J. Dapšauskas. Ką popiežius Pranciškus Lietuvoje pasakys aršiems katalikams ir „pagonims“? (26)

Romos katalikų Popiežius Pranciškus | Alkas.lt nuotr.

Romos katalikų Popiežius Pranciškus | Alkas.lt nuotr.

Vasaros pradžioje, baigiantis Seimo pavasario sesijai, įsiplieskė diskusija dėl Seime svarstomo Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybinio pripažinimo. Labiausiai prieš jų pripažinimą viešumoje stojo ketinęs dalyvauti prezidento rinkimuose Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Buvęs diplomatas Ž. Pavilionis bandė įskelti priešpriešą, kaip gali būti, kad į Lietuvą atvykstant popiežiui, labai negražu, net siaubinga pripažinti „pagonių“ egzistavimą. Pralošęs rinkimus į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, kuri su Gabrieliumi Landsbergiu pasuko liberalizmo link, taip bandė išryškinti savo, kaip ypatingai katalikiško politiko tapatybę. Kilus tam šurmuliui, galutinis „Romuvos” pripažinimas atidėtas rudens sesijai po popiežiaus Pranciškaus atvykimo.

Popiežius jau atvyksta. O ką jis pasakytų šioje diskusijoje? Skirtingų pasaulėžiūrų žmonės jį gerbia dėl giliai tolerantiško savo požiūrio į kitaip manančius: kitas religijas, tautybes, rases ir panašiai. Esame pliuralistinė, nevienalytė visuomenė, tad toks požiūris, kokį dėsto Ž Povilionis yra visai atitrūkęs nuo realybės, pirmiausia, tikrovės, kad Lietuva neva yra katalikiška šalis. Kai kurių tradicijų laikymosi prasme taip, bet tai neparodo tikrojo tikėjimo lygio ir gylio.

Kiek gilus vadinamosios prigimtinės religijos tikėjimas gamtos jėga – Perkūnu kaip Dievu ir eilinių katalikų, kurie užsuka per Kalėdas pastovėti bažnyčioje? Gilumas tiek vienų, tiek kitų gali būti labai „skirtingo laipsnio“.  

Ar tokioje diskusijoje neišryškėtų dar Jėzaus apibūdinta tikrovė ir priekaištas: „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau“? (Lk 6.46).

Seniai buvo laikas atsisakyti iliuzijų, kad Lietuvoje apie 80 proc. katalikų, nors pagal apklausas jie ir priskiria save katalikams. O jei taip yra, kad didžioji dauguma yra katalikai, tada bažnyčios vadovybė turi prisiimti atsakomybę ir už moralinį klimatą, katalikų elgseną, už tokius didelius savižudybių, alkoholizmo, nevilties, smurto ir kitas negeroves. Realiai ta katalikybė daugumai yra tik paviršinė. Kaip yra išsireiškęs kardinolas Leo Jozapas Siunensas (Leo Joseph Suenens): tai tik „folklorinės ceremonijos“. 

Kaip ir „Romuva“ yra folklorinio pobūdžio, taip ir liks labiau folkloriniu ceremonialu. Tačiau ir didžiosios dalies katalikų tikėjimas yra ne kaip religinė patirtis, bet tik „folklorinė ceremonija“.

Patys krikščionys turėtų labiau įsiklausyti į apaštalo Pauliaus kalbą, pasakytą graikų Atėnuose, kurioje kito tikėjimo žmonių jis neįvardino kaip kokių „velnių apsėstų“, o kaip žmones ieškančius to paties Dievo ir vienas ar kitas jo apraiškas atrandančius. „Kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų.“ (Apd 17, 29). Čia yra tikrojo tarpreliginio dialogo esmė: nemanyti, kad visi yra vienodi, kad ir teiginiai (dogmos) gana ženkliai skiriasi, bet skirtybėse įžvelgti tam tikrus Dievo aspektus. Ar tuo labiau kito tikėjimo išpažinėjus automatiškai nelaikyti velnių garbintojais.

Mano susiformuotos tolerancijos nuostatos susiformavo dar stebint menininko, akmens skulptoriaus Viliaus Orvido asmenybę ir aplinką. Pats buvo aiškiai angažuotas krikščionis, priklausė pranciškonų vienuolijai, bet buvo labai pagarbus kitoms religijoms.

Beje, agresyvumo ir pakantumo stokos tikrai yra nemažai ir iš save įvardinančių pagonių (ar ateistų) tarpo. Bet tai nebūtinai priklausantys „Romuvos“ bendruomenei. Bet to, susikalbėjimo tikrai galime pasiekti kokybiškesnio, nes ta netolerancija dažnai kyla iš vieniems kitų nepažinimo ir bendrai vidinės kultūros stokos. 

Jau nekalbant apie tokius teiginius, kuriuos konservatorių vardą garsindami pareiškė apie sąmokslus iš kitų valstybių. Kaip visada neoriginaliai, Arvydas Anušauskas ir Andrius Kubilius tokios bendruomenės pripažinime įžvelgė net pavojų nacionaliniams interesams ir Rusijos ranką. Ar ir čia jie nevykusiai pabandė pavaizduoti esantys labai jau krikščioniški ir antirusiški?

O ir vėl pažiūrėkim tikrovei į akis: pavyzdžiui, ar suteikus baptistams ir adventistams valstybės pripažinimo statutą, jų skaičius dėl to išaugo ir šalis tapo kažkokia „baptistiška” ar „adventistiška“ ?

Tad neabejoju, kad popiežius Pranciškus Seime balsuotų, kad šiuo atveju būtų suteiktas valstybės pripažinimas „Romuvai“, nors jis, kaip pareiškė vienas labai angažuotas lietuvių katalikas profesorius, kad Seimo narys, vien registruodamas tokį įstatymo projektą, automatiškai save ekskomunikuoja, atsiskiria nuo Bažnyčios. Tai kur tada dingti ekskomunikuotam Pranciškui? Tokioje „katalikiškoje“ Lietuvoje popiežiui tikrai neliktų vietos.

O gal reikia išgirsti ir Jėzų, ir Paulių ir popiežių Pranciškų, ką jie sako apie pakantumą ir kitokių priėmimą, o nevaizduoti fariziejų?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. abc:

    Tai, kad Pranciškus visai ne popiežius. Jis tik Vatikano klebonas, t. y. tik Vatikano valstybės vyriausiasis administratorius. Taip pats sakė. O tikrasis popiežius yra Benediktas. Kol kas negirdėjau, kad jis būtų miręs. Taigi čia tik makaronų kabinimas. O kas bus jei Pranciškus pamirs pirma nei Benediktas. Tai tada, kaip suprantu, jis vėl bus grąžintas į viešas popiežiaus pareigas, nes dvasinio popiežiaus pareigas jis ir dabar atlieka.

  2. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų, Lietuvoje pagonims vietos nėra. Deja.

  3. Bartas:

    Kartojus.
    Šią vasarą, artėjant audrai, sėdint troboje, drebant iš išgąsčio, nutariau daryti , kaip močiutė. Pradėjus giedoti “Jėzau geeelbėk muus, jėzau gelbėk mus” , susilaukiau. Perkūnas trenkė taip , kad visam kaime dingo elektra. Iškarto atėjo “sms”, “įvyko avarija elektros tikluose , pašalinus gedimą, būsite informuoti sms žinute”.
    Pagalvojau , kad padariau didelę klaidą. Jei esi ne katolikas ir pagalbon kvieti ne tą , štai ir žinutė, bet ne “sms”.
    Išdavikų niekas nekenčia.

  4. Jota:

    Dapšauskai, nespekuliuok krikščionybe! Tarpreliginis dialogas yra fikcija, politinis manipuliavimas tikinčiaisiais, skirtybėse nėra po trupiniuką Dievo, Jis arba yra, arba nėra. Kristus kalbėjo ne apie “skirtybių” taikų sugyvenimą ir abejingumą kito tikėjimui bei išganymui (ką pats iš emės ir propaguoji patogaus gyvenimo dėlei), bet apie atsivertimą. Kristus samarietę ATVERTĖ, o ne šiaip apie orą pasikalbėjęs, palinkėjo jai ir toliau būti samariete ir “taikiai sugyventi” su Jo mokiniais.
    Ar žinai, ką apie vienybę kalbėjo Paulius? “Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 4-6). Aš nesakau, kad dabar visiems pagonims reikia griebti už gerklės ir papjauti. Bet nutylėti apie Evangeliją, apie Kristaus krauju pelnytą išganymą ir laikyti svarbesniu “taikų sugyvenimą”, yra Kristaus išdavystė. Kas iš jūsų tolerancijų, susikalbėjimų, bendrysčių ir vienybių, jeigu jūs neturite tikėjimo ir Dievo?
    O kad popiežius balsuotų už pagonis, ateistus, musulmonus ir budistus, nė kiek neabejoju.

  5. ŽEMAITIS:

    Pagarba autoriui, visiškai pritariu Jums.

    Iš tiesų, Romos Popiežius yra tolerantiškas, pakankamai liberalių pažiūrų žmogus, ko trūksta daugumai mūsų krikščionių. Ypač naiviai atrodo nekurių konservatorių mėginimas “Romuvoje” įžvelgti “Rusijos ranką”.
    Kad Putleris siekia pasinaudot kitų šalių nacionalistais – tai tiesa. Geras pavyzdys – Parncūzijos Le Pen ir jos Nacionalinio fronto pozicija. Netrūksta panašių pavyzdžių ir Lietuvos nacionalistų tarpe (Lietuvos tautininkų respublikonų partijos (berods taip vadinasi) tai neliečių – nesu pastebėjęs, kad jie būtų palankūs putlerinei Rusijai, tačiau kitų nacionalistų tarpe tai pasitaiko).
    Bet prie ko čia Romuva??? Gal vienas kitas jos narys (tieso, juk oficialios narystės nėra) ir simpatizuoja Rusijai. Gal simpatizuoja dar kam nors. Bet ir katalikų tarpe yra Rusijos simpatikų, ir kitų žmonių tarpe.
    Tad apmaudu, kad nekurie mūsų politikai bando spekuliuoti “Romuvos” religinės bendruomenės pripažinimo tradicine tema.
    JĄ BŪTINA PRIPAŽINTI, NES KAS BEGALI BŪTI DAUGIAU TRADICIŠKESNIS, NEI PRIGIMTINĖ RELIGIJA.
    Ir tai yra liberali pozicija. Nors kiek asmens laisvę gerbiantys žmones neturėtų tam prištarauti.

  6. ŽEMAITIS:

    Teisa, rekomenduočiau tiesmukai netaikyti krikščioniškos Dievo sampratos tradiciniams baltų tikėjimams. Panašu, kad tradicinėje mūsų pasaulėžiūroje Dievas labiau suvokiamas kaip visuma (panteizmas), tad romuvius labiau tiktų vadinti ne Perkūno, o gamtos, visuomos garbintojais (nors žodis “garbintojas” čia taip pat netinka).
    O Perkūnas, kiti dievai – yra daugiau tos visumos tam tikri aspektai.

    • Auksė:

      absoliučiai sutinku su Jūsų išdėstymu, ačiū.

    • Žemyna:

      Sakyčiau, aisčių tikėjimas – savotiškas mokslas apie Kūriniją – žinios, perteiktos žmonijai gal ir paties Kūrėjo, paveldėtos iš Žynio ir perduodamos ateities kartoms,.
      Kas atsitiko, kad toks įdėmus, detalus žvilgsnis į Kūriniją, kai viskas, kas supa žmogų, buvo ne tik regima, bet ir visu vidumi jaučiama (ar ne iš čia pagarba ir dievinimas kiekvieno Kūrinijos objekto?) ėmė trukdyti, tapo nepageidaujamos, galime tik spėlioti, – ypač prisiminę, kad mokslininkai buvo net deginami, ir mokslo pažanga buvo stipriai pristabdyta.

  7. Aukštaitė:

    Tai kodėl katalikai savo bozycas pastatė ant mūsų protėvių šventų vietų-katedros altorius buvusio aukuro vietoje…Kitos daugelis-irgi.Žmonės , einantys į tas vietas , iš tikrųjų garbina Lietuvių protėvių tikėjimą.

    • Gustavas:

      Kai neliko protėvių pagonių atsirado protėviai katalikai. Duodu saują prišikt, kad tarp tamstos protėvių irgi buvo katalikų kurie ir murino tas božnycas. Rašai panašiai kaip generolo Vėtros anūkė.

  8. Nespekuliuokim:

    O gal nespekuliuot Pranciškaus vardu, ką jis pasakytų, ką nepasakytų ir tuo labiau kaip balsuotų. Nenusiriskim iki getonosios žiniasklaidos, kuri iš konteksto ištraukia frazę ir padaro sensacija. Kaip su buvo padaryta su „kas aš toks, kad teisčiau” homoseksualių asmenų atžvilgiu. Ūžia, ploja, kaip čia žmogus kitaip mato, o pasidomi biografija, o ten – ganėtinai nemenki vysk. Bergoglio nesutarimai su Argentinos valdžia dėl nesutampančio požiūrio į homoseksualias santuokas, dėl labai aiškaus nepritarimo joms. Vilucko knygoj skaičiau. Tad pasikartosiu – nešokim ant tos kalbėjimo už kitą bangos. Nes tai tiesiog manipuliacija. Nes pasakyt jis gali lygiai tiek pat kiek ir nepasakyti. Jei matys reikalą pasakys pats, nematys – nepasakys. Jis pilnametis. Kitiems už jį kalbėti nėra reikalo. Nors aišku, pagunda pasinaudot tokia proga milžiniška.

  9. Tvankstas:

    Prisiminkime popiežiaus Pranciškaus įšventinimą – trenkia žaibas į Bazilikos kryžių. Tai Viešpaties ženklas – Bažnyčią valdyti atėjo velnio tarnas.
    Šioje Perkūno akinančioje šviesoje žiūrime ir aiškiai matome : popiežius išduoda katalikus vardan musulmonų, pirmas popiežius taip atkakliai gina musulmonus ir smerkia katalikus, kodėl nesiaukoja katalikai, neatiduoda visko, ką turi, įskaitant kūną ir gyvybę, atsibastėliams, kuriems popiežius kojas plauna.
    Bažnyčia išduodama kasdien, be perstojo, katalikų dvasiškiams grąsinant bažnyčias paversti mečetėmis, popiežiui mandagiai patylint, gerą darbą pripažįstant.Kodėl popiežius Pranciškus neįsileidžia bent tūkstančio pabėgėlių į Vatikaną, kodėl atsisako daugiakultūrinio praturtinimo : apšnerkštų pastatų, išprievartautų moterų vienuolių, dalies pastojusių, užkandžiaujančių Afrikos žmogėdrų vienuolių širdimis, papjautais netgi mišių metu kunigais ar ir vyskupais, narkotikų prekeivių minias pamaldų metu Bazilikos aikštėje siūlančių greitą kaifą, ir t.t.
    Lietuvos katalikai, tai mūsų vertybes skleidžia popiežius Pranciškus ?
    Lietuvos katalikai, tai mūsų tikėjimo popiežius Pranciškus, mums skleidžiantis islamizaciją ?
    Lietuvos katalikai, atsikvošėkime, matykime kas po avinėlio skranda juodus darbus prieš Bažnyčią dirba.

    • Kęstutis:

      Krikščionys ir musulmonai – tas pats “galas” tik kitoje rankoje, dėl to popiežiuks ir toks draugiškas migrantams… Tiki į tą patį, šaknys tos pačios… tai jau ir toks buvęs krikščionis Letas Palmaitis tvirtina, jog musulmonai ir yra tikrieji krikščionys… o gal ne???

    • Bartas:

      Va,va. Čia taip pat kaip ir man. Perkūnas yra Per kūnas, kaip žiebia, tai per visą kūną ir nueina.

    • To Tvanksas:

      Prasta atmintis. Įžymusis žaibas, kurį vargu ar aoskritai reikia sureikšminti, trenkė ne Pranciškų išrinkus, o Popiežiui Benediktui XVI paskelbus apie atsistatydinimą. Jokio Pranciškaus įšventinimo ir net iš rinkimo dar nebuvo. Dar viena spekuliacija?

  10. Pikc:

    Reik pasakyt, man giliai nusišvilpt, ką šitas liberastų liaupsinamas komuniaga tolerastas Bergoglio pasakytų. Būčiau krikščionis (TIKRAS, o ne visokių santarų-šviesų-naujųjų židinių-aidų “liberalkrikščionis”), degčiau iš gėdos dėl tokio “popiežiaus”. Dabar gi tiesiog šlykščiuosi.
    Beje, jau vien faktas, kad visiškas liberastas “žemaitis” čia tam Bergoglio “ditirambus gieda” (nes taigi anas yra ‘tolerantiškas” beigi “liberalių pažiūrų”) yra LABAI iškalbingas. 😉

  11. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS:

    Naujausia žinia
    Lagendiniam partizanui, kalėjusiam 25 metus, 50 eurų mažinama pensija, “dėl nepakankamo darbo stažo”. (Partizanui atsiųstas pranešimas iš sodros)
    Tai yra dar vienas ženklas, kuris parodo, kad vis dar siautėja Lietuvoje nusikalstama komunist_kgb’istinė grybauskinių, landsberginių, brazauskinių_kirkilinių, karbauskinių gauja.

  12. Romas:

    Tolerancija – raktinis žodis. Ką jis reiškia? Pakantumą ar supratimą?
    Jota rašo “Tarp religinis dialogas yra fikcija…” Taip fanatikams, tai yra fikcija. Katalikai (masiniu pavidalu) tai patvirtino viduramžiais, rengdami kryžiaus žygius, degindami “raganas”, prievartaudami išsižadėti mokslinių atradimų to meto šviesiausius žmones. Dabar šia “liga” , tiesa jau ne tokiu masiniu pavidalu, per sirginėja islamo radikalai. Šaukdami “Alach akbar” (Dievas yra didis) žudo save ir aplinkinius… Lyg šiam teiginiui, kad “Dievas yra didis” aplinkiniai prieštarautų. Argi jie prieštarauja? Kažkoks absurdas…

    Ačiū dievui ne visi žmonės yra fanatikai, nors grupiniu ar pavieniu pavidalu jie turbūt niekada nepranyks, nes tai paprasčiausiai susiaurėjusios sąmonės būsena, nesugebėjimas nulipti nuo “savo varpinės”.
    Kaip vaikai gali susipešti dėl skirtingų to paties daikto pavadinimų, taip kai kurie suaugėliai – tikintieji niekaip “nesuvirškina” , kad Dievas, Alachas, Dao, Buda, Krišna…tėra sinonimai. Kurie skirtingų tautų, skirtingų žmonių įvardina tai kas nematoma, ko negalima pačiupinėti, ko nepajėgus apimti žmogaus protas…
    Išmintingi žmonės, vengdami primityvaus priešiškumo, naudoja neutralius žodžius – “ESATIS” , “TAI”.

  13. Romas:

    Tai kas yra tolerancija (šiuo atveju kitatikiui)? Jeigu tai pakantumas (nuo žodžio kentėti), tada – nieko gero. Viskas kas slopinama, anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip prasiverš… Tokiu atveju, tai iš tikrųjų fikcija, savi apgaulė.

    Bet tolerancija iš supratimo yra visiškai kitokia. Kas supranta, tas nepyksta. Iš supratimo gimsta užuojauta, o iš užuojautos – meilė.

    Viename pasaulyje, kaimynystėje, buvo net kelios karalystės. Vienoje iš jų žmonės garbino vandenį, kaip visa ko šaltinį. Šiaurinėje karalystėje garbinimo objektu buvo ledas. O pietuose – rūkas… Ir jie tarpusavyje pliekėsi…

    Ar tokia istorija daug skyrtusi nuo mūsiškės – žemiškos?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: