L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I) (22)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“. Konferencija nepatraukė nei akademinės, nei platesnės visuomenės dėmesio. Kitaip būti ir negalėjo, nes tai buvo tipiškas nuobodus akademinis renginys, kuriame visi prelegentai vieni kitus puikiausiai pažinojo, neketino nieko naujo pasakyti ir nesitikėjo nieko svarbaus išgirsti. Visi žinojo, kur pakliuvę: vykdomas projektas, į projektą yra įtraukta konferencija, atėjus laikui reikiama eilutė atsiras ataskaitose, po to bus nauji projektai ir nauji nuobodūs akademiniai renginiai, kaip tai akademinėje sferoje įprasta.

Vis dėlto, tai, kas vyko šioje konferencijoje, vyksta ir vyks kitose panašiose konferencijose nusipelno atidaus dėmesio ir rimtos analizės, nes leidžia atskleisti, kokios pakraipos ir kokio lygio diskursas yra generuojamas.Tai ir pabandysime atlikti šiame straipsnyje: išanalizuosime konferencijos pranešimus bei diskusijas ir apsvarstysime, ką ši konferencija parodo apie padėtį, susiklosčiusią Lietuvos politologijoje. Straipsnyje neaptarinėsime konferencijoje perskaitytų ekonomikai skirtų pranešimų.

Pradėkime nuo to, kad aptariama konferencija yra projekto „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“, vykdomo Mykolo Romerio universiteto padalinyje „Vertybių tyrimų laboratorija“, dalis. Projektas yra remiamas Lietuvos Mokslo tarybos pagal programą „Modernybė Lietuvoje“  (Nr. MOD-17029). Projektui vadovauja doc. dr. Povilas Aleksandravičius (MRU), pagrindiniai vykdytojai yra prof. dr. Vytautas Šlapkauskas (MRU), dr. Kamilė Rikje (Camille Riquier) (Paryžiaus Katalikų Institutas).

Konferencijoje dalyvavo svarbiausių politologinės minties židinių atstovai: Vilniaus universitetui atstovavo prof. Ramūnas Vilpišauskas (TSPMI, direktorius), doc. Nerija Putinaitė (TSPMI), prof. Vytautas Ališauskas (Filologijos fak.), A. Grodis (IF); Mykolo Romerio universitetui atstovavo doc. P. Aleksandravičius (Humanitarinių mokslų institutas), prof. Vytautas Šlapkauskas (Teisės filosofijos katedra), prof. A. Bielskis (Politikos mokslų institutas), B. Brunalas (Politikos mokslų institutas), doc. I. Deviatnikovaitė (Konstitucinės ir administracinės teisės institutas); Vytauto Didžiojo universitetui atstovavo prof. D. Jonkus (Filosofijos ir socialinės kritikos katedra). Konferenciją savo dalyvavimu pagerbė ir pranešimą perskaitė įtakingas politikas, dukart ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Pradėkime nuo A. Kubiliaus, kuris pasisakė pirmas ir, netgi galima sakyti, uždavė toną visai konferencijai. Nors jis ne politologas ir ne filosofas, bet į politologų ir filosofų mokslinę konferenciją kažkodėl buvo pakviestas ne kaip garbingas svečias, o kaip tikras dalyvis, t.y. nei pats, nei organizatoriai neįžvelgė atrodytų paprasto dalyko – politikos mokslas ir politikos filosofija reikalauja specifinių kompetencijų, kurias politikai, netgi tie, kuriems pavyko tapti įtakingais, yra įgiję tik itin retais išskirtiniais atvejais.

A. Kubilius savo iškalbingai pavadintame pranešime „Suverenumo praradimo mitas ir Europos politikos ateitis“ pateikė „idėjų paketą“, sudarytą daugiausia iš minčių, išdėstytų trijuose jo rašytuose tekstuose (ČIA, ČIA ir ČIA). Šie trys tekstai verti atidžios analizės, nes labai daug pasako apie jų autorių, „konservatorių“ partiją ir Lietuvos politiką. Pirmąjį iš nurodytų tekstų pavyzdingai išanalizavo Vytautas Sinica straipsnyje „Gerovės patriotizmas“. Tikėdamiesi, kad V. Sinica susidomės ir kitais A. Kubiliaus tekstais, apsiribosime tik svarbiausiais politiko pasisakymo konferencijoje aspektais.

Savo pranešime A. Kubilius išdėstė, kaip jis supranta suverenumą ir patriotizmą: […] mano įsitikinimu lietuviškas patriotizmas ir europinė integracija yra tapatūs dalykai. Kodėl aš taip sakiau? Todėl, kad patys sau pirmiausia turime pasakyt, koks yra mūsų pats svarbiausias nacionalinis interesas arba interesai? Šitoje vietoje aš labai paprastai atsakau: turime du svarbiausius interesus. Vienas yra geopolitinis saugumas, antras – mūsų ekonominės, socialinės gerovės konvergencija link europinės gerovės standartų. Aš nerandu kitų, papildomų apibrėžimų. […] Kokiais instrumentais mes galime tai pasiekti? Integracija į Europos Sąjungą ir NATO duoda tuos du svarbiausius tikslus pasiekti. Taip aš matau mūsų suverenumo, patriotizmo ir nacionalumo klausimus. Žiūriu į ES kaip į vieną iš svarbesnių, jeigu ne patį svarbiausią instrumentą […]. Mūsų nacionaliniam interesui ES, jos tolesnė sėkmė yra ypatingai svarbi.

Andrius Kubilius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Andrius Kubilius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Krenta į akis, kad A. Kubiliaus teiginiai apie saugumą ir gerovę užtikrinsiančią europinę integraciją ir konvergenciją labai panašūs į sovietinės okupacijos laikais girdėtą propagandą, jog tik „įstojimas į SSRS“ užtikrino Lietuvos nuolatinį saugumą, o pastačius komunizmą ateis nuostabios gerovės laikai.

Kaip reikėtų suprasti ES sėkmę ir kaip Lietuva turėtų prie tos sėkmės prisidėti, kartu realizuodama savo interesą, A. Kubilius išdėstė cituodamas ir komentuodamas dokumentą „Dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos perspektyvų klausimu“, kurį jis pasirašė su Seimo nariais G. Kirkilu, J. Bernatoniu ir E. Vareikiu. Tiesiog būtina pacituoti, kokias nuostatas šis ketvertukas nori padaryti oficialiai deklaruojama Lietuvos valstybės pozicija ir kaip A. Kubilius jas pristato.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES yra toks darinys, kuris turi savo vystymosi vidinę logiką […]. Kaip sakė vienas iš ES tėvų Žanas Mone (Jean Monnet)  50-jųjų pradžioje, „Europa bus kuriama krizių metu ir bus visuma sprendimų, priimtų krizių metu“. ES juda nuo vienos krizės prie kitos krizės ir kiekviena krizė priverčia ES tapti labiau konsoliduota toje srityje, kurioje reikia konsoliduotis tam, kad būtų išvengta sekančių krizių. […] Europa vystysis tokiu keliu.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: tokia natūrali, nuosekli ES konsolidacija turi tęstis ir toliau. Lietuvos tokia konsolidacija negąsdina ir Lietuva skatina ES valstybes nares geranoriškai prisidėti prie tokios konsolidacijos tąsos. Lietuva sieks išlikti tokios natūralios konsolidacijos branduolyje, nes tai yra Lietuvos geopolitinio saugumo garantija.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: Jei ES vystysis šituo natūralios konsolidacijos keliu, tai tada ar turime baimintis, kad Europos galios gali plėstis į naujas sritis? Jei natūraliai prieitų prie galios plėtimosi į naujas sritis, mes neturėtume to baimintis. […] turime aiškiai matyti, kad daugiausia pažangos per visus 27 metus Lietuva yra padariusi tose srityse, kur mums stojant į ES ar NATO, mes gavom labai aiškius reikalavimus […]. […] kur mes labiausiai atsiliekam, kur matom didžiausias problemas, tai yra tos sritys, kuriose ES iki šiol neturi tam tikrų politikos reikalavimų […]. […] mums reikia, kad mes priverstume save reformuotis. Mes to nesugebam, todėl reikia, kad ES turėtų savo rankose stiprų bizūną, ir mus priverstų reformuotis.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: Lietuva turi nesibaiminti ES politikos galių plėtros į naujas sritis, tokias kaip socialinė politika, sveikatos apsauga ar švietimas. 

Siunčiama žinia yra tobulas saviniekos pavyzdys ir net viršūnė: net sovietmečiu nebūdavo drįstama šitaip žeminti lietuvių faktiškai teigiant, kad jie yra nevisavertė nepajėgianti savęs valdyti ir todėl neturinti teisės į valstybinį savarankiškumą tauta, kuriai būtinas užsienio šeimininko-tijūno bizūnas.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES man primena JAV. JAV kai minėjo savo maždaug 65-ąsias metines, tai susidūrė su pilietiniu karu. Iki tol JAV federalinis biudžetas buvo maždaug 2 % BVP, po to karo pasidarė 5 %, iki Pirmo pasaulinio karo tiek buvo, po to jau išaugo iki 15-20%, po Antrojo pasaulinio karo iki dabartinių skaičių. Mes einam labai panašiai, turim taip sakant pilietinį karą – tai Brexitą, turim 1 % BVP minėdami savo šešiasdešimtmetį, na ir galim pasimokyt iš JAV, kas mūsų laukia toliau.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: Lietuva turėtų drąsiai pasisakyti už tai, kad ES privalo turėti didesnį biudžetą. Tokia bus neišvengiama natūralios konsolidacijos pasekmė. ES konsolidacija Lietuvai yra naudinga ir dėl spartesnės konvergencijos, ir dėl didesnio geopolitinio saugumo. Už tai pačiai Lietuvai yra verta susimokėti.

Tiesioginės istorinės  analogijos su JAV yra visiškai diletantiškos, nes net nekeliamas klausimas, kad Europos daugiatautiškumas yra neįveikiama kliūtis sukurti ES federaciją.  Tokios Europos valstybės kaip Vokietija galėjo tapti federacinėmis, nes federaciją sudaro tos pačios tautos žmonės, JAV susikūrė kaip įvairiataučių individų apgyvendinta „niekieno“ žemė.  Visai kas kita „fededracijos“ subjektais paversti skirtingas, dažnai šimtametes valstybingumo ar net imperines tradicijas turinčias europiečių tautas.

Brexito įvardijimas pilietiniu karu apskritai atrodo komiškas, nes tai iš esmės yra Didžiosios Britanijos mėginimas atsiskirti nuo ES kvaziimperijos, kuris daug kuo panašus į Lietuvos pastangas itrūkti iš TSRS ir atkurti savo nepriklausomą valstybingumą.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES ir mes turime matyti vieną labai paprastą vertybinį dalyką – kad ES yra pastatyta ant solidarumo pamatų. Kai kurie mūsų kaimynai Centrinėje Europoje tos solidarumo vertybės nenori vertinti: pinigus mums duokit, bet pabėgėlių priėmime mes nedalyvausim. Štai čia prasideda aiškiausias iššūkis. Šioje vietoje turime turėti ilgalaikę viziją ir nežaisti populizmo kortom ir suprasti, kad solidarumas yra  dalykas, kurio negalima prarast.

Iš dokumento:  Lietuvos pozicija: Lietuva visada pasisakė ir pasisakys už tai, kad pabėgėlių problema būtų sprendžiama solidariai ir yra pasirengusi solidariai dalintis šios problemos našta. […] Lietuvos pozicija: Lietuva buvo ir bus labai suinteresuotas Europos solidarumo vartotojas. Todėl Lietuva ir pati turi būti pastovi solidarumo vertybės tiekėja. Ir Lietuva negali pritarti jokiems atskiros valstybės, artimos ar tolimesnės kaimynės, veiksmams, kuriais yra paniekinama ar silpninama ši svarbi vertybė.

Verta dėmesio frazė „solidarumo vertybės tiekėja“ – tai vulgariai materialistinio mąstymo apraiška, tarsi solidarumas būtų medžiaginė gėrybė. Šiame kontekste „solidarumo“ sąvoką geriau išversti į sovietmečio kalbą, kai jis reiškė „brolišką tarybinių tautų draugystę“, kuri pasirodė ideologinė-propagandinė fikcija. A. Kubiliaus vaizduotėje ją keičia „ES tautų draugystė“, kurios fiktyvumą išduoda pats integracijos projekto eižėjimas ir akyse vykstantis Sąjungos byrėjimas.

Kaip matome iš citatų, A. Kubilius Lietuvos interesų realizavimą supranta kaip ES galių plėtros į naujas sritis ir Briuselio „bizūno“ kombinaciją, kurie atnešiantys saugumą, gerovę ir visokiausią pažangą. Jo nė kiek negąsdina perėjimas prie fiskalinės unijos (socialinės apsaugos politikos galių perdavimas ES arba ES biudžeto padidinimas iki dydžių, sulyginamų su JAV federaliniu biudžetu negalimi be fiskalinės unijos). Tačiau perėjimas prie fiskalinės unijos reiškia ne ką kita, kaip Lietuvos Respublikos pavertimą ES administraciniu vienetu, t.y. galutinį Lietuvos valstybingumo likvidavimą.  Valstybingumo likvidavimui A. Kubilius entuziastingai pritaria. Ekspremjeras netgi pritaria Lietuvos užtvindymui „pabėgėliais“, kas padarytų daugelio eilinių lietuvių gyvenimą nepakenčiamu ir pavojingu, kaip tai jau savo kailiu yra patyrę prancūzai, vokiečiai ar švedai.

Savo politinės pozicijos pristatymą A. Kubilius papildė „populizmo“ reiškinio aiškinimais: Kas lemia šiandien populizmo, tame tarpe antieuropietiško populizmo plėtrą? Lemia ne ES kažkokios didelės problemos. […]Populizmas šiais laikais yra žymiai plačiau paplitęs. Trumpas ir Brexitas yra tų pačių priežasčių pasekmė. O priežastys yra tai, ką labai gerai yra aprašę Amerikos sociologai […] – visiška ekonominė ir socialinė stratifikacija, didžioji dalis turto sukaupta 10 % visuomenės, apoatinė dalis, 40 % visuomenės valdo tik 3 % turto. […] Ir tie 40 % praranda tai, ką amerikiečiai vadina tikėjimu amerikos svajone, nes jie nebemano, kad jų vaikai gyvens geriau, negu jie gyvena. Ir iš to atsiranda visa frustracija, beviltiškumas, ir tada politikai, kurie visada turi gerą uoslę, ką reikia šitiems žmonėms pasakyt, jie supranta paprastai ir aiškiai, kad reikia įvardinti, kas kaltas dėl tavo tokio gyvenimo. […] Čia yra priežastis to Europoje išsiplėtojusio antieuropietiško populizmo, bet tai nieko bendro neturi su kažkokiom ES valdymo problemom. […]

Mano įsitikinimu Marksas buvo teisus, kad ekonomika labai smarkiai veikia visą antstatą. […] Dešimtmetis iki 16-ų metų yra pirmas dešimtmetis pokario istorijoje tarp turtingųjų šalių, kai žmonių pajamos arba mažėjo realiai, arba buvo flat. Va čia yra tas didžiulis lūžis žmonių gyvenime, kuris per paskutinį dešimtmetį ir pasireiškė. […] Tai čia yra ta realybė. Aš neturiu atsakymo, kaip jinai gali keistis, kas ją gali keisti […].

Ekonomikos vaizdavimas kaip stichijos, kuris determinuoja visus kitus kintamuosius, taip pat ir politiką, ir prie kurio įtakos bei pasekmių politika gali tik prisitaikyti, bet negali jų paveikti ar kontroliuoti, yra labai patogus tiems, kuriuos esama ekonominė ir socialinė būklė tenkina ir kurie nieko nenori keisti. Toks visuomenėje veikiančių priežastinių ryšių įsivaizdavimas mokslinėje literatūroje vadinamas „vulgariu ekonomizmu“. Gerai, kad ekspremjeras bent jau neslepia įkvėpimo šaltinio.

Visiškai ignoruojamos ES kamuojančių ir griaunančių socialinės atskirties ir skurdo problemų priežastys, kurios glūdi ekonominėje ir socialinėje santvarkoje bei valdyme. Nutylima, kad ES intregracija paskutiniusius dešimtmečius buvo grindžiama neoliberalizmo ideologija, kurios pagrindinis postulatas – „rinkos jėgų“ nepabaigiamas laisvinimas.  Taip pat net neužsimenama apie pagrindinę ES valdymo problemą ir ydą – „demokratijos deficitą“, kuris atsirado todėl, kad beatodairiškas rinkos „laisvinimas“ ir demokratija yra nesuderinami iš principo. Taigi nesuvokiama arba slepiama, kad „populizmas“ nenukrito iš dangaus ir yra atsakas į sistemines ir struktūrines ES ydas, ydingą, daugumos ES piliečių interesams prieštaraujančią ir tik stambiojam kapitalui tarnaujančią ekonominę, socialinę ir politinę ES santvarką.

Andrius Kubilius | Alkas.lt koliažas

Andrius Kubilius | Alkas.lt koliažas

Paanalizavus A. Kubiliaus pasisakymo ir dokumento turinį, paaiškėja, kad suverenumo praradimas nėra,  kaip ekspremjeras bandė įteigti savo pranešimo pavadinimu, joks mitas – jis pats siekia atiduoti suverenumą už „saugumą“ ir „gerovę“. Pasiruošimas ir entuziazmas likviduoti Lietuvos valstybingumą, daryti bet ką, ko pageidauja ES elitas ir diegti Lietuvoje bet kokią, netgi jos gyventojams fizinį pavojų sukeliančią ES politiką, verčia A. Kubiliaus politinę poziciją laikyti euroburokevičiška, o jį patį – pareigūnu, aktyviai veikiančiu prieš Lietuvos Respubliką, tai yra valstybei duotos priesaikos laužytoju ir valstybės išdaviku, užsiimančiu antikonstitucine valstybinguno pagrindų griovimo veikla, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo analogiškos A. Sniečkaus ir jo vadovaujamos LKP vykdytos antivalstybinės ardomosios veiklos.

Skirtumas tik tas, kad tada būsimojo Lietuvos duobkasio veikla buvo nelegali, jis pats buvo tramdomas sodinant į kalėjimą, ir kitaip negu A. Kubiliaus atveju, jo išpažintos  ardomosios antivalstybinės idėjos nebuvo skleidžiamos universiteto auditorijose ir ši veikla nebuvo apmokama pačios griaunamos valstybės pinigais.

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Autorius nepastebi, kad suverenumas atiduodamas lygia dalimi su kitomis šalimis, taigi ES nebelieka viena už kitą suveresnių subjektų. ES subjektai ta prasme išlieka lygūs, tai esminis dalykas tarpusavio santykių lygumo išlaikyme. Taigi išdėstytų A. Kubiliaus minčių apibendrinimas logiškai šlubas…

    • Genys:

      Naivu tikėtis, kad išliksime lygūs su Vokietija, Prancūzija ir pan.

      • Pikc:

        Nia nia – tavarišč “kažin” pravilnaj glagolija – mūsų sajūzinė respublika bus “jevropos sąjungoj šlovyngoj tarp ligiū ligi ir lajsva!”. 🙂

      • Kalba eina tik apie šalių lygumą kaip ES teisės subjektų. Šia prasme tol, kol bus laikomasi demokratijos principų, išliksime lygūs šioms šalims. Suprantama, kad materialių, fizinių, ekonominių, karinių ir pan. galių prasme, kaip nesame lygūs Vokietijai, Prancūzijai dabar, taip liktume ir toliau nelygūs. Esant Lenkijos ir Rusijos kaiminystei bei kitoms pasaulinėms tendencijoms, Lietuvos buvimas ES yra viena iš tinkamiausių išeičių savo lygiam su kitais suverenumui išlaikyti bei lietuvybei ugdyti joje. Tai toks būtų tas vilčių naivumas…

    • Tvankstas:

      L. Šopauskas savo mintis klosto tokia geležine Aristotelio logika, kad taip padaryti nesugeba joks kitas Lietuvos filosofas, o ir Europoje tokio lygio filosofą retai sutiksi.
      Tenka žavėtis L. Šopausko paaiškinimais – tokia stamantri įrodymų logika, lyg būtų aiškinama geometrijos teorema.
      Norint pasirodyti, kad kažką pavyko suprasti, telieka veblenti ‘logiškai šlubas’…

  2. Žmogus:

    Teisingas dtraipsnis tik ar ne per daug garb

  3. Žmogus:

    Teisingas straipsnis tik ar ne per daug garbės Kubiliaus išvedžiojimams

  4. Gedvydas:

    Kubilius, deja, neskaito Navaičio tekstų apie laimės ekonomiką ir nežino, kad gerovės ištakos stiprioje nacionalinėje valstybėje

  5. Iš Lenkijos:

    L.Šopausko pateiktos įžvalgos labai logiškos.Tad, pagarba apvalginio straipsnio autoriui.

  6. ŽEMAITIS:

    Be reikalo, Špokauskai, čia tr…

    Teisingai pasakė Kubilius – jam pritariu. Lietuviško tapatumo išsaugojimas (jei tik pavyks) ir europinės integracijos didinimas (eurofederalizacija) yra neatskiriamai susiję. Tik gerbūvio augimas (kuris neatsiejamas nuo ES integracijos) dar kažkiek sulaiko bent dalį jaunimo nuo emigracijos.

    O dėl menkaverčių projektų – tai sutinku. Nežinau kaip šis projektas (nesigilinau), tačiau žinau nemažai projektų, kurie buvo skirti tik tam tikrų fondų lėšų “įsisavinimui”, o jokios realios naudos nedavė. Tad iš tiesu šiuo požiūriu, Špokauskai, esi teisus – Lietuvoje gausu menkaverčių mokslo projektų.

    P.s., Kadangi Špokauskas šiame tekste koncentruojasi ne į tikrąją problemą (menkaverčiai projektai (nors, čia aptariamas gal ir nėra menkavertis)), o į kažkokį radikalų, Sinicos lygio politikavimą, tad DAR KARTĄ TEIRAUJUOSI “ALKO” (ką jau esu daręs anksčiau): AR IŠ TIESŲ JŪS MANOTE, KAD TOKIO LYGIO RAŠINĖLIAI TURĖTŲ BŪTI SKELBIAMI “ALKE”.
    Pamoralizuosiu – kultūriniu požiūriu “Alkas” – puiki žiniasklaidos priemone. TAČIAU TURITE ITIN NEVYKUSĮ POLITIKOS REDAKTORIŲ. Gal iš viso jums nereiktų publikuoti politinių straipsnių?
    Manau, kad tikrai būtų geriau, jei “Alkas” apsiribotų kultūra. Nes politikavimas tikrai adaro jus keistais marginalais ir atbaido dalį liberalios auditorijos (jaunimo).
    Štai toks mano nuoširdus patarimas “Alko” redakcijai.

    • Kęstutis:

      Gal jau Alką palik Alko redakcijai, o Kubiliaus šnekos tolygu jo buvusiam valstybės valdymui – pezalai pamaloninti šeimininkus… Iš kitos pusės, jei jau prisistatai dėstytojas ir tikrai dėstai studentams, pasidalinsiu įžvalgomis kurias pats laikas pradėti dėstyti studentams. Jei dar nepastebėjai ar to nesinori matyti, tai gyvename laikmetyje kai liberalizmą išsigimusi į liberastiją keičią populizmas gerąją prasme. Pats populizmas kaip savoka savyje neturi blogos prasmės, ją sugadino “liberalai”. O pati liberastija tai kaip trąšos populizmui, kaip geras mėšlas dirvai patręšti, tik po jų populistai atsigavo, pradėjo laimėti rinkimus. Argi ne taip??? Ne po kokių aiškių dešiniųjų ar kairiųjų ateina populistai, bet po tų pačių suliberastėjusių kairiųjų ir dešiniųjų… čia pamąstymui, pirmam pradėjus tai dėstyti, o ir straipsnius paskelbus, žiūrėk ir į kokį Nobelį nusitaikysi ;)…

      • ŽEMAITIS to Kęstutis:

        Aš nesu politologas, tad man nereikia kažką panašaus įrodinėti studentams. Tiesa, prisipažinsiu, tikrai prie progos nevengiu su studentais padiskutuoti ir politinėmis temomis. Tačiau dėstau visai kitus dalykus 🙂
        Yra pas mus vienas, jau garbaus amžiaus gana keistai radikalių pažiūrų profesorius. Akademinėje bendruomenėje tik jaunimas ir vidurinioji karta yra liberalių pažiūrų. Vyresnioji karta arba kairieji, arba konservatoriai (įvairių krypčių). Liberalų profesūros tarpe iš esmės nerasi. Bet jaunimui šiandien nelabai ką reiškia pedagoginiai laipsniai 🙂 Tad minėtas gana keistai konservatyvių pažiūrų profesorius (pažiūros – kažkas artimo Radžvilo pažiūroms, ir jis pats Radžvilo gerbėjas), studentų buvo išdėtas “į šuns dienas”.
        Tiesiog yra vykdomos studentų apklausos, kurių metu studentai nurodo dėstomo dalyko privalumus, trūkumus ir t.t. Su apklausų rezultatais suspažįsta pats dėstytojas, vadovai, na, apie jas žino ir kiti dėstytojai. Tad įsivaizduojate kokie atsiliepimai buvo apie tą profesorių… Kad aš kartais papolitikuoju – tai studentai visiškai pritaria, niekada apie tai atsiliepimuose nerašo (nėra to buvę). O va anas turėjo problemų … Tad radikaliai konservatyvių ar kairuoliškų pažiūrų dėstytojams universitetuose šia prasme “ne pyragai”. Taip, jie turi valdžią, jų pusėje taip pat garbaus amžiaus administracija. tada jaunimas, eutoritetams šais laikais nepaklūsta. Ir ar tu profesorius, ar dekanas … jaunimui “dzin” 🙂

        P.s., Nors aš ir nepataikauju (man nesunku išlikti nuoširdžiu). mano pažiūros yra pirmiausia liberalios, po to – dar kažkiek tautiškos, bet save laikau liberalu. O jaunimas kaip tik toks ir yra. Tad viskas idealiai sutampa 🙂

    • Tvankstas:

      Už nuoširdumą norisi atsidėkoti nuoširdumu.

      Drg. Žemaitis imasi Alko cenzoriaus vaidmens, įsijautęs į Grišos Kanovičiaus pareigas Glavlite – žino, ką reikia sakyti ar rašyti, net nežinodamas (pavyzdys duotas G. Orwell ‘1984’), taip norisi būti dvasios ganytoju ir liberastu kartu, užsukinėjamčiam veržles kaip tikram tikram levistui ( marksistui, o dėl mados tapusiam liberal – levistui (marksistui)).
      Tenesupyksta kaip šabes-gojus drg. Žemaitis, bet gimė Mordechai Levi, vėliau pasirašinėjo slapyvardžiu Karl Marx.
      Dalis liberalaus jaunimo – tai tas jaunimas yra už spermos išleidimą be atsakomybės, todėl liberastizmas taip patinka, nereikia sukti galvos kuo užsiimti, nes viską pateisina liberastija – analinį, oralinį, senąjį amžinąjį, incestą, paiderastiją, paidofiliją, nekrofiliją, zoofiliją, todėl tokie geidžiami ožkakrušiai iš Azijos ir Afrikos kaimų, kaip pavyzdiniai ateities žmonės.
      Drg. Žemaitis ruošiasi užsiūti snukius, kas kalba ne pagal liberastinio levizmo dogmas ir tantras ?

  7. ŽEMAITIS:

    Hm, Valstybinis Lomonosovo universitetas…

    Na, kas jau kas, bet Rusija tikrai svajoja kaip išardyti Europos Sąjungą. Visa Rusijos geopolitinė linija į tai koncebntruojasi. Ir visai jai neįdomūs mūsų konservatorių klykavimai, kad reikia didinti karines išlaidas, išlaikyti šauktinių kariuomenę… Putleris, manau, tik rankytėmis ploja, kai mūsų konservatoriai nusiteikė tokiu būdų iššvaistyti valstybės biudžetą ir likusį jaunimą išginti iš Lietuvos.

    Bet va – Europos federalizacija, taip pat NATO plėtra – didžiausias Rusijos siaubas… Pagalvokit apie tai, gerb. Špokauskai.

    • Tvankstas:

      Drg. Žemaičiui :
      Pasaulio Architektas ir be Jūsų uolumo žino, ką daro jau nuo 1776 metų, o kad valdyti, tam reikalingi tokie visažiniai, kaip drg. Žemaitis, pudruojantys smegenis numestų kaulų pertrypta pudra, kurie nesuprastų, kad JO rankos tampo už virvučių visas politikos lėlės nuo 1917 metų.

  8. Viską įvertinus – akivaizdu, kad buvimas ES Lietuvai nėra kliūtis būti nacionaline valstybe, netgi – atvirkščiai – tas galėtų padėti. Viskas priklauso nuo to, kas per asmenys atsiduria Lietuvos valdžioje. Lietuva niekaip neatsikrato sovietinio funkcionavimo asmenų, besilankstančių dabar Lenkijos kresinėms strategijoms… Taigi akylumo akylumo per rinkimus. Ypač slapukaujant Lenkijos atžvilgiu regime „valstiečius“…

  9. ŽEMAITIS:

    Prieš tai, atsakydamas į gerb Kčstučio atsiliepimą, paskalbiau postą.

    Dabar norėčiau tuo pačių aspektu pratęsti. Gerb. Špokauskas dėsto jau uždaromame (jungia prie VDU, bet iš esmės – tai univero uždarymas) Edukologijos universitete. Ten situacija kiek kitokia. Pamenu vieną įdomų kontekstą. Dar Kubiliaus laikais, kuomet buvau dar jaunas, tk pradėjęs dėstyti doktorantas, prie Seimo buvo surengta kažkokia studentų preotesto akcija (nepamenu jos pobūdžio). Gana kairuoliška, nes buvau jos oponentas. Ir ką gi – – LEU tuomet nevyko paskaitos, visi (ir studentai, ir dėstytojai) sugužėjo prie Seimo Buvo atvykusių ir iš kitų miestų (tame tarpe ir iš VDU). Tačiau Vilniaus universitetas prie šios akcijos visiškai neprisidėjo. Kaip tik man vyko paskaitos, studentai jose dalyvavo kaip visuomet.
    Ką aš noriu tuo pasakyti? gerb Špokauskai, kol Jūs dėstote LEU, gal dar toliau dėstysite VDU (kuriame gana įtakinga “naujoji kairė”) – gal ir išliksite populiariu. Bet jei tokias pažiūras dėstytumėt VU studentams (o gal ir kitų univerų) – tai nežinau, nežinau … 🙂 Nežinau – gal ir sėkmingai išsisuktumėt ar net kažką įrodytumėt. Bet, net ir ne politologai didžia dalimi, manau (galiu už tai statyti), Jus nušvilptų…

    P.s., Tikrai neteigsiu, kad turite vaidmaniauti, kaisti pažiūras ir t.t., kad jos atitiktų šiandienos jaunimo pulsą. Bet, visgi, amsmeniškai jos man keistos (ypač jas derinant prie Jūsų amžiaus).

    • Tvankstas:

      Amžinosios vertybės neturi senaties, o štai progresai pasirodo tik reumatizmais kulėje – pakyla, standėja, ir stagnavęsi senstelėjus nukara, kaip niekam nereikalingas svorelis.
      Malonu išgirsti dar vieną progreso apaštalą drg. Žemaitį su tiesomis, vertomis suvalgyto kiaušinio lukšto, o tas putojimasis – tai verdamų kiaušinių vandens putojimas.

  10. Argus:

    Apie Kubiliaus pranešimo “moksliškumą” komentarų nereikia, tačiau Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės, išdavystės gija eina per visas jo kalbas ir darbus, o tai jau pavojinga nes dar kai kurie žmonės nėra pajėgūs įžvelgti kad šis “patriotas” turi dvišaką liežuvį. Kubilius-geras pavyzdys kaip iš laboranto tampama kolaborantu.

  11. Prašalietis:

    Iš Laisvūno Šopausko straipsnelio:”Nors jis(Kubiliu) ne politologas ir ne filosofas, bet į politologų ir filosofų mokslinę konferenciją kažkodėl buvo pakviestas ne kaip garbingas svečias, o kaip tikras dalyvis..;Siunčiama žinia(Kubiliaus pasisakymas šioje konferensijoje) yra tobulas saviniekos pavyzdys ir net viršūnė: net sovietmečiu nebūdavo drįstama šitaip žeminti lietuvių faktiškai teigiant, kad jie yra nevisavertė nepajėgianti savęs valdyti ir todėl neturinti teisės į valstybinį savarankiškumą tauta, kuriai būtinas užsienio šeimininko-tijūno bizūnas.;.. verčia A. Kubiliaus politinę poziciją laikyti euroburokevičiška, o jį patį – pareigūnu, aktyviai veikiančiu prieš Lietuvos Respubliką, tai yra valstybei duotos priesaikos laužytoju ir valstybės išdaviku, užsiimančiu antikonstitucine valstybinguno pagrindų griovimo veikla, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo analogiškos A. Sniečkaus ir jo vadovaujamos LKP vykdytos antivalstybinės ardomosios veiklos.” Pateikta straipsnelyje Šopausko A.Kubiliaus pranešimo analizės ir kritikos išreikšta “generalinė mintis”yra – kaip tas Kubilius, nebūdamas politologijos profesionalu, buvo pakviestas dalyvio teisėmis į konferensiją ir ten”išdrįso”padaryti pranešimą. Dėl to Šopauskas, matomai kaip politologijos specialistas, tesurado Kubiliaus teiginiams dėl Lietuvos proeuropinės politikos,jos pasirinkto kelio,valstybingumo,suvereniteto ir t.t. “sukritikuoti”,tik “nenuginčijamus palyginimus” su Tarybų Sąjunga,Sniečkumi, euroburokevičium, JAV “atėjūnų šalimi”…. Tuo tarpu Lietuvos šiandieninė realybė yra tokia, ES Lietuva yra tokia pati suvereni kaip Vokietija,Prancūzija ir kitos ES šalys, nes turi bendrus pinigus, bendrą ekonominę erdvę, priklauso karinei sąjungai NATO, turi bendrą gynybinę ir karinę politiką ir t.t. Kubiliaus pasisakymo konferensijoje teiginiai atitiko šiandienines Lietuvos realijas ir ,jo manymu, Lietuvos išlikimo perspektyvas tik ES.Na o Šopausko Kubiliaus pasisakymo konferensijoje kritikos tiesiogiai straipsnelyje neišreikšta, bet jaučiama generalinė mintis yra – “tautinės svajos”apie visišką Lietuvos valstybinį suverenumą ir Lietuvos”išdidų ir savarankišką žengimą į šviesų tautinį rytojų,kur turėtų būti užkurta šventa tautinė ugnis,kurią amžinai kūrens kriviai apsupti buriais vaidilučių”. Nors šiandiena Lietuva neturi net tokių suvereniai valstybiai būtinų atributų kaip savi pinigai, apie kitus būtinus atributus nėra ką ir kalbėti…. Tad pats Šopauskas su savo Kubiliaus pasisakymo konferensijoje”kritika” yra ,apsiginklavus Šopausko TSRS, Sniečkine, euroburokevičine”argumentacija”galima pasakyti vieno gerai žinomo”dėdulės” žodžiais:”Temų derinys be galo juokingas ir be galo būdingas visai Plechanovo veiklai revoliucijos išvakarėse ir per revoliucinį laikotarpį Rusijoje: Plechanovas taip ir pasirodė 1905-1917 metais pusdoktrinieris, pusfilisteris, politikoje traukęs buržuazijos uodegoje”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *