M. Kundrotas. Lietuvos geopolitikos perspektyvos (48)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuvoje daug ir seniai kalbama apie Baltijos šalių sandraugą. Kai kas jau pastebėjo, kad ši Atgimimo ir Baltijos kelio laikų vizija kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Estija jau seniai labiau orientuojasi į Suomiją, su kuria ją sieja tiek tautiniai ryšiai, tiek ūkiniai interesai, nei į Baltijos šalis. Deja, šiaurinis vektorius krypsta tokia linkme, kad šiaurinė kaimynė vertinama labiau, nei pietinė. Tai galioja ir baltiškajai sesei Latvijai.

Su estais latvius sieja daugiau tautinių mitų, nei su lietuviais. Bendra patirtis Livonijos valstybėje, bendra protestantiška kultūra, bendros kovos Waffen-SS legionuose… Visa tai – kur kas šviežiau, nei Nameisio ir Traidenio bičiulystė ar bendra baltiška lingvistika. Maža to. Latvių istoriografijoje epocha, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybė valdė Latvijos teritorijas, ligšiol vienareikšmiai vadinama lenkmečiu. Lietuvos latvių istorijoje gal net mažiau, nei Latvijos – lietuvių istorijoje.

Visa tai būtina suvokti ir į tai atsižvelgti. O vis dėlto Baltijos sesių ryšius būtina plėtoti. Ypač – Rusijos agresijos akivaizdoje. Pradedant nuo Latvijos, bet prisimenant ir Estiją. Kad ir kokie būtų jos ryšiai su Suomija, pastarojoje vis dar gyvos pokario finliandizacijos nuotaikos, kai didvyrišką karą su sovietais keitė bendradarbiavimas, balansavęs ties vasalystės riba. Lietuviai su latviais labiau supras estus, nei suomiai, kalbant apie maskoliškąjį marą.

Antras svarbus Lietuvos geopolitikos vektorius – pietų kryptimi. Pirmiausiai – į Ukrainą, kuri jau šiandien kovoja su Rusija ir jos penktąja kolona, bet atkreipiant dėmesį ir į Baltarusiją. Ši valstybė itin svarbi, kaip jungianti arba skirianti Baltijos šalis nuo Ukrainos, be to – jungia baltiškos šaknys ir bendra patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Čia svarbi diplomatija, palaikant ryšius tiek su dabartine Baltarusijos valdžia, tiek su kultūringa ir blaivia opozicija. Ypač pavojinga būtų „litvinistų“ srovės plėtra. Ši srovė laiko tikraisiais Lietuvos valstybės kūrėjais tik baltarusius, atmesdama dabartinius lietuvius, kaip jos istorinę tautą. Jų vizijose Vilnius – Baltarusijos istorinis miestas, kartu su visu kraštu. Neatmestina versija, kad už šios srovės glūdi skaldanti Maskvos ranka.

Vis dėlto gausu baltarusių, kurie nori sveikų, pragmatiškų santykių. Mums gi itin svarbu, kad ši šalis kuo labiau toltų nuo Rusijos ir artėtų prie Europos. Ne briuselinės, o mūsų regiono Europos. Atsargus, bet kryptingas suartėjimas su Minsku būtų mums naudingas. Dabartinis prezidentas – laikinas, o draugystė tarp tautų būtų prisiminta, kai jį pakeis kita valdžia. Žinoma, bendrystės perspektyvas temdo Astravo atominis monstras, kuris labiau geopolitinis projektas, nei ekonominis, ir daugiau Rusijos projektas, nei Baltarusijos.

Bendrystės formulę dar reikės atrasti. Patrauklios tranzito sąlygos, visoms Baltijos valstybėms laikantis drauge energetikos klausimais, galėtų tapti jos pagrindu. Kartu svarbu stiprinti bendrą baltiškąją ir LDK laikų sąmonę, atskiriant ją nuo „litvinistinės“ propagandos. Mums nėra, ko dalintis bendroje istorijoje, nes ją kūrėme kartu. Užtektų pripažinti, kad LDK kūrė tiek dabartinių lietuvių, tiek baltarusių, tiek ukrainiečių protėviai. Klausimą, kas joje vyravo, galėtume pasilikti savo vidiniam vartojimui.

Trečia kryptis – tai Višegrado šalių grupė: Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Ši grupė tvirtai laikosi prieš Briuselio viešpatavimo ambicijas, saugodama Europos Sąjungos valstybių suverenumą, tautinį tapatumą, šeimos vertybes, vieningai grumdamasi su masinės imigracijos, lytinių iškrypimų plėtros, kosmopolitizmo iššūkiais. Europos Sąjungos kontekste mums tai – pavyzdys ir viena iš prioritetinių erdvių tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.

Šioje plotmėje opiausi santykiai – su Lenkija. Lietuviai prisimena Vilniaus ir Suvalkų kraštų okupaciją ir aneksiją, Armijos krajovos siautėjimus ir vykdytą lietuvių etnocidą. Lenkams, savo ruožtu, alergiją kelia mūsų didvyriai, ypač – Vietinė rinktinė, kovojusi su Armija krajova. Logiškiausias sprendimas šiuo klausimu būtų kiekvienai šaliai palikti jos istorijos interpretaciją, santykius kuriant dabarties ir ateities aktualijų pagrindu.

Kitos trys Višegrado šalys, skirtingai, nei Lenkija, daugiau ar mažiau flirtuoja su Rusija. Vis dėlto šiuo klausimu jos vargu, ar nusileidžia Europos Sąjungos lyderėms – Vokietijai ir Prancūzijai. Liberali, kosmopolitinė mūsų žiniasklaida sąmoningai švelnina pastarųjų valstybių draugystę su Kremliumi liudijančius faktus ir aštrina Višegrado šalių bendradarbiavimo liudijimus. Lenkija šiuo metu šiame bloke tvirčiausiai atstovauja antikremlinėms pozicijoms, o Baltijos valstybių įsijungimas į šį bloką tokias pozicijas žymiai sustiprintų.

Ketvirta kryptis – tai kuo glaudesni santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Britų Sandraugos šalimis. Tai – NATO pagrindas. Privalome visomis išgalėmis priešintis Europos Sąjungos federalizacijos projektams, ypač – gynybos ir tarptautinės politikos srityse. NATO yra ir turi likti visos Europos saugumo garantu. Jei laimės Prancūzijos ir Vokietijos stovykla, Europos Sąjunga vis labiau tols nuo Amerikos ir artės prie Rusijos.

Apibendrinant būtina kurti Baltijos-Juodosios jūros valstybių bloką, drauge integruojantis į Višegrado valstybių bloką, su perspektyva ateityje šias dvi sąjungas suvienyti į vieną, po anglosaksiškojo pasaulio vėliava. Anglosaksai tiesiogiai suinteresuoti, kad Europa liktų suverenių valstybių sandrauga, o tai – ir mūsų gyvybinis interesas. Tiek Berlynas, tiek Paryžius kuria sąjungą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Mūsų valstybei tai reikštų pražūtį.

Privalome apriboti savo ambicijas, o istorinius ginčus ir nuoskaudas palikti istorijai. Kai Rusija vykdo tiesioginę agresiją prieš savo kaimynus, o Briuselio kosmopolitai bando mums primesti tūkstančius prašalaičių ir iškreiptas šeimos sampratas, kivirčai dėl skirtingai interpretuojamos istorijos su galimais sąjungininkais būtų nusikaltimas tautai ir valstybei. Glaudi karinė, ūkinė, kultūrinė ir geopolitinė Vidurio Rytų Europos šalių sandrauga, glaudžiais ryšiais susijusi su Amerika ir Britų Sandraugos šalimis – tai, ko mums reikia ir reiks ateityje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *