D. Rastenienė. Apie skurdą (6)

Meškis Hugo | Asmeninė nuotr.

Meškis Hugo | Asmeninė nuotr.

Neseniai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ man į draugus pasiprašė faktiškai anoniminė draugė, kalbanti savo šunelio meškio Hugo vardu. Visas mintis ji išsako jo „žodžiais“ ir akių išraiška… Šiandien štai skaitau jos įrašą apie skurdą

Gal nemadinga apie tai priminti? Bet tiek daug žmogaus šilumos tekste ir komentaruose, kad pagalvojau: šiai dienai tebus ši mažytė žinutė iš „Facebook“ mums vietoj komunijos.

Ir dar pagalvojau, kad, jei senučiukai neturi artimųjų, tai jau tikrai turi kaimynus… Būkime atidūs ir mielaširdingi tiems, kas šalia mūsų. Bent jau aš stengiuosi, pati mažai turėdama.

Nenorėčiau skaityti daugiau tokių jaunimo įrašų, kuriuose kalbama apie tai, kad nemažai yra laukiančiųjų, kada gi jie, tie seniai, pagaliau išmirs. Tai tas pat, kas laukti savo motinos ir tėvo mirties.

Dar nemažai įrašų ir komentarų, kuriuose prikišamai baksnojama, jog „jiems (suprask, seniams) „per vėlu“ suprasti, kad „pinigas turi daryti pinigą, o ne tarnauti žmogui“.

Sako: „Kokiems glūšpetriams sugalvota, kad pinigas turi tarnauti žmogui?“ Pasakyčiau: tiems „glūšpetriams“, kurie kūrė Sąjūdį ir stovėjo prieš tankus! Dabar jie – žuvę amžinai jauni ir nežuvę „seniai“.

Dar pasitaiko tiesiog diskriminacinių įrašų, kuriuose skleidžiamos „idėjos“ uždrausti visiems, kam per penkiasdešimt, balsuoti, nes jie yra „vatnikai“, kad reikią palaukti, kol išmirs bent dvi kartos, o tada tokį draudimą panaikinti, kad jau tos kitos kartos galėtų balsuoti ir būdamos vyresnio amžiaus…

Tokius „postus“ skelbiantiems maždaug 30 metų, kiek galima spręsti iš įdėtų nuotraukų. Dažnas jų – užsienyje, dažnas – prakutęs verslininkas, beveik visi – neoliberalistinių pažiūrų… ir globalistai, kuriuos, akivaizdu,  jau prariję įvairios korporacijos.

Pamažu ryškėja tendencija socialiniams tinklams virsti tikromis medijomis. Niekur Jūs nerasite tiek daug tiesos, kiek čia.

Nors čia, žinoma, yra visko: yra tokių, kurie džiaugiasi ir atsidžiaugti negali „savo automobiliu, savo namais, netgi savo šaldytuvu“ tuo pat metu menkindami visus skurdžius, nevykėlius, „vatnikais“ vadinamus.

Bet tokios nuomonės ir netgi diskriminaciniai įrašai – irgi tiesa! Tokios mintys gimsta jaunųjų galvose! Jos skleidžiamos ir „didžiausiais“ vadinamuose portaluose. Prieš senius, prieš tautininkus, prieš tradicijas, prieš tautinę tapatybę, prieš Sąjūdį, ir ko tik ten nėra…

Bet ir mielaširdingumas beldžiasi į žmonių širdis, anot M. Bulgakovo!

xxx

„Sveiki, sveikučiai. Gyveno kartą senas senas senučiukas. Labai panašus į buvusį technikumo dėstytoją. Iki baltumo nuskalbtu, kažkada ryškia mėlyna spalva švietusiu lietpalčiu, deficito laikus menančiu šaliku, trumpokomis, bet lygintomis, kantuotomis kelnėmis, nublizgintais juodais pusbačiais. Iš po skrybėliuko išlindęs baltutėlis kuokštas, veidas gal kiek išblyškęs, gal šiaip šviesesnis nei kitų, nes senučiukas kaip ir kasryt nusiskutęs. Išvagotas raukšlių ir raukšlelių, aplink akis daugiau, išduoda, kad anksčiau jis šviesdavo šypsena. Dabar ir akys prigesusios, mato tuos tolius, kurių kiti dar nemato. Kiek jam metų? Ir pats nebesuskaičiuoja. Niekas neklausia, ką jis veikia rytais, dienomis, vakarais, naktimis. Neįdomu. Niekas nepasigenda, net tetulė „Sodra“, nes mokesčių jai seneliukas seniai seniai nebemoka. Pasimirtų, gal dar apsidžiaugtų, vis viena burna mažiau prie jos stalo. Senasis žmogus kasdien po dirbančių žmonių pietų pertraukos pėdina į buvusio technikumo valgyklą. Perka vienokios sriubos pusę lėkštės ir pusę kitokios. Virėja, paėmusi jo smulkų pinigą, priduria: imkite duonos, imkite, pas mus ji nemokamai. Bent čia jis ne svetimas… Mes sutikome tą senučiuką ne tik šiandien, kai taip madinga kovoti su skurdu. Na, iki, senučiuk, iki ryt. Geros ir jums dienos.

Komentarai:

Gera Tavo širdelė, Meški, viską pastebi… net ir komentarų nebereikia…

Susimąstęs, Meški, graudu. Žmogus ne pirmą vietą visuomenėj užima. Daiktai svarbesni, už tai ir graudu. Neliūdėk, išgyvensim.

Meškiukai, aš žinau kitą, bet panašią istoriją. Apie skurdą seno žmogaus, menkai, bet švariai apsirengusio, kas dieną vaikštinėjančio arba sėdinčio skvere ant suoliuko. Bet jis buvo ne vienas, su juo didelis, prižiūrėtas šuo.

O kiek tokių senučiukų aplink mus…

Pratęsiu. Kas man nepamirštamai išliko atminty – tai didžiulė meilė vienas kitam. Sėdi senukas , o prieš jį tupi jo draugas ir jie taip žiūri vienas kitam i akis, su tokia didžiule meile… Gražu ir kartu graudu buvo į juos žiūrėt…Dabar nebematau jų… Būk sveikutis, visų mylimas Meškiukai.

Labai gaila to senuko, kur sriubytes perka po pusę lėkštės… ir ateina valgyti į valgyklą tik tada, kai dirbantys jau pavalgę, kad netrukdytų… nors gerai, kad duonytė nemokama ir virėja gera jam, paragina imti duonytės kiek nori! Ačiū, Meškiuk, už šį gal liūdnoką pasakojimą, bet tokia realybė…

Kaip liūdna…😔Kiek daug neteisybės ir skausmo…🤔😢

Nemažai tokių senučiukų, deja. Buvę muzikos mokytojai, vaikų darželių auklėtojai, smulkūs tarnautojai… Jų pensijos mažos, o kai vos padidina, vis tiek prideda mažiausiai. Bet, deja, Meškis juos užjaučia labiau nei valdžiažmogiai.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Ugdytojai ir ugdytiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *