Robertas Heinleinas apie vaikų auklėjimą ir pilietybę (8)

Robertas Heinleinas | listal.com nuotr.

Robertas Heinleinas | listal.com nuotr.

Amerikiečių mokslinės fantastikos garsenybė Robertas Heinleinas (Robert A. Heinlein) 1959 m. yra išleidęs knygą „Žvaigždėlaivių kariai“ (Starship Troopers), kurioje vaizduoja tolimos ateities žvaigždėlaivių kariuomenę, jos kasdienybę ir kovas už Žemę, žmonijos namus.

Knygoje esama atkarpos, kurioje pagrindinis herojus, Žemės planetos pajėgų eilinis, pasakoja apie mirties bausmę, įvykdytą dezertyrui Dilindžeriui, žiauriai nužudžiusiam mažą mergaitę.

Ir ta dingstimi herojaus prisimenamo mokyklos mokytojo pulkininko Diubua lūpomis autorius pasisako apie bausmės sampratą bei tikrąją paskirtį, apie kūno bausmių taikymą vaikams ir t. t.

Be kita ko, Jungtines Amerikos Valstijas sakoma XX a. pabaigoje žlugus kaip tik dėl ydingos bausmių politikos.

Žinoma, kalbėdamas įsivaizduojamo herojaus, juolab kareivio, lūpomis apie įsivaizduojamą tikrovę, rašytojas įgyja laisvę leistis į kraštutinumus. Kai kurios fantasto politinės pranašystės (pavyzdžiui, Amerikos ir Didžiosios Britanijos sąjunga su Rusija) prašovė pro šalį, bent kol kas.

Vis dėlto ištraukoje išsakytą požiūrį tebėra verta turėti omenyje – mažų mažiausiai kaip „antrąjį lazdos galą“, kurį turi kiekviena „lazda“, – ir šiomis dienomis. Gal net ypač šiomis dienomis.

Ištrauka iš: Robert A. Heinlein. Erdvėlaivių kariai. Vertimas į lietuvių kalbą Raimondo Kaščiaus. Vilnius: Bonus animus, 2009, p. 106–114.

…jei Dilindžeris suvokė, ką daro (o tai atrodo neįtikėtina), tai turėjo suprasti, kas jam už tai bus… tik gaila, kad kankinos kur kas mažiau nei mažoji Barbara Ana, iš esmės visai nesikankino.

Bet tarkim, – ir tai labiau panašu į tiesą – kad jis buvo beprotis ir nesuprato, ką daro. Kaip tada?

Ką gi, pasiutusius šunis šaudo, ar ne?
Taip, bet beprotystė – liga…

Čia mačiau tik dvi išeitis. Jei jis neišgydomas, jam, jo paties labui ir aplinkinių saugumui, geriausia būtų numirti, arba jį būtina išgydyti. Ir tokiu atveju (man taip atrodė) jis būtų išgydytas tiek, kad būtų tapęs priimtinu visuomenei… jis būtų supratęs, ką pridirbo sirgdamas, ir kas jam būtų belikę, jei ne savižudybė? Kaip jis būtų galėjęs su tuo gyventi?
O jei jis pabėgtų prieš pasveikdamas ir vėl ką nors užmuštų? Ir dar ką nors? Ir kaip tai reiktų paaiškinti vaikus praradusiems tėvams? Turint omeny jo istoriją?

Temačiau vieną atsakymą.

Aš atsiminiau diskusiją per istorijos ir moralės filosofijos pamoką. Misteris Diubua pasakojo apie neramumus, atvedusius prie Šiaurės Amerikos respublikos žlugimo XX amžiaus pabaigoje. Jo žodžiais, tuo metu, prieš viskam subyrant, tokie nusikaltimai, kokį įvykdė Dilindžeris, buvo įprastas dalykas, kaip ir šunų kautynės. Teroras viešpatavo ne tik Šiaurės Amerikoje – jis buvo įprastas dalykas Rusijoje, Britų salose ir kitose šalyse. Tačiau viršūnę pasiekė Šiaurės Amerikoje prieš pat viskam nueinant šuniui po uodega.

– Įstatymui paklūstantys žmonės, – aiškino Diubua, – nedrįsdavo naktimis eiti į viešuosius parkus. Toks sumanymas buvo susijęs su rizika būti užpultam gaujos vaikėzų, apsiginklavusių grandinėm, peiliais, savo gamybos patrankom, buožėm… pavojumi, kad tave mažų mažiausiai sumuš, ko gero, apiplėš, sunkiai sužalos, o gal ir užmuš. Tai tęsėsi metų metus, iki pat rusų-anglų-amerikiečių sąjungos karo su Kinijos hegemonija. Žmogžudystės, narkomanija, vagystės, antpuoliai ir vandalizmas buvo kasdienis dalykas. Ir ne tik miestų parkuose, tai nutikdavo ir gatvėse vidury dienos, mokyklų teritorijose, net pačiose mokyklose. Bet parkai pelnė liūdną pavojingiausių miesto vietų šlovę, ir padorūs žmonės naktį laikės kuo toliau nuo jų.

Aš pamėginau įsivaizduoti, kad tokie dalykai būtų nutikę mūsų mokykloje, bet neįstengiau. Ar parke. Parkas skirtas linksmybėms, o ne žalojimui. Ir tuo labiau – ne žmogžudystėms…

– Misteri Diubua, o argi tada nebuvo policijos? Arba teismų?

– Policininkų tada buvo daug daugiau nei dabar. Ir teismų. Ir visi jie buvo apsivertę darbais.

– Tada nesuprantu.

Jei koks berniūkštis mūsų mieste būtų iškrėtęs nors dalelę to, apie ką kalbėjo misteris Diubua… na, tai jis ir jo tėvai būtų viešai nuplakti. Bet nieko panašaus tiesiog nenutikdavo.

– Paaiškink, ką reiškia „mažametis nusikaltėlis“, – liepė misteris Diubua.

– E-e… tai toks vaikas… vienas tų, kurie muša žmones.

– Neteisingai.

– A… kodėl? Vadovėlyje parašyta…

– Persiprašau. Taip, vadovėlyje taip parašyta. Bet jei uodegą pavadinsi koja, vaikščiodamas negalėsi ja naudotis. „Mažamečio nusikaltėlio“ sąvokoje glūdi vidinis prieštaravimas, jis leidžia suprasti, jog vaikas turi problemų ir negali pats jų išspręsti. Tu turėjai šuniuką?

– Taip, sere.

– Tu įleisdavai jį į namus?

– E-e… taip, sere. Kartais.

Prieš atsakydamas susvyravau, atsiminęs mamos taisyklę, kad šuo turi gyventi kieme.

– Štai kaip. Tu pykdavai, kai šuniukas suklysdavo?

– Ką? Kodėl, sere, jis juk šuniukas, nesuprato, ką darė.

– Ir ką darydavai?

– Na, laikydavau jį, badydavau nosį į balutę, mušdavau.

– Bet žodžių jis nesuprasdavo?

– Ne, užtat suprasdavo, kad pykstu ant jo.

– Bet juk tu ką tik sakei, jog nepykdavai ant jo.

Misteris Diubua pasižymėjo erzinančiu talentu supainioti žmones.

– Ne, bet aš priversdavau šuniuką manyti, kad pykstu. Juk jam reikėjo mokytis, ar ne?

– Sutinku. Bet kaip tu, paaiškinęs šuniukui, jo buvai juo nepatenkintas, galėjai žiauriai su juo elgtis ir jį mušti? Sakai, kad vargšas šuniukas nežinojo, jog elgiasi blogai. O tu suteikdavai jam skausmą. Pasiteisink! O gal tu sadistas?

Aš visai nenutuokiau, kas per daiktas tas sadistas, užtat nusimaniau apie šunis.

– Misteri Diubua, bet kitaip negalima. keiki šuniuką, kad jis suprastų, jog prisidirbo, baksnoji nosį, kad suvoktų, ką pridirbo, o lupi, kad daugiau nepalikinėtų balučių – ir turi teisę vėl tai daryti! Kokia prasmė jį vėliau bausti, jis tik suglums ir nieko nesupras. O taip, jei neužteks vieno karto, galima jį pasekti, sučiupti nusikaltimo vietoje ir dar stipriau prilupti. Jis greitai mokosi. O tik barti – tuščias laiko gaišimas ir jėgų švaistymas, – aš pagalvojau ir pridūriau: – Atrodo, jūs niekada neturėjot šuniuko.

– Daugybę. Dabar auginu skaliką – tavo metodais. Bet grįžkim prie mūsų mažamečių nusikaltėlių. Žiauriausi iš jų buvo šiek tiek jaunesni už jus… o nusikaltėlių karjerą dažnai pradėdavo dar anksčiau. Ir dabar atsiminkim šuniuką. Tuos vaikus dažnai sučiupdavo, policija juos kasdien gaudydavo. Ar juos bardavo? Taip, ir dažnai žiauriai. Baksnojo nosis? Retai. Naujienose ir oficialiuose pranešimuose jų pavardžių neminėdavo, kol jiems nesueidavo aštuoniolika metų. Juos lupo? Aišku, kad ne! Kai kurių iš jų nemušė net ansktyvoje vaikystėje, visas pasaulis manė, jog skausmą suteikianti bausmė padaro nepataisomą žalą.
(Aš pagalvojau, kad mano tėvas, ko gero, niekada negirdėjo šios teorijos.)

– Įstatymas draudė kūno bausmes mokykloje, – tęsė jis. – Nuplakimą kaip bausmę skirdavo tik vienos mažos provincijos, Delavaro, teismai, ir tik už kai kuriuos pakartotinius nusikaltimus, be to, retai, nes nuplakimas laikytas „žiauria ir neįprasta bausme“, – misteris Diubua ėmė svarstyti balsu. – Nesuprantu, kas blogo „žiaurioje ir neįprastoje bausmėje“. Iš esmės teisėjas turi būti mielaširdingas, bet jo tikslas – priversti nusikaltėlį kentėti, nes kokia tada būtų bausmė: milijonai evoliucijos metų padarė skausmą pagrindiniu mechanizmu, perspėjančiu mus, kad kažkas gresia mūsų išgyvenimui. Tai kodėl visuomenė atsisako naudotis tokiu nuostabiu išlikimo mechanizmu?

Tiesa, tas laikmetis buvo perpildytas pseudomokslinėm ir pseudopsichologinėm nesąmonėm. Bausmė turi būti neįprasta, antraip tai nebus bausmė.

Jis bakstelėjo bige į kitą vaikinuką.

– Kas bus, jei šuniuką mušim kas valandą?

– N-na… gal jis išprotės?

– Gal. Ir tikrai nieko neišmoks. Kada paskutinį kartą šios mokyklos direktorius naudojo rykštes?

– Na, tiksliai neatsimenu. Gal prieš porą metų. Tas vaikas smogė…

– Nesvarbu. Gana seniai. Tai reiškia, jog tokia bausmė pakankamai neįprasta, kad pasitarnautų pamoka ateičiai. O dabar vėl grįžkim prie tų mažamečių nusikaltėlių – jų, ko gero, vaikystėje nemušė; nebaudė už jų nusikaltimus. Paprastai būdavo taip: už pirmą nusikaltimą – perspėjimas, dažnai net iki teismo neprieidavo. Po kelių perspėjimų – nubausdavo kalėjimu, bet bausmės vykdymą atidėdavo ir pienburnį paleisdavo lygtinai. Būdavo, kad paauglį suimdavo ir nuteisdavo kelis kartus, kol jį iš tikro nubausdavo, ir tik tada pasodindavo į kalėjimą, tai yra į tokią vietą, kur jis iš tokių pat galėdavo išmokti tik naujų nusikalstamų įgūdžių. Jei įkalinimo metu jis nepažeisdavo įstatymų, bausmės terminas būdavo sutrumpinamas arba jį net išleisdavo, kaip sakydavo tais laikais, „pasitikint garbės žodžiu“.

Ir taip toliau, metai po metų, o paauglys tuo metu vis dažniau peržengdavo įstatymą, vis žiauriau ir įmantriau, ir už tai sulaukdavo vis to paties reto, įprasto, nebaisaus įkalinimo. Ir staiga, po aštuonioliktojo gimtadienio, vadinamasis „mažametis nusikaltėlis“ tapdavo suaugusiu nusikaltėliu, ir būdavo, kad jau po savaitės atsidurdavo mirtininkų kameroje, kur laukdavo bausmės už nužudymą. Tu!

Jis vėl parodė į mane.

– Sakykim, tu tiesiog tik skaitydavai moralus šuniukui, niekad nebusdavai, leisdavai jam teršti namuose… ir tik retkarčiais išmesdavai už durų, bet veikiai įsileisdavai atgal, neperspėjęs, kad daugiau taip nebedarytų. Ir staiga vieną gražią dieną tu pamatai, kad šuniukas jau užaugo, bet vis tebeteršia… tada čiumpi šautuvą ir jį nudedi. Būk geras, pakomentuok.

– N-na… mano galva, tai kvailiausias būdas auklėti šuniuką, kokį tik girdėjau!

– Sutinku. Ir vaiką. Tad kas kaltas?

– N-na… ko gero, aš.

– Ir vėl sutinku. Bet tik be „ko gero“.

– Misteri Diubua, – kyštelėjo trigrašį viena mergiotė, – bet kodėl? Kodėl jie nedavė pylos mažiems vaikams, kai to reikėjo, ir kaip reikiant neįkrėsdavo suaugusiems, jei jie to būdavo verti, – tokios pamokos nepasimiršta. Aš turiu omeny tuos, kurie iš tikrųjų buvo blogi? Kodėl?

– Nežinau, – niūriai atsiliepė jis. – Galiu tik pasakyti, kad laiko patikrintas visuomeninių vertybių ir pagarbos įstatymui įskiepijimo galvose metodas nepatiko neraštingai pseudoprofesionalų klasei, kuri save vadino „socialiniais darbuotojais“, o kai kada „vaikų psichologais“. Matyt, šis metodas jiems atrodė pernelyg paprastas, juk, kaip ir auklėjant šuniuką, tereikia tik kantrybės ir tvirtybės. Kartais klausiu savęs, gal jiems kažkodėl reikėjo neramumų <…>

Tiems vaikams niekas neaiškino jų pareigų visuomenei jiems suprantama forma, tai yra padedant beržinei košei. Užtat visuomenė jiems be atvangos tauškė apie jų „teises“. Rezultatas nuspėjamas, nes gamtoje neegzistuoja jokios natūralios žmogaus teisės. <…>

Laisvė niekad nebuvo neatimama teisė, ją reguliariai tenka pirkti patriotų krauju arba ji visada išnyksta. Iš visų vadinamųjų žmogaus teisių laisvė pati brangiausia ir jos kaina niekada nesumažės. <…>

Misteris Diubua žvilgtelėjo į mane.

– Aš jau sakiau, kad pačiame termine „mažamečiai nusikaltėliai“ glūdi prieštaravimas. „Nusikaltėlis“ reiškia „nusikaltęs savo pareigai“. Bet pareiga yra suaugusiųjų sąvoka, mažamečiai tampa suaugusiais tada ir tik tada, kai perpranta pareigos sąvoką ir iškelia ją virš savo interesų.

Niekad nebuvo ir negali būti „mažamečių“ nusikaltėlių. Bet vienam mažamečiui įstatymo pažeidėjui tenka vienas ar daugiau suaugusių nusikaltėlių – žmonės, kurie ir subrendę arba nesupranta savo pareigų, arba ir žinodami, pažeidžia jas.

Tai ir buvo tas papuvęs stulpas, kuris išvirto ir palaidojo daugeliu aspektų nuostabią civilizaciją. Gatves užplūdusios mažamečių bukagalvių gaujos buvo rimtos ligos simptomai. Jos piliečiai (o tada piliečiais buvo visi) šlovino savo „teisių“ mitologiją… ir pamiršo pareigas. Jokia tauta negali taip išsilaikyti.

Rašytojas ką tik užsiminė apie tai, kad „senovėje“ piliečiais buvo visi. Mat jo vaizduojamoje tolimoje ateityje žmonės jau tvarkosi kitaip: tikru piliečiu gali būti ir teisę dalyvauti rinkimuose turi tik tas, kas savanoriškai tarnavo kariuomenėje. Savanoriškai todėl, kad privalomos tarnybos nėra – mat, tik savanoriškai stojęs tarnauti šalies gynybai žmogus pats už tėvynę pastato savo gyvybę ir tuo įrodo esąs vertas dalyvauti jos valdyme, taigi būti jos piliečiu. Negana to, rinkėjai dar turi mokėti ypatingą „rinkėjo mokestį“. Dėl to mums gal derėtų atsižvelgti dar į kelias trumpas Heinleino mintis (skliaustuose nurodomas minėtos knygos puslapis):

…pilietybė – vertingas dalykas, nes už ją reikia brangiai mokėti. (33)

Pilietybė – tai nuostata, proto būsena, emocinis nusiteikimas, kad visuma aukščiau nei dalis, ir ši dalis tusi santūriai didžiuotis, aukodamasi tam, kad visuma galėtų gyventi. (151)

…Piliečiai – ne kokia išrinktoji klasė, jie neturi kokių nors ypatingų galių, talentų arba pasirengimo jų švento uždavinio vykdymui. Tad koks skirtumas tarp mūsų rinkėjo ir ankstesnių tautų pilietinių teisių savininkų? Užteks spėlioti, aš jums paaiškinsiu akivaizdų dalyką: tai žmogus, kuris savanoriška ir sunkia tarnyba pademonstravo, kad visuomenės interesus iškelia aukščiau už asmeninius. Ir tai vienintelis praktiškas skirtumas. (169)

…valdžia ir atsakomybė turi būti lygios, arba prasidės išsilyginimo procesas, ir tai taip pat neišvengiama kaip elektros srovės atsiradimas dėl potencialų skirtumo. Suteikti valdžią žmogui be atsakomybės reiškia sėti audrą; pareikalauti iš žmogaus atsakomybės už tai, ko jis negali valdyti, reiškia veikti su aklu idiotiškumu.

Neribotos demokratijos buvo nestabilios dėl to, kad jų piliečiai nebuvo atsakingi už tą, kurį rinkdavo… išskyrus atsakomybę prieš tragišką istorijos logiką. Jie net nebuvo girdėję apie unikalų „rinkėjo mokestį“, kurį mes turim mokėti. Nė karto nebuvo pamėginta išsiaiškinti, ar rinkėjas turi prisiimti socialinę atsakomybę, prilygstančią jo neribotai, tikrąja to žodžio prasme, valdžiai. Jei jis balsuodavo už tai, kas būdavo neįmanoma, atsitikdavo nelaimė, ir atsakomybė nori nenori užgriūdavo jį, sunaikindama ir pilietį, ir niekuo neparemtą statinį.

Iš išorės mūsų sistema tik šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių, mes turim demokratiją, neapribotą nei tautiniu požiūriu, nei odos spalva, nei pasaulėžiūra, nei gimimu, nei turtu, nei lytim ar įsitikinimais, ir kiekvienas gali pasiekti valdžią per trumpą laiką ir be ypatingų pastangų – mūsų olose gyvenusiems protėviams maždaug tiek pat pastangų reikėjo įžiebti ugnį.

Ir tik nedidelis skirtumas užtikrina mūsų sistemos veiksnumą, nes ji sukonstruota atsižvelgiant į realius faktus. Kadangi rinkimų teisė yra aukščiausia žmogiškos valdžios riba, mes užsitikrinom, kad jos turėtojas prisiimtų ir aukščiausią atsakomybę, mes reikalaujam, kad kiekvienas žmogus, kuris trokšta valdyti, užstatytų savo gyvybę – ir prireikus jos netektų, kad išgelbėtų šalį. Jei valdžia maksimali, tai ir atsakomybė turi būti maksimali. (170)

Parengė Dainius Razauskas

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *