M. Kundrotas. Pirmenybių skalė ir dialogo prielaidos (1)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Tiek tautos, tiek žmonijos lygiu esminė bendrabūvio sąlyga – susikalbėjimas. Jis ypač svarbus politikoje, kur principingas savos pozicijos atstovavimas privalo derėti su kompromisų menu. Pozicijas galima skirstyti dviem pjūviais: pritarimo-prieštaravimo ir didesnės svarbos-mažesnės svarbos. Didžioji problema, jog dėl svarbos susitarti dažnai būna taip pat sunku, kaip ir dėl turinio. Kas vienam – mažareikšmis dalykas, kitam – tiesiog esminis.

Viena iš galimų skalių tautinėje-konservatyvioje pasaulėžiūroje būtų ši.

  1. Prigimtinis lytiškumas ir klasikinė šeima prieš homoseksualizmo plėtrą, homoseksualią „šeimą“ ir ypač – prieš pastarosios teisę auginti ir auklėti vaikus.
  2. Tautinė valstybė prieš masinę imigraciją, naikinančią prigimtinę vietinę tautą.
  3. Tautų suverenumas prieš imperializmą ir globalizmą.
  4. Altruizmas prieš egoizmą, tiek individualiu, tiek socialiniu, tiek nacionaliniu lygiu.
  5. Laisvė prieš vergovę, ar ji būtų teisinė, ar politinė, ar socialinė.

Šios ribos leistų atskirti egzistencinius priešus nuo galimų dialogo partnerių. Su galimais partneriais įmanoma diskutuoti, laikantis savų pozicijų, kur esama prieštaravimų, bet bendraujant tose plotmėse, kur esama ko nors bendro. Su egzistenciniais priešais galimi tik debatai ir tik vieši: jų tikslas – laimėti auditoriją, argumentuotai „sukertant“ priešo poziciją. Asmeninė diskusija su tokiais žmonėmis beveik visada būna tik laiko ir jėgų švaistymas.

Tokios ribos – privalomos, jei apskritai kalbama apie vertybes, tačiau jų turėtų būti kuo mažiau. Ribinių klausimų perteklius siaurina galimybes susikalbėti ir atitinkamai – auditoriją, kuri vis labiau traukiasi iki marginalaus ar sektantiško masto.

Išdėstyta pirmenybių skalė apima tiek siaurai tautinius, tiek bendražmogiškus aspektus, nors iš esmės jie – susiję. Ši skalė palieka užribyje radikaliausius LGBT+ pozicijų atstovus, kosmopolitus, globalistus ir imperialistus – tiek Rytų, tiek Vakarų, o taip pat – vietinius jų kolaborantus, individualaus ir kolektyvinio egoizmo šalininkus bei laisvės priešus.

Ji leidžia bendrauti su tais, kurių pozicijos skiriasi kitais klausimais. Pavyzdžiui – su daugybinės pilietybės šalininkais. Tarp tokių žmonių yra nuoširdžių tautinių patriotų, kurie mano, jog daugybinė pilietybė įtvirtintų tautos pirmenybę valstybės atžvilgiu. Nebūtina jiems pritarti, bet galima siekti kompromiso – tautinio paso, Lietuvos atveju – lietuvio paso, kuris užtikrintų tautiečių ryšį su Tėvyne be pilietybę devalvuojančio daugybinės pilietybės koncepto. Blogiausiu atveju su tokiais žmonėmis galima bendrystė kitais klausimais, šiuo kiekvienam laikantis savo.

Kitas atvejis – kai kurios Lietuvos lenkų organizacijos, žinoma, išskyrus tas, kurios tiesiogiai pažeidžia lojalumą Lietuvai, palaikydamos kitų šalių pretenzijas į hegemoniją ar net atvirai remdamos imperializmą. Nuosaikesniems lenkų bendruomenės atstovams galima pasakyti: jūs – už „W“ su visais priedais, mes – prieš, bet juk esama jungiančių dalykų. Daugelis Lietuvos lenkų yra socialiai konservatyvių pažiūrų, gina prigimtinę šeimą ir vargu, ar mūsų bendroje Tėvynėje pageidauja minių svetimšalių. Vargu, ar „W“ klausimas turėtų užkirsti kelią bendram frontui.

Dar mažiau skaldyti turėtų socialinio modelio klausimai. Nors tautinis konservatizmas nuosekliai yra ir socialinis konservatizmas, reikalaujantis solidarios socialinės sistemos, bet kai kuriems konservatyviems žmonėms svarbesnė atrodo laisvė, kuri taip pat yra vertybė. Galima diskutuoti dėl laisvės ir solidarumo vertybių santykio, mastų bei ribų, tačiau vargu, ar kitaip mąstantį žmogų šioje plotmėje reiktų laikyti priešu.

Santykyje su gamta taip pat atsiveria bendravimo galimybės su gyvūnų gerovės gynėjais. Žmogaus, kaip rūšies, egoizmas įeina į pateiktą pirmenybių skalę ir atmestinas iš principo. Tačiau tarp pačių gyvūnų teisių gynėjų būna radikalesnių ir nuosaikesnių asmenų. Dalis jų reikalauja, kad visi taptų veganais, atsisakytų gyvūnų pasirodymų cirkuose, kiti apsiriboja siekiais sugriežtinti bausmes už sadizmą, atsisakyti perteklinio vartojimo – pavyzdžiui, gyvūnų naudojimo kailiams ar medžioklės trofėjams, labiau riboti taršiąją pramonę. Kai kur šie siekiai tiesiogiai sutampa su tautiniais, pavyzdžiui – atsisakyti žiaurių košer bei halal skerdimo būdų.

Akivaizdu, kad kova su svetimomis tradicijomis, o per jas – ir su masine imigracija, aiškiai sutampa su kova už humaniškesnę mėsos pramonę, nors kai kas bevelytų jos išvis atsisakyti. Tarp radikalesnių ir nuosaikesnių gamtamylių galimos atviros diskusijos, nes juos veikiau skiria mastai ir lygiai, nei kryptys. Kryptis – ta pati: gėrio dauginimas ir didesnė darna su aplinka. O gyventi švaresnėje ir sveikesnėje gamtoje yra tiesioginis kiekvienos tautos interesas.

Dar viena sritis, kur galima išskirti principines ir antraeiles pozicijas, yra tikėjimo laisvė. Kai kurie žmonės norėtų, jog būtų išskirtos tradicinės religijos, kitiems toks išskyrimas atrodo perteklinis ar net pažeidžiantis demokratinį lygybės principą. Iš tiesų istorinio veiksnio akcentas ar jo atsisakymas religijų politikoje yra antraeilis. Principinis reikalas yra lygios teisės visoms teisėtai veikiančioms religinėms bendrijoms skleisti savo tikėjimą, vykdyti religinį švietimą, religines apeigas ir sudarinėti civilinius aktus, kurie priskiriami religinių bendrijų kompetencijai. Jei tam iš principo pritariama, klausimas apie tradiciškumą tampa mažareikšmis.

Netgi tokiais opiais klausimais, kaip kova su homoseksualų judėjimais, galimi kompromisai. Vargu, ar pasaulinėms tendencijoms krypstant į „šeimų“ ir įsivaikinimo teises, racionalu kalbėti apie visišką homoseksualizmo uždraudimą. Galima pripažinti atskirų žmonių lytinius sutrikimus jų asmenine problema ir atsisakyti pretenzijų už tai taikyti kokias nors teisines sankcijas. Galima net sutikti su tam tikrais socialiniais kontraktais, leidžiant jiems vienas kitam palikti palikimą, lankyti vienam kitą ligoninėse ar įkalinimo įstaigose, bet griežtai pasakant: jokių pretenzijų į santuoką, šeimą ir vaikus, jokios propagandos žiniasklaidoje, gatvėse, darželiuose ar mokyklose.

Akivaizdu, kad kvietimai kompromisams ir dialogui daugeliu šių klausimų suerzins įvairių pusių radikalus. Vis dėlto nuosaikūs žmonės iš įvairių stovyklų gali rasti galimybių sutarti. Gali, o kai kuriais atvejais ir privalo. Nes tik taip galime kartu kurti bendrą valstybę – Lietuvą. Kurioje būtų apsaugoti žmogus ir šeima, tauta ir valstybė, kultūra ir gamta, laisvė ir bendrasis gėris.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: