Lietuvos teatro sąjungoje bus prisimintas Juozas Miltinis (0)

Juozas Miltinis | Lietuvos teatro sąjungos nuotr.

Spalio 9 d., antradienį, 18 val. Lietuvos teatro sąjungoje (Teatro g. 8, Vilniuje) – išskirtinė proga prisiliesti prie legendinio Lietuvos teatro režisieriaus Juozo Miltinio (1907-1994) asmenybės ir kūrybos.

Susitikimas „Juozo Miltinio fenomenas“ – vienas iš projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginių. Juozas Miltinis yra sakęs, kad teatre režisierius pranyksta, kai į sceną išeina aktorius. Tad susitikime dalyvaus tie, kurie dar mena Juozo Miltinio teatrą ir vienaip ar kitaip susidūrė su jo kūryba bei pedagogika: aktoriai Algirdas Paulavičius, Albinas Keleris ir Rimantas Teresas. Susitikimą ves teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė.

Juozas Miltinis, gimęs Dabikinėje netoli Akmenės, mokęsis Kauno jėzuitų gimnazijoje, lankęs Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro, 1931-1932 metais dirbo Šiaulių dramos teatre, o 1932 m. birželio mėnesį išvyko į Prancūziją, kur klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933-1936 m. mokėsi Čarlso Dullino vaidybos studijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1938-1939 m. kaip teatro kritikas bendradarbiavo žurnale „Naujoji Romuva“.

1940 m. Juozas Miltinis buvo paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“, čia įkūrė studiją ir su nedidelėmis pertraukomis dirbo iki 1980 metų. Išugdęs tokius aktorius kaip Jonas Alekna, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Gediminas Karka, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, Eugenija Šulgaitė, Kazys Vitkus, Regina Zdanavičiūtė ir kiti.

Juozas Miltinis | Miltinio-teatras.lt nuotr.

Juozas Miltinis sukūrė Panevėžio teatro fenomeną – žiūrėti jo spektaklių buvo nuolat vykstama ne tik iš Vilniaus ar Kauno, bet ir iš tolimų tuometinės Sovietų Sąjungos miestų.

Juozas Miltinis Panevėžį pavertė viena iš XX a. II pusės Lietuvos teatro sostinių.

Lietuvos teatro istorija neįsivaizduojama be tokių Juozo Miltinio spektaklių kaip Arturo Milerio „Komivojažieriaus mirtis“ (1958), Viljamo Šekspyro „Makbetas“ (1961), Wolfgango Borcherto „Lauke už durų“ (1966), „Pražūtingas apsvaigimas“ pagal Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967), Augusto Strindbergo „Mirties šokis“ (1973), Sofoklio „Edipas karalius“ (1977), Viljamo Folknerio ir Alberto Kamiu „Requiem vienuolei“ (1979) ir kitų.