V. Vižinis. Kiek man skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai? (28)

Valdas Vižinis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Valdas Vižinis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Perskaitęs Indrės Makaraitytės straipsnį „Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai?“ LRT portale prisiverčiau pabandyti suprasti, kiek man skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai. Ir noriu pasidžiaugti. Straipsnis laiku ir turintis valstybinę reikšmę. Vėl išvardijamas ramybės neduodantis žydus žudžiusių ar prisidėjusių sąrašas. Kaip tapo jau įprasta, pagerbtų, paguldžiusių galvas tėvynainių už Lietuvą. Iliustracijai kaip ir dera įdėta Prezidentės nuotrauka. Kaip kitaip? Rašė ne bet kas, o kapitalistinio darbo didvyrė ir prezidentės medalininkė.

Liepė man išgyventi jausmą.

Tai atsakysiu poniai Indrei taip. Siaubinga, nes skausmo nejaučiu. Neišgyvenu to jausmo. Nesu toks gilus žmogus kaip jūs. Nesugebėjau ir kol kas nesugebu.

Štai lietuvių tremtis, partizanų žudymus, lietuvių kankynes, Vanago, Rainių… ir juk dabar rašyti ramiai negaliu, o žydų ne.

O jau visai nepolitkorektiškai: nepriklausomybės aušroje dar rasdavo dienos šviesą NKVD-istų sąrašai, Indre. Buvo daug, ypač apie Rainius. Manote ten daugumoje lietuvių pavardės. Manote – tai lietuviai ėjo tarnauti sovietams, o sovietai pasitikėjo lietuviais?? Pasinagrinėkite, kas ėjo tarnauti sovietams ir kuo jie pasitikėjo. Kam pavesdavo vadovaut operacijoms su partizanais. Užmeskite akį į kankintojų sąrašą.

Ir niekad nesugebėsiu jausti, kol tokie kaip jūs nuolat pirštu baksnosite pirštu į krūtinę priekaištaudami – kiek turi skausmo ir lietuviai žudė žydus.

Nes pirmiausia mintyse pradedu atsakinėti jums vaizdiniais ir artimų žmonių liudijimais. Ne faktais ar skaičiais.

Nes kai kurie žurnalistai ir politikai kraunasi politinius pelnus. Nes rašytojams ši tema buvo pasidariusi tikra aukso gysla. Nes kai kurie žydai gyvenantys Lietuvoje stengiasi palaikyti temą, formuodami savo visuomeninį svorį ir pragyvenimo šaltinį.

Galiausiai prieš lendant manęs auklėti: turėjau draugą Levą Ritvą, atstačiau sodybą, kurioje buvo slepiami žydai broliai Vaineriai, lygiai taip pat drėksta akys klausantis Gataučių kaimo žmonių pas Kulbius besislapsčiusią žydaitę, negaliu iki šiol ramiai žiūrėti nei Šindlerio sąrašo, nei Pianisto… ir didžiuojuosi Pasaulio teisuoliais lietuviais.

Todėl kai tik koks nors mane pradeda politiškai teisingai „graudenti“ žydų likimu, galiu ir atgal pagraudenti „lietuvių“.

Dėl grįžtamo ryšio. Propagandistams atgalinis ryšys nereikalingas. Jie transliuoja tik į vieną pusę. Todėl Indrė man neatrašys.

Argumentą – kas tu toks, kad su tavim kalbėčiausi, tiesiog atmetu. Indrė ne tokia. Tikiu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: