V. Ruškienė. Vydūno kūrybinių galių slėpiniai (12)

Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys | voruta.lt nuotr.

V. Ruškienė. Vydūno kūrybinių galių slėpiniai | voruta.lt nuotr.

Vydūnas, kaip iškili asmenybė, paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Filosofas savo idėjas skleidė per rašytinį ir gyvą žodį, todėl pelnytai įvardijamas kaip tautos ugdytojas ir gaivintojas. Jo straipsniai buvo spausdinami žurnaluose „Jaunimas“, „Darbymetis“, „Dienovidis“ bei kituose periodiniuose leidiniuose.

Mąstytojas savo raštuose teigė, kad tautos kultūrą atspindi žmonių dvasios šviesumas ir skaidrumas, kaip šį pasaulį suprantame, pasitinkame ir priimame. Kultūrinis gyvenimas susideda iš papročių, tikėjimo, menų, žinių ir kitų materialinių bei dvasinių vertybių sklaidos, lavinimo bei išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms. Vydūnas kvietė kiekvieną prisidėti prie tautos kultūros augimo ir skaidrėjimo, atsigręžti į savo esmę, būti dvasinės kultūros reiškėjais, gražesnio pasaulio kūrėjais. Tautos šviesuolis ragino žmones skaityti aukštesnio dvasinio lygmens knygas, o rašytojams siūlė imtis rimtesnių temų, paremtų tautiniu pagrindu, sielos galybe ir žmogiškąja prigimtimi.

Vydūnas teigė, kad rašytojas, perduodantis žinią skaitytojui per knygas,  pirmiausiai turi rūpintis savo paties dvasios augimu ir stiprėjimu, o tai galima pasiekti tik remiantis tvirtu tikėjimu – neužtenka vien įgyti aukštąjį išsilavinimą. Mąstytojas nerimavo, kad knygų skaitymas, kurių turinys menkas ir nesvarbus, žmogų nebrandina, bet atvirkščiai – skurdina ir skriaudžia, nes bereikalingai atimamas jo laikas. Taip pat labai svarbu, kokią temą rašytojas pasiims iš savo sielos šviesos, iš savo asmenybės gelmių. Vydūnas mokė: „Rašytojas, ypačiai poetas, kaip tik turi pareigą savo dovanomis tarnauti gyvenimui ir jį lobinti. Tik nereikėtų jau ir vargšui elgetai manyti, kad jis jį lobinąs, savo skarmalus kitiems siūlydamas.“ Rašytojas poeziją įvardijo kaip vidaus arba širdies, sielos grožybę. „Kas viduje neturi poezijos, negali jos apreikšti, negali poezijos ištarti“, – mąstė Vydūnas ir išsamiai paaiškino, kad poeziją reikia rašyti išjaučiant ir išgyvenant savyje, savo vidumi, todėl visi bandymai rinkti ir dėlioti žodžius bei surimuoti į eiles, bus tik žodžių eiliavimas, bet ne poezija.

Svarbiausia poezijoje yra vaizdingi išsireiškimai, poetiškas minčių perteikimas, kai per šiuos vaizdinius yra sujungiamas išorinis pasaulis su vidinio pasaulio grožiu ir gyvastimi. Poeto eilės turi būti regimos, jaučiamos, gyvos. Mąstytojas nuogąstavo, kad yra daug išleista poezijos rinkinių, kuriuose žodžiai mažai juda, nėra įtaigūs. Būna, kad rašoma apie didvyrius ir jų darbus, bet mintis, išsireiškimas toks silpnas, lyg bailys slėptųsi už krūmų. Arba bandoma rašyti apie kilnius dalykus, bet žodžiai keliauja vieni paskui kitus, tarsi elgetos eitų duoneliaudamos. Žodžiai turi judėti: vienas skiemuo garsiau, kitas – tykiau skambėti, vienas greičiau, kitas – lėčiau prašokti ir taip gražiai, banguojančiai sroventi.

Jeigu eilės nesirimuoja, nerandami tinkami žodžiai, metaforos, tai reiktų susitelkti į savo vidinį pasaulį ir tik iš savasties išplauks reikiamos mintys ir tinkami žodžiai. O rimas gali būti visoks ir ne visoms eilėms jis reikalingas. Jei norima pasakyti ką nors labai svarbaus ir prasmingo, tai rimavimo aplamai nereiktų vartoti, nes užgoš esmę, suprastins guvumą. Dažniausiai rimavimas tinka trumpoms eilėms, patarlėms, satyriniams kūrinėliams ar dainoms papuošti, o poezijai rašyti būtiną sąlyga yra vidinė gyvastis, subtilus jausmingumas, sakinių vaizdingumas ir jų guvumas.

Bet vėlgi, mąstytojas pabrėžė, kad menininkas turi rašyti tai, ką jis jaučia ir kuom gyvena, kokias dvasines vertybes pripažįsta: „Girtuokliavimas, paleistuvavimas, visokių troškimų ir karščiavimų patenkinimas yra menininkų gabumams nuodai.“ Taip pat Vydūnas pripažino, kad yra menininkų, kurie gyveno nevisai dorai, o yra sukūrę garsius veikalus, bet geriau įsigilinus į jų gyvenimą paaiškėja, kad jie kovojo su savo ydomis ir priklausomybėmis. Visa tai atsispindi jų raštuose, todėl šie kūriniai yra reikšmingi, nes menininko dvasios šviesėjimas sukaupia gražiausią ir prasmingiausią kūrinio turinį, o vaizduotės galia perteikia patirties būseną. „Rodos kiekvienas eina savo keliu. Tik mums pridera vaikščioti aukščiausiuoju, žmoniškuoju“ – savo pažiūras apie rašytojus dėstė Vydūnas.

Remdamasis savo patirtimi ir pajauta, Vydūnas pasakojo, kaip ruošiasi rašymui, kokios mintys kyla jo pasąmonėje – jis tarsi gauna uždavinį, į kurį reikia žvelgti ypatinga kryptimi. Atsisėdęs prie popieriaus lapo, mąstytojas dar nežino apie ką rašys, ką pasakys skaitytojui. Šis darbas vyksta jo pasąmonėje, jo dvasios viduje. Tik pabuvęs tyloje, ramybėje ir harmonijoje su savimi, lyg nušvitimas atsiranda kūrybinės mintys ir idėjos, kurias Vydūnas įvardija regračiu – sąmonės regos ratą, kuris sąmonės vyzdžiu aprėpia reiškinių visumą, minčių gyvastį. Ir tada tampa aišku, kokia bus rašinio ar poezijos pradžia, eiga ir pabaiga. Rašymo būseną, kurią patiria rašytojas, Vydūnas įvardija kaip apsireiškimą, kai jis jaučiasi esantis savo esmės šviesoje, gyvumo skritulyje, o kūrinys yra tarsi slėpinys, kuris atsiranda patirties dėka ir iškyla iš atminties bei atgimsta pasąmonėje.

Taip pat kūriniuose dažnai fantazija persipina su svajonėmis, realūs atsiminimai ir nutikimai – su įsivaizduojamaisiais ir aprašomas gyvenimas pereina iš būsenos, esančios aukščiau sąmonės. Tuo metu sukurti veikėjai įgauna gyvumo galios ir tampa gyvais asmenimis, todėl didžiais rašytojais tampa tie, kurie moka sužadinti vaizduotę ir knygos turinį perkelti į skaitytojo pasąmonę. Rašydamas tikras kūrėjas jaučiasi tarsi jis būtų danguje arba jam tos dangiškosios galios būtų suteiktos – gyvena aukščiau savo asmenybės ir tampa aiškiaregiu. Tokią būseną pasiekia ne tik rašytojai, bet ir kitų sričių menininkai, nes visa tai perduodama ne iš išorinės asmenybės būties, bet per jausmus iš savo giluminio vidinio pasaulio. Todėl rašytojas turi būti pasišventęs kūrybai ir gyventi tomis mintimis, ta būsena, kurią nori įamžinti savo veikaluose ir tai pasiekiama tik sunkaus darbo dėka.

Vydūnas savo straipsniuose svarsto, kodėl vienos knygos žmonėms yra įdomios ir skaitomos, o kitos – atmetamos, paliekamos. Kai kurie iš jų skaito neįdomius straipsnius vien todėl, nes žino ar yra girdėję, jog tai svarbus ir prasmingas tekstas ir, jei pirmą kartą nesupranta jo turinio, tai antrą kartą skaitydami susikaupia, įsijaučia ir šis tampa jiems įdomus. Taip įvyksta todėl, kad kiekvienas skaitytas sakinys atidengia savo šviesą – nušvinta, skaidrėja ir ryškėja. „Sąmoningumas šviesėja pažadintas kito žmogaus dvasinio atspindžio“ – teigė mąstytojas. Didis rašytojas niekada nepataikaus skaitytojų skoniams, bet rašys tai, kas jam rūpi, kuom jis gyvena ir jei jo knygos turinys bus nesuprantamas, neįdomus žmonėms, jis vis tiek tęs savo misiją, belsis į žmonių pasąmonę, kurs ir rašys aktualia tema ir lauks skaitytojų subrendimo, jų sąmonės nušvitimo.

Taip pat Vydūnas pagrįstai nerimavo, kad atgimstančioje tautoje atsirado rašytojų, kurie skleidžia niekalus ar net sąšlavas ir taip slopina žmoniškumą. Dauguma jų rašo ne iš pašaukimo, bet norėdami pasipelnyti parduodant knygas ar laikraščius. Tai dažniausiai juntama spaudoje, kur skelbiamos įvairios apkalbos, išgalvotos nedoros istorijos, ir tai sudomina skaitytojus, bet nieko gero ir prasmingo jiems neduoda, netgi atvirkščiai – sukelia intrigas, pavydus ir pykčius. Tokiu būdu yra marinamas žmoniškumas, o nedorybės, niekšiškumas – penimos, todėl nereiktų spaudoje skelbti tai, kas daugumai žmonių yra įdomu, bet reiktų atsižvelgti į tautos sąmoningumo lygio kėlimą, idėjų taurinimą ir skleidimą. Rašytojas turi kelti dvasinį tautos lygį, gaivinti taurų žmoniškumą ir tai gali padaryti tik šviesios sielos ir kilnios dvasios žmogus.

Vydūno raštai ir mokymai yra labai svarbūs ir reikšmingi ugdant jaunąją kartą – jai mąstytojas pirmiausia ir skyrė savo kūrybą, skiepijo meilę rašytiniam žodžiui, socialiniams tautos bei pasaulio gyvenimo aspektams. Džiugu žinoti, kad yra susikūrusių Vydūno vardo draugijų ir tęsiami tautos šviesuolio pradėti darbai. Ši prasminga veikla yra svarbi ir įkvepianti, puoselėjant pažangiąją ir kūrybingąją visuomenę, ugdant tautos sąmoningumą.

Naudota literatūra:  Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .

12 komentarų

  1. Getas:

    Vydūno metai, tačiau apie jo įamžinimą viešoje erdvėje nieko nekalbama, nerašoma. Siūlau rašyti apie būtinybę pastatyti jam paminklą Mažojoje Lietuvoje, tiktų Klaipėdoje. Dabar ten rekonstruojama Atgimimo aikštė, gal toje aikštėje atsirastų vietos, o tai ją papuoštų, nes dauguma mūsų žmonių nežino mūsų filosofų, induizmo žinovų ir senosios mūsų kultūros šviesulių. Štai Mahatma Gandi ir jo rėmėjui daktarui Kacenbachui pastatė paminklą Rusnėje, o saviems vis trūksta iniciatyvos.

  2. Kęstutis:

    “Vydūnas teigė, kad rašytojas, perduodantis žinią skaitytojui per knygas, pirmiausiai turi rūpintis savo paties dvasios augimu ir stiprėjimu, o tai galima pasiekti tik remiantis tvirtu tikėjimu – neužtenka vien įgyti aukštąjį išsilavinimą”
    „Girtuokliavimas, paleistuvavimas, visokių troškimų ir karščiavimų patenkinimas yra menininkų gabumams nuodai.“
    “Taip pat Vydūnas pagrįstai nerimavo, kad atgimstančioje tautoje atsirado rašytojų, kurie skleidžia niekalus ar net sąšlavas ir taip slopina žmoniškumą. Dauguma jų rašo ne iš pašaukimo, bet norėdami pasipelnyti parduodant knygas ar laikraščius.”
    …klausimas ar Lietuvoje ir apskritai žemėje dar liko rašytojų, kurie atitiktų Vydūno iškeltus reikalavimus?… Man jau seniai nebekyla rankos imti bent kokią grožinės literatūros knygą ir skaityti – menkystų seiliojimasi… Paskutinė kurią perskaičiau prieš kelis metus ir tik iš neturėjimo ką veikti ilgoje kelionėje – Paulo Kueljo (Nobelio premijos laureatas) ,net neatsimenu pavadinimo – kelionė traukiniu per Sibirą… vandenėlio papilstymas ir tik dar kartą patvirtino mano įsitikinimus, jog nebevertą gaišti laiko dvasinių nebrendylų rašinėliams… L.Tolstojus meną skirstė taip: 1. Liaudies menas… 2. Menas apie Dievą, Dievui, apie kažką aukštesnio pakylėjantį žmogų virš kasdienybės 3. Menininkų išsidirbinėjimai… Kažkaip apart nevykėlių išsidirbinėjimų nelabai ką ir tematau… Ir tai liečią ne tik knygas, dabartinis menas gilioje išsidirbinėjančių nevykėlių baloje…

  3. Romas:

    Yra ir gerų, panašus į Vydūną (bent jau man) yra Omraamas Mikaelis Aivanchovas. Jo knygų daug, visa serija. Ar skaitei bent vieną?

  4. Kęstutis:

    Sakmė apie “Sudegintas Šventas Knygas”… gyveno seniai Indijoje išminčius, kuris nuolatos skaitė šventas knygas, kurią be paimtų vis kažką įdomaus perskaito, bet jau kelintą gyvenimą iš eilės kaip neprašviesėją, taip neprašviesėją. Nusprendė Dievas jam padėti. Apsireiškė ir kreipėsi į jį – atnešk į kiemo vidurį brangiausias sau knygas… “Tai kad man visos mano knygos labai brangios”. “Tai nešk visas”. Sunešė į kiemo vidurį išminčius visas savo šventas knygas ir Dievas tarė: dabar padek… Padegė, palaukė išminčius kol sudegė visos šventos knygos ir vėl klausią Dievo – o ką man dabar daryti? O dabar gyvenk – patarė Dievas…

  5. Romas:

    Gera priča – reikia tapti dyku…
    Tik kam tada tos knygos? Tame tarpe ir Vydūno?

  6. Romas:

    Ką, Kęstai galvoji, skaityti knygas ar deginti? Kaip išspręsti tokį rebusą?

    • Kęstutis:

      Iki 35 metų knygas “siurbiau” vieną po kitos ir galiausiai supratau, kad jau gana, nieko naujo kaip ir nebe atrandu. O tik po gero dešimtmečio išgirdau, kad Gėtė (Johanas Volfgangas fon Gėtė) atrado, jog iš esmės ir viso labo, yra tik 27 siužetai knygai parašyti. Visą kitą tik kitokie pagražinimai.. Po tokio atradimo jis visą likusį gyvenimą ieškojo 28-to, bet taip ir nesurado… Ar tai pačiam nieko nesako??? Tada teks skaityti ir skaityti 😉 … Dar pamąstymui: garsus fizikas (nebeatsimenu tiksliai pavardės) paklausė budistų lamos – ar galėtumėte vienu sakiniu apibūdinti budizmo esmę? Lama: iš tikrųjų tai jūs neegzistuojate, bet kad tai suprastumėte, teks labai daug mokytis…

  7. Yra tekę kadais …smarkiai įdomiomis aplinkybėmis (nuo jezuitiškos aplinkos laužo …gimnazinės, gimnazinės)
    išgelbėtą knygą ir skaityt, ir atšvietus JOS pasidaryti:
    “Вильгельм Стороста (Видунас). Литва в ее прошлом и настоящем”
    Вильно: Изд-во газеты “Литва”, 1921. — 49 c. (сдвоенные)
    Книга посвящена истории, этнографии и культуре литовского народа.

    Видунас: “Я верю в святое таинство”.

    O laužas,
    – retsyk, kad nemirt ir sušilt,
    ar balana pasišviest, ir liepsnos
    …būtinos.

  8. Romas:

    O taip, aistra pažįstama, skaičiau iškart net ne po vieną…
    Ką reiškia “knygų deginimas” gali pasufleruoti kita panaši sakmė:

    Atėjo vienuolis, svajojantis apie nušvitimą, pas nušvitusį meistrą ( nori tapti jo mokiniu). Meistras pasodino svečią už stalo, kuria ugnį. O vienuoliui labai rūpi pasirodyti, kad jis pasiruošęs, daug žino. Ir jis varo. Jau ir virdulys užvirė, o svečias tęsia be atokvėpio.
    Jau šeimininkas pyla arbatą į puodelį. Puodelis pilnas, bet jis vis pyla… Jau arbata per stalą bėga. Ir… karšta, garuojanti – ant svečio kelių.
    – Ką darai, mokytojau? Pašoko svečias.
    – Matai? Į pilną indą – neįpilsi…

    • Kęstutis:

      Pvz. neblogas, bet jei tiksliau, tai žmogus turėtų praeiti tris pakopas: žinių kaupimas, žinių apdorojimas – supratimas, pasinaudojus supratimu – kūrybą. Gebėjimas būti laimingu, o to nebus be gebėjimo gyventi protingai ir yra vienas iš aukščiausių, o gal ir aukščiausias, žmogaus kūrybos pasiekimas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *