei, piktinosi, kad atsiminimai būdami „nuostabiai klaidingi“ buvo paskelbti „Nemune“, o jam,  NKVD informatoriui, tiesa buvo nepriimtina.

Stebina kitkas – dabartinis lietuvių istorikas Mindaugas Tamošaitis straipsnyje „Apie V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos vertinimą JAV lietuvių spaudoje 1945-1954 m.“[23], vienpusiškai aprašinėdamas JAV lietuvių spaudos polemiką ir remdamasis NKVD agentu V. Rasteniu bei komunistuojančiu B. Raila, siekė sumenkinti Krėvės atsiminimų autentiškumą ir teisingumą, tačiau visa tai tik autoriaus, nutolę nuo istorinės tiesos, interpretacijos. Tamošaitis cituoja kontraversišką žurnalistą B. Railą, anksčiau buvusį komunistą, trečiafrontininką, kultūrbolševizmo skleidėją, o vėliau perėjusį pas tautininkus, tačiau mes žinome, kad jis buvo priešininkas Krėvei dar Lietuvoje, kai tarp jų vyko diskusija dėl žurnalo „Literatūra“ arba kai tik-ką atvykęs į JAV, 1945 m. Raila paskelbė minėtą straipsnį „V. Krėvės tragedija. Lietuviškas Lavalis ar bolševikų mauras?“, kaip matome, jo nuomonė, 1950 m. išspausdinus Krėvės atsiminimus, dar buvo nepasikeitusi. Tenka pastebėti, kad Raila dėl šio straipsnio vėliau rašytojo atsiprašė, beje, kaip ir dėl polemikos apie žurnalą „Literatūra“. 1963 m. vasario 27 d. straipsnyje „Dirigentai ir iškamšos“ Raila prisipažino klydęs, priskirdamas „Literatūros“ žurnalo leidybą ir redagavimą Krėvei. Štai Railos žodžiai: Šio žurnalo leidėjas buvo profesorių draugija „Universitas“, o rašydamas tada dar nežinojau, kad iš  tikrųjų žurnalą  paeiliui redagavo Korsakas ir Cvirka. [24]

Anuomet komunistai buvo tapę melagingos propagandos meistrais, todėl savo ideologiją pridengdavo prie savo spaudos pritraukdami įžymiuosius autoritetus, taip darė ir su „Literatūros“ žurnalu – jame bendradarbiavo ne tik VDU prof. V. Krėvė, bet ir prof. B. Sruoga, doc. P. Augustaitis. Juolab, kad Stalino citadelės liaupsės prasidėjo dar 1934 m. V. Europoje, o su žurnalu „Literatūra“ bendradarbiavo tokie Vakarų komunistuojantys autoritetai, kaip Romenas Rolanas (Romaine Rolland), Lionas Feuchtvangeris.

Istoriko Tamošaičio straipsnis „Kultūros baruose“, paremtas Krėvei išimtinai priešiškos  spaudos, jo oponentų (gal net bolševikų agentų užsakomaisiais), netgi tarnavusių sovietų slaptosioms tarnyboms, straipsniais, panašus į kryptingą propagandinį rašinį. Tačiau kyla klausimas, kam, praėjus 50 metų, viso to reikia ir kodėl istorikas M. Tamošaitis skleidžia labai jau šališkas žinias apie Krėvę?

Juk Amerikoje buvo ir kitokios spaudos, daugybė žmonių visai kitaip vertino Krėvės buvimą vadinamojoje Liaudies vyriausybėje. Štai Mykolas Biržiška 1952 m. lapkričio 13 d. rašė Krėvei: „Tamsta ne tik kaipo grožinis, literatūrinis kūrėjas mūsų istorijoje turi aiškią kortą […], bet ir kaipo lietuvis visuomenininkas gali pakelta galva jon įžengti. Aš žinau, kokius priekaištus tuo atžvilgiu Tamistai darė, daro ir darys […]. Politikų teisimai ir sprendimai – tai viena, o Tamsta dėl būsimojo istorinio tautos Tamstai verdikto gali būti ramus. Aš gerai atsimenu ir niekados nepamiršiu, kai gerokai po Tamstos ministeriavimo – po visų visuomenėje kalbų, gandų ir jaudinimosi – universitetinio jaunimo, to karščiausio, atviriausio ir smarkiausio Tautos dalinio, Tamsta buvai karštai sutiktas – jis Tamstą suprato geriau (gryniau, švariau ar kaip čia dar pasakius) už mūsų politikus, o jei blozneliai suprato, neblozneliškoji Tautos istorija irgi supras ir nulenks prieš Tamstą galvą.“ [25]

Vienas anų laikų liudininkas taip prisiminė Vilniaus studentų Krėvei pareikštą meilę ir pagarbą: „Pagaliau Krėvės vardą Vilniaus un-to studentai ims minėti su didele pagarba, jį patį laikys drąsumo pavyzdžiu. Šito Krėvė susilauks po to, kai jau 1940 m. vėlybą rudenį vieno mitingo metu universiteto salėje jis kalbės studentams apie reikalą kurti savitą socializmą, bet ne skolintą perdirbinėti ar aklai kopijuoti. Ir užbaigė jis šią kalbą ne įprastiniu pagarbinimu „tegyvuoja partijq, tegyvuoja draugas ir mokytojas Stalinas“, o šūkiu – „tegyvuoja studentija“. Tai buvo negirdėtas akibrokštas čia pat sėdintiems partijos (bolševikų-komunistų – V. T.) pareigūnams, tai buvo jų akimis – kontrevoliucija. Nesulaikomas audringas plojimas tęsėsi kelias minutes. Studentai pajuto, jog Krėvė su jais ir su visais tauriausiais lietuviais.“ [26]

Filadelfijoje minint Vinco Krėvės gimties 70-ąsias metines, laišku rašytoją sveikino Lietuvos pasiuntinys JAV, ministeris Povilas Žadeikis ir kitos JAV Lietuvių organizacijos. Atsidėkodamas už sveikinimus Krėvė 1952 m. spalio mėn. laiške ambasadoriui rašė:

Dėkoju už sveikinimus. […] Tamstos, ponas Ministeri, pareikštas priekaištas, kad aš ‘buvau įveltas į mūsų raudonųjų kaimynų agresiją prieš Lietuvą“ yra nepadorus ir neatitinka tikrenybei: aš nebuvau „įveltas“, bet pačių Lietuvių patriotų įprašytas, priverstas, kaip ir ponas Ernestas Galvanauskas, pasiimti tas sunkias ir pavojingas pareigas, kad gelbėtume padėtį, kuri susidarė po to, kai buvę tautos vadai ir vadukai, vos pavojaus šmėklai švystelėjus, visi išsilakstė užsienin, pasislėpė, kur kuris galėjo, palikę tautą, kariuomenę ir visa kraštą be vyriausybės, be vadovybės, be politinių organizacijų ir net be informacijos, kas atsitiko ir kodėl taip atsitiko. Buvome verčiami pasiimti tas kraštui vadovavimo sunkias ir tuo metu pavojingas pareigas, kad gelbėtume, kas galima ir, kaip ne vienam lietuviui atrodė, dar įmanoma išgelbėti. Tamista, ponas Ministeri, lengvai galėjote sužinoti ne iš (tų bailių) partinių fanatikų, bet iš žmonių, kurie tuo metu gyveno Lietuvoje, iš Užsienio ministerijos bendradarbių, kokiomis sąlygomis teko tada dirbti ir kovoti su okupantu už Lietuvos reikalus, rizikuojant ne tik savo laisve, bet ir gyvybe. […] [27]

Krėvė likus dviem dienoms iki jo mirties pasakojo Vytautui Mykolaičiui: […] buvau iškviestas pas p. Merkį (anuomet l. e. p. Prezidentą – V. T.) į prezidentūrą. Jis primygtinai spyrė mane sutikti eiti (vad. liaudies vyriausybėn). Tarp kita ko jis pridūrė: „ar būsią geriau, jei ton vieton atsisės komunistas, kuriam Lietuvos reikalai nerūpi“. […] Nuvykau pas St. Šilingą. Šis nedvejodamas man pasakė: „Turi sutikti“. Vėliau kreipiausi į L. Bistrą, dr. K. Grinių. Ir čia tas pat: – sutik. [28]

Aukčiausias įvertinimas Amerikoje

1952 m. vasarą Krėvė persikėlė į Filadelfijos netolimą priemiestį Marpl Town-ship, kuriame žentas Vytautas ir duktė Aldona Mošinskai įsigijo namus. 1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje  iškilmingai buvo švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto filologijos Garbės daktaro, Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės 70-čio jubiliejus. Rašytoją sveikino universiteto profesoriai, Amerikos lietuvių organizacijos, profesoriai iš Vokietijos ir Italijos. Italijos mokslinis leidinys „Studi baltici a cura di Giacomo Devoto“ (Accademija Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“) Vinco Krėvės jubiliejui pašventė visą numerį. 

Vykstant iškilmingam minėjimui prof. Alfredas Sennas iš tribūnos pranešė, kad Pensilvanijos universitetas esąs sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai. Jis ragino lietuvių organizacijas, apie rašytoją parašyti monografiją  ir svarbiausius jo kūrinius išversti į anglų ir prancūzų kalbas. Tačiau neprabėgus ir dvejiems metams Vincas Krėvė 1954 m. liepos 7 d. krešuliui sužalojus aortą staiga mirė. Buvo palaidotas Filadelfijos kapinėse ir ant kapo pastatytas monumentalus paminklas (nuotrauka Nr.2). Rašytojo, prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir žmonos Onos Marijos palaikai pelenų pavidale, kaip jis ir pageidavo laiškuose iš Amerikos, 1992 m. dukters Aldonos Mošinkienės buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti jo gimtinėje Subartonių kaimo kapinėse.

Prof. Alfredas Sennas kalbėdamas Krėvės mirties metinių minėjime pabrėžė, jog Krėvė įnešė daug naujo Pensilvanijos universitete, jam vadovaujant keletas studentų parašė disertacijas ir jie užėmė garbingas vietas. Universitetas tapo Krėvės skolininku, jis pateisino mūsų viltis ir dabar didžiuojasi, kad čia darbavosi Vincas Krėvė. Dar kai Krėvė buvo gyvas 1952 m. A. Sennas veikė pristatydamas jo literatūrinę kūrybą Nobelio premijų komitetui, tačiau nepraėjus dvejiems metams „Krėvė atsisveikino su mumis“[29] – baigė savo kalbą prof. Alfredas Sennas.

Verta užbaigti šį straipsnį prof. Alfredo Senno paskaitos ištrauka, skaitytos 1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV):

„Manau, jog Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Jo pagrindiniais varžovais dėl šio titulo galima įvardinti Donelaitį ir Maironį. Vis dėlto Donelaitį reikia atmesti dėl originalumo stokos. Jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, jog Donelaitis rašė vokiečių poeziją lietuviškais žodžiais, praturtindamas kūrinius savo realizmu, kas skyrėsi nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis buvo didis poetas, tačiau Krėvė dar iškilesnis. Net Maironis nusileidžia Krėvei, nors Maironis, be abejo, yra originalus pagal poemų turinį, tačiau ne pagal formą (…) Kita vertus, Krėvė sėkmingai kūrė bent dviejų žanrų – apsakymų ir dramų kūrinius; jo stilių imitavo ir kiti rašytojai. Net jei Krėvė būtų rašęs tik realistines dramas ir apsakymus, jis būtų vertas didžiausios garbės ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Tačiau lietuviai jį pamilo daugiau dėl romantinių kūrinių (…).“ [30]

Galima daryti išvadą, kad anuomet kitos kultūros intelektualai labai aukštai vertino Vinco Krėvės literatūrinę kūrybą, jo akademinį darbą Pensilvanijos universitete. Beje, Amerikos lietuviai tęsdami šį vertinimą šiemet išvertė į anglų kalbą ir išleido Vinco Krėvės apysaką, orientalistinę parabolę „Pratjekbuda: Šv. Gango vilnių pasaka“ su keturiomis jo Rytų pasakomis (vertė Rimas Černius, iliustravo vilnietė Agnė Juškaitė) [31]. Taigi, Vincas Krėvė vėl išplaukė į pasaulinius vandenis ir tai atsitiko tik po 100 metų, kai pirmą kartą (1913) Vilniuje buvo atspausdinta „Pratjekabuda“ – pirmasis budizmo ir induizmo filosofijos įtakoje sukurtas meninis kūrinys Europoje.


[1] Vytautas Mykolaitis, „Fragmentai iš mano pašnekesių su Vincu Krėve“, Aidai, JAV,1957.

[2] Visi Krėvės laiškai iš Vytautas Mykolaitis, „Fragmentai iš mano pašnekesių su Vincu Krėve“, Aidai“, JAV, 1957.

[3] Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje I, „Metmenys“,  Nr. 38, JAV, 1979.

[4] Lietuvos centrinis valstybės archyvas, kopija esanti V. Krėvės muziejuje, 2017-09-20

[5] „Į laisvę“, 1942.08.31, Nr. 202, p. 3-4

[6] Pijus Brazauskas, Kunigo atsiminimai apie Vincą Krėvę, „Draugas“, Nr. 146 (25), 1979-06-23, JAV.

[7] Ten pat.

[8] Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje I, „Metmenys“, Nr. 38, 1979, JAV.

[9] Alfredas Sennas, Kalba pasakyta minint V. Krėvės mirties metines, 1955, kasetė ir CD, esantys V. Krėvės muziejuje

[10] Ten pat.

[11] A. E. Senn, Vincas Kreve‘s Journey America, Journal of Baltic Studies, 1976, Nr. 3, p. 255

[12] Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje I, „Metmenys“, Nr.38, 1979, JAV.

[13] Ten pat.

[14] Ten pat.

[15] Ten pat.

[16] Ten pat.

[17] Ten pat.

[18] Vincas Krėvė, The Temptation, Manyland Books, INC, 1965, Translated by Raphael Sealey.

[19] „Vienybė“, 1945.12.28 p. 5, JAV.

[20] Ši pastraipa pagal Kęstučio Raškausko tyrimus, „Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927-1935)“, p. 79, VDU leidykla, 2013-12-12, Kaunas

[21] „Nemunas“, 1950, Nr.3-4, p. 10-18, Čikaga.

[22] Lietuvos ypatingasis archyvas, byla Nr.31729/3.

[23] Kultūros barai, 2002, Nr. 10.

[24] Br. Raila. Versmės ir verpetai, Bostonas, 1970, p. 153.

[25] Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje, „Metmenys“, Nr. 39, 1980

[26] J. Kuras, „Azijai Lietuvą užplūdus“, „Draugas“, Nr. 129, 1955.VI.3

[27] Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje, „Metmenys“, Nr. 39, 1980

[28] Vytautas Mykolaitis, „Fragmentai iš mano pašnekesių su Vincu Krėve“, Aidai, Nr. 9, p. 425-426, 1957.

[29] Alfredas Sennas, Kalba pasakyta minint V. Krėvės mirties metines, 1955, kasetė ir CD, esantys V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje Vilniuje.

[30] A.Senn, „Worlds Literatūres“, Pittsburgh University Press, 1956, p. 170-184 (vertė Dovilė Šimėnaitė)

[31] Vincas Krėvė, „Tales from the East“, IBJ Book Publishing, 2018, Indianapolis, USA, www.ibjbp.com

Straipsnis buvo skelbtas žurnale „Kultūros barai“ (pavadinimas pakeistas autoriaus)

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *