A. Juozaitis. Kursime gyvybingą, pasauliui atvirą, orią ir savo vertę žinančią Lietuvos valstybę (14)

Sambūris Raudondvaryje | S.Paškevičiaus nuotr.

Sambūris Raudondvaryje | S.Paškevičiaus nuotr.

Skelbiame Arvydo Juozaičio kalbą, pasakytą Raudondvario pilyje, Kauno rajone, minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 30-metį, kur tuo pačiu vyko ir kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Sąjūdžio pradininko, rašytojo, filosofo A. Juozaičio telkiamo rinkiminio sambūrio „Lietuva yra čia“ pirmoji sueiga.

PAGALIAU atėjo ši diena.
Lygiai prieš 30 metų būtent šią dieną būtent taip ištarė JUSTINAS MARCINKEVIČIUS.
Tie žodžiai atidarė lemtingą istorijai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą.

„Diena atrištomis akimis“ – dar pasakė Justinas Marcinkevčius.

Turime kartoti ne tik šiuos žodžius. Mes, kurių šioje salėje ne vienas, prisimenantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą kaip naujos mūsų istorijos pradžią, trokštame daugiau, ne prisiminimų.
Iš čia, tarsi iš mažųjų Vilniaus Sporto rūmų, mes pradedame žygį į Lietuvą.
PAGALIAU atėjo ši diena.
„Diena atrištomis akimis“.

XX amžiuje iškilusios Lietuvos savastis ir esmė, pasaulinė Lietuvos reikšmė paaiškinama trimis žodžiais –
KALBA – TAUTA – VALSTYBĖ.
Iš šios kone dieviškos triados išauga KETURIŲ BOKŠTŲ valstybė:
KALBA – ŠEIMA – ŠVIETIMAS – TEISINGUMAS.
Nepastačius šių bokštų, mūsų valstybės nebūtų. Be šių bokštų valstybė būtų tapusi pereinamuoju kiemu, keturių pasaulio vėjų draskomu.
Tačiau valstybė, jeigu ji valstybė, pereinamuoju kiemu virsti negali.
Keturi bokštai laiko sienas, sienos įrėmina kiemą. Valstybės kiemą – ūkį, sveikatos sistemą, humanitarinę rūpybą ir jaunosios karos ugdymą; pagaliau ir visa, kuo tampa valstybė, milijonų rūpesčiu ir gyvenimo prasme, saugoma keturių bokštų. Antraip viską praryja perėjūnai.

Mūsų valstybės lemtis – Vasario 16-ios Lietuva. Mes esame čia, čia ir dabar nes išaugome iš Vasario 16-ios Lietuvos. Esame tos Lietuvos paveldėtojai ir sergėtojai.

Savo ruožtu Vasario 16-ios Lietuva išaugo iš Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus, iš Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Iš knygnešių, aušrininkų ir varpininkų.

Vadinasi, esama istorinio paradokso: Vasario 16-ją mes neatkūrėme Lietuvos, mes ją sukūrėme. Kad ir kiek būtų patrauklus žodžių žaismas „Atkurtai Lietuvai 100“ iš tikrųjų, žvelgiant istorinei tiesai į akis, turime pasakyti – SUKURTAI LIETUVAI 100. Lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros valstybei – 100.

Viskas taip: mes neatkūrėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK). Mes neatkūrėme tautų ir kalbų konglamerato, kuris istoriškai buvo pasmerktas žlugti.

XVIII amžiaus pabaigoje LDK ištirpo Lenkijos glėbyje. Lietuva prisikėlė išnirusi iš to glėbio.

XX amžiaus pradžioje mes sukūrėme valstybinės lietuvių kalbos Lietuvą. Iš šios Lietuvos kalbos išaugo visa, kas subrendo, kas subrandino mus, kas dabar suteikia mūsų egzistencijai istorinę prasmę – prasmę gyventi istorijoje.

Mes tapome modernia XX ir XXI amžių nacionaline valstybe.

Iš šios realybės išplaukia mūsų nūdieniai uždaviniai, mūsų pareigos ir mūsų garbė.

Lietuvos istorinis gyvybingumas – tai mūsų didysis rūpestis. Jo vardan mes ir susiburiame.

Ką tai reiškia šiandien?

Šiandien tai – atsakas neoliberaliajam pasauliui.

Neoliberalaus pasaulio sąrangos idėjai ir sistemai. Ši sistema nemato Lietuvos kaip nacionalinės valstybės? – Taip, nemato. Todėl mes sakome „ne“ šiai sistemai.

Lietuva šiai sistemai reikalinga kaip žaliava ir vieta gamybai? Taip, reikalinga. Todėl mes sakome „ne“ šiai sistemai.

Lietuva šiai sistemai reikalinga kaip unifikuoto žmogaus vartojimo erdvė? Taip, reikalinga. Todėl mes sakome „ne“ šiai sistemai.

Grėsminga padėtis: mus migdo neoliberalizmo sapnais, rodydami „priešakinius liberalų būrius“, kapitalą, labai didelį kapitalą ir jį aptarnaujančias politines partijas.

Visa tai turi vesti Lietuvą į šviesią ateitį? Norom nenorom tenka pripažinti, kad NEOLIBERALIZMAS yra pakeistinė KOMUNIZMO forma.

Neoliberalizmui reikia pasaulio be valstybių? Taip. Europos be valstybių? Taip.

Europos be tautų? Taip. Europos net be europiečių. Taip.

Todėl mes sakome: tokiam Neoliberalizmui – NE.

Nes žmogaus be savybių būti negali.

Mums nesvarbu, kad neoliberalizmui reikia tik dviejų dimensijų žmogaus – žmogaus-darbo jėgos ir žmogaus-vartojimo mašinos. Mes nepripažįstame tokio žmogaus, žmogaus-sensorinio aparato. Tokiam žmogui kuriamas neoliberalusis kapitalo, vadinasi, skurdus pseudo kultūros pasaulis. Dvasinio skurdo pasaulis.

Globalinis projektas kuria beribio pasaulio perėjūną, žmogų be tėvynės. Tas žmogus įsisuko jau ir Lietuvoje. Jau ir Lietuvos Seimas reikalauja daugybinės pilietybės. Vadinasi, Seimas reikalauja žmogaus su išvalstybinta „pilietybe“.

Tokiam išvalstybintam žmogui mes sakome NE.

Antros Romos imperijos – FEDERALINĖS EUROPOS – mes nesutinkame kurti, nes puikiai žinome, kuo baigėsi pirmosios likimas.

Mes kursime TĖVYNIŲ EUROPĄ.

Mes susirinkome čia, Raudondvario pilyje, Lietuvos viduryje, Lietuvos veiklumo centre, kad pasakytume: esame pasirengę kurti ir ginti Lietuvą kaip gyvybingą, pasauliui atvirą, orią ir savo vertę žinančią, savo istorinę atsakomybę suprantančią valstybę.

Ši gynyba mums reiškia inovacijas, globalizmo panaudojimą, vadinasi, jo įvietinimą mūsų reikmėms, istorinės Lietuvos ateičiai.

Mes susirinkome čia, nes nesutinkame, kad Lietuva būtų visur, vadinasi, niekur.
Globalios Lietuvos nėra. LIETUVA YRA TIK ČIA.

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dieną mes išdrįsome pasakyti komunistinei imperijai – NE.
Dabar mes sakome tą patį kitai – naujai kuriamai neoliberalizmo imperijai.

Mes žvalūs, sumanūs – mes būtinai nugalėsime.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *