Žinomi mokslininkai siūlo fanatiško krikščionybės platintojo nukirsdinimo dieną skelbti Lietuvos diena (26)

„Šv. Brunono nukirsdinimas“, freskos dalis, tarp 1678–1685, M. Palloni | Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 32. Vilnius, 2009, p. 184.

„Šv. Brunono nukirsdinimas“, freskos dalis, tarp 1678–1685, M. Palloni | Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 32. Vilnius, 2009, p. 184.

Rugsėjo 27 d. grupė žinomų mokslininkų kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ragindami kovo 9-ąją paskelbti Lietuvos diena ir įrašyti šią datą į atmintinų dienų sąrašą, bei 2019-ųjų kovo 9 d. paminėti valstybės mastu kaip Lietuvos pirmojo paminėjimo 1010-ąsias metines.

„2019 metais sukanka 1010 metų nuo dabar žinomo seniausio rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo metraštyje Lietuvos paminėjimo, aprašant 1009 metų kovo 9 d. įvykius. Esame įsitikinę, kad ši išskirtinė mūsų valstybei diena turėtų būti kasmet valstybės mastu iškilmingai minima prasmingais, išliekamąją vertę turinčiais valstybingumo akcentais, o 1009 m. kovo 9 d. data turėtų tapti svarbia mūsų valstybės gyvenimo gaire“ – rašoma kreipimesi.

Kreipimosi autoriai primena, kad pasaulio istorinėje literatūroje yra nusistovėjusi tradicija metus skaičiuoti nuo pirmojo paminėjimo rašytiniame šaltinyje, tačiau kovo 9 d. ligi šiol nėra įtraukta į Lietuvos valstybei reikšmingų kultūrinių-istorinių įvykių įprasminimo 2017–2020 m. minėtinų datų sąrašą. Čia taip pat pasigendama ir seniausio rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos paminėjimo 1010-ųjų metinių iškilmingo valstybinio minėjimo kitąmet kovo 9-ąją.

Mokslininkų teigimu šios istorinės datos sureikšminimas valstybės mastu paskatintų visuomenės dalyvavimą valstybės politikos įgyvendinime istorinės ir kultūrinės atminties įprasminimo srityje, prisidėtų prie Lietuvos Respublikos piliečių sąmoningos kultūrinės tapatybės kūrimo, ugdytų pagarbą valstybei, jos istorijai, nacionalinei kultūrai. 

Kreipimasis del minėjimo | Rengėjų nuotr.

Kreipimasis del minėjimo | Rengėjų nuotr.

„Ši data ir diena mūsų istoriografijoje ir valstybės gyvenime yra išties išskirtinė. Dar 1997 metais, t. y. likus 12 metų iki didelės svarbos valstybės įvykio, grupė istorikų ir inteligentijos atstovų kreipėsi į Prezidentą Algirdą Brazauską pranešdami jam apie artėjančią itin svarbią mūsų tautai sukaktį – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį 2009-aisiais. Tuomečiam Seimui teiktame aiškinamajame rašte „Dėl 2009 metų paskelbimo Lietuvos tūkstantmečio metais“ buvo pabrėžta, kad „Ši data turėtų tapti svarbiu reiškiniu mūsų tautos valstybės gyvenime“. Vėliau Prezidento dekretu buvo įkurta speciali valstybinė komisija bei Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo direkcija parengusi įsimintiną Lietuvos tūkstantmečio programą. Pagal ją buvo atstatyti Valdovų rūmai, visus 2009-uosius metus visoje šalyje vyko gausybė prasmingų Lietuvos 1000-mečio minėjimo renginių. Tačiau nei jubiliejiniais 2009 metais, nei vėliau moksliniais tyrimais pagrįsta Lietuvos pirmojo rašytinio paminėjimo diena – kovo 9-oji – nebuvo įprasminta, ji iki šiol nėra įtraukta į minėtinų dienų sąrašą. Todėl ir esame sunerimę dėl tokio abejingumo vienai iš svarbiausių Lietuvos istorijai datų“, – rašoma kreipimąsi valstybės vadovams pasirašiusiųjų moklsininkų spaudai išplatintame pranešime.

Kreipimąsi pasirašė: akademikas Romualdas Grigas, signataras, prof. hab. dr. Bronius Genzelis, prof. dr. Gediminas Navaitis, prof. hab. dr. Ona Voverienė, prof. Audrius Klimas, prof. hab. dr. Libertas Klimka, prof. hab. dr. Antanas Tyla, prof. hab. dr. Algirdas Povilas Ažubalis, prof. hab. dr. Bronius Kuzmickas.

Kaip žinia 1997 metais  grupės istorikų ir archeologų  tuometinei Lietuvos valdžiai pasiūlė 1009 metus sureikšminti ir paversti džiaugsminga Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio švente remdamiesi tuo, kad XII ir XVI a. dokumentuose aprašytoje fanatiško krikščionybės platintojo Brunono Kverfurtiečio, dar vadinamo vienuoliu  Bonifacijumi ir jo palydovų nužudymo istorijoje yra paminėtas ir Lietuvos vardas. 

Apie 1009 m. pradžią Brunonas atvykęs į Prūsiją ir pakrikštijęs prūsų karalių Netimerą ir apie 300 jo valdinių, keliaudamas toliau į rytus su savo palydovais Prūsijos rytiniame paribyje 1009 m. vasario 14, ar pasak kitų šaltinių kovo 9 d., buvo nužudyti įsakius Netimerui pavaldžiam valdovui Zebedenui. Nukirsdinto Brunono galva, esą, buvo įmesta į upelį vardu Alstra. Teigiama, kad nužudytųjų palaikus išpirko ir palaidojo Lenkijos didysis kunigaikštis Boleslovas Narsusis.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Moksliškiau klausimas visiškai netyrinėtas. Tai didžiulis valstybinis apsileidimas. Būtent visų fondų lėšas pirmiausiai derėjo naudoti Lietuvos istorijos tyrimams. To neišmanėliškai nedaryta. Matyt, Istorijos ir kitų institutų vadovais buvo paskirti valstybinės savigarbos neturintys asmenys, dėl to šiandien turime tokią aplaidžią padėtį istorijoje ir kituose visuomenės moksluose. Vis dėlto atsakomybės dėl tokios padėties pareikalautina tiek iš politikos, tiek mokslo konkrečių asmenų.

    Moksliškiau klausimas visiškai netyrinėtas. Tai didžiulis valstybinis apsileidimas. Būtent visų fondų lėšas pirmiausiai derėjo naudoti Lietuvos istorijos tyrimams. To neišmanėliškai nedaryta. Matyt, Istorijos ir kitų institutų vadovais buvo paskirti valstybinės savigarbos neturintys asmenys, dėl to šiandien turime tokią aplaidžią padėtį istorijoje ir kituose visuomenės moksluose. Vis dėlto atsakomybės dėl tokios padėties pareikalautina tiek iš politikos, tiek mokslo konkrečių asmenų.

    Ar ne per daug kuklinamės laikydami tą faktą tik Lietuvos vardo paminėjimu. Juk Kvedlinburgo analuose parašyta, kad Brunonui galva buvo nukirsta Rusios ir Lietuvos pasienyje. Tuo pasakyta, kad Lietuva tuo metu sieną su Rusija turėjo kaip lygaus teisinio statuso subjektai. To, kad Rusia 1009 metais buvo valstybė, niekas neginčija. Taigi laikytina, kad ir Lietuva tuokart yra paminėta kaip to paties tipo valstybė. Vėlesniuose šaltiniuose Netimeras, pas kurį su krikšto misija atvyko Brunonas su palyda, įvardijamas karaliumi. Taigi Lietuva 1009 metais pagal statusą buvo Netimero valdoma karalystė. Be abejonės tyrinėjant klausimą tam įrodymų šaltiniuose būtų galima rasti ir daugiau.

  2. Aha:

    O tai popieziaus archyvuose kas nors is istoriku bande ieskot info.? Ar kaip visada, pirma padarom, po to ziurim, kas iseis?

    • Juozas:

      vėl reikia siūsti Mažylį, gal Baranauską, tegu paieško, manau, tikrai rastų vertingos informacijos. Iš visokių Nikžentaičių ir Bumblauskų jokios naudos, tyrinėjimų, tik kartoja senas sovietines klišes

  3. Žemyna:

    Ar kada nors lietuviai bus prileisti prie Vatikano archyvų? Kiek objektyvios medžiagos ten ras?

  4. Be abejonės Lietuva buvo Brunono apkrikštyta 1009 metais, tačiau pagal bizantiškų (rytų) apeigų bažnyčią, tad bažnytinę duoklę (trečdalį pajamų) Netimero Lietuva mokėjo Konstatinopoliui, ji buvo renkama per Kijevo Rusią. Taip iki Mindaugo Lietuvoje formaliai funkcionavo bizantiškųjų apeigų krikščionybė ir teritoriškai – mokesčių mokėjimo prasme – Lietuva buvo Konstatinopolio bažnytinių apeigų (duoklių) žinioje. Padėtis Romos (katalikų) apeigų naudai pradėjo keistis 13-o amžiaus pradžioje atvykus Rygos vyskupui ir jo gynėjms Livonijos ordinui. Taigi Mindaugo laikų įvykiai, jo katalikiškasis apsikrikštijimas yra šių krikščioniškųjų bažnyčių tarpusavio kovų rezultatas. Iš čia yra ta Ipatevo metračio neapykanta katalikiškajam Mindaugui.

  5. Gerbiamieji, VARDUI LIETUVA – jau per 1500 metų! Įrodymas – Lietuvos ministro pirmininko AUGUSTINO VOLDEMARO knyga “LA LITHUANIE ET SES PRBLĖMES” Tomas I Lithuanie ET ALLEMAGNĖ”. psl. 80.ir LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA 24 tomas (170 psl) ir GRUNAU kronika!
    – “Prūsų vadovų – karo vadu, Krivių Krivaičio Prutenio patarimu, buvo išrinktas Prutenio brolis Vaidevutis! Po išrinkimo karo vadu, Vaidevutis tapo TAUTOS VYČIUMI – VYTAUTU!. (Pagal S. Grunau kroniką, tai įvyko 521 metais! ). ( 24 tomas 170 psl). ( Vyriausiasis Vytauto sūnus buvo LITVANAS (LITVO!). LITVO – LITVANAS paveldėjo kraštą esantį tarp Bugo upės, Vyslos intako, ir NEMINO! LITVANAS, tame krašte, pastatė mietą, kurį pavadino GARDINO vardu! Ir t.t. Tad VARDUI LIETUVA jau per 1500 metų!

  6. Beja, šią informaciją, dar prieš 10 metų Kaune buvau įteikęs asmeniškai V.Landzbergiui! Deja, dėja, dėja!?.

  7. Rimgaudas:

    Kurioje vietoje 1009 m. ėjo Lietuvos ir Rusios siena – štai kur klausimas. Kokias sienas anuo metu turėjo dar ne žečpospolitinė Lenkija, – dar vienas klausimas. Kokias sienas turėjo Rusia ir KIjevo Rusia – vėl klausimas. O, katalikiškos germanų tautos? Tegu visos pusės klausimą derina ir “pasimatys”, kad Lietuvai vietos Europoje iš viso nėra ir nebuvo. Ir Latvijos nebuvo. Ir Prūsijos nebuvo. Iš neseniai matyto filmo, kur slaptos rusų pajėgos Kaliningrado srities pasienyje rungiasi “za iskonnyje russkije zemli” su lietuviais, susidaro vaizdas, kad Brunonas galėjo būti nukirsdintas, netgi, ne kur kitur, o prie Rusnės.
    Todėl pirmiausia reikia identifikuoti tašką, kur Brunonas padėjo galvą, o tik po to pasauliui aiškinti, kad nuo čia (įdomu, į kurią pusę?) prasidėjo (o, gal baigėsi) Lietuva. LDK Lietuva buvo sėslios ūkinės sandaros valstybė (paganas, lot. – valstietis, sodietis), tad jos siena nuo Kijevo Rusios iki Rusnės, juolab, per Lenkiją, eiti tikrai negalėjo. Atsipeikėkime.

    • Tvankstas:

      Malonu skaityti, kad stojate prieš grubius istorijos klastojimus.
      1009 m. buvo praėję tik 43 m. po Miškonės didūnų krikšto ir Žygniašnė (vėliau Gniezno) tapo iš krivių sosto tapo vyskupo sostu.
      Mekliai ir varuliai įnirtingai gynė dešinįjį krantą Albio / Elbė/ krantą, Parkonoje/ Perkūnoje (Arcona) sėdėjo Krivių Krivaitis, tauringiai dar nebuvo galutinai palaužti, skydu dengė Albį. Per Moravijos krikštą 863 m. išplito naujakalbė, apsikrikštiję kalbėjo ja, trūko paprasčiausių žodžių, naudojo savuosius.
      Skverbėsi iš vakarų katalikų maldininkai, nešdami tikėjimą primygtinai teigdami naująjį Dievą, kurio sūnus gimė tvarte – kas sukeldavo kvatojimą.
      Po tik įvykusio 985 m. Kaunugardo Rasos krikšto naujakalbe, Valadimeras apsikrikštijo Tauridos Chersonese, pirklių mieste, nešė negailestingai žudydamas savuosius, steigdamas cerkves.
      Gardarikės plotai ( nuo Reino iki Uralo ir nuo Dunojaus iki Ledjūrio) tirpo, Gardarikės bendra kalba (lietuvių) tirpo, su krikštu gaunant daugybę negirdėtų žodžių.
      Žmonėms tuo metu nerūpėjo, kaip jie vadinasi, jie turėjo genčių vardus pagal amatą, pagal padėtį visuomenėje tuose plotuose per kelis tūkstančius metų, tai matosi iš užrašytų dar Herodoto. Visas Gardarikės plotas kalbėjo lietuviškai, finiškosios gentys naudojo daugybę lietuviškų žodžių pagal savo tarimą, buvo patenkinti savo padėtimi – tai rodo žodynas.
      Tai kaip nustatyti tą Lietuvos ribą tais laikais, jei dab. Lietuvos žmonės keliaudavo klausytis lietuviškų pamaldų pas Parkonos/ Perkūnos Krivių Krivaitį ?
      Kitas klausimas – koks malonumas minėti dieną, kai buvo nužudytas žmogus ? Pasitenkinimas savo žmogėdrišku iškrypimu ?

  8. Benediktas Jankauskas:

    Nereikia toliau klastoti Lietuvos istorijos ir mulkinti Lietuvos žmones. Istorijos klastotės ir ekonominė situacija jau sukėlė sunkiai valdomą migraciją. Nebekiršinkime Lietuvos žmonių!
    Žinoma 567 m. prūsų sidabrinė moneta su užrašu slaviškom raidėm: „Ugo prusu litvo kung“
    „In the eight century the name of the Lithuanians as such was brought to the attention of Charlemagne. He sought more information about the people living on the eastern shores or the Baltic, north of the Polish lands; through the expeditions of his scouts, he learned that these were the Lithuanians.“ /Budreckis A., An introduction to the history of Lithuania. Boston, February 11, 1984. 129 p./.
    Net rusai pripažino, kad IV a. gale „В своем продвижении к озеру Ильмень славяне вклинились между некоторыми литовскими и финскими племенами. / Вернадский Г. Древняя Русь, Изд.: «Аграф», «ЛЕАН» 1943 (2004). ISBN 5-85929-014-4. /.
    Daugirdaitė Sruogienė V. teigė, kad „Pirmą kartą lietuviai raštu buvo paminėti romėnų rašytojo Tacido veikale „De origine et situ germanorum“ (Apie germanų kilmę ir papročius)“ / Daugirdaitė Sruogienė V., Lietuvos istorija. V., „Vyturys“ 1991. 448 p./.

    • Tvankstas:

      567 m. prūsų maineta su užrašu slaviškom raidėm ?
      Kirilas ir Metodijus sukūrė slaviškas raides apie 860-863 metus graikiško raidyno pagrindu.
      Dar Šv. Jeronimas (347-420) bandė sukurti savo dalmatams abėcėlę graikiškosios pagrindu, ši abėcėlė labai ryškius pėdsakus paliko kirilicai, matosi nenuslepiama įtaka.
      567 m. prūsų maineta tegali būti nukaldinta istorijos klastotojų Deribasovkoje, nes ikikrikščioniškame plote Europoje buvo remiamasi Arijų kalendoriumi, tai 567 metai turėjo būti 6075 metai (5508 m. prieš Kr. prasideda skaičiavimas), visos rusų kronikos / letopis metus skaičiuoja ariškai.
      Pats žodis ‘slavas’ atsirado tik 6 amžiuje, o slavų tautos pasirodė staiga, lyg iš Mėnulio nukritę, 863 m. Kirilui ir Metodijui apkrikštinus bulgarus ir moravus.
      Pagal Moravijos karaliaus Šventavaldžio vietininką Karpatą (nuo Krokuvos) ir jo pavaldinius pradėjo šaukti karpatais, šiandieniniai hrvatai, o Šervystis iš Šervos ( atitinkamai Zerbst ir Sorbien) davė savo pavaldiniams serbų / srb/ vardą.
      Tarp kitko, Jekaterina II irgi iš Zerbst giminės, iš tų pačių Šervysčių.

    • Tvankstas:

      Europoje pilna pavadinimų, kaip genčių, taip ir vietovardžių su ‘liaudis’ šaknimi : Leudi, Lloyd, Lauda, Luedi > Lotharingien / Liaudavaringija/, Ludi, ludi, Lodi, lodi, Lutprandus (Liaudavarandas), Liudmila < Liaudamyla,…, užrašų pilna iki Kristaus ir po Kristaus..

      • Manytina, kad lietuvių kalba ‘prozelitų’ pavadinimu tarp kitų yra minima ir Sekminių evangelijoje. Tokiame užrašyme galima įžvelgti esant ‘prūsalitų’ pavadinimo žodį. Akivaizdu, kad tokiu bendru pavadinimu tuo metu galėjo būti vadinami giminingieji prūsai ir lietuviai. Kalbininkai mano, kad prūsų ir lietuvių kalbos pradėję skirtis apie 5-ą amžių prieš Kristų. Todėl toks bendras jų pavadinimas būtų tiek istoriškai, tiek kalbiškai visiškai logiškas.

        • Tvankstas:

          Labai nesunku pasižiūrėti į tarptautinių žodžių žodyną ir išsiaiškinti žodžio “prozelitas” reikšmę.
          Pro-zelithos yra tikrai lietuviškų šaknų, tai ir sutrumpėjęs ‘pradžia’, ir ‘žėlytas’, nuo veiksmažodžio ‘želti’.
          Nereikia primityviai pagal skambesį pritempti prie norimo siekio bet kuria kaina įrodyti – tikroji žodžio kilmė yra įspūdingesnė savo nesumeluotu spindesiu.

  9. Klodas:

    Aptardamas Lietuvos vardą, jo kilmę ir lingvistinius variantus, S. Daukantas pasitelkia iš antro m.e. amžiaus Plinijaus nurodymą: „už Panonijos juo į šiaurę yra tauta, latovici vadinama”. Išnašoje nurodyta „Plinijus, Hist.,lib. IV.cap. 25.). Latovici (Latuviai) yra pirmas istorijoje žinomas baltų kilčių gyvenusių į šiaurę nuo vengrų pavadinimas rodantis bendrą lietuvių-latvių tautos kildinimą bei kiltis, kurios tarp savęs nedaug kuo skyrėsi.

    • Tvankstas:

      Atminkime, kad Plinijus tardavo ‘Latovici’ taip : ‘Latovyki’.
      Leodovicus taip pat yra yra šiandieninio Liege/ Lježo prancūziškai ar Luik ( tarti Liauk) seniausias vardas.
      Liaudavingas yra pirminis Ludwig vardas.

  10. Manau, kad Rusios-Lietuvos sienos vietos, į kurią atvyko Brunonas ar kurioje jam buvo nukirsdinta galva, nustatymui yra svarbus tas faktas, kad 1008 metais Brunonas lankėsi Kijevo Rusioje ir iš Kijevo buvo nuvykęs krikšto reikalais pas vadinamus ‚Pečenegus‘. Pečianegais įprasta laikyti tiurkų kalbų genčių grupę. Tačiau kokios kalbos yra pats pavadinimas ir ką jis reiškia tyrimų aptikti neteko. Gali būti, kad tai bendras pavadinimas tų, kurie buvo ne iš krikščioniško pasaulio ir nuo seno buvo čionykščiai. Tad “Pečianegai” priskirtinas prie tokių pavadinimų tipo, kaip kad yra ‘barbarai, vandalai”. Todėl neatmestina, kad šiuo pavadinimu galėjo būti įvardinti ir nekrikštai jotvingiai ar kitos baltų (lietuvių) gentys, pas kurias 1008 metais apkrikštijimo reikalais Brunonas vyko iš Kijevo. Beje, pagal žodžio sandarą pavadinimas Pečianegai (lot. Pacenecae) netgi gali būti laikytinas tapačiu Jotvingių (Jacwiagi) pavadinimui. Kartu įvertinant dar tai, kad Gardine jau 11 amžiuje buvo pastatyta pravoslaviškų apeigų katedra, būtų pagrindo manyti, kad Brunonas į Lietuvos pasienį vyko iš Gardino. Greičiausiai vyko tuo metu per Druskininkus ėjusiu prekybos keliu. Tai tiek čia būtų orientyrų ieškant šaltinių nurodytos Brunono žūties vietos Lietuvos ir Rusios pasienyje.

  11. Kvadlinburgo analų žinutės teksto turinys yra pakakamas mokslinis pagrindas kovo 9-ąją vadinti Lietuvos valstybės diena, o liepos 6-ąją Lietuvos karalystės diena. Tad kitų metų kovo 9-ąją derėtų skelbti 1010-ųjų Lietuvos valstybės metinių minėjimo data ir toliau kovo 9-ąją švesti kaip valstybės dieną, o liepos 6-ąją kaip Lietuvos karalystės dieną. Ar ne taip, Seime?

  12. DEBATUOSE NĖRA SVARBIAUSIŲ LIUDININKŲ! : MAHATMOS GANDŽIO; Lietuvos Ministro Pirmininko AUGUSTINO VOLDEMARO; ir rusų kalbininkų akademikų V.V. IVANOVO ir V.N. TOPOROVO, kurių išvados yra REIKŠMINGIAUSIOS ?!!!
    — MAHATMA GANDIS Antanui Poškai : ” ŽINAU LIETUVĄ! JOJE GYVENA MUMS GIMININGI AIRIAI! JŲ KALBA YRA SENESNĖ UŽ SANSKRITĄ”!!!!(Vytautas Narvilas “Ganga prasideda Himalajuose”. psl,100 ).
    — AUGUSTINAS VOLDEMARAS knygoje LA LITHUANIE T I (psl. 80) rašo: “Vyriausiasis VYTAUTO (Krivių Krivaičio Prutenio brolio (TAUTOS VYČIO!) sūnus, buvo LITVANAS (LITWO)! Tai buvo maždaug 550 metais!).
    — V.V. Ivanovas ir V.N. Toporovas: “SLAVŲ GRUPĘ REIKIA LAIKYTI KILUSIĄ PASEKOJE BALTŲ GRUPĖS PAKITIMO IŠDAVOJE. ATVIRKŠČIAS SANTYKIS YRA NEĮMANOMAS!!” ( Česlovas Gedgaudas “Mūsų praeities beieškant”! psl. 43).

  13. Giedrius:

    A, jau visai su proteliu susipyko gerbiamieji mokslo vyrai. Ši data istorijoje yra tik epizodas, kaip pasaulis atranda Lietuvą. Mums šis įvykis valstybės kūrimosi laikotarpiu yra niekinis. Kur aktualesnės yra kovos už valstybės sienų išplėtimą ar egzistencinių priešų nugalėjimą. Tai galėtų būti mūšio prie Mėlynųjų vandenų ar Žalgirio mūšio data.

  14. Rimgaudas:

    Klodui: Jūsų komentaras labai susišaukia su rugsėjo 22 d. Palangoje vykusios konferencijos Baltų vienybės dienos paminėjimo proga “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kęstučio ir Birutės laikų kultūra” tezėmis. Konferenciją organizavo Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba. Dėl programos su tezėmis prašome kreiptis į Klaipėdą pas hum. m. dr. Rūtą Vildžiūnienę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *