T. Baranauskas. „Kelias“ į niekur… (II) (10)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Antroji 5 klasės Lietuvos istorijos vadovėlio „Kelias“ pirmojo skyriaus tema – „Kam buvo reikalingi piliakalniai“. Man, praleidusiam ne vieną vasarą Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimuose, labai džiugu, kad norima tai paaiškinti penktokui. Tiesa, skaitant tekstą, džiaugsmas po truputį blėsta…

Visų pirma, Autoriui nepavyko suformuluoti jau pirmo tiesiogiai piliakalniams skirto sakinio: „Todėl giminės ant kalvų, ypač prie ežerų ar upių santakose, įsirengdavo sustiprintas gyvenvietes – piliakalnius“ (p. 14). Va taip – pasirodo, piliakalnis yra gyvenvietė… Net keista – visi mano matyti piliakalniai kažkodėl yra negyvenami… Suprantama, žmonės kažkada juose gyveno, bet jie kažkodėl piliakalniais vadinami dabar, kai juose niekas negyvena… Ar tikrai piliakalnis – tai gyvenvietė? Mano sūnus penktokas, paklaustas, formuluoja tiksliau: piliakalnis – tai, kalnas, ant kurio stovėjo pilis. Aš, žinoma, galiu patikslinti, kad nebūtinai pilis, bet gali būti ir įtvirtinta gyvenvietė… Bet, žinoma, ne pats kalnas yra pilis ar gyvenvietė, o tai, kas ant jo pastatyta. Gaila, kad ta paprasta tiesa liko už vadovėlio Autoriaus suvokimo ribų…

Tiek to, toliau pasakoma ir įdomesnių dalykų… „Piliakalnyje gyveno kelios šeimos – giminė“ (p. 15). Dievaži, skirtingai nuo vadovėlio autoriaus, aš nežinau, kas gyveno ankstyviausiuose piliakalniuose – giminė ar ne giminė… Tiesa, autorius ir nesako, kad būtinai kalba apie ankstyviausius piliakalnius, nors tas teiginys apie gyvenvietę tarsi orientuotų į juos… Bet tiek jau to, tebūnie tai giminė, jei jau taip Autoriui norisi… Skaitykime toliau: „Ji [giminė] kartu gynėsi nuo priešų, dirbo žemę, ganė gyvulius, medžiojo ir žvejojo. Drauge auklėjo vaikus, meldėsi dievams ir prie vieno židinio šventė šventes“. Kažkoks pirmykštis kolūkis, sakyčiau… Na gerai, tegu bus taip, bet pasigailėkit – visas to piliakalnio-kolūkio kolektyvas susispraudęs prie vieno židinio? Ne per mažai vieno židinio visam tam piliakalniui-gyvenvietei? Ar nesušals ta pirmykščių kolūkiečių „giminė“?

Penktos klasės vadovėlis „Kelias“ apie piliakalnius | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Penktos klasės vadovėlis „Kelias“ apie piliakalnius | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

O gal aš kažką ne taip supratau: židinių buvo daugiau, jie tik šventes švęsdavo susispraudę prie vieno? Betgi ne, pasirodo ir namas piliakalnyje tebuvo vienas: „Giminės namas buvo labai didelis. Sunku įsivaizduoti, kad kartu gyveno ne tik tėtis, mama, broliai, seserys, seneliai, bet ir visi dėdės bei tetos su vaikais ir vaikaičiais. Po vienu namo stogu tilpo viskas: žmonės, gyvuliai, maisto atsargos, ginklai, darbo įrankiai, rakandai, papuošalai.“ Va štai taip, gerbiamieji…

Su kuo aš visu 100 procentų čia sutinku, yra tai, kad visa tai „sunku įsivaizduoti“. Lenkiu galvą prieš Autorių, kuriam tai vis dėlto pavyko titaniškų pastangų dėka – man tai niekaip… Nepavyko net vadovėlio Dailininkui, kuris pavaizdavo piliakalnio gyvenvietėje vis dėlto bent 4 namus… Beje, man nepavyko ir kitkas: suderinti tarpusavyje autoriaus tezes „piliakalnis yra gyvenvietė“, „piliakalnyje gyveno giminė“ ir „giminės namas buvo labai didelis“. Ar galima sakyti, kad „piliakalnis yra gyvenvietė, o gyvenvietė – tai didelis namas“? Nesu tikras – Autorius turėtų išplėtoti savo fantazijas, kad suvoktume, jei ne gyvenimą piliakalnyje, tai bent Autoriaus fantazijų pasaulį…

Trečioji tema – „Baltų gentys“. Ir štai čia mūsų laukia staigmena: didžiulių intelektinių pastangų dėka Autorius išskyrė po vieną savybę, kuri geriausiai apibūdina atskiras baltų gentis: „Turtingiausios buvo prūsų ir žiemgalių gentys. Karingumu garsėjo lietuviai. Kuršiai buvo laikomi geriausiais jūrininkais. Žemaičiai pasižymėjo atkaklumu“ (p. 16–17). Tai, beje, yra esminė informacija, beveik viskas, ką penktokui reikia žinoti apie šias gentis. Penktoke, prašau, iškalk sąsajas: lietuviai – karingumas, žemaičiai – atkaklumas, kuršiai – jūrininkai…

O kaip tą galėtų pakomentuoti istorikas, žinantis šį tą daugiau? Nagi, lietuviai – karingi, nes daug kariavo XII a. pabaigoje – XV a. ir vėliau. Žemaičiai – atkaklūs – nes daug ir atkakliai kariavo prieš kryžiuočius XIII–XV a., kaip ir lietuviai, beje. Kuršiai – jūrininkai, nes daug kariavo Baltijos jūroje XI–XIII a. Palaukit, tai „geriausi jūrininkai“ ir „atkaklumas“ reiškia tą patį karingumą? O gal „turtingieji“ prūsai ir žiemgaliai nekariavo? Kaipgi ne, irgi kariavo…

Tai ką, mes, gerbiamasis Autoriau, čia kalame į galvas? Jūsų asociacijas, atsitiktine tvarka ištrauktas iš jūsų sąmonės srauto, matant vieną ar kitą genties pavadinimą? Aš jau nekalbu apie tai, kad, prieš pristatydamas šias gentis, Autorius kažką parašinėjo apie V amžių prieš Kristų ir geležies amžiaus pradžią, laiko juostoje dar nurodė, jog, esą, baltų gentys susiformuoja V–VI a., o vienokia ar kitokia informacija apie „karingumą“, „atkaklumą“ ar „gerus jūreivius“, kiek mes žinome iš bendro išsilavinimo (ne šio vadovėlio), sietina su XI–XV a. šaltinių informacija, beje, kiek skirtingų laikotarpių… Nors ta informacija, tiesa, niekaip negali būti rekonstruota iš minėtų aptakių ir apibendrintų Autoriaus „apibūdinimų“. Beje, Autorius nenurodė ir, turbūt, pats nežino, kad tokios gentys, kaip sūduviai (sudinai) ir galindai, minimos dar Klaudijaus Ptolemėjaus II a. viduryje, tai yra tada, kai „baltų gentys“, anot vadovėlinės laiko juostos, dar nebuvo susiformavusios…

Penktos klasės vadovėlis „Kelias“ apie baltų gentis| Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Penktos klasės vadovėlis „Kelias“ apie baltų gentis| Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Apie gentis mes turime dar vieną „informacijos“ bloką, pradedamą žodžiais: „Nevienodi ir baltų genčių likimai“. Žinantis, apie ką čia kalbama, turėtų atpažinti, kad šitie „likimai“ nutiko minėtoms gentims XIII a., prasidėjus kovoms su kryžiuočiais, taigi, anaip tol ne „priešistoriniame“ laikotarpyje, apie kurį čia tarsi bandoma kalbėti. Penktokui tai nepaaiškinama, kaip ir nepaminimi jokie kryžiuočiai. Vietoj to turime kažkokius mistinius „priešus“: „Prūsai, jotvingiai, skalviai žuvo kovose su priešais. Dalis kuršių, žiemgalių, sėlių, neatlaikė priešų spaudimo, ieškojo prieglobsčio Lietuvoje. Tik susijungusios lietuvių ir žemaičių gentys įkūrė galingą valstybę, kuri pajėgė priešintis visiems užpuolikams ir išlikti.“ Čia mes turime kelias genčių grupes, kurios, kaip jau įpratome, skiriasi tik autoriaus naudojamu žodynu. Nes realybėje nei prūsai, jotvingiai ir skalviai tik žuvo – ne, dalis jų pasitraukė į Lietuvą, dalis liko kryžiuočių valdomi, nei kuršiai, žiemgaliai, sėliai tik ieškojo prieglobsčio Lietuvoje – ne, dalis jų taip pat žuvo, dalis liko kryžiuočių valdomi… Žodžiu, nėra realybėje tų Autoriaus nurodytų skirtumų…

Bet apie visa tai, prisiminkime, kalbama paminėjus tik V a. pr. Kr. ir V–VI a. chronologines gaires bei neįvardytus „priešus“. Tad vargu, ar penktokas turi daug šansų, remdamasis šiuo vadovėliu, teisingai viską susieti su XIII a. kovomis su kryžiuočiais… Tad gal ir ne taip jau ir svarbu, kas toje neapibrėžtoje chronologinėje erdvėje ir neaiškiame istoriniame kontekste žuvo ar nežuvo, ieškojo ar neieškojo prieglobsčio Lietuvoje… Visa informacija apie baltų gentis, pateikta šiame poskyryje, pripažinkim, apskritai neturi jokios prasmės, gal nebent tik tiek, kad vardai paminėti ir kažkoks labai netikslus žemėlapiukas įdėtas (iš jo atrodo, kad kuršiai ir žiemgaliai dabartinėje Lietuvos teritorijoje beveik negyveno – tai maždaug atitinka XIX a. – XX a. I pusės istoriografijos vaizdinius, bet prieštarauja šiuolaikinio mokslo duomenims).

Tiesa, čia dar pateikta ir vieno rašytinio šaltinio ištrauka, o tai, žinoma, pozityvu, ypač aptarto niekinio pagrindinio teksto fone. Ji įvardyta taip: „Romėnai rašo apie aisčius, 98 metai“ (p. 15). Pagaliau paaiškėja, kas per „baltai“ minimi 98 m. Bet nepaaiškėja, kas čia toks konkrečiai rašo. Turbūt, Autoriaus supratimu, penktokui bus kur kas lengviau suvokti, kad šitą tekstą rašo visi romėnai drauge, o ne konkretus autorius – Publijus Kornelijus Tacitas…

Čia aš priverstas sustoti – įveikiau dar 4 puslapius, ir, reikia pripažinti, jie mane labai išvargino. Poilsiui ir atsipalaidavimui verčiau paskaitysiu kokią nors mokslinę monografiją. Užjaučiu penktokus – jie alternatyvos neturi, nebent kompiuterinius žaidimus…

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *