Č. Iškauskas. Vilniaus senamiestis parceliuojamas lenkų naudai (64)

Pacų rūmai Vilniuje, dabar Lenkijos ambasada | wikipedija.org nuotr.

Pacų rūmai Vilniuje, dabar Lenkijos ambasada | wikipedija.org nuotr.

Rugsėjo 13 d. sostinės senamiestyje, šv. Jonų g. 3, buvo iškilmingai atidaryti Pacų rūmai, kuriuos prieš 11 metų įsigijo Lenkija. Iškilmėse dalyvavo Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Šaputovičius (Jacek Czaputowicz).

Bet iš pradžių apie kitą sostinės perlą.

Iš tikrųjų Pacų rūmų kompleksai Vilniuje išsimėtę po visą sostinę. Tačiau tikras brangakmenis – klasicizmo pastatas Didžiojoje g. 7. Vadinamame Brauno atlase (Civitates orbis terrarum, dar žinomas kaip Brauno ir Hogenbergo atlasas, – miestų atlasas, pirmąsyk išleistas 1572 m.) šioje vietoje buvo pažymėti triaukščiai Trakų vaivados namai. Rūmuose lankėsi Lenkijos karaliai, Rusijos imperatoriai, pergalingose iškilmėse dalyvavo Napoleonas I. Jie ne kartą buvo remontuoti, o kai Liudvikas Mykolas Pacas po 1831 m. sukilimo pabėgo į Prancūziją, rūmus perėmė Rusijos caro karinės gubernijos generolai. Auksu tviskėję rūmai buvo visiškai apleisti. Netgi nepriklausomybės laikais juose įsikūrusios VRM ir SAM įstaigos nesirūpino jų rekonstrukcija.

Dabar jie sutvisko naujomis spalvomis, traukia svečių bei turistų akį. Sako, kad neseniai juose viešėjo garsus rusų emigrantų oligarchas, žydų kilmės milijardierius Romanas Abramovičius. Pernai dėl šių ištaigingų rūmų restauravimo kilo nemažas pasipiktinimas: Seimo nariai laiške merui R. Šimašiui priekaištavo, kad stogas iškilo per du aukštus virš visų Rotušės aikštės pastatų, o tai darko vieningą Senamiesčio architektūrinę liniją. Tačiau M. Adomėno atviras laiškas veidaknygėje liko be atgarsio.

Bet šįkart ne apie šiuos rūmus, o apie kitus netoliese Senamiesty, šv. Jonų g. 3, restauruotus Paco rūmus.

Šių Pacų rūmų istorija skaičiuojama nuo 1628 metų. Tuo metu šiame sklype stovėję atskiri nedideli namai buvo parduoti Lietuvos didžiojo kanclerio pavaduotojui Steponui Kristupui Pacui. Jie pradėti apjungti į vieną didelį pastatą. 1655 metais per karą su Maskva šie rūmai sudegė ir, nors vėliau buvo atstatyti, dar kartą sudegė 1748 metais. Tada pastato atstatyti nepavyko – jis buvo tik restauruotas pagal likusias patalpų liekanas.

LDK didikų Pacų giminė šio pastato neteko 1783 metais, kai patalpas įsigijo vėliau jas atstatęs Lietuvos didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega. Po 1831 metų sukilimo carinės Rusijos valdžia iš Sapiegų rūmus konfiskavo ir čia įkurdino gubernatoriaus būstinę. Vėliau juose kūrėsi rusų klubas, o vėliau pritaikyti Rusijos bajorijos poreikiams – tuomet čia veikė knygynas, paveikslų galerija, vyno parduotuvė.

Tačiau ir šie unikalūs rūmai šiuolaikinės nepriklausomybės laikais pradėti parceliuoti. Kaip 2007 m. rašė „Lietuvos žinios“, Lietuvos paštas, norėdamas padengti savo veiklos nuostolius, Vyriausybei ir miesto savivaldybei nuolaidžiaujant, XVII a. dviejų aukštų pastatą su puošniu fasadu ir erdviu vidiniu kiemu pardavė… Lenkijai. Taip Pacų rūmai buvo išbraukti iš valstybės turto sąrašo. Ėjimas buvo gudrus: teisę parduoti anksčiau valstybei priklausiusį turtą paštas gavo, kai iš valstybės įmonės tapo akcine bendrove. Pakeitus įmonės statusą jos nuosavybėn perėjo didelis valstybės turtas. Istorinę vertę turintys Pacų rūmai – ne vieninteliai, kuriuos jau pardavė ar rengėsi parduoti Lietuvos paštas, kuris ir po šių sandorių taip ir neišbrido iš skolų liūno.

Tuometinis susisiekimo ministras, paskui socdemų lyderis Algirdas Butkevičius, teigė, kad įmonei pavyko gerokai brangiau nei vertintojų nustatyta kaina parduoti Pacų rūmus. Nekilnojamojo turto ekspertai pastatą įvertino daugiau nei 20 mln. litų, o lenkams jis buvo parduotas už 33 milijonus. „Jei ne Lenkijos ambasada, tai kažin ar kas būtų susigundęs pirkti už tokią kainą“, – džiūgavo ministras. Jam pritarė ir anuometinis 2007 m. balandžio 16 d. išrinktas vienas iš partijos „Tvarka ir teisingumas“, laimėjusios miesto taryboje 14 mandatų, lyderių, Vilniaus meras Juozas Imbrasas.

Tuomet, pasak „Lietuvos žinių“, tiek Vyriausybė, tiek sostinės valdžia, tiek Lietuvos paštas gavo priekaištų iš Seimo Audito komiteto. Tada komiteto pirmininkas A. Skardžius pareiškė, kad „įmonė turtą išparduoda chaotiškai, o jos ketinimai padengti nuostolius pardavus kelis pastatus yra netinkami.“ Tačiau – galai į vandenį.

Bet netrukus buvo sukirsta rankomis, ir jau 2010 m. buvo parengtas pastato modernizavimo planas, o 2012 m. Lenkijos ambasada pranešė, kad „Vilniaus savivaldybė suteikė leidimą atlikti statybos ir rekonstrukcijos darbus Šv.Jono gatvėje esančiuose, 17 amžiuje statytuose Pacų rūmuose.“ Meras Artūras Zuokas irgi neįžvelgė valstybės turto parceliavimo.

2016-ųjų vasario vidury prasidėję statybos darbai tęsėsi 28 mėnesius. Taip pastarųjų metų darbus trumpai apibūdina Lenkijos ambasados darbuotojai, švenčiantys įkurtuves Pacų rūmuose Vilniaus senamiestyje. Laimėjusi konkursą Lenkija dar prieš pilną rekonstrukciją čia įkurdino kai kuriuos ambasados padalinius. Dabar čia persikėlė visa ambasada, Generalinis konsulatas ir Lenkų institutas. Šį ketvirtadienį rūmai buvo iškilmingai atidaryti, dalyvaujant Lenkijos užsienio reikalų ministrui Jacekui Šaputovičiui (Jacek Czaputowicz).

Beje, svečias nesibodėjo papriekaištauti Lietuvos vadovams dėl neva diskriminuojamos vietos lenkų švietimo padėties. Gi premjeras S. Skvernelis nedrįso tiesiai šviesiai paneigti šiuos priekaištus, o vėl pasidžiaugė sulaukęs Lenkijos ministro po penkerių metų pertraukos – po buvusio URM R. Sikorskio vizito, tarsi ši pertrauka buvo dėl Vilniaus kaltės. Niekas nedrįso priminti Varšuvai ir dar 2009 m. per TV skandalingo R. Sikorskio akibrokšto: jis pareiškė, esą Lenkija niekada nebuvo okupavusi Vilniaus krašto.

Bet grįžkime prie Pacų rūmų sostinės širdyje. Tai, kad Lenkija įsigijo šiuos nuostabius rūmus, gali būti vertinama kaip sėkmingas lenkų verslo žingsnis. Anksčiau Smėlio gatvėje glaudęsi lenkų diplomatai vargu ar galėjo tinkamai atlikti savo darbą. Tačiau ir čia galima įžvelgti lietuvišką nuolankumą: 33 mln. litų ne tik neišgelbėjo Lietuvos pašto nuo nuostolių, bet ir „padovanojo“ nuostabų rūmų kompleksą prie seniausio Rytų Europoje universiteto valstybei, kuri nepuoselėja kaimyniškų jausmų senovėje buvusiai sąjungininkei. Lietuvos valdžia prieš šį sandėrį užsidengė akis. Dar daugiau, kaip rašėme straipsnyje apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, po ilgus dešimtmečius trukusios nesantaikos dar vis nėra aiškios taikos sutarties tarp dviejų valstybių sudarymo perspektyvos.

Jeigu taip, tai galima įtarti, jog arogantiškų kaimynų vis platesnis skverbimas į Vilniaus širdį paskatins lenkų radikalus reikšti naujas pretenzijas į kadaise okupuotą kraštą. Kas žino, gal kada nors ne tik „Dviračio šou“ personažai, o ir oficialūs Lenkijos veikėjai garsiai šūkaus „Wilno nacze“. Ir patrauks į lietuvių rūmus „živieco“ išmaukti.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *